Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nužudė kitą žmogų, o būtent:

2011 m. rugpjūčio 26 d. apie 22.50 val. name (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su M. R. (M. R.) metu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį koja M. R. į veidą, padarydamas kraujosruvas viršutinėje lūpoje ir tokiu būdu traumuodamas veidą, sukėlė galvos staigią rotaciją (pasisukimą), dėl to plyšo kietąjį dangalą ir galvos smegenis jungiančios kraujagyslės, iš kurių kraujavo po kietuoju galvos smegenų dangalu, t. y. padarė sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; tai komplikavosi smegenų suspaudimu, koma, dėl to nukentėjusysis mirė, ir taip tyčia nužudė M. R.

Apeliantas negalėjo spirti, nes toje vietoje, kur buvo M. R., nėra vietos. Liudytojas E. G., kuris nebuvo išgėręs, neparodė apeliantą spyrus. Specialisto išvados Nr. 1189/11 (01) duomenimis nustatyta kraujosruva nukentėjusiojo viršutinėje lūpoje. Jeigu apeliantas būtų spyręs, veide matytųsi kokie nors sužalojimai. Teisme nebuvo aiškintasi, kokie išoriniai sužalojimai nukentėjusiojo veide turėjo likti nuo spyrio. Apeliantas staigiai sukosi ir netyčia sudavė nukentėjusiajam alkūne. Toks sužalojimo mechanizmas atitinka eksperto S. L. paaiškinimus bei liudytojo E. G. parodymus.

Teismas nepagrįstai suabejojo liudytojų G. V. ir E. G. parodymais, neva jie yra apelianto kaimynai, draugai. Byloje nenustatyta, kad iki sulaikymo apeliantas bendravo su liudytojais ar prašė liudyti jo naudai. Be to, nė vienas iš jų nėra jo draugas. G. V. yra neįgalus, apeliantas su juo nebendrauja, o E. G. nepilnametis ir atėjo tik parūkyti, kad nepamatytų tėvai.

Teismas neanalizavo pareigūno A. P. parodymų, jog su V. U. bandė bendrauti 3–4 valandas, tačiau nelabai pavyko išsiaiškinti, nes dar kitą dieną jis buvo labai girtas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau neteisingai nustatė nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą, todėl nuosprendis keičiamas.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Pagal specialisto išvados Nr. M 1189/11 (01) duomenis M. R. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. nuo galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, koma (1 t., 57–62 b. l.).

Byloje surinktų ir ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, pagrindu nustatęs faktines aplinkybes, teismas nuosprendyje konstatavo, kad M. R. galvos sumušimas, nuo kurio jis mirė, yra tarpusavio konflikto metu fizinę jėgą naudojusio V. L. veiksmų pasekmė, todėl tarp jo veiksmų – smūgio koja į veidą – ir M. R. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Jokių kitų aplinkybių, galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus V. L. smurtinius veiksmus, teismas nenustatė.

Apeliantas neginčija naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau tvirtina nukentėjusiajam netyčia sudavęs į veidą alkūne, o ne koja.

Teisėjų kolegija neturi objektyvių duomenų kategoriškai paneigti šio apeliacinio skundo argumento dėl smūgio sudavimo mechanizmo, taip pat negali vienareikšmiai pripažinti teisinga pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog smūgis suduotas koja.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas smūgio sudavimo mechanizmą, rėmėsi liudytojo M. Š. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 117–118 b. l.) ir teisme duotais parodymais, kuriuose jis teigė V. L. patėviui (M. R.) spyrus koja.

Vertindamas liudytojo M. Š. parodymų patikimumą teismas konstatavo, kad jo parodymai neprieštarauja specialisto išvadai Nr. M 1189/11 (01).

Aptariamos specialisto išvados duomenys rodo, jog M. R. nustatytuose sužalojimuose nėra užsifiksavę individualių traumuojančio įrankio pėdsakų. Negalima atmesti galimybės, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant alkūne, kumščiu, delno vidine apatine dalimi ar įspiriant.

Iš tiesų ši specialisto išvada neprieštarauja liudytojo M. Š. nurodytam smūgio sudavimo mechanizmui, tačiau ji neprieštarauja ir apelianto parodymams, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė alkūne.

Atkreipiamas dėmesys, kad V. L. buvo kaltinamas sudavęs M. R. ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą būtent alkūne.

