- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- A-662-354-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01597-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. B. skundu (b. 1. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) 2011 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-58 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui M. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Afganistano Islamo Respubliką" (toliau - ir Sprendimas) ir suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad į Lietuvą atvyko 2011 m. vasario 9 d. kaip nelydimas nepilnametis. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo pateikė atsakovui visus dokumentus, kurių buvo prašomas (išverstus į lietuvių kalbą), tačiau nepaisant visos pateiktos informacijos apie šeimą ir talibų vykdomą persekiojimą pareiškėjo šeimos atžvilgiu Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepakankamai ištyrė pareiškėjo nurodytus argumentus bei faktą, kad pareiškėjo tėvą ir visą pareiškėjo šeimą, taip pat ir pareiškėją ne kartą persekiojo Talibano judėjimas. Teigė, kad jį kaip nelydimą nepilnametį tėvas išsiuntė iš Afganistano, siekdamas pareiškėjo saugumo ir negalėdamas jo apsaugoti nuo talibų vykdomo persekiojimo Kabule. Nurodė, kad talibų persekiojimas buvo pagrindinis motyvas, dėl kurio pareiškėjas tėvų sprendimu buvo atskirtas nuo šeimos ir išsiųstas iš savo šalies. Paaiškino, kad tai įvyko po to, kai buvo apšaudytas pareiškėjo automobilis. Pasak pareiškėjo, jis atsakovui nurodė, jog Afganistane pareiškėjo šeimą persekioja Talibano judėjimas dėl to, kad pareiškėjo tėvas dirba karinėse pajėgose ir padeda amerikiečiams, tačiau šio fakto įrodyti rašytiniais dokumentais negalėjo, nes tėvas neturi jokios rašytinės darbo sutarties, kuri patvirtintų įdarbinimo faktą. Teigė, kad Departamentas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjui netaikomas abejonės privilegijos principas, nes visi jo pateikti paaiškinimai yra prieštaringi. Atkreipė dėmesį, kad kaip vieną iš prieštaravimų atsakovas pažymėjo tai, jog pareiškėjas klaidingai nurodė metus (2000 m.), kada jo tėvas mokėsi Prancūzijoje, tačiau vėliau pareiškėjas pateikė atsakovui dokumentus, pagal kuriuos jo tėvas Prancūzijoje mokėsi 2004, 2005 metais. Pareiškėjo manymu, tai yra pakankamas įrodymas, kad, nurodydamas atskirus faktus ir pateikdamas dokumentus, pareiškėjas nesiekė apgauti atsakovo ir klaidinti tyrimo. Atkreipė dėmesį, kad Departamentui abejonių sukėlė ir tai, jog pareiškėjo tėvas mokėsi prancūzų kalbos, todėl negalėjo dirbti su amerikiečiais. Pažymėjo, kad tyrėja, siekdama išsiaiškinti šį jai kilusį prieštaravimą, nepaklausė pareiškėjo, ar jo tėvas moka ir supranta anglų kalbą. Paaiškino, kad jo tėvas supranta ir šiek tiek kalba angliškai, todėl dirba su amerikiečiais, o tėvo turimos prancūzų kalbos žinios buvo tik faktas, nurodantis, kad pareiškėjo šeima yra išsilavinusi ir padeda JAV pajėgoms užtikrinti žmogaus teisių apsaugą Afganistane. Nurodė, kad atsakovas abejojo tuo, jog į pareiškėjo automobilį buvo šauta persekiojant jo šeimą, kadangi tai galėjo būti įprasti Afganistane chuliganiški veiksmai, nelaikytini persekiojimo veiksmais, kaip numatyta vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 66.1 punkte. Tvirtino, kad tokia atsakovo išvada yra klaidinga, nes pareiškėjo tėvui talibai grasino, kad bus susidorota su visa šeima, todėl buvo grasinta ir pareiškėjui asmeniškai. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjo saugumu galėtų pasirūpinti pačios valdžios institucijos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tėvas jose dirba. Pažymėjo, kad pareiškėjo tėvas samdė privatų apsaugos darbuotoją, negalėdamas per valdžios institucijas apginti šeimos. Atkreipė dėmesį, kad tai patvirtina ir Departamento 2011 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. AFG-15/6-14-12-5 nurodyta informacija, jog antivyriausybinės grupuotės naudoja savadarbius sprogstamuosius užtaisus su nuotoliniu valdymu prieš civilius gyventojus ir policininkus, jog teisėsaugos sistema neatitinka minimalių teisinės valstybės standartų, klesti korupcija ir nebaudžiamumas. Pažymėjo, kad minėtoje Departamento pažymoje nurodyta, jog Europos Sąjungos šalys suteikia pabėgėlio statusą asmenims, kurie persekiojami talibų, bei asmenims, bendradarbiavusiems su tarptautinėmis ginkluotomis pajėgomis, papildoma apsauga suteikiama nelydimiems nepilnamečiams. Nurodė Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnį, kuris, pareiškėjo teigimu, turi būti įgyvendinamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau - ir Įstatymas) 130 straipsnio 1, 2 dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas manipuliuoja byloje esančia informacija, nes išrinko sau naudingus atskirus teiginius bei pateikė teismui juos sava interpretacija. Teigė, kad ištyrus ir įvertinus visą pareiškėjo byloje surinktą informaciją nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas yra iš esmės prieštaringas ir nenuoseklus, jo pateikti argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir grindžiami tik jo paties įsitikinimais. