Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-06-20 · Administracinė byla Nr. A-1150-756/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
A-1150-756/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00085-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1150-756/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00085-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. L. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad 2011-2015 metais buvo kalinamas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui, žemino pareiškėjo orumą. Patalpos buvo perpildytos, pareiškėjui trūko laisvos vietos: 10 būryje buvo laikomi 28 asmenys, 22 būryje – 40, 21 būryje – 30. Gyvenamosiose patalpose daug ploto užėmė baldai: dviaukštės lovos, stalai, kėdės, spintos. Kamerų tipo patalpose taip pat buvo ankšta, daug vietos užėmė sanitariniai mazgai, baldai. Kameros Nr. 16 plotas 20,20 kv. m, įrengtos 6 vietos, gyveno 4 asmenys; kameros Nr. 21 plotas 16,30 kv. m, įrengtos 4 vietos, gyveno 4 asmenys; kameros Nr. 17 plotas 16,20 kv. m, įrengtos 4 vietos, gyveno 4 asmenys; kameros Nr. 3 plotas 14 kv. m, įrengtos 4 vietos, tačiau buvo laikomi 5 asmenys, dėl ko teko miegoti ant grindų; kameros Nr. 25 plotas 23 kv. m, įrengta 10 vietų, gyveno iki 10 asmenų. Kalint kamerų tipo patalpose jam buvo suteikta teisė tik į 1 val. pasivaikščiojimą lauke, tačiau pasivaikščiojimo kiemelyje vasarą buvo karšta, jis buvo uždaras. Kamerų tipo patalpos buvo vėdinamos per langą, tačiau langas atsidarė tik 5 cm dėl įrengtų grotų, todėl nebuvo tinkamos ventiliacijos. Kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Kamerų tipo patalpų dušuose įrengti 4 purkštukai, kuriais naudojosi nuo 4 iki 10 asmenų. Bendrabučio tipo patalpose – 8 purkštukai, kuriais vienu metu naudojosi nuo 12 iki 30 asmenų. Dušo patalpų plotas apie 10 kv. m, grindų danga slidi. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinius, dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, susierzinimą. Patirtą žalą įvertino 80 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 11–17) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas gyveno būriuose Nr. 10, 21, 22, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 16, 17, 25. Pataisos namų būriai Nr. 21 ir 22, kuriuose pareiškėjas atliko didžiąją dalį bausmės, susideda iš eilės įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji pataisos namuose gali lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas turiningam laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat dirbti, lankyti socialinės reabilitacijos programas. Pareiškėjas socialinėje programoje nedalyvavo. Pareiškėjui kalint būriuose ir kamerose minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl jo skundas dėl perpildytų pataisos namų ir per mažo gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįstas. Būrių Nr. 21 ir 22 nuteistieji niekada nesiskundė, kad jiems tenka laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Pasivaikščiojimų kiemeliai pataisos namuose yra atviri, juose cirkuliuoja oras, įrengtas lengvas polikarbonato stogelis. Marijampolės visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patikrinimus pataisos namuose, kurių metu kamerų tipo patalpose pažeidimų nebuvo nustatyta. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pataisos namai neturi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 120–127) pareiškėjo M. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 18 d., šią aplinkybę patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus spaudas ant voko, todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. sausio 17 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis adm. byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Remiantis į bylą pareiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šiuos Marijampolės PN būrius: nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. liepos 31 d. – į 21 būrio 211 brigados 1 gyvenamąją patalpą, nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. kovo 24 d. – į 22 būrio 221 brigados 2 gyvenamąją patalpą, nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. – į 22 būrio, 221 brigados, 2 gyvenamąją patalpą. 21 būrio 211 brigados 1 gyvenamosios patalpos plotas 17,21 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,3 kv. m (17,21/4). 22 būrio 221 brigados 2 gyvenamosios patalpos plotas 144,92 kv. m, įrengta 36 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,03 kv. m (144,92/36).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 22 būryje gyveno 44 asmenys. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į 22 būrio 221 brigados 2 miegamosios patalpos plotą (144,92 kv. m), joje galėtų gyventi iki 46 asmenų. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog 22 būrio patalpose 2013 m. I ketvirtį gyveno 36 nuteistieji, II ketv. – 30, III ketv. – 36, IV ketv. – 37. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis ir sutinka su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista. Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint būriuose, jam buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos uždarant į šias kameras: nuo 2013 m. kovo 8 d. 15 parų į kamerą Nr. 25, nuo 2013 m. balandžio 18 d. 6 mėnesių laikotarpiui į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 17, nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 16, nuo 2013 m. spalio 30 d. į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 25, nuo 2013 m. lapkričio 18 d. 6 mėnesių laikotarpiui į kamerą (kamerų tipo patalpos) Nr. 3 ir nuo 2014 m. vasario 17 d. 15 parų į kamerą Nr. 25.