Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria netenkintas R. P. skundas dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus 2015 m. vasario 18 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde ginčijama kaltė padarius ATPK 87¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas R. P. nesutinka su Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus (toliau – Žuvininkystės tarnyba) 2015 m. vasario 18 d. priimtu nutarimu, pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir mano, kad jis yra nubaustas nepagrįstai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 87¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta.

Nustatyta, kad R. P. būdamas laivo kapitonas 2015 m. vasario 9 d. laivu „(duomenys neskelbtini)“ išplaukė į žvejybą su neveikiančia palydovine laivo stebėjimo sistema, žvejybos metu neperdavė Žuvininkystės tarnybai elektroninio žvejybos žurnalo duomenų, o 2015 m. vasario 12 d. patikrinus laivą, jame rasta menkių ir plekšnių, kurių kiekiai nebuvo įrašyti į laivo žvejybos žurnalą. 2015 m. vasario 13 d. iškrovimo metu laive rasta nedeklaruotos žuvies: Atlantinių menkių – 218,950 kg (skrostų be galvų), Europinių upinių (paprastųjų) plekšnių – 11,400 kg (skrostų be galvų), Europinių upinių (paprastųjų) plekšnių – 27,500 kg (neišdarinėtų). Laive nebuvo sertifikuotų svėrimo svarstyklių, nepateiktas sugautų žuvų svorių registracijos žurnalas.

Apeliantas, kvestionuodamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo, apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmuose nėra ATPK 87¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Šiuos savo teiginius grindžia tuo, jog į jūrą laivu jis išplaukė veikiant palydovinei laivo stebėjimo sistemai, t. y. sistemoje degė mėlynos spalvos simbolis, kuris reiškia, kad palydovinė laivo sekimo sistema siunčia signalus uosto tarnybai, o sistemos gedimas buvo pastebėtas tik 2015 m. vasario 10 d., t. y., kai laivas jau buvo jūroje. Pasak administracinėn atsakomybėn patraukto R. P., jis nėra atsakingas už laivo stebėjimo sistemos veikimą, nes ji yra automatinė, jos negalima reguliuoti, sistema automatiškai kas dvi valandas siunčia signalus į uostą, todėl jei nutrūksta palydovinės sistemos signalas su uostu, pareiga apie tai pranešti tenka ne laivo kapitonui, tačiau Žuvininkystės tarnybai, kadangi tik šiai Institucijai yra matomas palydovinio signalo negavimas (ryšio nefiksavimas) iš laivo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais sutikti negali. Priešingai apelianto tvirtinimui, bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad laivo „(duomenys neskelbtini)“ išvykimo į jūrą metu palydovinė laivo stebėjimo sistema neveikė nuo pat pradžių. Iš byloje esančio Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos laivų stebėjimo sistemos 2015 m. vasario 7–23 d. išrašo matyti, kad laivo „(duomenys neskelbtini)“ paskutinis signalas prieš išvykstant į žvejybą buvo gautas tik 2015 m. vasario 8 d. 1.12 val. ir 2015 m. vasario 23 d. 12.38 val. (b. l. 74). Tai, kad laivas į žvejybą išplaukė 2015 m. vasario 9 d., neginčija ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas laivo kapitonas, taigi aplinkybė, jog laivas į žvejybą išplaukė su neveikiančia palydovine laivo stebėjimo sistema, yra neabejotinai įrodyta. Nors apeliantas nurodo, kad laivo stebėjimo sistemoje degė mėlynos spalvos simbolis, kuris reiškia, jog palydovinė laivo sekimo sistema siunčia signalus uosto tarnybai, todėl jis buvo įsitikinęs, kad sistema veikia tinkamai, tačiau iš programos naudotojo vadovo „Laivo programos įrašų būsenos“ matyti, jog mėlynos spalvos trikampio formos simbolis reiškia, kad žurnalo duomenys yra „suspausti“ ir perduoti siųstuvui, t. y. paruošti tolimesniam perdavimui. Šioje instrukcijoje nurodyta, kad kapitono veiksmai, atsiradus šiam simboliui, turi būti tokie: „jei vienas ar daugiau įrašų lieka šioje būsenoje (10 min.), taip yra dėl to, jog siųstuvas negali perduoti duomenų. Patikrinkite Inmarsat-C signalo stiprumą“ (b. l. 120). R. P., būdamas laivo kapitonu, turėjo išmanyti šios sistemos veikimo instrukciją, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad jis neužtikrino, jog palydovinio stebėjimo įrenginys veiktų tinkamai ir neatlikęs šios savo pareigos išplaukė į žvejybą su neveikiančia palydovine laivo stebėjimo sistema. Atkreiptinas dėmesys, kad paties apelianto pateikta monitoriaus vaizdo nuotrauka patvirtina, jog duomenys nebuvo išsiųsti (b. l. 111).