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesugebėjo nuosekliai paaiškinti nei kuo, nei kur dirba jo tėvas, o jo pateikti paaiškinimai yra prieštaringi: vienu metu aiškino, kad jo tėvas dirba pagal sutartį su amerikiečiais, kitu - kad jo tėvas yra treneris, treniruojantis afganistaniečių kareivius, dar kitu - kad jis yra policijos komisariato vadas, toje pačioje darbovietėje dirbantis 23 metus, tačiau talibams niekada nedirbo, nors visuotinai žinoma, kad talibai 1996 m. - 2001 m. faktiškai valdė Afganistaną. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas aiškino, jog jo tėvas Prancūzijoje mokėsi 2000 metais, tačiau iš pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad tai buvo 2004, 2005 metais. Nurodė, kad pateiktų dokumentų kopijos taip pat kelia pagrįstų abejonių ne tik dėl jų autentiškumo, bet ir dėl jose esančių prieštaravimų, nes pažymėjimų kopijose Nr. 17/11, Nr. 10 nurodoma, kad G. F., Š. sūnus, tačiau dviejose pažymose apie prancūzų kalbos kursų baigimą 2004 metais nurodoma, kad kursus baigė G. F. K.. Nors pareiškėjas žadėjo pateikti dokumentų originalus, susijusius su jo tėvo veikla, tačiau jų nepateikė. Pažymėjo, kad talibai, grasindami pareiškėjo tėvui G. F., paties pareiškėjo asmeniškai nepersekiojo, todėl ir pasakojimas apie tai, kad buvo šauta į jo automobilį, atsakovo manymu, mažai tikėtinas. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas abejonės privilegijos principas, kadangi prieglobsčio prašytojo pasakojime buvo esminių prieštaravimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2543/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jo tėvas liko Afganistane, nors anksčiau tvirtino, kad jo tėvas netgi iš gana saugaus Kabulo miesto išvyko dirbti į nesaugią Helmando provinciją, t. y. pats tėvas asmeniškai nejautė baimės dėl galimo persekiojimo ar susidorojimo. Teismas darė išvadą, kad esant įrodytoms faktinėms aplinkybėms, jog pareiškėjo tėvas nejautė baimės dėl persekiojimo, kyla pagrįsta abejonė, ar egzistavo objektyviai pagrįsta pareiškėjo baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai teismo posėdyje, jog į jo automobilį buvo šauta, neįrodo, jog pačiam prieglobsčio prašytojui būtų kilusi grėsmė, kadangi pačiam pareiškėjui niekas asmeniškai negrasino. Net ir padaręs prielaidą, kad į jo automobilį buvo šauta, teismas neatmetė, kad tai galėjo būti susiję su aplinkybėmis siekiant jį apiplėšti ar iš chuliganiškų paskatų, o ne dėl to, kad jo tėvui buvo grasinta. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės neleidžia jam suteikti pabėgėlio statuso pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį.
Dėl pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose, pažymėjo, jog pareiškėjas šiuose punktuose nurodytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų neįrodė, taip pat nėra kitų objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie tokių pagrindų buvimą nagrinėjamoje byloje. Vertino Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą ir konstatavo, kad iš byloje pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog Afganistane paplitusi prievarta yra tokio masto, kad būtų pagrindas pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Pabrėžė, jog papildomą apsaugą Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras rekomenduoja suteikti afganistaniečiams, jeigu jie yra kilę iš vietovių, kur ypač nestabili saugumo padėtis. Nurodė, kad Kabulas, iš kurio atvyko pareiškėjas, tarp tokių vietovių nepatenka, be to, dalyje Europos Sąjungos valstybių narių vidinio persikėlimo alternatyva laikomas persikėlimas į Kabulą, t. y. į vietovę, su kuria susijęs pareiškėjas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2543/2011 ir konstatavo, kad bendra saugumo padėtis Afganistane nėra tokia, kuri sudaro grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
III.
Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu (b. l. 56-58) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą.
Teigia, kad nustatant prieglobsčio būtinybę, galioja principas, jog esant grėsmei vieno iš šeimos narių atžvilgiu, laikytina, jog pavojus kyla ir visiems šeimos nariams. Nurodo, kad grasinant susidoroti jo tėvui, pavojus kyla visai šeimai. Paaiškina, kad aplinkybė, jog jo tėvas buvo išvykęs darbo reikalais iš Kabulo į Helmondo provinciją, rodo, jog jo tėvui, kariškiui, bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis atliekant užduotis pavojingose Afganistano teritorijose, kyla pavojus. Atkreipia dėmesį į Departamento 2011 m. sausio 19 d. pažymą Nr. AFG-5/6-14-12-5, kurioje nurodyta, jog į potencialias rizikos grupes pirmiausia išskirti asmenys, dirbę valstybės įstaigose ir tarptautinėse organizacijose, asmenys, dirbę humanitarinių misijų organizacijose ir žmogaus teisių aktyvistai. Pažymi, kad aplinkybės, jog jo tėvas dirbo valstybės įstaigoje ir bendradarbiavo su tarptautinėmis organizacijomis, nei atsakovas, nei teismas, nepaneigė. Mano, kad teismas nepagrįstai reikalavo įrodyti, kokiu tikslu buvo apšaudytas jo automobilis. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato būtinybės patirti persekiojimo veiksmus, užtenka konstatuoti, kad yra tokio pavojaus galimybė. Nurodo Aprašo 66.1 punktą, Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 42, 43 punktus, atkreipia dėmesį, kad Departamento pažymoje nustatyta, jog asmenys, bijantys persekiojimo ar ieškantys tarptautinės apsaugos dėl bendros nesaugios padėties šalyje, neturi vidinio persikėlimo alternatyvos Afganistane. Pabrėžia, kad grąžinimo galimybės turi būti vertinamos individualiai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71-73) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Departamento Sprendimą palikti nepakeistą.
Atkreipia dėmesį į pareiškėjo byloje nustatytus esminius prieštaravimus ir paaiškina, kad dėl jų nebuvo galima taikyti abejonės privilegijos nuostatos, įtvirtintos Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad pareiškėjo pateiktas jo persekiojimą kilmės valstybėje grindžiantis faktas (vieną kartą įvykęs mašinos, kuria jis važiavo, apšaudymas) neatitinka persekiojimo veiksmų, apibrėžtų Aprašo 66.1 punkte. Daro išvadą, kad toks galimas faktas yra susijęs ne su pareiškėjo apribotomis galimybėmis dėl priklausomybės socialinei grupei, bet dėl didelio nusikalstamumo lygio ar kriminaliniu požiūriu nesaugios situacijos, kurios gali būti išvengiama ir kitais būdais nei prieglobsčio suteikimas. Pabrėžia, kad pareiškėjas turėjo galimybes kreiptis į Afganistano valdžios institucijas ir sulaukti pagalbos, tačiau to nepadarė. Pažymi, kad pareiškėjas savo saugumo problemas turėjo galimybę spręsti samdydamas apsauginius, nes tokia galimybe jis naudojosi gyvendamas Afganistane. Daro išvadą, kad pareiškėjas neišnaudojo visų apsaugos galimybių kilmės valstybėje, o tiesiog išvyko iš šalies, galimai turėdamas kitų paskatų. Teigia, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje nebuvo diskriminuojamas ar kitaip pažeidžiamos jo teisės bei laisvės. Nurodo, jog pati savaime diskriminacija nėra pakankama, kad būtų galima šiuo pagrindu asmeniui suteikti tarptautinę apsaugą. Pabrėžia, kad ne kiekvienas žmogaus teisių pažeidimas prilygsta persekiojimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, pirmiausia turi būti konstatuota, ar yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą, atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jis prašo šį statusą suteikti. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pirminės apklausos metu grindė tuo, kad kartą jo šeimai buvo grasinama pagrobimu dėl tėvo darbo (Departamento b. l. 9). 2011 m. balandžio 1 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas rodo, kad iš savo šalies pareiškėjas išvyko dėl to, jog kartą jam važiuojant automobiliu, jo manymu, į jį buvo paleisti trys šūviai. Šį įvykį pareiškėjas susiejo su ankstesniais grasinimais dėl tėvo darbo (Departamento b. l. 34-35). Taigi, pareiškėjo nurodomi motyvai yra susiję su jo baime, kad jis bus persekiojamas ir jo atžvilgiu bus daromos nusikalstamos veikos dėl jo tėvo darbo pobūdžio, t. y. jo šeimos priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tokie prašymo motyvai gali būti laikomi pagrįstais Įstatymo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepagrindė, jog jo priklausymas socialinei grupei nulemia jo persekiojimą bei iš to kylančią baimę, kadangi iš byloje esančių duomenų negalima spręsti, jog pareiškėjo nurodoma socialinė grupė, kuriai jis priklauso, yra tarp tokių asmenų grupių, kurios gali būti laikomos rizikos grupėmis (Departamento b. l. 68-74), to nepatvirtina ir duomenys apie padėtį Afganistane, pažymėti Departamento 2011 