- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-11
- Bylos Nr.
- A-1197-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03156-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijai, Vidaus reikalų minsterija
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-939(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 6,53 Eur (22,53 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 1 272,36 Eur (4 393,19 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 819,3 Eur (2 828,88 Lt) nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 ir 453,06 Eur (1 564,31 Lt) nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 2008 m. rugsėjo 5 d. buvo paskirta valstybinė pareigūno pensija. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1D-3939 (11) nusprendė skundo nenagrinėti, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Taip pat nurodo, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, neišmokėjo pareiškėjui 4 393,19 Lt valstybinės pensijos dalies, o nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikydamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas neišmokėjo 22,53 Lt valstybinės pensijos dalies. Kadangi teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis jam buvo mokama valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Skundą pareiškėjas taip pat grindžia Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ar administracinę bylą nutraukti arba stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas R. B. apie pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnius sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas praleido terminą šiam reikalavimui pareikšti, ir byla turi būti nutraukta.
Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama sprendimą, pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti R. B. reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Laikinojo įstatymo 15 straipsniu pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. netaikomos, o nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama visa paskirta valstybinė pensija. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar galiojančius įstatymus privalėjo veikti.
Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo konstitucingumas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 2012 m. ir 2013 m. nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Hipotetiškai gali būti priteisiamas nebent nepriemokų taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidarymas nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, jei Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį prieštaraujančiu Konstitucijai. Pensijų mažinimą remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 1D-3939(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos“ dalį, kurioje nuspręsta nenagrinėti R. B. prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo bei priteisė R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 6,53 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 11SP-3914 pareiškėjui nuo 2008 m. rugsėjo 5 d. paskirta 430 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 14 metų, 11 mėnesių ir 12 dienų tarnybą (b. l. 26). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. su prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir prašė apskaičiuoti, koks skirtumas susidarė tarp Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. išmokėtos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bei išmokėti susidariusį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumą, o atsisakius tai padaryti, pateikti atsakymą (b. l. 31). Vidaus reikalų ministerija 2014 m. gegužės 26 d. sprendime Nr. 1D-3939-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką, pažymėjo, kad privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti pensijos nepriemoką. Šiuo sprendimu R. B. taip pat buvo informuotas, kad jo skundo dalies dėl nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį institucija nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo Valstybės žiniose dienos (b. l. 27–28). Kartu su šiuo Sprendimu pareiškėjui buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 20 d. pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-2753 (b. l. 29–30). Teismas nustatė, kad pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. tam tikrais laikotarpiais buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas siekia būtent šios susidariusios nepriemokos išmokėjimo.
Teismas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimais konstatavo, kad pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui buvo mažinta neteisėtai, dėl to pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu susidarė 6,53 Eur (22,53 Lt) nepriemoka (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo būti išmokėta 30 039,46 Lt, tačiau išmokėta 30 016,93 Lt), šią nepriemoką priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios, dėl to už rugsėjo mėnesį pareiškėjui išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.
Teismas taip pat sprendė ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais ir išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika konstatavo, kad valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama pagrįstai. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2010–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija skundžiamame Sprendime pažymėjo, jog prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Atsižvelgdamas į tai, kad Vidaus reikalų ministerija nepagrįstai negrąžina pareiškėjui pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 1D-3939(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos“ dalį, kurioje nuspręsta prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinėti.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo atmestas ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo, kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 ir 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.
Pažymėjo, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės teisės aktais ir skundą tenkinti.
Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103–104) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovai pagal ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas, šio įstatymo pratęsimas 2012 ir 2013 metams neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjo pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai. Teismas pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino, todėl nėra pagrindo sprendimą naikinti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo, bei Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 1D-3939 (11) panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neišmokėta neteisėtai, todėl priteisė susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Taip pat nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria jo skundas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo, netenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.
Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.