Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo R. R. (R. R.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. R. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt turtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios D. R. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. R. (A. R.), remiantis Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį buvo atleistas, jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad, 2010 m. spalio 17 d. apie 22.00 val., Vilniaus r., Juodšilių sen., Dusinėnų k., sodų bendrijoje „M“, (duomenys neskelbtini), D. R. namuose, gindamas A. R. nuo J. R. neteisėto užpuolimo, peržengdamas būtinosios ginties ribas, veikdamas itin žiauriai, sudavė J. R. ne mažiau kaip 97 smūgius rankomis ir kojomis bei 2 smūgius peiliu į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam kūno sumušimą, pasireiškusį galvos veidinės dalies, kryžmens, abiejų klubų sričių, abiejų kojų odos nubrozdinimais, daugybinėmis viso kūno poodinėmis kraujosruvomis, kairės ausies kaušelio muštine žaizda, kraujo išsiliejimu į abiejų blauzdų riebalinį audinį ir raumenis, galvos plaukuotosios dalies gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvomis, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (30 g) ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinės smilkininės skilties sferiniame paviršiuje, kairės pusės V-XII-o šonkaulių lūžiais, kairės pusės krūtinplėvės ir kairio plaučio apatinės skilties plyšimais, kraujo išsiliejimu (100 ml) į kairę krūtinplėvės ertmę, kraujosruvomis plonųjų žarnų pasaituose, kairio sėdmens ir dešinės šlaunies durtinėmis – pjautinėmis žaizdomis-sužalojimus, visumoje vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, tai komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, šoku bei sukėlė nukentėjusiojo mirtį, taip R. R., peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė J. R..

Nuteistasis R. R. savo apeliaciniame skunde teigia, jog Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės bei dėl neteisingai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas, kvalifikuodamas jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas, padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, kvalifikuojamas tik pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, net ir esant BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytiems nužudymą kvalifikuojantiems požymiams.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš specialisto išvados Nr. M 1485/10 (01) matyti, kad J. R. nustatyti sužalojimai (išskyrus durtines-pjautines žaizdas) yra padaryti ne mažiau kaip 100-u (šimtu) trauminių poveikių, iš jų nemažiau dešimt į galvos sritį, ne mažiau dvidešimt penkių į liemenį, ne mažiau dešimt į dešinę ranką, ne mažiau dešimt į kairę ranką, ne mažiau dvidešimt į dešinę koją, ne mažiau dvidešimt penkių į kairę koją. Durtiniai-pjautiniai sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais (po vieną į kairį sėdmenį ir dešinę šlaunį). Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad sužalojimai (išskyrus durtines-pjautines žaizdas) galėjo būti padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje (pvz., suduodant rankomis, kojomis, spaudžiant rankų pirštais ir panašiai). Dalis poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimų (pvz., alkūnių sąnarių užpakaliniuose paviršiuose, abiejų sąnarių priekiniuose paviršiuose, kryžmens srityje ir kt.) galėjo būti padaryti J. R. griuvinėjant ir atsitrenkiant į kietus, bukus paviršius. (t. 1, b. l. 43-44) Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai buvo padaryti nuo 4 iki 12 valandų laikotarpyje iki mirties (t. 1, b. l. 43), tokią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas (t. 3, b. l. 52). Taigi nekyla jokių abejonių, jog specialisto išvadoje Nr. M 1485/10 (01) nurodyti sužalojimai buvo padaryti konflikto kilusio tarp A. R., R. R. ir J. R. metu.

Pirmosios instancijos teisme A. R. paaiškino, jog J. R. dūrė jam peiliu į krūtinę. R. R. bandė jį apginti ištiesdamas ranką ir taip nukreipdamas smūgį. A. R. sudavė J. R. du smūgius, po kurių jis atsidūrė ant grindų, tada dar sudavė smūgį koja. Ranka du kartus sudavė į kairiąją veido pusę. Taip pat A. R. teigė, kad R. R. susinervino dėl J. R. veiksmų ir, pastarajam būnant pusiau gulom, mušė jį tiek rankomis, tiek kojomis. Nuteistasis J. R. mušė tol kol nebuvo atitrauktas A. R.. (t. 3, b. l. 45-46) Pats R. R. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis matė, kaip J. R. taikėsi durti peiliu jo sūnui. Sūnus buvo sužalotas peiliu, o pačiam R. R. nukentėjusysis pataikė tik į striukę. Nuteistasis tvirtino, jog jis labai supyko, kad J. R. sužalojo jo sūnų. Dėl šios priežasties nuteistasis puolė mušti J. R., atėmė iš jo peilį ir porą kartų dūrė nukentėjusiajam. Vėliau nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis bei kojomis. J. R. mušė ir gulintį, ir stovintį. Taip pat nuteistasis aiškino, jog J. R. mušė, kadangi tokiu būdu siekė apsiginti nuo galimo smurto. (t. 3, b. l. 46-47) Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G3974/10 (01) užfiksuota, jog R. R. buvo padaryti sužalojimai, kurių visuma vertintina nežymiu sveikatos sutrikdymu. (t. 2, b. l. 130-131)

