Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M.M. (M.M.) skundą atsakovėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, jog antrinė teisinė pagalba jai buvo suteikta civilinėje byloje Nr. 2-96-889/2018 dėl priverstinio iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), pagal Tarnybos 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 2.3.(NT-2)-18-T-1585-14854. Akcentuoja, jog skundžiamu sprendimu ne tik nuspręsta jai nutraukti antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, bet ir ji įpareigota į valstybės biudžetą sumokėti 368,94 Eur dydžio išlaidų už nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nesutinka su priimtu sprendimu. Teigia, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta, jog ji gyvena (duomenys neskelbtini), ir gimė (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 2.3.(NT-2)-18-T-1585-14854 jai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų visų bylinėjimosi išlaidų, advokate paskiriant G.S., kuri jai nesuteikė jokios teisinės pagalbos. Kadangi ji negavo jokios realios teisinės pagalbos, nepagrįstai reikalaujama apmokėti 100 procentų visų išlaidų. Akcentuoja, jog ji negavo advokatės G.S. 2018 m. rugsėjo 25 d., 2018 cm. rugsėjo 28 d. pranešimų dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, kuriame apskaičiuotos išlaidos, taip neturėjo jokios galimybės jų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Mano, jog advokatė G.S. sukėlė dirbtinį konfliktą, kadangi su ja nederino jokių procesinių dokumentų, vilkino bylos nagrinėjimą, todėl ji pasinaudojo įstatyme numatyta teise pakeisti advokatą kitu ir Tarnybai pateikė 2018 m. spalio 26 d. motyvuotą prašymą, vėliau dar vieną prašymą. Pabrėžia, jog ir pati advokatė po 3 dienų pateikė prašymą pakeisti ją kitu advokatu. Argumentuoja, jog Tarnyba tik 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pakeitė advokatę G.S. ir paskyrė advokatę V.T., nors ji prašė skirti advokatę A.M. Mano, jog Tarnyba veikė prieš jos interesus ir paskyrė netinkamą atstovę. Paaiškina, jog advokatė V.T. jai neteikė jokios antrinės teisinės pagalbos, net du kartu neatvyko į teismo posėdžius, 2018 m. lapkričio 20 d. pati pateikė pranešimą atsisakydama teikti antrinę teisinę pagalbą. Teigia, jog 2018 m. lapkričio 29 d. pareiškėja pateikė prašymą Tarnybai pakeisti paskirtą advokatę V.T. kitu. Mano, jog atsakovės priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą, nutraukdama antrinę teisinę pagalbą, kadangi jos veiksmuose nėra jokio piktnaudžiavimo savo teisėmis. Paaiškina, jog ji pati gyvena (duomenys neskelbtini), todėl savo interesams atstovauti turėjo įgaliotą atstovę T.Ž., kuri veikė tik jos interesams, vykdė savo įgaliojimus, o Tarnyba turėdama užtikrinti jos teisę į veiksmingą, efektyvią ir kokybišką teisinę pagalbą, nutraukė antrinę teisinę pagalbą. Mano, jog ginčijamu sprendimu atsakovė pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Žmogaus teisių chartiją, Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso reikalavimus. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ji patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sukeltais nepatogumais, santykių pablogėjimu, moraliniu pažeminimu, ir ją įvertina 5000 Eur suma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1585-21417 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo M.M. nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas ir pareiškėja įpareigota sumokėti 368,94 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus – spręsti klausimą dėl advokato paskyrimo iš naujo bei priteisti patirtą 5000 Eur neturtinę žalą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos ir bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos įgaliota atstovė T.Ž. 2018 m. rugpjūčio 10 d. Tarnybai pateikė prašymą pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-96-889/2018 dėl iškeldinimo iš patalpų ir žalos atlyginimo. 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 2.3.(NTP-2)-18-NT-1585-14586 atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėja nesutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 procentų). Vėliau gavus pareiškėjos įgaliotos atstovės 2018 m. rugpjūčio 22 d. prašymą, kuriame išreikštas sutikimas apmokėti minėtas išlaidas, 2018 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-1585-14854 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir žalos atlyginimo priteisimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

2018 m. gruodžio 11 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1585-21417 nutraukti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-1585-14854 Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, įstatymo redakcija Nr. XIII-247, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, konstatavus, jog pareiškėja piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba.

