Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Valdo Uždanavičiaus (toliau - prokuroras) skundą, dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas UAB „Espotransa“ atstovaujamos direktoriaus R. Š. skundas ir panaikintas prokuroro 2012 m. birželio 15 d. nutarimas atsisakyti panaikinti 2012 m. gegužės 17 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo gautas UAB „Espotransa“ direktoriaus R. S. pareiškimas dėl galimai pagrobto krovinio. Pareiškėjas ikiteisminį tyrimą prašė pradėti dėl to, kad 2005 m. gruodžio 06 d. UAB „Espotransa“ ir OOO „Vaskoglass“ Rusija - užsakovas, pasirašė krovinio (buitinės technikos - suma 230 400 JAV doleriai) pervežimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iš Prancūzijos į Lietuvą, išsikrovimo vieta - Alytaus miestas, UAB „Bonvaldos servisas“. Prekių gavėjas - OOO „Atlantik“ - Rusija. Patvirtinimas apie krovinio atvykimą gautas 2005 m. gruodžio 16 d. UAB „Vaskoglass“ apmokėjo už suteiktas paslaugas, o 2006 m. kovo 03 d. UAB „Espotransa“ gavo laišką iš UAB „Bonvaldos servisas“, kad minėto krovinio sandėliuose nėra. OOO „Atlantik“ savo pranešime nuo 2006 m. kovo 3 d. atsiuntė patvirtinimą, kad OOO „Vaskoglass“ atlygino jai dingusio krovinio vertę - 230 400 JAV dolerių. Regreso tvarką OOO „Vaskoglass“ perkėlė savo reikalavimus atlyginti patirtus nuostolius į UAB „Espotransa“. Buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-1892-54/06, kurioje UAB „Espotransa“ buvo pripažinta kaita dėl krovinio dingimo ir buvo priversta padengti UAB „Vaskoglass“ patirtus nuostolius.

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas 2012 m. gegužės 17 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad nėra faktinių duomenų, jog Lietuvos Respublikoje buvo padaryta nusikalstama veika.

2012 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje dėl priimto nutarimo buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriame nurodoma, kad tyrėjo priimtas nutarimas neteisėtas, todėl pareiškėjas prašė panaikinti 2012 m. gegužės 17 d. nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras 2012 m. birželio 15 d. nutarimu atsisakė panaikinti 2012 m. gegužės 17 d. nutarimą, kurio buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų, kad nusikalstama veika būtų padaryta ar sumanyta Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra duomenų, kad nusikalstamą veiką užsienyje būtų padarę Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas išnagrinėjęs UAB „Espotransa“ direktoriaus R. Š. skundą 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi panaikino prokuroro 2012 m. birželio 15 d. nutarimą kaip nepagrįstą. Teismas, priimdamas nutartį pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 168 str. 1 d. numatyta galimybė patikslinti paduotą pareiškimą, tačiau priimant sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo, buvo vertinama tik ta medžiaga, kurią pateikė pareiškėjas. Be to, teismo vertinimu, priimant nutarimus nepradėti ikiteisminio tyrimo ir atmesti skundą, nebuvo pilnai įvertinti pareiškime nurodyti argumentai dėl galimų nusikalstamų veikų buvimo faktų. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo sutikti su prokuroro išvada, kad UAB „Espotransa“ turtinius nuostolius patyrė sutartinių santykių, t. y. pervežimo sutarties pagrindui ir ginčas dėl žalos atlyginimo turi būti sprendžiamas civilinėje byloje. Teismo manymu, vertinat, kad galimai dėl nusikalstamo susitarimo padaryti nusikalstamą veiką tyčia buvo nukreipta apgaule užvaldyti UAB „Espotransa“ turtą, t. y. imituojant krovinio pervežimo užsakymą ir atliekant su tuo susijusius veiksmus bei galimai žalos atlyginimą Rusijos bendrovei „Atlantik“, sukčiavimo pasekmės atsirastų Lietuvoje, kadangi dėl to žala būtų padaryta bendrovei „Espotransa“, todėl turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas.

Skunde teigiama, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartyje yra išdėstytos bendro pobūdžio lakoniškos išvados dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 4 str. nuostatų taikymo, nesigilinant į šioje medžiagoje esančių faktinių duomenų pagrįstumą, leidžiantį pradėti ikiteisminį tyrimą, savaip interpretuojant Lietuvos Respublikos BK 4 str. numatytas normas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį nurodė, kad medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad Rusijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos bei dėl kokios nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas apskritai pradėtas. Prokuroro vertinimu, minėtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teiginys yra niekuo nepagrįstas bei nesuprantamas, nes tokie duomenys medžiagoje yra.

