Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. A. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 9 d. nutartis, kuria nuteistosios D. A. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteista už tai, kad, būdama UAB ,,M.“, (duomenys neskelbtini), vadybininkė, dirbdama pagal 2008 m. gegužės 23 d. visiškos individualios atsakomybės sutartį, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2008 m. lapkričio 13 d. iš UAB ,,M.“ (duomenys neskelbtini) padalinio kasos pasisavino jos žinioje buvusį turtą – 18 489,54 Lt, priklausančius UAB ,,M.“, tuo padarydama UAB ,,M.“ turtinę 18 489,54 Lt žalą.

Teismų sprendimuose rašoma, kad jos kaltė yra įrodyta liudytojų V. S., D. V., Z. B., L. I., G. S., M. L., R. R. parodymais, jos pačios rašytu prisipažinimu, prekių patikrinimo aktu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Šios teismų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai vertindami įrodymus nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies numatytais reikalavimais ir dėl to padarė klaidingą išvadą dėl jos kaltumo. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad įmonės ,,M.“ darbuotojų – liudytojų L. I., D. V., Z. B., G. S., M. L., R. R. parodymai yra subjektyvūs, nes jie visi dirba UAB ,,M.“ ir akivaizdu, kad yra tiesiogiai priklausomi nuo darbdavio. Teismai nepagrįstai šių liudytojų, taip pat ir V. S. parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, taip pat nevertino to, jog liudytojų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Piniginių lėšų ji netvarkė, tai jai nebuvo pavesta, o tai, kad ji įnešdavo pinigus į banką ir nuvykusi į Marijampolę surašydavo dokumentus į kasos knygą, nėra pagrindas teigti, kad ji ėjo ir buhalterės pareigas bei tvarkė įmonės pinigines lėšas. Ši teismų išvada turėtų būti vertinama kaip esminis BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimas, nes ji turėjo esminę įtaką teismams pripažįstant ją kalta ir dėl to buvo priimti jai nepagrįsti sprendimai.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl jos apeliacinio skundo esmės, todėl apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl visų jos skunde nurodomų argumentų rašoma tik trumpai, neargumentuotai, teigiant, kad jos skunde nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Taigi kolegija, priimdama sprendimą atmesti jos skundą, vadovavosi ir rėmėsi tik vienos šalies, t. y. UAB ,,M.“ darbuotojų parodymais, o skunde nurodytų argumentų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą, nevertino.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Kasatorė mano, kad teismų, vertinusių bylos aplinkybes, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismai buvo šališki, taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

Negalima sutikti su kasatorės teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota, o išdėstyti motyvai, kaip ji nurodo, trumpi. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė, kodėl liudytojų V. S., D. V., Z. B., L. I., G. S., M. L., R. R. parodymus laiko patikimais, o jos bei jos sutuoktinio A. A. parodymus vertino kritiškai.

2008 m. gegužės 23 d. D. A. pasirašė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, kurioje apibrėžta, kad einant vadybininkės pareigas arba dirbant vadybininkės darbą, tiesiogiai susijusį su Kauno salone parduodamomis prekėmis ir piniginėmis įplaukomis už jas, prisiima visišką atsakomybę ir įpareigoja tvarkyti jai patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas atskaitas apie šių vertybių judėjimą ir likučius. Materialinė atsakomybė pagal šią sutartį numatyta ir D. A. 2008 m. gegužės 23 d. sudarytoje su UAB ,,M.“ darbo sutartyje. Nuteistosios įvairūs išgalvoti aiškinimai apie pinigų trūkumą yra akivaizdus melas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. A. kasacinis skundas atmetamas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Nuteistoji D. A. kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su teismo įrodymų (liudytojų parodymų) įvertinimu ir, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistosios D. A. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, iš esmės ginčija įrodymų pakankamumą ir leistinumą, bylos duomenų vertinimą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, taikymą. Kadangi įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar bylos faktines aplinkybes pripažindamas įrodytomis bei jų pagrindu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nepažeidė BPK nuostatų.

