- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-9/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00575-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Albinas Bielskis (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- I. M., S. Ž.
- Nukentėjusysis
- T. K., J. D., J. N., S. L., P. A., E. A., V. A., A. L., M. L., J. A.
- Advokatai
- Rostislavas Polubiankas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (I. M. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, I. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš I. M. ir S. Ž. solidariai priteista: po 13 000 (trylika tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų V. A. , P. A. , E. A. , A. L. , M. L. , S. L. , T. K. , J. D. , J. A. naudai; 2877 (du tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni) litai ir 50 centų turtinei žalai atlyginti J. N. naudai; 274 (du šimtai septyniasdešimt keturi) litai ir 55 centai turėtoms proceso išlaidoms atlyginti valstybės naudai.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. Ž. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 1 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Dumblės k. ribose, Eišiškių sen., Šalčininkų r., miško masyve, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. Ž. , buitinio konflikto metu, turėdamas tyčią nužudyti V. A. , S. Ž. sudavus jai nudaužto butelio kakleliu ne mažiau penkių kartų į rankas, kaklą, padarant nukentėjusiajai durtinę žaizdą kairėje plaštakoje, pjautinę žaizdą kairėje plaštakoje, durtinę žaizdelę dešiniojo užausio srityje, pjautinę žaizdą kaklo priekiniame paviršiuje, durtinę - pjautinę kiauryminę kaklo kairės pusės žaizdą atsiveriančią į ryklę su ryklės sienos, vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimais, jis – I. M. smogė koja gulinčiai V. A. į krūtinės sritį, padarydamas krūtinkaulio lūžį, dešiniųjų I-VII ir kairiųjų II-X šonkaulių lūžius, kas komplikavosi kraujavimu į kvėpavimo takus ir į išorę, kvėpavimo sutrikdymu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu, dėl ko V. A. mirė.
Nuteistasis I. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Baudžiamojo įstatymo ir Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl naikintinas.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia savo kaltę nužudžius V. A. ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įstatymo nustatyta tvarka neišdėstyti ir neaptarti įrodymai, patvirtinantys I. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nemotyvavo, kuriuos duomenis jis laiko įrodymais ir kodėl. Be to, apygardos teismas nepatikrino, ar visi byloje esantys duomenys yra gauti teisėtu, BPK nustatytu būdu, nors nuteistojo gynėjas teisiamojo posėdžio metu šį klausimą buvo iškėlęs. Dėl šių aplinkybių, I. M. nuomone, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas.
Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, vadovavosi vien tik prieštaringais nuteistojo S. Ž. parodymais, kurių, I. M. teigimu, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Apelianto teigimu, visiškai nemotyvuotai pirmosios instancijos teismas atmetė gynėjo prašymą iškviesti ir apklausti jo alibi galinčius patvirtinti liudytojus. Be to, nuosprendyje liko nepašalinti prieštaravimai tarp S. Ž. ir liudytojo S. L. parodymų. Liudytojas S. L. savo parodymuose teigė, jog nukentėjusioji V. A. nusikalstamos veikos padarymo dieną iš namų išėjo po pietų ir daugiau negrįžo. Tuo tarpu pagal nuteistojo S. Ž. parodymus, jis su apeliantu pas nukentėjusiąją atėjo tarp 16 ir 17 val.
Pasak apelianto, apygardos teismas visiškai nepasisakė ir dėl kitų šioje byloje padarytų esminių BPK pažeidimų. Antai, teisiamojo posėdžio metu apelianto gynėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nesilaikant BPK 166 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 101 punkto reikalavimų, t.y. ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje nebuvo pradėtas.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė bei nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas atmetamas.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisminio proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tuo tarpu skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje yra išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas vadovavosi neleistinais įrodymais, netinkamai juos vertino ar kad šių įrodymų nepakanka I. M. kaltei dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.
Visuma duomenų, šioje byloje gautų apklausiant nuteistąjį S. Ž. , liudytojus I. Ž. , S. Ž. , ištiriant nužudytosios V. A. lavoną, taip pat ištiriant kitus rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad I. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.