Prokuroro nuomone, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad galimai krovinio dingimą sąlygojo nusikalstamas Rusijos bendrovės „Vaskoglass“ susitarimas su UAB „Espotransa“ akcininko sūnumi A. B., kuris buvo dirbęs UAB „Espotransa“ vadybininku bei padaryta niekuo nepagrįstą išvada, kad nusikalstamą veiką galimai padarė Lietuvos Respublikos pilietis, susitaręs ją padaryti su Rusijos Federacijos bendrovės savininkais. Prokuroras skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas Lietuvos Respublikoje pradedamas arba atsisakoma jį pradėti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 166 str. ir 168 str. numatyta tvarka. Skunde ar pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar jo patikslinimo metu turi būti pateikiami patikimi ir nešališki duomenys, kurie leistų daryti išvadą, kad vienas ar kitas asmuo yra galimai padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas negali būti pradedamas remiantis vien tik nepagrįstai dėstomomis pareiškėjo prielaidomis. Nesant tokių duomenų, ikiteisminis tyrimas yra nepradedamas. Prokuroro vertinimu, Vilniaus 1 apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ne tik, kad neatsižvelgė į tai, kad šioje medžiagoje yra atitinkami faktiniai duomenys dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos, taip pat ir dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Rusijos Federacijoje, bet ir į tai, kad pareiškėjas, nurodydamas asmenis galimai padariusius nusikalstamas veikas, remiasi tik savo asmeniniais samprotavimais bei prielaidomis, nepateikdamas jokių konkrečių faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad minėti asmenys galėjo padaryti jo nurodytas nusikalstamas veikas arba kitaip prisidėti jas padarant.

Skunde teigiama, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nevertino tos aplinkybės, kad UAB „Espotransa“ vežamas krovinys nepriklausė minėtai įmonei nuosavybės teise, o buvo jai patikėtas sutartinių santykių pagrindu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad galimos nusikalstamos veikos tyčia buvo nukreipta apgaule užvaldyti būtent UAB „Espotransa“ priklausantį turtą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ne tik, kad nesivadovavo dėl tokių aplinkybių suformuota teismų praktika, bet ir nesant jokių pagrįstų faktinių duomenų, patvirtinančių tai, kad pareiškėjo nurodyti asmenys galėjo padaryti jo nurodytas nusikalstamas veikas arba kitaip prisidėti jas padarant, padarė tokias niekuo nepagrįstas išvadas. Skunde nurodoma, kad tiek Lietuvos Respublikos norminiai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai numato krovinių vežėjo atsakomybę už jam patikėtą vežti krovinį, už jo išsaugojimą visą vežimo automobilių keliais tarptautiniu maršrutu laikotarpį. Vežėjo atsakomybė už krovinio išsaugojimą yra preziumuojama. Tai visų pirma reiškia, jog jei krovinys sugadintas ar prarastas vežimo metu, tai laikoma, kad dėl to kaltas vežėjas - nebent šis įrodo, jog krovinys prarastas ar sugadintas dėl jo atsakomybę pašalinančių aplinkybių įtakos. Vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypatingai pareigingu, t. y. labai atsargiu ir atidžiu. Nepakankamas rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių yra vežėjo kaltės išraiška, kuri yra pagrindas civilinei atsakomybei taikyti. Vežėjas negali pažeisti ne tik įstatymų ir kitų teisės aktų, kaip pavyzdžiui, kelių eismo taisyklių, muitinės tvarkos ar pan., bet ir bendrųjų principų - protingumo, atidumo, rūpestingumo. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, konkrečiai imant, kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Turėdamas savo dispozicijoje svetimą krovinį, praradęs ar sugadinęs jį, vežėjas yra atsakingas ir už menkiausią savo klaidą. Tokiu atveju reikia vertinti tiek vairuotojo elgesį krovinio transportavimo metu, tiek pačios vežėjo įmonės veikimą ar neveikimą - netinkamai parinktas maršrutas, neaprūpinimas priemonėmis, įranga, instrukcijų nedavimas ar davimas netinkamų instrukcijų ir pan. Taigi, dėl menkiausios vežėjo klaidos prarastas ar sugadintas krovinys sukelia vežėjui civilinę atsakomybę. Taip teisine prasme yra suprantama vežėjo atsakomybės prezumpcija. Tačiau vežėjo atsakomybė nėra absoliuti. Vienas labiausiai paplitusių vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už padarytus nuostolius pagrindų yra aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir pasekmės, kurioms vežėjas negalėjo užkirsti kelio, šios aplinkybės apibūdintos labai abstrakčiai. Situacijų, patenkančių į šių aplinkybių kategoriją, gali būti