- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-10
- Bylos Nr.
- 1S-99-350/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Kategorijos
įtariamajam D. P.
teismo posėdyje išnagrinėjo įtariamojo D. P. skundą dėl 2011 m. gruodžio 16 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. įtariamas tuo, kad 2011-12-16 apie 1 val. 00 min. (duomenys neskelbtini) mieste, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje – paimdamas viena ranka savo žmonai – nukentėjusiajai A. P. už kaklo, kita ranka suduodamas vieną smūgį jai į veido sritį bei įmesdamas į vonią po ko suduodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis nukentėjusiajai A. P. į įvairias kūno vietas, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia kambaryje, mažametės nukentėjusiosios D. M., gim. (duomenys neskelbtini) m. akivaizdoje suduodamas nukentėjusiajai A. P. vieną smūgį į veido sritį, sugriebdamas ir tampydamas ją už plaukų, po ko sugriebdamas viena ranka už kaklo ir smaugdamas, tuo sukėlė nukentėjusiajai A. P. fizinį skausmą, t. y. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.
Be to, jis 2011-12-16 apie 1 val. 00 min. (duomenys neskelbtini) mieste, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje suduodamas nukentėjusiai mažametei D. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., vieną smūgį ranka į krūtinę, ją pastumdamas, suduodamas vieną smūgį ranka į dešinę koją, suduodamas vieną smūgį ranka į juosmenį, tuo sukėlė mažametei nukentėjusiajai D. M. fizinį skausmą, t .y. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d.
2011-12-16 įtariamasis D. P. buvo laikinai sulaikytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 str., tą pačią dieną Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 7 paroms. Sprendimas motyvuojamas tuo, jog D. P. būdamas laisvėje trukdys procesui – darys poveikį nukentėjusiosioms.
Šalies argumentai
D. P. skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-16 nutartį panaikinti. Nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi neblaivios ir supykusios dėl įvykusio šeimyninio barnio jo žmonos A. P. parodymais, kuriuos ji davė nebūdama įspėta apie galimybę atsisakyti duoti parodymus šeimos narių atžvilgiu. Be to, savo pirminius parodymus A. P. paneigė 2011-12-20 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priimdamas nutartį, visiškai nevertino jo asmenybės - jo užimamų pareigų, kad praeityje niekada nebuvo pažeidęs įstatymų, kad be šeimos gyvenamosios vietos jis gali gyventi dar bent dvejuose būstuose. Mano, kad nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu“, kurio 5 str. 1 d. nuostatas, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 str. numatyti tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus suėmimo, o įpareigojus kaltininką laikinai išsikelti iš savo gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie artimųjų ir nebendrauti bei neieškoti ryšio su jais. Įtariamojo nuomone, teismas skundžiamoje nutartyje tik formaliai nurodė, kad byloje yra duomenys leidžiantys manyti, kad jis būdamas laisvėje gali pats ar per kitus asmenis bandyti paveikti nukentėjusiąsias, nors jokių tai pagrindžiančių duomenų neaptarė, taip pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 9 punktą.
Teismo posėdyje įtariamasis prašo skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad svarstydamas kardomosios priemonės klausimą, teismas nevertina byloje esančių įrodymų ir nesprendžia, ar įtariamasis yra kaltas. Šioje proceso stadijoje teismas tik patikrina, ar byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t.y. ar yra pagrindas skirti įtariamajam kardomąją priemonę apskritai (BPK 121 str. 2 d.) ir ar buvo pagrindas skirti kardomąją priemonę – suėmimą konkrečiai (BPK 122 str.).
Kaip matyti iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos medžiagos, iki priimant skundžiamą teismo nutartį, byloje buvo ir skundžiamą nutartį priėmusiam teismui buvo pateikti nukentėjusiosios A. P. apklausos protokolas, surašytas ikiteisminio tyrimo pareigūno, kuriame ji nurodė, jog įtariamasis smurtavo prieš ją, taip pat į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, skundžiamą nutartį priėmusiam teismui tai leido padaryti pagrįstą išvadą, jog įtariamasis galimai padarė nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo atveju, priimant skundžiamą nutartį BPK 121 str. 1 d. nuostata pažeista nebuvo.
Suėmimas yra griežčiausia kardomoji priemonė ir gali būti skiriama tik išimtinais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų kardomųjų priemonių tikslų. Be to, suėmimas gali būti taikomas tik esant jo skyrimo sąlygoms bei pagrindams.
Skundžiamoje nutartyje teismas vienintelio suėmimo pagrindo, numatyto BPK 122 str. 1 d. 2 p. (įtariamasis trukdys procesui), buvimą motyvavo teiginiu, jog D. P. įtariamas padaręs smurtines nusikalstamas veikas prieš savo šeimos nares, kad byloje yra duomenų, jog toks jo elgesys ne atsitiktinio pobūdžio ir galimai kartojasi. Iš to buvo padaryta išvada, kad įtariamasis būdamas laisvėje pats arba per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiąsias, o BPK 119 str. numatyti tikslai gali būti pasiekti tik taikant griežčiausią kardomąją priemonę.
Įstatyme numatyto suėmimo pagrindo buvimas gali būti konstatuojamas tik kai teismui pateiktoje medžiagoje yra tai pagrindžiančių faktinių duomenų.
Šiuo atveju teismo išvada apie nurodyta suėmimo pagrindo buvimą ne tik nepagrįsta jokia bylos medžiaga (tokių duomenų nebuvo pateikta ir skundą nagrinėjančiam teismui net ir praėjus daugiau kaip dvidešimčiai dienų nuo skundžiamos nutarties priėmimo), bet ir nelogiška- visiškai neaišku, kaip tai, kad asmuo, įtariamas padaręs smurtines nusikalstamas veikas, ir esant duomenų, kad toks elgesys ne atsitiktinio pobūdžio, rodo, jog jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius.
Iš tikrųjų, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių tokią išvadą daryti, t.y. nėra ir pagrindo D. P. skirti suėmimo BPK 122 str. 1 d. 2 p. pagrindu.
Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad D. P. įtariamas dvejų nesunkių nusikalstamų veikų padarymu, anksčiau neteistas, be šeimos gyvenamosios vietos, turi galimybę gyventi dar dvejuose būstuose, t.y. savo tėvų namuose ir šeimos nebaigtame įrengti name, iki kardomosios priemonės paskyrimo dirbo (duomenys neskelbtini), byloje nėra jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų pažeidęs įstatymus. Šios aplinkybės, kurios praktiškai visos buvo žinomos ir skundžiamą nutartį priėmusiam teismui, duoda pagrindą manyti, kad kardomosios priemonės tikslai D. P. atžvilgiu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios galėjo būti visiškai pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, nes nebuvo jokio pagrindo abejoti, kad D. P. savarankiškai nesilaikytų jam skiriamų apribojimų ar įpareigojimų. Klausimo- ar nėra galimybės BPK 119 str. numatytų kardomosios priemonės tikslų D. P. atžvilgiu pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis- priimdamas skundžiamą nutartį apylinkės teismas net nesvarstė, apsiribojo tik nemotyvuotu šios sąlygos nebuvimo konstatavimu ir taip pažeidė BPK 122 str. 7 d. reikalavimus.
Remiantis išdėstytu daroma išvada, kad nebuvo jokios būtinybės skirti D. P. pačią griežčiausią kardomąją priemonę- suėmimą, tame tarpe ir BPK 122 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 str., -
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-12-16 nutartį paskirti D. P. kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti.
Nutartis neskundžiama.