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teisės aktai nenumato pareigos laivo kapitonui įsitikinti, ar Žuvininkystės tarnyba gauna signalą iš laivo. 2011 m. balandžio 8 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 404/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009, nustatančio Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, įgyvendinimo taisyklių 20 straipsnio 1 punktas numato, jog ES žvejybos laivo kapitonas užtikrina, kad palydovinio sekimo įrenginiai visada veiktų ir kad būtų perduodami šio Reglamento 19 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys. Ši reglamento nuostata taip pat yra nurodyta ir Palydovinės Lietuvos Respublikos žvejybos laivų stebėjimo sistemos valdymo tvarkos aprašo 17.1 punkte. Šis punktas numato, jog žvejybos laivo, kuriame įmontuota laivo stebėjimo sistema, kapitonas užtikrina, kad palydovinio ryšio siųstuvai veiktų nepertraukiamai ir būtų perduodami šio aprašo 16 punkte nurodyti duomenys. Duomenų perdavimas iš laivo stebėjimo sistemos įvyksta, kai jie gaunami Žuvininkystės tarnyboje. Be to, 2011 m. balandžio 8 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 404/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009, nustatančio Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, įgyvendinimo taisyklių 47 straipsnio 1 punktas nurodo, jog ES žvejybos laivui esant jūroje kapitonas elektroninio žvejybos žurnalo informaciją vėliavos valstybės narės kompetentingoms institucijoms perduota ne rečiau kaip kartą per dieną, ne vėliau kaip 24.00 val., net jei žuvų nesužvejota. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su Žuvininkystės tarnybos ir pirmosios instancijos teismo motyvacija, kad jei laivo „(duomenys neskelbtini)“ kapitonas R. P. būtų vykdęs šio straipsnio reikalavimą, neabejotinai būtų pastebėjęs, kad elektroninis laivo žvejybos žurnalas neveikė išplaukimo į jūrą dieną.

Apeliantas, ginčydamas savo kaltę, skunde daug dėmesio skiria aplinkybei, kad Žuvininkystės tarnyba apie palydovinės sistemos gedimą jį informavo tik 2015 m. vasario 10 d. Apelianto manymu, jei palydovinė laivo stebėjimo sistema būtų neveikusi laivo išvykimo metu iš uosto, t. y. 2015 m. vasario 9 d., Žuvininkystės tarnyba nedelsiant būtų fiksavusi signalo negavimą ir pažeidimą, tačiau to padaryta nebuvo. Priešingai apelianto manymui, ši aplinkybė tik patvirtina, jog laivas 2015 m. vasario 9 d. nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos išplaukė į žvejybą su neveikiančia laivo stebėjimo sistema, dėl to žvejybos metu buvo neperduoti Žuvininkystės tarnybai elektroninio žvejybos žurnalo duomenys. Žuvininkystės tarnybos atstovas pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog tik Institucijos atstovams pastebėjus, kad laivo „(duomenys neskelbtini)“ nėra uoste, Institucijos atstovai tiesiogiai bandė susisiekti su laivo kapitonu, tačiau to padaryti nepavyko. Todėl 2015 m. vasario 10 d. Žuvininkystės tarnybos pareigūnas paskambino į AB „(duomenys neskelbtini)“ ir informavo apie tai, kad laivas „(duomenys neskelbtini) “ išplaukė į žvejybą su neveikiančia palydovine laivo stebėjimo sistema. Pastebėjus, jog nei laivo kapitonas, nei AB „(duomenys neskelbtini)“ nesiima jokių veiksmų, pakartotinai bendrovei buvo nusiųstas pranešimas. Šių paaiškinimų teisingumą patvirtina byloje esantis Žuvininkystės tarnybos pranešimas, išsiųstas AB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 43).

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas R. P., supratęs, kad laivo stebėjimo sistema neveikia, iš karto mobiliojo ryšio telefonu bandė susiekti su tarnyba, norėdamas pranešti apie sistemos gedimą, tačiau jūroje nebuvo ryšio, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Palydovinės Lietuvos Respublikos žvejybos laivų stebėjimo sistemos valdymo tvarkos aprašo 22 punktas numato, jog jeigu žvejybos laive sumontuotas palydovinio ryšio siųstuvas sugenda (neveikia) laivui esant jūrų vandenyse, laivo kapitonas arba savininkas (valdytojas) ar jų atstovas kas keturias valandas nuo to laiko, kai gedimas buvo nustatytas, arba nuo to laiko, kai jiems apie tai buvo pranešta, duomenis apie esamą geografinę laivo buvimo vietą turi perduoti elektroniniu paštu, faksu arba telefonograma Lietuvos Respublikos žvejybos stebėjimo centrui ir pakrantės valstybės žvejybos stebėjimo centrui. Taigi šis punktas aiškiai apibrėžia, kokiomis susisiekimo priemonėmis turi naudotis laivo kapitonas, norėdamas susisiekti su tarnybomis.