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 25 plotas 34,83 kv. m, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 9 nuteistieji, taigi vienam asmeniui teko 3,87 kv. m (34,83/9). Kameros Nr. 17 plotas 16,13 kv. m, įrengtos 4 vietos, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 4 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 4,03 kv. m (16,13/4). Kameros Nr. 16 plotas 20,20 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 5 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 4,04 kv. m (20,20/5). Kameros Nr. 3 plotas 12,45 kv. m, įrengtos 3 vietos, kartu su pareiškėju nuobaudą atliko 3 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 4,15 kv. m (12,45/3).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 3 buvo laikomi 5 asmenys, nors patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos, dėl ko turėjo miegoti ant grindų. Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius. Teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie kameroje Nr. 3 ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Atsakovo atstovas 2016 m. kovo 21 d. pateikė teismui duomenis apie pareiškėjo uždarymą į kameras, iš kurių matyti, jog kameroje Nr. 3 ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 3 gyvenamosios vietos, bausmę atliko 3 nuteistieji.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad kameroje Nr. 25 buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, gyveno iki 10 asmenų. Šioms nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kameroje Nr. 25 buvo įrengtos 9 vietos, gyveno 9 nuteistieji. Iš atsakovo atstovo pateikto Nuteistųjų uždarymo į baudos izoliatorių žurnalo matyti, kad kameroje Nr. 25 ginčo laikotarpiu nebuvo laikomi daugiau kaip 9 asmenys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpose, buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodė, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai, sanitariniai mazgai, dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Tačiau, teismas pažymi, kad apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Pagal Taisyklių 11¹.2 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, be to, nepakako dušų ragelių. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Prausimosi po karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 21 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu trečiadieniais nuo 10.30 val. iki 11.15 val., 22 būrio – penktadieniais nuo 9.30 val. iki 12 val. Į bylą atsakovo atstovo pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342 patvirtina, kad pataisos namuose nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti po dušu kartą per savaitę, nenustatyta.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad prausykloje buvo įrengti 8 dušo purkštuvai, todėl nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai nusiprausti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. penkiolikai asmenų), taigi, teismo vertinimu, higienos reikalavimai šiuo atveju yra užtikrinami. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad nuteistųjų skundų, jog tenka laukti eilėse prie sanitarinio mazgo patalpų nebuvo gauta. Pažymėtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų konstrukcinių ypatumų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kalint kamerų tipo patalpose jam buvo suteikta teisė į 1 val. pasivaikščiojimą lauke, tačiau pasivaikščiojimo kiemelyje vasarą buvo karšta, jis buvo uždaras. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos HN 76:2010 11 p.). Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė į 1 val. pasivaikščiojimą gryname ore, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio netinkamu įrengimu. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pasivaikščiojimų kiemeliai pataisos namuose yra atviri, juose cirkuliuoja oras, kiemelyje yra įrengtas lengvas polikarbonato stogelis. Pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Šių taisyklių 19 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Taigi, akivaizdu, kad stogelio ant pasivaikščiojimo kiemo įrengimas neprieštarauja Pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto nuostatoms.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kamerų tipo patalpos buvo vėdinamos per langą, tačiau langas atsidaro tik 5 cm dėl įrengtų grotų, į kamerą nepatenka vėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d., 2012 m. kovo 22 d. atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Kita vertus, iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. Pa-483 matyti, kad kamerų Nr. 3, 16, 17, 25 oro judėjimo greitis patikrinimo metu ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, minėtose kamerose užfiksuotas oro judėjimo greitis nuo 0,01 iki 0,02 m/s. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kamerų natūraliu apšvietimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.). Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai (natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 lx) nagrinėjamu atveju netaikytini ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti konstatuoti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009; 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 80 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė emociniais ir dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, nepatogumais, diskomfortu ir pan. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad M. L. ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos ryšium su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesikreipė. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kelis kartus kreipėsi dėl kitų sveikatos sutrikimų, t. y. 9 kartus jam buvo nustatytas apsvaigimas narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kamerų vėdinimo ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui dėl to kilo tam tikrų nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą adm. byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, ar, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2015 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