pačių įvairiausių. Sprendžiant klausimą, ar vežėjas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės šiuo pagrindu, teismai privalo įvertinti, pirma, ar buvo krovinio sugadinimo ar praradimo metu tokios aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, ar atsirado tokios pasekmės, kurioms vežėjas negalėjo užkirsti kelio, antra, koks buvo vežėjo elgesys tomis aplinkybėmis, ar jis padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad išvengtų žalos. Taigi, vien tik ypatingų aplinkybių buvimas ar pasekmių neišvengiamumas nėra pagrindas atleisti vežėjo nuo atsakomybės. Vežėjas negali pasiteisinti vien tik minėtų aplinkybių ir pasekmių buvimu. Vertintinas vežėjo elgesys prieš patenkant į tokias situacijas, jų metu, siekis sumažinti žalą ir pan. Pervežant kiekvieną krovinį visuomet egzistuoja tam tikra objektyvi krovinio praradimo rizika, tačiau profesionalus, t. y. nuolat užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, vežėjas privalo pasirūpinti, kad būtų pašalinti tam tikri krovinio praradimo rizikos faktoriai (priklausantys nuo vežėjo valios) bei būtų sumažintas rizikos laipsnis prarasti krovinį dėl tų rizikos faktorių, kurių buvimas nepriklauso nuo vežėjo valios. Tai sąlygoja, kad sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris, visų pirma, geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį, Teismų praktikoje išaiškinta, kad vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik įrodęs, jog padarė savo laiku viską, ką galėtų padaryti ypatingai sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo laiku. Kadangi bendrai laikoma, jog už krovinio praradimą vežimo metu atsakingas vežėjas, jam tenka pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias vežėją nuo atsakomybės. Formuojama teismų praktika reikalauja, jog būtų kompleksiškai įvertinti tiek vežėjo kaip įmonės veiksmai, tiek ir su įmone susijusių jos atsakingų asmenų, vykdančių vežėjo pavedimus, elgesys tiek įvykio metu, kuomet krovinys buvo prarastas, tiek ir po jo. Jeigu tokiais veiksmais buvo sukurtos bent prielaidos krovinio praradimui, vežėjas nėra atleistinas nuo sutartinės atsakomybės už krovinio neišsaugojimą. Prokuroro įsitikinimu, šioje medžiagoje, nustačius vagystės faktą, jis negali būti laikomas pakankamu atleisti vežėją nuo civilinės atsakomybės už krovinio praradimą. Vežėjas vagystės aplinkybėmis nesiėmė visų reikiamų saugumo priemonių ir nepadarė visko, ką galėtų padaryti sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu. Dar daugiau, vertinant vežėjo kaltės formą, šioje medžiagoje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, jog vežėjo kaltė pasireiškė grubiu aplaidumu, t. y. minėtas krovinys nebuvo apdraustas, dėl ko UAB „Espotransa“ ir kilo atitinkamos teisinės pasekmės. Taigi, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas R. Š., eidamas UAB „Espotransa“ direktoriaus pareigas ir pats būdamas atsakingas už įmonės veiklą, nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, kadangi neatsižvelgė į tai, kokias realias kliūtis jis sudaro asmeniui, siekiančiam užvaldyti krovinį neteisėtai, ir jos veiksmingos ir užtikrins krovinio išsaugojimą. Prokuroras skunde nurodo, kad Vilniaus l apylinkės teismas vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, šių medžiagoje nustatytų aplinkybių nevertino ir niekaip dėl jų nepasisakė. Priešingai nei teigia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, iš išdėstytų aplinkybių galima daryti logišką ir pagrįstą išvadą, kad krovinio vežėjas UAB „Espotransa“ siekdama išvengti jai nepalankių teisinių pasekmių, kilusių iš tarp jos, kaip krovinio vežėjo ir krovinio savininko sutartinių santykių, reguliuojamų civilinės teisės normomis, nepagrįstai stengiasi ginčą dėl žalos atlyginimo perkelti į baudžiamosios teisės jurisdikciją. Prokuroro įsitikinimu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje dėstomas išvadas grindė tik UAB „Espotransa“ direktoriaus R. S. skunde nurodytais motyvais, o ne išsamiu šios medžiagos duomenų patikrinimu pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. birželio 15 d. priimtame nutarime pateiktus argumentus. Dėl minėtų priežasčių 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo priimta nutartis nepagrįsta ir naikintina.