Nuteistasis I. M. savo apeliaciniame skunde neigia nužudęs V. A. , akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė vien tik prieštaringais nuteistojo S. Ž. parodymais, o jo paties parodymus ir kitus byloje esančius duomenis vertino netinkamai. Nuteistasis I. M. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose tvirtino, kad jis 2009 m. spalio 1 d. nebuvo kartu su S. Ž. prie V. A. namų, prieš ją nesmurtavo, nematė, kokiomis aplinkybėmis ir kaip ji buvo nužudyta. Tokius apelianto parodymus visų pirma paneigia nuteistojo S. Ž. parodymai, kurie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose S. Ž. parodė, kad 2009 m. spalio 1 d., apie 16-17 val., kartu su I. M. , pas kurį jis tuo metu gyveno, nuėjo pas nukentėjusiąją V. A. . Ji namuose buvo viena ir durų neatidarė. Tuomet I. M. ėmė pagaliu daužyti duris bei langus. Išdaužęs langą I. M. pro jį įlipo į V. A. namo vidų. Tuomet nukentėjusioji pro kitas duris iš namo išbėgo, o ją pasivijęs S. Ž. ramino, sakydamas, kad jos niekas neskriaus. Tuo metu prie jų pribėgęs I. M. ketino įspirti V. A. , tačiau S. Ž. jam sutrukdė. Netrukus I. M. grįžo į V. A. namą, o nukentėjusioji liko sedėti prie kelio, ant žolės. S. Ž. taip pat grįžo į V. A. namą, tačiau I. M. nerado. Pamatęs keliu einančią V. A. , pribėgo prie jos ir paklausė, kur ji eina. Nukentėjusiajai atsakius, kad eina kviesti policijos, S. Ž. nutempė ją į mišką. Ten rastą butelį sudaužė į akmenį ir nuskilusiu butelio kakliuku perpjovė V. A. gerklę. Grįžęs prie V. A. namo apie tai papasakojo I. M. . Abu nuėję prie sužalotos V. A. pamatė, kad ji dar gyva, todėl I. M. pasakė, kad “reikia ją pribaigti”. Tuomet S. Ž. sudaužyto butelio kakliuku dar kartą perpjovė nukentėjusiajai gerklę. Po to abu nuteistieji nutempė V. A. į miške buvusią duobę. Ši vis dar buvo gyva, švokštė. Todėl I. M. vieną kartą spyrė V. A. į krūtinę. I. M. suduotas smūgis buvo stiprus, po jo nukentėjusiajai iš burnos pliūptelėjo kraujas, ji nustojo kvėpuoti. Palikę V. A. duobėje, abu nuteistieji nuėjo pas S. Ž. tėvus (t. 2 b.l. 177-178, t.3 bl. 60-61). Analogiškus parodymus nuteistasis S. Ž. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b.l. 58-59) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b.l. 68-76). Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo atmesti tokius nuteistojo S. Ž. parodymus, nes jis duodamas parodymus apie savo bei nuteistojo I. M. veiksmus atimant gyvybę V. A. nurodė ne tik apeliantą, bet ir save įkaltinančias aplinkybes. Taigi, S. Ž. nurodydamas, kad be jo paties V. A. gyvybės atėmime dalyvavo ir I. M. , savo teisinės padėties nei kiek nepalengvino.
Akistatos su nuteistuoju I. M. metu S. Ž. iš dalies pakeitė savo parodymus ir, siekdamas sumenkinti apelianto vaidmenį V. A. nužudyme, ėmė teigti, kad I. M. nenurodė “pribaigti” V. A. , tik vieną kartą nestipriai spyrė koja jai į krūtinę. Tačiau ir šio procesinio veiksmo metu S. Ž. patvirtino, kad apeliantas dalyvavo nužudant V. A. , matė ją sunkiai sužalotą ir padėjo paslėpti jos kūną duobėje. Apklaustas teisiamajame posėdyje S. Ž. parodė, kad akistatos metu iš dalies pakeitė savo parodymus todėl, kad bijojo dėl savo artimųjų saugumo, kadangi jo motinai I. Ž. buvo grasinama.
Nuteistasis I. M. savo apeliacinio skundo teiginius dėl nuteistojo S. Ž. parodymų nepatikimumo iš esmės grindžia ir tuo, jog jie nesutampa su nukentėjusiojo S. L. parodymais, pagal kuriuos nukentėjusioji V. A. 2009 m. spalio 1 d., netrukus po pietų, kažkur išėjo ir daugiau namo negrįžo. Kai tuo tarpu pagal S. Ž. parodymus, jis ir I. M. pas nužudytąją atėjo tik apie 16-17 val. Nuteistasis S. Ž. savo parodymuose viso proceso metu nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad prie V. A. namo jis su apeliantu atėjo apie 16-17 val. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nuteistojo S. Ž. parodymais. Tuo tarpu nukentėjusysis S. L. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2009 m. spalio 1 d., po pietų, jį ir V. A. J. N. parvežė namo. Neužilgo nukentėjusioji kažkur išėjo ir į namus negrįžo. Taigi, nukentėjusysis S. L. savo parodymuose nenurodė jokių aplinkybių, kurios esmingai prieštarautų S. Ž. parodymams. Abu jie savo parodymuose patvirtino, kad V. A. iš namų išėjo 2009 m. spalio 1 d., po pietų. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. L. serga psichine liga. Dėl jos S. L. nustatytas tik 30 procentų darbingumas (t. 2 b.l. 133). Natūralu, kad jis dėl savo negalios negalėjo visiškai tiksliai suprasti ir įvertinti visų įvykio aplinkybių bei duoti parodymus apie jas teisėsaugos institucijoms. Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistojo S. Ž. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, yra nepagrįstas. Juolab, kad S. Ž. parodymais nustatytas nusikaltimo aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys.
Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1494/09(01) matyti, kad ištyrus žuvusiosios V. A. lavoną rasti šie sužalojimai: durtinė – pjautinė kiauryminė kaklo kairės pusės žaizda, atsiverianti į ryklę su ryklės sienos, vidinės ir išorinės miego arterijų sužalojimais; pjautinė žaizda kaklo priekiniame paviršiuje; durtinė žaizdelė dešiniojo užausio srityje; durtinė žaizda kairėje plaštakoje; odos nubrozdinimas su odos įpjovimais ir aplinkine kraujosruva kairėje pažandėje; kraujosruvos veide; nugaros kairės pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių kraujosruva nugaros kairėje pusėje, kairiųjų IX-XI šonkaulių lūžiais; krūtinkaulio lūžis. Tyrimą atlikęs specialistas konstatavo, kad krūtinkaulio lūžis padarytas tiesiogiai paveikus krūtinkaulį ne mažiau kaip vieną kartą kietu buku ribotu paviršiumi, dešiniųjų I – VII ir kairiųjų II – X šonkaulių lūžiai padaryti netiesiogiai paveikus krūtinės ląstą, nevienkartiniai deformuojant krūtinės ląstą kietu buku paviršiumi (t. 1 b.l. 128-141). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme specialisto tyrimą atlikęs ekspertas J. Plenta patvirtino savo išvadą ir papildomai paaiškino, kad nuteistojo S. Ž. parodymai apie V. A. padarytus sužalojimus sutampa su žuvusiosios lavono tyrimo metu rastais sužalojimais. Ekspertas taip pat patvirtino, kad krūtinkaulio lūžis galėjo būti padarytas suduodant stiprų smūgį koja į krūtinę. Suduodant į krūtinę oras iš plaučių veržiasi lauk, todėl patekęs į kvėpavimo takus buvo išpurkštas. Eksperto teigimu, taip logiškai gali būti paaiškinami S. Ž. parodymai apie staigų kraujo išsiveržimą po smūgio į nukentėjusiosios krūtinę. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. Plenta parodė, jog be nukraujavimo, kuris buvo pagrindinė mirties priežastimi, buvo konstatuoti labai aiškiai išreikšti kūno atvėsimo požymiai. Prieš nukentėjusiosios mirtį nuo nukraujavimo ji dar buvo veikiama šalčio. Eksperto įsitikinimu, būdama be sąmonės, žuvusioji būtų mirusi nuo bendro kūno atvėsimo (t. 3 b.l. 61-62). Taigi, teismo medicinos specialisto išvada ir eksperto J. Plentos paaiškinimai teisme patvirtina nuteistojo S. Ž. parodymus apie tai, kad prieš nukentėjusiąją V. A. smurtavo ne tik pats S. Ž. , bet ir I. M. , suduodamas stiprų smūgį koja į krūtinę.