Kasatorės argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, subjektyviais ir prieštaringais liudytojų – UAB „M.“ darbuotojų parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, o teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas D. A. kaltę pagrindė liudytojų V. S., D. V., Z. B., L. I., G. S., M. L., R. R. parodymais. Visi šie liudytojai, kaip ir teigia kasatorė, yra UAB „M.“, kuriai nuteistoji nusikalstamais veiksmais padarė turtinės žalos, darbuotojai, tačiau tai nėra pagrindas jų parodymus atmesti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme šie asmenys davė nuoseklius, vienodus ir vienas kitą papildančius parodymus apie reikšmingas bylos aplinkybes: D. A. atliekamo darbo bendrovėje pobūdį, materialinės atsakomybės ypatumus, apie tai, kokius veiksmus, vykdydama vadybininkės bei buhalterės apskaitininkės funkcijas, ji realiai atliko ir kaip tai darė, pastebėtus jos pareigų netinkamo vykdymo faktus, įmonės piniginių lėšų trūkumo nustatymo ir išaiškinimo aplinkybes. Liudytojų parodymus patvirtino kiti bylos duomenys: D. A. darbo sutartis ir individualios materialinės atsakomybės sutartis, kasos pajamų orderiai, kasos patikrinimo aktas Nr. 1 ir pačios D. A. rašytas pasiaiškinimas, kuriame ji prisipažino kalta dėl 18 489,54 Lt dingimo iš įmonės kasos bei pasižadėjo iki nurodytos datos grąžinti visą sumą į UAB „M.“ sąskaitą, taip pat pačios D. A. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme. Taigi teismas pagrįstai vadovavosi abejonių nekeliančiais liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Kasatorė, skųsdama veikos kvalifikaciją, ginčija jos santykio su svetimu turtu įrodytumą, t. y. teigia, kad ji negalėjo būti nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes UAB „M.“ piniginės lėšos jai nebuvo patikėtos ir nebuvo jos žinioje. Tokie nuteistosios argumentai nepagrįsti. Teismas, vadovaudamasis minėtų bylos duomenų visuma, atskleidė D. A. sutartinių darbo santykių su įmone turinį ir nustatė, kad nuteistoji realiai atlikinėjo ne tik vadybininkės pareigas, susijusias su parduodamomis prekėmis bei piniginėmis įplaukomis už jas, bet vykdė ir kasininkės, padalinio buhalterės apskaitininkės funkcijas, taigi ji ne tik aptarnavo klientus, bet ir pildė kasos dokumentus bei vykdė piniginių lėšų ūkines operacijas (vesdavo kasos knygą, pildydavo kasos pajamų ir išlaidų orderius, gautus pinigus dėdavo į seifą ir vėliau įnešdavo į banką). Nuteistoji buvo supažindinta su buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais įstatymais, taisyklėmis ir dokumentų pildymo procedūromis, su ja buvo sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis, ją konsultavo įmonės vyr. buhalterė, nes į D. A. pareigas įėjo operacijų atlikimas būtent su jos žinioje buvusiu svetimu turtu – UAB „M.“ piniginėmis lėšomis. Vykdydama jai priskirtas darbines funkcijas, kaltininkė ir pasisavino šį turtą.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Įrodymų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, įvertintais, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. O tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėjo nuteistoji, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, atskleidė jų tarpusavio ryšį, įvertino jų visumą, tai aptardamas savo procesiniame sprendime. Teisėjų kolegijos manymu, teismai kruopščiai ištyrė visus bylos įrodymus jų pakankamumo ir leistinumo atžvilgiu.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo D. A. apeliacinio skundo, nes tik trumpai pasisakė dėl jo esmės, neišdėstė motyvuotų išvadų. Šie nuteistosios argumentai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nepadarydamas pažeidimų, kuriuos nuteistoji nurodė kasaciniame skunde. Apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės, kurios, nuteistosios manymu, įrodo jos nekaltumą (18 489,54 Lt savo žinioje ji neturėjo, jų nepasisavino, pagal einamas pareigas nebuvo atsakinga už įmonės buhalterinę apskaitą ir piniginių lėšų tvarkymą, prie įmonės lėšų priėjimą turėjo ir kiti bendrovės darbuotojai, kurie galėjo pasisavinti pinigus), apeliacinio teismo išanalizuotos.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną tokio skundo neesminį argumentą. Be to, įstatymas nenustato, kokios apimties teismo motyvai turi būti išdėstyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Iš apygardos teismo nutarties matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių nuteistosios D. A. apeliacinio skundo argumentų, nutartyje dėl jų pateikė motyvuotas išvadas. Teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino nuteistosios teiginius dėl jos kaltės įrodymų nebuvimo, kuriais ji siekė pagrįsti savo gynybos versiją, ir juos nutartyje paneigė detaliai išanalizuotais nuteistosios kaltės įrodymais.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios D. A. apeliacinį skundą, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, išnagrinėjo visus jo argumentus, rėmėsi teisėtais būdais gautais duomenimis (įrodymais), juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimta nutartis atitinka 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. A. kasacinį skundą atmesti.