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 2 str. nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 168 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Prokuroro skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), daro išvadą, jog nėra akivaizdaus pagrindo teigti, kad yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, t. y. kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti paviršutiniškai įvertinus vien tik pareiškėjo pateiktą informaciją bei apklausus liudytoju patį pareiškėją, kas nėra laikytina pakankamu pagrindu teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Vien jau ta aplinkybė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai net nebuvo išversti į lietuvių kalbą, pagrindžia minėtą aukštesnės instancijos teismo išvadą. Akcentuotina, kad žemesnės instancijos teismas teisingai konstatavo byloje nesant duomenų, kad Rusijos Federacijoje būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl minėto įvykio, nes tai patvirtinančių oficialių dokumentų, kuriuos gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnai tikrai galėjo, teismui pateikiamoje medžiagoje nėra. Prokuroras savo nutarime išvadą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą užsienio valstybėje darė remdamasis vien tik pareiškėjo pateiktais į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais, net netikrinęs jų patikimumo. Be to, sutiktina su skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybe, kad vien tai, jog galimai Rusijos Federacijoje iškelta baudžiamoji byla nėra pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvoje dėl veikos, kurią galimai padarė ar su Rusijos Federacijos bendrovės savininkais ar vadovais susitarė padaryti Lietuvos Respublikos pilietis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas UAB „Espotransa“ direktorius R. S. kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, prašydamas atlikti ikiteisminį tyrimą dėl dingusio krovinio bei galimo sukčiavimo. Kartu su pareiškimu jis pateikė papildomą informaciją, kuri, pareiškėjo manymu, galėtų būti vertinga atliekant ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad įstatymas neįpareigoja į teisėsaugos institucijas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ištyrimo besikreipiančio asmens pateikti patikimus ir nešališkus duomenis, kurie leistų daryti išvadą, kad vienas ar kitas asmuo yra galimai padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką, nes išsiaiškinti minėtus faktus, patikrinti jų patikimumą yra teisėsaugos institucijų, o ne asmens, pranešančio apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, pareiga. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokuroro skunde nurodyti teiginiai, neva nebuvo pateikti patikimi ir nešališki duomenys, yra nepagrįsti, nes ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas net ir tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo negalima patikimai spręsti, ar nusikalstama veika buvo padaryta.

Skunde prokuroras taip pat remiasi aplinkybe, kad dingęs krovinys UAB „Espotransa“ nuosavybės teise nepriklausė bei akcentuoja padidintą vežėjo atsakomybę dėl vežamo krovinio praradimo bei sugadinimo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nėra laikytinos esminėmis, kuriomis remiantis būtų galima teigti, jog nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. ir 182 str. 2 d. Pažymėtina, kad prokuroro skunde nurodoma teismų praktika yra reikšminga nagrinėjant civilines bylas, kuomet sprendžiamas klausimas, kas turi atlyginti dėl krovinio praradimo ar sugadinimo atsiradusią žalą. Neabejotina, vadovaujantis tiek įstatymais, tiek teismų praktika tokią pareigą turi vežėjas. Tačiau ši aplinkybė negali būti vada atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimos krovinio vagystės. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, žala UAB „Espotransa“ buvo padaryta, nes ji buvo įpareigota atlyginti už dingusį krovinį atsiradusią žalą, o tai laikytina turtine žala, kuri atsirado dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos padarinių šalinimo. Todėl laikytinas nepagrįstu prokuroro skunde nurodomas teiginys, neva šiuo konkrečiu atveju yra susiklostę išimtinai vien tik civiliniai teisiniai santykiai, kurie be pagrindo perkeliami į baudžiamąją teiseną.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nebuvo imtasi visų veiksmų pranešimo apie galimai padarytas nusikalstamas veikas duomenų patikslinimui ir patikrinimui, nebuvo atlikti visi galimi procesiniai veiksmai, t. y. nebuvo tikrintos UAB „Espotransa“ direktorius R. S. pareiškime ir apklausoje nurodytos aplinkybės, kad M. Č., B. G. bei V. N. gali patvirtinti, jog UAB „Espotransa“ akcininko J. V. B. sūnus A. B. yra galimai susijęs su krovinio dingimu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį, prokuroro skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.