Taigi aptarti įrodymai leidžia konstatuoti, jog A. R. nukentėjusiajam sudavė tris smūgius. Du smūgiai buvo suduoti ranka, o vienas koja. Taip pat aptarti įrodymai leidžia teigti, jog R. R. bandė sutrukdyti J. R. suduoti smūgį peiliu. Nuteistasis ant grindų gulinčiam J. R. sudavė smūgius į įvairias kūno vietas kojomis ir rankomis, grūmėsi su nukentėjusiuoju (šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neginčija nei vienas proceso dalyvis), atėmė iš pastarojo peilį, dūrė jam du kartus peiliu, galiausiai vėl nukentėjusiajam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas kojomis bei rankomis. J. R. buvo mušamas iki to momento, kai A. R. atitraukė nuteistąjį nuo nukentėjusiojo. Vertinant aptartas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. R. veiksmai vertintini, kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, o ne kaip būtinoji gintis. Tokias išvadas patvirtina tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai ir po to, kai iš jo buvo atimtas peilis bei peiliu suduoti du smūgiai, smurtiniai R. R. veiksmai buvo nutraukti tik A. R. pastangomis, pats R. R. didesnių sužalojimų nepatyrė (jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 130-131)). Be to, būtinosios ginties ribų peržengimo faktą iš dalies patvirtina ir tai, kad R. R. nukentėjusiajam sudavė daugybinius smūgius ne tik į tas kūno vietas, kurių sužalojimas sutrukdytų nukentėjusiajam atlikti galimai neteisėtus veiksmus, bet ir tas kūno vietas, kurios yra gyvybiškai svarbios, t. y. galvą bei liemenį. Pastebėtina ir tai, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog J. R. pradėjo mušti, kadangi supyko, kad jis sužalojo jo sūnų (A. R.). Taigi konstatuotina, jog R. R. veiksmai, atėmus iš J. R. peilį, nebeatitiko nei kėsinimosi pobūdžio, nei jo pavojingumo, dėl tokių nuteistojo veiksmų buvo nužudytas V. R.. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad R. R. veiksmai viršijo būtinosios ginties ribas.

Vertinant, aptarto konflikto intensyvumą (vyko grumtynės, buvo suduoti smūgiai) ir specialisto išvadoje Nr. M 1485/10 (01) nurodytą sužalojimų bei jų atsiradimui būtinų trauminių poveikių skaičių, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad J. R. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. dėl 97 smūgių. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausus ekspertą, jis nurodė, jog sužalojimų buvo daugiau nei jis suskaičiavo trauminių poveikių (t. 3, b. l. 52). Be to, pažymėtina ir tai, kad byloje yra neginčytinai įrodyta, jog J. R. sužalojimai buvo padaryti konflikto metu ir joks kitas asmuo ar asmenys, išskyrus R. R., negalėjo padaryti šių sužalojimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. R. peiliu puolė ir nuteistąjį, tačiau toks skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas. Tokios aplinkybės R. R. nebuvo nurodęs nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Tokio teiginio nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir A. R. parodymai.

Abejotinas ir apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis bijojo J. R., kadangi jis buvo fiziškai stipresnis. Tokį apeliacinio skundo teiginį paneigia tai, kad R. R. ne tik, kad sugebėjo atimti peilį iš nukentėjusiojo (užlauždamas jam ranką), bet ir porą kartų jį nugriauti ant grindų. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad J. R. aiškios fizinės jėgos persvaros, kuri galėtų kelti nuteistajam baimę, neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad A. R. po sužalojimo sugebėjo suduoti tris smūgius nukentėjusiajam, nuo kurių jis atsidūrė ant grindų. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog akivaizdaus fizinio pranašumo J. R. prieš kitus konflikte dalyvavusius asmenis neturėjo.