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. AFG-15/6-14-12-5 „Apie Afganistano Islamo Respubliką“ (Departamento b. l. 80-89). Tokių aiškių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Priešingai, iš pareiškėjo pateiktos informacijos matyti, kad jam buvo samdoma apsauga, todėl neaišku, kodėl pareiškėjas negalėjo pasinaudoti apsaugos pagalba po galimai įvykdyto apšaudymo. Pareiškėjo pasakojime apie jo užpuolimą nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios ne su jo pagrįsta baime būti persekiojamam dėl priklausomybės socialinei grupei, bet dėl jo nurodomų subjektyviai vertinamų teiginių, susijusių su grasinimu jam ir jo šeimai dėl tėvo darbo, o tai iš esmės nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinama kaip Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta pagrįsta baime dėl priklausomybės socialinei grupei. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas apšaudymo faktas galimai yra susijęs ne su jo apribotomis galimybėmis dėl priklausomybės socialinei grupei, bet iš esmės dėl didesnio nusikalstamumo lygio ar kriminaliniu požiūriu nesaugios situacijos, kurios gali būti išvengiama ir kitais būdais nei prieglobsčio suteikimas. Be to, pareiškėjas nurodė dėl minėto įvykio nesikreipęs į teisėsaugos institucijas (Departamento b. l. 35), o tiesiog išvykęs iš šalies. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog jo tėvas pasibaigus terminui išėjo iš darbo (b. l. 40). Tai, kad, pareiškėjo teigimu, jo tėvas dirba savivaldybėje su užsieniečiais (b. l. 40), nekeičia Departamento konstatuotos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatytos pagrįstos baimės dėl priklausomybės socialinei grupei nebuvimo fakto. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jo tėvas, likę šeimos nariai, kurių atžvilgiu pasak pareiškėjo taip pat buvo grasinama (Departamento b. l. 34), visiems šeimos nariams kyla pavojus (b. l. 56), liko Afganistane. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos duomenų matyti pareiškėjo akcentuojamas noras studijuoti Europoje (b. l. 40), prieglobsčio prašytojo apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jo tikslas pabaigti mokslus Europos Sąjungoje (Departamento b. l. 37), pirminės apklausos metu teigė, kad norėjo vykti į Europą, galbūt Švediją (Departamento b. l. 9), o ne pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu, jam nepagrindus baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl priklausomybės socialinei grupei.
Dėl pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, pažymėtina, jog pareiškėjas šiuose punktuose nurodytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų neįrodė, taip pat nėra kitų objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie tokių pagrindų buvimą nagrinėjamoje byloje. Vertinant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, konstatuotina, kad iš byloje pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog Afganistane paplitusi prievarta yra tokio masto, kad būtų pagrindas pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Tai pagrindžia ir naujausi duomenys apie padėtį Afganistane, iš kurių matyti, jog pareiškėjas nepatenka tarp rizikos grupių, kurioms papildoma apsauga turėtų būti suteikiama, be to, papildomą apsaugą Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras rekomenduoja suteikti afganistaniečiams, jei jie yra kilę iš vietovių, kur ypač nestabili saugumo padėtis, tačiau Kabulas (kuriame gyveno pareiškėjas) tarp tokių vietovių nepatenka, be to, dalyje Europos Sąjungos valstybių narių vidinio persikėlimo alternatyva laikomas persikėlimas į Kabulą. Todėl, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, taip pat nesant žinomų aiškių objektyvių aplinkybių, konstatuotina, jog bendra saugumo padėtis Afganistane nėra tokia, kuri sudaro grėsmę pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra iš esmės panašiai nurodęs dėl bendros saugumo padėties Afganistane (2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2543/2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini nepagrįstais bei kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga papildoma apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma Įstatymo 83 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad jei nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu. Pažymėtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių rašytinių ar nuoseklių ir neprieštaringų įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės, kad atsitiks Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyti įvykiai. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo pateiktų duomenų ir paaiškinimų nenuoseklumo, prieštaringumo.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, teisingai jas aiškino, dėl to apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.