Kadangi byloje neabejotinai nustatyta, jog laivo kapitonas R. P. į jūrą išplaukė su neveikiančia palydovine laivo stebėjimo sistema, akivaizdu, jog būtent dėl šios priežasties Žuvininkystės tarnybai nebuvo perduoti žvejybos žurnalo duomenys. Tokiu būdu R. P. pažeidė 2009 m. lapkričio 20 d. Tarnybos Reglamento (EB) Nr. 1224/2009, nustatančio Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, iš dalies keičiantis reglamentus (EB) Nr. 847/96, (EB)Nr. 2371/2002, (EB) NR. 811/2004, (EB)Nr. 768/2005, (EB)2115/2005, (EB) NR. 2166/2005, (EB) Nr. 388/2006, (EB) Nr. 509/2007, (EB) Nr. 676/2007, (EB) Nr. 1098/2007, (EB) Nr. 1300/2008, (EB) Nr. 1342/2008 ir panaikinantis reglamentus (EEB) Nr. 2847/93, (EB) Nr. 1627/94 ir (EB) Nr. 1966/2006, 15 straipsnio l ir 2 punktus bei 2011 m. balandžio 8 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 404/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009, nustatančio Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, įgyvendinimo taisyklės, 36 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, jog sugedus palydovinei laivo stebėjimo sistemai, laivo kapitonui nėra numatyta imperatyvi pareiga pildyti popierinį žurnalą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Žuvininkystės tarnyba apeliantui tokio pažeidimo neinkriminavo. Patikrinimo metu pats laivo kapitonas R. P. Žuvininkystės tarnybai pateikė negaliojantį popierinį Europos Bendrijų laivo žvejybos žurnalą. Institucijos atstovams patikrinus apelianto deklaruojamus duomenis su laive faktiškai rastos žuvies skaičiumi, duomenys nesutapo. Taigi buvo nustatytas neatitikimas tarp deklaruojamos ir faktiškai sugautos žuvies svorio.

Nors apeliaciniame skunde R. P. taip pat kritikuoja Žuvininkystės tarnybą, teigdamas, kad Institucija neįsigilino į įmonės sugautos žuvies svėrimo praktiką, t. y., jog įmonė žuvį sveria ne laive, o krante, kad tarnybos atstovai nepasvėrė viso sugauto žuvies kiekio, kad laive rasta nedeklaruota žuvis – netinkanti vartojimui ir pan., tačiau visi šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini kaip R. P. siekimas išvengti administracinės atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad ši apelianto versija atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu R. P. neinformavo Žuvininkystės tarnybos pareigūnų, jog pagal įmonės praktiką tikslus žuvies svoris yra nustatomas krante, nenurodė, jog nedeklaruota žuvis netinkama vartoti. Priešingai, jis duodamas paaiškinimus Institucijai, surašiusiai administracinio teisės pažeidimo protokolą, paaiškino, kad svėrimo įranga neturi metrologinio patikrinimo, nes Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra galimybių tokio tipo svarstykles patikrinti. Pažymėjo, jog elektroninėmis svarstyklėmis neaprūpino įmonės administracija. Dėl rastų nedeklaruotų žuvų R. P. nurodė, jog tai buvo padaryta be jo žinios, apie tai jis sužinojo tik patikrinimo metu. Dėl padaryto pažeidimo savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi (b. l. 37–38).

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Žuvininkystės tarnyba netinkamai svėrė žuvį. Tarnybos atstovai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad tarnyba žuvies produktus sveria laive vadovaudamiesi Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. VI-151 „Dėl iškraunamų žuvininkystės produktų, kai žuvininkystės produktai sveriami žuvininkystės produktų iškrovimo vietoje arba žvejybos laive, mėginių atrankos plano patvirtinimo“. Plano 3 punktas nustato, kad žuvininkystės kontrolės pareigūnai kiekvieno žuvininkystės produktų iškrovimo patikrinimo metu, vadovaudamiesi įrašais žvejybos laivo žurnale ir nustatytu rizikos laipsniu pagal rizikos vertinimo lentelę, paima mėginius žuvininkystės produktų iškrovimo vietoje arba žvejybos laive. Plano 5 punkte nustatyta, kad atrinktų sverti dėžių skaičius proporcingas nustatytam rizikos laipsniui. Plano 6 punktas nustato, jog vieno mėginio kiekis turi būti ne mažesnis kaip viena standartinė dėžė. Taigi Žuvininkystės kontrolės pareigūnai žuvų kiekį laive nustatė vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nustatyta, jog žuvis buvo gabenama ir laikoma netinkamose laivo denio vietose, kuriose krovinys nededamas, dalis žuvies rasta sudėta į plastikinius maišus, šis žuvies gabenimo būdas tik patvirtina, kad žuvį bandyta nuslėpti.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad R. P. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 87¹⁰ straipsnio 1 dalyje, sudėtis, todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados motyvuotos ir pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos aiškinantis pažeidimo padarymo aplinkybes ir vertinant įrodymus nepažeistos, todėl tiek skundžiama teismo nutartis, tiek ir Institucijos nutarimas yra pagrįsti bei teisėti. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. P. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.