Teigti, kad R. R. veikė būdamas didelio sumišimo ir išgąsčio būsenoje, nėra jokio pagrindo. Kaip jau minėta, pats nuteistasis nurodė, jog jis pradėjo mušti nukentėjusįjį, kadangi pastarasis sužalojo A. R., nuteistasis sugebėjo sutrukdyti J. R. suduoti tikslų smūgį peiliu A. R., be to, jis ne tik sugebėjo užlaužti nukentėjusiojo ranką bei atimti peilį, bet ir nugriauti nukentėjusįjį ant grindų. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis sugebėjo įvertinti susidariusią situaciją bei kontroliuoti savo veiksmus, veikti taip, kad J. R. nekeltų jam ar jo sūnui pavojaus. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad nuteistasis buvo dideliame sumišime ar išgąsčio būsenoje, byloje nėra nustatyta.

Apeliantas mano, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos galėjo turėti jo sveikatos ypatumai. Iš tikrųjų iš byloje esančių duomenų yra matyti, jog R. R. yra gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 1988 m. gruodžio 13 d. iki 1989 m. sausio 5 d. (diagnozė – psichopatija, dirglioji forma). (t. 2, b. l. 165) Visgi specialisto išvadoje Nr. 90TPK-24 yra nurodyta, jog byloje nėra jokių duomenų, kad R. R. veikos padarymo metu galėjo būti laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Įvertinus R. R. medicininę dokumentaciją ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, nėra pagrindo jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. (t. 2, b. l. 167) Taigi įvertinus, kas aptarta, teigtina, jog nuteistojo sveikatos ypatumai nėra pagrindas keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį.

Pagrįstas tiek nuteistojo, tiek prokuroro apeliacinių skundų teiginys, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo R. R. nusikalstamus veiksmus. Iš tikrųjų teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nužudymas, padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, kvalifikuojamas tik pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, net ir esant Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytiems kvalifikuojamiesiems požymiams (pvz., Baudžiamoji byla Nr. 2K-700/2004). Taigi konstatavus, kad R. R. nužudė J. R. peržengdamas būtinosios ginties ribas, jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Taigi skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nuteistojo R. R. nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį mažintina ir jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė. Parenkant bausmės dydį atsižvelgtina į tai, kad R. R. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, jis niekur nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, yra jo atsakomybę lengvinanti (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalis 9 punktas) ir atsakomybę sunkinanti (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas) aplinkybės. Kolegija mano, kad R. R. yra skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų lygus Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimaliam šios dydžiui.

Nuteistasis teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi. Visgi apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas mano, kad toks nuteistojo teiginys yra nepagrįstas. Pirmosios apklausos metu, kuri vyko 2010 m. spalio 20 d. R. R. nurodė, jog savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, aiškino, jog jis V. R. sudavė tik vieną smūgį. (t. 2, b. l. 126-127) Taigi konstatuotina, jog ikiteisminio tyrimo metu R. R. nurodė ne visas tyrimui reikšmingas aplinkybes, dėl šios priežasties, nėra jokio pagrindo teigti, jog jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo gailisi.

Nuteistasis mano, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje, kadangi tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Visgi apeliantas nepateikia jokių argumentų, kurie leistų jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Aplinkybių, kurios leistų R. R. skirti švelnesnę bausmę nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, nemato ir apeliacinės instancijos teismas. Laisvės atėmimo bausmės septyneriems metams paskyrimas, nagrinėjamu atveju, neprieštaraus teisingumo principui.

R. R. apeliaciniame skunde prašo mažinti iš jo priteistino civilinio ieškinio dydį. Toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkintas. Lietuvos Respublikos BK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamu atveju, D. R. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos (5000 litų laidojimo išlaidų) ir neturtinės žalos priteisimo buvo pagrįstas, todėl jis pagrįstai tenkintas. Mažinti priteistos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad jokių argumentų, kurie leistų keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio, nepateikia ir pats apeliantas.

Esant tokioms aplinkybėms Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo R. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:

R. R. (R. R.) nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.