Pažymėtina, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, kadangi šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų bei tvarkos. Tai ne kartą buvo akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575-2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62-3036/2011 ir kt.). Iš paminėtos nuostatos, skelbiančios, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, taip pat iš Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų (vienas iš kurių yra tai, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei paisant ekonomiškumo aspektų, taip pat draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis) kyla ir tai, jog šiai teisei taikomi įstatyme numatyti apribojimai. Be kita ko, įstatymų leidėjas numatė sąrašą atvejų, kurie išdėstyti Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kada antrinė teisinė pagalba nutraukiama. Tarp atvejų, kada nutraukiama antrinė teisinė pagalba numatyta ir situacija, kada pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Sprendžiant klausimą dėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo, yra svarbi LVAT formuojama praktika, aiškinant šią teisės norma. LVAT yra pasisakęs, kad nesant įstatymų leidėjo pateikto piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis apibrėžimo, naudotinas kalbinio teisės aiškinimo būdas. Lietuvių kalboje žodis „piktnaudžiauti“ suprantamas kaip naudojimasis kuo piktam, neleistinas naudojimasis turimomis teisėmis („Lietuvių kalbos žodynas (t. I-XX, 1941-2002):elektroninis variantas/redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. - Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt). Pagal LVAT suformuotą praktiką, piktnaudžiavimu gali būti pripažinti įvairūs asmens veiksmai ir neveikimas, tačiau juos vienija tai, kad visais atvejais yra siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina, ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam (administracinės bylos Nr. A17-714/2007; Nr. A248-168/2008; Nr. A442-693/2008; Nr. A63-558/2009; Nr. A438-1150/2010).

Kadangi Įstatymų leidėjas neapibrėžia, kokie atvejai laikytini piktnaudžiavimu materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis, nepateikia piktnaudžiavimo tokiomis teisėmis apibrėžimo, todėl akivaizdu, kad viešojo administravimo institucija faktinių aplinkybių kontekste privalo vertinti, ar faktinė situacija turi piktnaudžiavimo minėtomis teisėmis požymių, ir ar jie yra pakankamas pagrindas antrinės teisinės pagalbos nutraukimui.

Nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-174-1030/2017 pareiškėjai M.M. asmeninės nuosavybės teise priteista ½ dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini). Civilinėje byloje Nr. 2-96-889/2018, kurioje pareiškėjai Tarnybos sprendimu suteikta antrinė teisinė pagalba, pareiškėja siekė iškeldinti atsakovus iš būsto ir prisiteisti žalą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 24 d. Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-1585-14854 antrinę teisinę pagalbą teikti paskirta advokatė G.S. Pagal bylos medžiagą matyti, jog advokatė dalyvavo 2018 m. rugpjūčio 29 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose vykusiame teismo posėdyje, kurio metu buvo įpareigota iki 2018 m. rugsėjo 7 d. patikslinti ieškinį, kadangi pareiškėjos įgaliota atstovė 2018 m. rugpjūčio 29 d. pareiškimu atsisakė byloje iškeltų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reikalavimų. Nustatyta, jog advokatė iki nurodyto termino pateikė patikslintą ieškinį, kuris vėliau buvo grąžintas pareiškėjai (jos įgaliotai atstovei), pareiškus jog buvo nesuderintas su ja, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai (2018 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjos įgalioto asmens pareiškimas). 2018 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjos įgaliota atstovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, nesuderinusi su advokate G.S. (2018 m. rugsėjo 18 d. patikslintas ieškinys, 2018 m. spalio 15 d. Tarnybos raštas Nr. (2.3.)NO-2-7787). Pagal byloje pateiktą medžiagą nustatyta, jog pakeitus advokatę G.S. advokate V.T. (Tarnybos 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-P-1585-19426) 2018 m. lapkričio 15 d. įvyko susitikimas su įgaliota atstove T.Ž., o į kitą susitikimą 2018 m. lapkričio 20 d. įgaliotas asmuo neatvyko. Iš byloje pateiktų advokačių G.S. ir V.T. pranešimų (2018 m. rugsėjo 18 d., 2018 m. rugsėjo 24 d., 2018 m. spalio 29 d. 2018 m. lapkričio 20 d. pranešimai) matyti, kad pareiškėjos įgaliota atstovė laikėsi pozicijos dėl ieškinyje nurodyto reikalavimo – iškeldinti atsakoves G.B. ir J.D. iš viso buto, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad tiek advokatė G.S., tiek advokatė V.T. negalėjo suderinti pozicijos dėl teisinės pagalbos teikimo M.M., kadangi primygtinai buvo reikalaujama palaikyti jos įgaliotos atstovės T.Ž. parengto patikslinto ieškinio reikalavimą – iškeldinti atsakoves iš viso būsto.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjos naudojimasis antrine teisine pagalba pateko į piktnaudžiavimo sąvoką ir nebegalėjo būti toleruojamas. Teismo vertinimu tokios aplinkybės, kai advokatei G.S. surašius patikslintą ieškinį, teismui teikiamas prašymas grąžinti patikslintą ieškinį, nurodant, jog jis nebuvo derintas, vėliau be advokatės žinios pateiktas pačios pareiškėjos ir/ar įgalioto asmens parengtas patikslintas ieškinys (2018 m. rugpjūčio 19 d. advokatės G.S. pranešimas, reg. Nr. (2.3)NO-1-8150, 2018 m. rugsėjo 25 d. pranešimas Nr. (2.3)NO-1-8296), pareiškėjos įgaliotos atstovės reikalavimas ginti teises neleistinu būdu – reikalaujant tiek advokatės G.S., tiek advokatės V.T. rengti patikslintą ieškinį, prašant iškeldinti atsakoves iš viso nekilnojamojo turto objekto, nors pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso tik ½ buto dalis (2018 m. lapkričio 20 d. advokatės V.T. pranešimas, reg.Nr. (2.3)NO-1-9952), pareiškėjos įgaliotos atstovės išreikšta nuomonė advokatei V.T., jog advokatė yra reikalinga tik atstovavimui teismo posėdžiuose, o procesinius dokumentus rengs pati pareiškėja su įgaliota atstove, kelia abejonę, ar pareiškėjai iš esmės antrinė teisinė pagalba buvo reikalinga. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėja, kurios interesus atstovavo įgaliota atstovė T.Ž., pati nesidomėjo proceso eiga, o tokio pobūdžio pareiškėjos įgaliotos atstovės reikalavimai – parengti patikslintą ieškinį primygtinai reikalaujant formuluoti ieškinio reikalavimą – iškeldinti atsakovus iš viso buto, pareiškėjos įgaliotos atstovės pageidavimai, jog advokatė tik atstovautų teismo posėdžiuose, o procesinius dokumentus rengtų įgaliota atstovė, patvirtina, jog pareiškėja, gavusi antrinę teisinę pagalbą, piktnaudžiavo įstatymų leidėjo suteikta teise dėl galimybės išskirtinėmis sąlygomis gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą.

LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog, siekiant suteikti realią bei tinkamą teisinę pagalbą bei išvengti galimų negatyvių teisinių pasekmių dėl netinkamos pradinės pozicijos pasirinkimo, fiziniams asmenims, kuriems tokią teisę užtikrina teisės aktai, padeda advokatai, kurių pareiga parinkti teisinę poziciją, užtikrinančią maksimalų atstovaujamojo asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą. Pareiškėjo konfrontacija su antrinę teisinę pagalbą užtikrinančiu asmeniu, pasireiškianti atsisakymu užimti advokato siūlomą teisinę padėtį atitinkamoje byloje, primygtinas reikalavimas formuluoti tokį skundo dalyką, pagrindą, koks turėtų būti pareiškėjo nuomone, pripažintinas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba; dėl konfrontacijos ir piktnaudžiavimo atstovavimas pareiškėjui iš esmės tampa neperspektyvus. Tokie veiksmai aiškiai prieštarauja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principui, draudžiančiam piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, taip pat paneigia pačią Įstatymo paskirtį – garantuoti fiziniams asmenims tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-565/2007, 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-693/2008, 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-558/2009, 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1579/2010, 2014 m. kovo 31 d nutartį administracinėje byloje Nr.A-575-636/2014 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į aukščiau pateiktą teisminę praktiką, sprendžia, jog pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba neatitiko antrinės teisinės pagalbos instituto paskirties ir turėjo būti nutraukta. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1676/2012).

Kadangi pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, atsakovė priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nutraukti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Pagrįstu laikytinas pareiškėjos teiginys, jog ginčijame sprendime klaidingai nurodyta jos gyvenamoji vieta, gimimo data, tačiau šių duomenų klaidingas nurodymas vertintinas kaip padaryta techninė klaida, kuri nedaro ginčijamo sprendimo neteisėtu.

Ginčijamu sprendimu M.M. įpareigota sumokėti 368,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ši pagalba buvo teikiama.

Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas būtent dėl minėto 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos priežasties, todėl kyla atitinkamos teisinės pasekmės – įpareigojimas sumokėti patirtas išlaidas.