III.

Pareiškėjas M. L. apeliaciniu skundu (b. l. 131) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato, jokių ieškinio senaties terminų. Be to, anksčiau kreiptis į teismą pareiškėjas negalėjo, nes į lietuvių kalbą nebuvo išversti EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai.

Taip pat, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas orumą žeminančiomis sąlygomis. Be to, teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m kameros ploto standartą, pareiškėjas neprašė teismo taikyti Lietuvos teisę, todėl teismas turėjo remtis europietišku standartu (4 kv. m).

Teismas nepaaiškino, kodėl, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl priteistino neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas M. L. apeliaciniu skundu skundžia Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą, kuriuo teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui M. L. už kalinimą Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas skundėsi tuo, kad tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustytas kameros plotas, kad Marijampolės PN jam buvo leista tik vieną kartą per savaitę maudytis po dušu, kad kalint kamerų tipo patalpose buvo leista tik 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti, nes juose buvo karšta, nebuvo įrengtos ventiliacijos sistemos, taip pat, kad kamerų tipo patalpose trūko natūralios šviesos bei nebuvo ventiliacijos.

Kauno apygardos administracinis teismas tenkino atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl laikotarpiui nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. sausio 17 d. taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėjo tik tiek, kiek jis susijęs su jo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2014 m. gegužės 6 d.

Nenustatęs pareiškėjo teisių pažeidimų (jo skunde išdėstytais aspektais), pirmosios instancijos teismas M. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pasisakydama dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo teisingai, nenukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos LVAT praktikos, tinkamai taikė materialinės teisės normas, taip pat pasisakė dėl visų pagrindinių skunde išdėstytų argumentų, todėl kolegija iš naujo nekartoja skundžiamame teismo sprendime išdėstytų argumentų ir tiesiog jiems pritaria.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Pažymėtina, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015).

Kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją ir pan. (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-248-858/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl informacijos suteikimo (ar į teisinę pagalbą teikiančius asmenis ar institucijas), nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2013 m. sausio 17 d., ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jam teko praleisti Marijampolės PN pažeidžiant jo teisę į kalinimą tinkamo ploto kameroje. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu sutikti negali. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų (žr., b. l. 11?17, 18, 98), pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais pagrįstą išvadą, jog visą ginčui aktualų kalinimo Marijampolės PN laikotarpį pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros tipo ir bendrabučio tipo patalpos plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė, jog jis išvis teismo neprašė remtis Lietuvos teise, todėl teismas, vertindamas, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, turėjo taikyti 4 kv. m vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. „europietišką standartą“.

Pasisakydama dėl minėtų apelianto argumentų, kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, iš kur jis kildina šį nurodytą „europietišką standartą“. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, o EŽTT savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktais.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRamūnas GadliauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė