- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-24
- Bylos Nr.
- 2-394/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos energija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“, uždarosios akcinės bendrovės „Fortis Energy“
- Išvadą teikia
- Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, Europos Komisija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2464-258/2009 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kauno termofikacijos elektrinė“, uždarosios akcinės bendrovės „Fortis Energy“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ dėl pažeistų teisių, vykdant elektros energijos perdavimo paslaugas, gynimo, institucijos, teikiančios išvadą byloje – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, Europos Komisija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, UAB „Fortis Energy“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos energija“, prašydami pripažinti, kad atsakovo veiksmai dėl elektros energijos eksporto mokesčio vienašališko nustatymo, nepagrįsto jo didinimo ir taikymo, šio mokesčio nederinimo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, jo nepaskelbimo iš anksto viešai, reikalavimo, kad šį mokestį mokėtų elektros energijos gamintojas, nesąžiningų ir neteisėtų elektros energijos perdavimo paslaugos sutarties sąlygų siūlymo, reikalavimo pasirašyti elektros energijos perdavimo paslaugos sutartį atgaline tvarka yra neteisėti ir laikytini atsakovo AB „Lietuvos energija“ piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi; įpareigoti atsakovą nutraukti nurodytus neteisėtus veiksmus. Ieškovai ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki civilinės bylos pabaigos įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos energija“ teikti elektros energijos perdavimo paslaugą ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ bei uždrausti atsakovui AB „Lietuvos energija“ atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ vykdyti prekybą elektros energija; taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones atsakovui AB „Lietuvos energija“ nepranešus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartimi nutarė ieškovų reikalavimo dėl pažeistų teisių, vykdant elektros energijos perdavimo paslaugas, gynimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos energija“ nenutraukti elektros energijos perdavimo paslaugos ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ bei uždrausti atsakovui AB „Lietuvos energija“ atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ vykdyti prekybą elektros energija.
Teismas pažymėjo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ir nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, o vertina kitas aplinkybes, t. y. grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Teismas nurodė, kad CPK 145 straipsnio šeštojoje dalyje numatyta prevencinė laikinoji apsaugos priemonė draudimas imtis atsakovui tam tikrų veiksmų. Teismo teigimu, ieškovai iš esmės prašo įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos energija“ nenutraukti elektros energijos perdavimo paslaugos ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“ ir UAB „Fortis Energy“ bei uždrausti atsakovui AB „Lietuvos energija“ atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“ ir UAB „Fortis Energy“ vykdyti prekybą elektros energija.
Teismas, vertindamas ieškovų nurodytas aplinkybes, nurodė, kad vykdant sudarytą sutartį neretai atsiranda poreikis sutartį ar atskiras jos sąlygas pakeisti. Teismas pažymėjo, kad valstybė specialiai reglamentuoja tam tikras ūkio šakas, kuriose konkurencija nėra pakankama, skatina valstybę įsikišti į tokių sutarčių sudarymo, vykdymo, pasibaigimo procesą, siekiant apginti sutartiniame santykyje silpnesniąją, palyginti su rinkos monopolininku, šalį. Teismas nurodė, kad viešoji sutartis yra vienintelė sutartis, kai teismas gali įpareigoti asmenį tiek sudaryti sutartį, tiek įpareigoti ją pratęsti. Teismo teigimu, tokia išvada darytina atsižvelgus į Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo nuostatas, skirtas skatinti konkurenciją elektros energetikos sektoriuje, elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo srityje, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nurodytą tikslą saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse reglamentuojamą viešųjų sutarčių sudarymo procesą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovams pradėjus teisminį ginčą dėl elektros energijos paslaugos sutarties sąlygų, viešasis interesas sąlygoja užtikrinti pagamintos elektros energijos perdavimo paslaugos per elektros energijos perdavimo tinklą tęstinumą, konstatavo, kad ieškovų reikalavimas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos energija“ nenutraukti elektros energijos perdavimo paslaugos ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ bei uždrausti atsakovui AB „Lietuvos energija“ atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“ ir UAB „Fortis Energy“ vykdyti prekybą elektros energija, yra pagrįstas, jų netaikius elektros energijos tiekėjo, gamintojo interesų teisminė gynyba būtų iš esmės apsunkinta arba nebeįmanoma, ji nebetektų prasmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas AB „Lietuvos energija“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas neteisingai įvertino tarp bylos šalių susiklosčiusius faktinius santykius ir neįvertinęs teisinių santykių prigimties, neatsižvelgdamas į šių santykių turinį bei jų atlygintinumą, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bylos nagrinėjimo laikotarpiui modifikavo iki ginčo egzistavusį teisinį santykį.Ieškovai suklaidino teismą nurodydami, kad UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ patirs itin didelę žalą, nes sustos ar bus itin sutrikdytas jos elektros energijos ir šilumos energijos gamybos procesas. Atsakovo veiksmai dėl papildomos elektros energijos eksporto perdavimo paslaugos teikimo arba neteikimo neįtakoja Kauno miesto aprūpinimo šiluma, elektros energijos gamyba eksportui ir neturi įtakos Lietuvos Respublikos šilumos vartotojų patiriamoms sąnaudoms tuo pačiu ir viešajam interesui.Ieškovai prašomomis taikyti priemonėmis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones buvo sukurta situacija, kai kiti didmeninėje prekyboje veikiantys subjektai patiria didesnes sąnaudas, o ieškovai neatsiskaito už suteiktas paslaugas.Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išsprendė bylą iš esmės.Taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas AB „Lietuvos energija“ teikti perdavimo paslaugą, teismui neapibrėžiant jokio termino ir nenustatant jokio paslaugos teikimo mokesčio ir uždraudžiant atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams vykdyti prekybą elektros energiją, yra nekonkrečios, pažeidžiančios atsakovo interesus, keliančios nuostolių atsiradimo grėsmę.Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Teismas nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad yra būtinumas ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovui ir kad toks pranešimas atsakovui sutrukdytų taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba padarytų jų taikymą nebeįmanomą. Teismo pranešimas apie ieškovų pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki šio prašymo nagrinėjimo nebūtų sutrukdęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nebūtų padaręs jų taikymo nebeįmanomą.Teismas, pasisakydamas dėl teismo galimybės pratęsti viešąją sutartį bei įpareigodamas atsakovą teikti elektros energijos perdavimo eksportui paslaugą, nenustatė paslaugos teikimo kainos, įpareigojimo masto, įvykdymo tvarkos ir būdo, kaip reikalauja CPK 145 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovai UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, UAB „Fortis Energy“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį procesą pagal atsakovo AB „Lietuvos energija“ atskirąjį skundą nutraukti, kadangi atskirasis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą; tuo atveju, jeigu šis atskirasis skundas būtų nagrinėjamas iš esmės, atsakovo AB „Lietuvos energija“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį nepakeistą. Ieškovų nuomone, atsakovas AB „Lietuvos energija“ neteisingai aiškina faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai teigia, kad, taikius laikinąsias apsaugos priemones, byla yra išspręsta iš esmės ir tuo paneigia įstatyme įtvirtintą prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių teisinį institutą, paneigia ir iškreipia viso laikinųjų apsaugos priemonių civiliniame procese teisinio instituto esmę, paskirtį ir tikslus. Ieškovų teigimu, teismas visiškai pagrįstai ir teisingai įvertino ieškovų ir atsakovo santykių pobūdį, atsižvelgė į atsakovo, kaip monopolisto ir esminių išteklių valdytojo, statusą, teisingai įvertino galimus fatališkus ieškovams ir viešajam interesui padarinius, jeigu nebūtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra kliūčių atskirojo skundo nagrinėjimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra nepagrįstas ieškovų UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir UAB „Fortis Energy“ atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentas, jog apeliacinis procesas pagal atsakovo AB „Lietuvos energija“ atskirąjį skundą nutrauktinas, kadangi atskirasis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, rezoliucija priimdama atskirąjį skundą ir nurodydama išsiųsti jį aukštesnės instancijos teismui, tokiais veiksmais tinkamai išsprendė visus atskirojo skundo priėmimo klausimus ir apeliacinės instancijos teismui šių klausimų spręsti nebereikia. Taip ši procesinė situacija aiškinama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2004).
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovo AB „Lietuvos energija“ veiksmai dėl elektros energijos eksporto mokesčio vienašališko nustatymo, nepagrįsto jo didinimo ir taikymo, šio mokesčio nederinimo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, jo nepaskelbimo iš anksto viešai, reikalavimo, kad šį mokestį mokėtų elektros energijos gamintojas, nesąžiningų ir neteisėtų elektros energijos perdavimo paslaugos sutarties sąlygų siūlymo, reikalavimo pasirašyti elektros energijos perdavimo paslaugos sutartį atgaline tvarka yra neteisėti ir laikytini atsakovo AB „Lietuvos energija“ piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi; įpareigoti atsakovą nutraukti nurodytus neteisėtus veiksmus. Minėtų ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovų prašymu pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo AB „Lietuvos energija“ įpareigojimą nenutraukti elektros energijos perdavimo paslaugos ieškovams bei draudimą atsakovui AB „Lietuvos energija“ atlikti bet kokius veiksmus, kurie kliudytų ieškovams vykdyti prekybą elektros energija. Atsakovas AB „Lietuvos energija“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išsprendė bylą iš esmės. Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovai ieškiniu iš esmės reikalauja uždrausti atsakovui atlikti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus, sukeliančius realią žalos atsiradimo grėsmę ieškovams bei tuo užkirsti kelią galimai žalai atsirasti. Tuo tarpu prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovai siekia, kad bylos nagrinėjimo laikotarpiui atsakovas neužkirstų kelio ieškovų ūkinei veiklai vykdyti bei neatsisakytų teikti elektros energijos perdavimo paslaugos, kurią atsisakius ieškovams teikti, ieškovai patirtų nuostolių. CPK 145 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, kuris nėra baigtinis. Minėto straipsnio pirmosios dalies 6 punktas numato laikinąją apsaugos priemonę draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais laikinosios apsaugos priemonės ir ieškinio dalykas gali būti panašūs savo pobūdžiu, tačiau tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti laikomas ieškinio reikalavimų tenkinimu, kadangi iš esmės skiriasi jų paskirtis ir tikslai. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės skiriasi jų paskirtimi ir tikslais. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis taip pat sprendžia, kad netaikius atskiruoju skundu ginčijamų laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neišsprendė bylos iš esmės.
Dėl atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė laikinųjų apsaugos priemonių masto, įvykdymo tvarkos ir būdo, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka CPK 145 straipsnio ketvirtosios dalies reikalavimus. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių masto, įvykdymo tvarkos ir būdo nenurodymas pats savaime nėra pagrindas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. CPK 148 straipsnio pirmoji dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisėjų kolegijos nuomone, pranešus atsakovui AB „Lietuvos energija“ apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, atsakovas turėtų galimybę nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovams ar imtis kitų veiksmų, kurie kliudytų ieškovams prekiauti elektros energija, todėl laikytina, kad yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarytų jų taikymą nebeįmanomą. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui AB „Lietuvos energija“ apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą.
Dėl atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės kelia atsakovo nuostolių atsiradimo grėsmę, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 147 straipsnį turi teisę prašyti teismą pareikalauti ieškovą ar kitą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavusį asmenį pateikti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams ir nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d.nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.