Skundžiamame sprendime (20 punkte) nurodyta, jog vadovaujantis advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 6 ir 9.1 punktais, valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai iki 2018 m. gruodžio 10 d. sudaro 368,94 Eur, ir jos turi būti išieškotos iš pareiškėjos (Įstatymo 24 str.1d., techninė klaida nurodant ne pareiškėjos vardą ir pavardę ištaisyta 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-P-1585-2667).

Iš byloje pateikto advokatės G.S. 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimo Tarnybai matyti, jog advokatė, teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, sugaišo 23,38 val. Advokatės V.T. 2018 m. gruodžio 7 d. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio paskaičiavimo Nr. 1 nurodyta, jog advokatė sugaišo 5 val. pareiškėjai teikdama antrinę teisinę pagalbą. Lentelėje, kuri pateikta į bylą (užpildyta atsakovės), nurodyta, jog viso patirtas išlaidas už antrinę teisinę pagalbą sudaro 368,94 Eur (už 28,38 val.). Jokiuose aukščiau paminėtuose į bylą pateiktuose rašytiniuose dokumentuose nenurodyta, kaip apskaičiuota ši suma. Akivaizdu, jog pareiškėjai, kuriai skundžiamu sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės, turi būti aišku kokiu pagrindu jai priteista antrinės pagalbos išlaidų suma, kodėl ji priteista tokio dydžio (nenurodytas motyvas, kodėl pareiškėjai priteistos visos išlaidos, kai suteikta antrinė teisinė pagalba apmokant 50 procentų išlaidų), kaip ji apskaičiuota.

Vertintina tai, kad atsakovė sprendimu įpareigoti pareiškėją sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nurodo nebegaliojantį teisinį pagrindą – 2001 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 69 „Dėl už antrinę teisinę pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ - kuris neteko galios 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 364 (nuo 2016 m. balandžio 16 d.), kuriuo įsigaliojo naujos Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės, bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2019 m. sausio 1 d.).

Atsakovės priimtas sprendimas, kuris vertinamas kaip individualus administracinis aktas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas. Pagal VAĮ 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnį ir formuodamas jo taikymo praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) savo jurisprudencijoje nuosekliai akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009 ir kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A756-2197/2011 ir kt.). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Teismo vertinimu atsakovės priimtas sprendimas dalyje dėl įpareigojimo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, yra nemotyvuotas, grindžiamas negaliojančiomis teisės normomis, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Kadangi minėta Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškomos, kai antrinė teisinės pagalba nutraukiama dėl nurodytų priežasčių, todėl teismas sprendžia, jog atsakovė privalo iš naujo vertinti situaciją dėl išlaidų dydžio apskaičiavimo, jo išieškojimo, atsižvelgdama ir į aplinkybę, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-47-889/2019 priteisė 559 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei iš G.B.

Skundžiamas sprendimas naikintinas dalyje dėl įpareigojimo sumokėti 368,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir atsakovė įpareigojama iš naujo spręsti klausimą dėl minėtų išlaidų išieškojimo.

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus, t.y. spręsti klausimą dėl advokato paskyrimo iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje konstatuota, jog atsakovė pagrįstai sprendė, jog pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus. Šiame kontekste teismas pažymi, kad civilinė byla Nr. 2-47-889/2019 (senas bylos numeris – 2-96-889/2018, kurioje pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pateikdama 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymą) Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis yra išnagrinėta, 2019 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovė G.B. iškeldinta iš pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio buto dalies, ty. ½ dalies buto, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Pareiškėja prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš atsakovės veiksmų - skundžiamu sprendimu nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, ji buvo morališkai pažeminta, patyrė fizines ir dvasines kančias, sugaišo daug laiko, patyrė įvairių nepatogumų, pablogėjo santykiai.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valdžios institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1585-21417 yra teisėtas dalyje dėl teisinės pagalbos nutraukimo, tačiau panaikinamas dalyje dėl įpareigojimo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas tuo pagrindu, kad neatitinka VAĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Taigi vien ginčijamo akto neatitikimas minėtoms nuostatoms nevertinamas kaip neteisėti valstybės valdžios institucijos veiksmai, dėl kurių pareiškėja patyrė skunde nurodytą žalą. Nenustačius neteisėtų veiksmų kaip sąlygos neturtinei atsakomybei kilti, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

Netenkinus reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjos prašymas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-NT-1585-21417 „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ dalyje, kuria M.M. (M.M.) įpareigota sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą įpareigoti antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš M.M. (M.M.) klausimą nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.