Nuteistojo S. Ž. parodymus apie tai, kad nužudant V. A. dalyvavo ir I. M. , patvirtina ir netiesioginiai liudytojų I. Ž. ir S. Ž. parodymai. Abu liudytojai patvirtino, kad 2009 m. spalio 1 d., vakare, pas juos atėjo nuteistieji S. Ž. ir I. M. . S. Ž. pirštai buvo supjaustyti. Paklaustas, kas atsitiko, jis savo motinai I. Ž. papasakojo, kad kartu su I. M. nužudė V. A. , o jos kūną paslėpė miško duobėje (t. 2 b.l. 174, t. 1 b.l. 108, t. 3 b.l. 63-64). Tokie nuteistojo S. Ž. motinai duoti paaiškinimai vėliau bylos tyrimo metu visiškai pasitvirtino. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nužudytosios V. A. lavonas perpjautu kaklu buvo rastas miško duobėje (t. 1 b.l. 10-16). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai S. Ž. savo motinai I. Ž. prisipažino kartu su I. M. nužudęs V. A. ir papasakojo esmines nužudymo aplinkybes, apie šią įvykdytą nusikalstamą veiką policijos pareigūnams dar nebuvo žinoma.
Pats apeliantas viso proceso metu neigė buvęs įvykio vietoje su S. Ž. , tvirtino, kad tuo metu buvo savo brolio J. M. namuose. Teisėjų kolegiją, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino, jog I. M. parodymai yra nepatikimi ir prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Visų pirma, juos paneigia išsamūs nuteistojo S. Ž. bei liudytojų I. Ž. ir S. ž. parodymai, kuriais patikimai nustatyta, kad įvykio metu apeliantas buvo kartu su S. Ž. , o vėliau abu jie atėjo pas I. Ž. ir S. Ž. . Be to, I. M. nurodytos aplinkybės, kad jis 2009 m. spalio 1 d. iš namų niekur nebuvo išėjęs, nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas jo brolis J. M. .
Taigi, pirmiau aptartais duomenimis byloje patikimai nustatyta, kad: 2009 m. spalio 1 d., apie 16-17 val., pas nukentėjusiąją V. A. atėjo abu nuteistieji – I. M. ir S. Ž. ; apeliantas pirmasis pradėjo elgtis agresyviai – pagaliu daužė V. A. namo duris ir langus; žuvusiajai iš namo pabėgus, pirmasis smurtauti prieš ją pradėjo S. Ž. ; matydamas sunkiai sužalotą V. A. apeliantas S. Ž. veiksmams ne tik pritarė, bet ir nurodė ją “pribaigti”; S. Ž. antrą kartą sudaužyto butelio kakliuku perpjovus nukentėjusiajai gerklę, apeliantas stipriai spyrė koja V. A. į krūtinę; abu jie, nutempę ir palikę sunkiai sužalotą V. A. duobėje, miške, iš įvykio vietos pasišalino. Šios bylos duomenimis patikimai nustatytos V. A. nužudymo aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad apeliantas, matydamas prieš V. A. smurtaujantį S. Ž. ir pats suduodamas stiprų smūgį koja sužalotai nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno vietą, ne tik pritarė S. Ž. neteisėtiems veiksmams, tačiau ir pats aktyviai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajai.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
I. M. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo ir Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ reikalavimus. BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte numatyta, kad kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks tyrimas pradedamas pagal tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama jau anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ši aplinkybė nurodoma tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. To paties įsakymo 100 ir 101 punktuose nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoje gavus skundą, pranešimą ar pareiškimą apie be žinios dingusį asmenį, ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius konkrečios nusikalstamos veikos požymių, surašomas ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinis pranešimas arba ant dokumento, kuriame yra užfiksuoti duomenys apie paaiškėjusios nusikalstamos veikos požymius, užrašoma prokuroro, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo ar jos padalinio vadovo rezoliucija. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. spalio 5 d., gavus nukentėjusiosios M. L. pareiškimą, Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dingusio be žinios asmens paieškos (t. 1 b.l. 1). 2009 m. spalio 6 d., apie 12 val., Šalčininkų rajone, Eišiškių seniūnijoje, miško masyve radus V. A. lavoną su smurto žymėmis, 2009 m. spalio 6 d. pranešimu Nr. 10-97-S-7449 ikiteisminis tyrimas buvo perkvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Ant šio ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyto pranešimo yra prokuroro rezoliucija atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (t. 1 b.l. 4-5). Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio V. A. nužudymo buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų.
Nuteistasis I. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog jam paskirta per griežta bausmė, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas turėtų sušvelninti apeliantui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtąją bausmę. Pagrįstai pripažinęs, kad I. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių nepažeidė, I. M. laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.