Apelianto parodymų dėl sužalojimo mechanizmo nepaneigė teismo medicinos ekspertas S. L.. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 175 b. l.) jis paaiškino, jog labiausiai tikėtina, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu įvyko, alkūne pataikius į viršutinę lūpą, tuo sukeliant galvos staigų pasisukimą, dėl ko plyšo kietąjį dangalą ir galvos smegenis jungiančios kraujagyslės, ir dėl to kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu.

Teisme ekspertas patvirtino, jog kraujavimas po kietuoju dangalu įvyko po smūgio alkūne.

Teismas kritiškai vertino ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus liudytojo V. U. parodymus motyvuodamas, kad įvykio metu jis buvo neblaiviausias iš visų ten dalyvavusių asmenų, jo parodymai nenuoseklūs, keitėsi. Tačiau atkreipiamas dėmesys į teismo įrodymų vertinimo nenuoseklumą, laikant patikimais 2011 m. rugsėjo 12 d. duotus šio liudytojo parodymus, kuriuose jis nurodė apeliantą spyrus M. R. į veidą.

Liudytojas A. P. teisme parodė, jog su V. U. buvo bandyta bendrauti 3–4 val., nes jis buvo neblaivus ir nuolat keitė parodymus, tačiau tiksliai visko išsiaiškinti nepavyko.

Įvertinus tai, kad V. U. įvykio metu buvo neblaivus ir gali painioti nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo parodymais, iš jų ir duotais 2011 m. rugsėjo 12 d., negalima besąlygiškai tikėti.

Apelianto nurodytą sužalojimo mechanizmą patvirtina liudytojo E. G. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 148–150 b. l.) ir teisme jis nuosekliai parodė, jog V. (L.) vieną kartą dešine alkūne trenkė M. R. į veidą.

Teismas atmetė nuoseklius liudytojo E. G., kuris įvykio metu buvo blaivus, parodymus motyvuodamas, kad jis yra apelianto kaimynas, ir besąlygiškai patikėjo liudytojo M. Š. parodymais.

Byloje nenustatyta liudytoją E. G. turėjus asmeninį interesą padėti V. L.

Nors liudytojo M. Š. parodymai taip pat nuoseklūs, tačiau įvykio metu jis buvo neblaivus, be to, nužudytas jo patėvis, taigi jis turėjo interesą duoti apeliantui nepalankius parodymus, juo labiau kad byloje yra duomenų jį aktyviai dalyvavus konflikto užuomazgoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvykį mačiusių asmenų parodymai dėl M. R. sužalojimo mechanizmo prieštaringi ir šių prieštaravimų negalima pašalinti. Byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, galinčių paneigti apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis sudavė nukentėjusiajam smūgį alkūne. Dėl tokio sužalojimo būdo kaip labiausiai tikėtino pasisakė ir ekspertas.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad mirtį sukėlusį sužalojimą nuteistasis padarė, suduodamas į veidą smūgį alkūne.

Visos kitos nustatytos bei aptartos bylos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį V. L. kaltę. Įrodyta, kad būtent nuteistasis V. L. skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis ir šioje nutartyje patikslintomis aplinkybėmis nužudė M. R..

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia nukentėjusįjį M. R. nužudęs ne tyčia, bet dėl neatsargumo ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. L. nusikaltimą padarė tyčia.

Pagal BK 16 straipsnio 1 dalį nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (būtent pastarąją neatsargumo rūšį apeliantas nurodo kaip tinkamą jo veikos kvalifikavimui).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje V. L. veiksmai, smūgis į veidą nukentėjusiajam, įvertinus apelianto amžių, pakankamą išsilavinimą, rodo jį aiškiai suvokus savo veikos pavojingumą bei numačius galimus padarinius. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. L. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikos gali kilti nusikalstami padariniai, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti. Suduodamas stiprų smūgį alkūne į veidą jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Dėl išdėstytų argumentų V. L. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Nenustačius pagrindo nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl BK 75 straipsnio taikymo, nes sunkaus nusikaltimo padarymas savaime panaikina galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog įvykio metu jis buvo girtas.

Alkoholio vartojimo faktas byloje nustatytas įvykyje dalyvavusių liudytojų ir paties nuteistojo parodymais, nes jis pripažino gėręs alaus ir sidro. Dėl to teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad V. L. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Kita vertus, teismas nustatė, jog apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, ir to nepripažino kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad V. L. paskirta minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad M. R. mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas, alkūne suduodant smūgį į veidą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.