Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. (T. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atkreipė dėmesį, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2009 m. lapkričio 3 d. įslaptintą raštą Nr. (08)-19-1022S-5874S, kuris, priėmus sprendimą, buvo grąžintas minėtai įstaigai. Pabrėžė, kad pareiškėjas atsakovo pateiktas pažymas apie padėtį jo kilmės valstybėje interpretuoja sau palankia linkme, kad įrodytų jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl išpažįstamos islamo religijos. Paaiškino, kad pareiškėjo teiginys apie klaidingą žodžio „džamat“ vartojimą nėra pagrįstas ir nurodė, kad Institucijos 2009 m. lapkričio 19 d. išvadoje Nr. (15/6) 13 PER-123RN buvo pabrėžta, jog „džamat“ yra bendrinis žodis, reiškiantis „grupę“. Atkreipė dėmesį, kad T. A. su kitais asmenimis į „džamat“ rinkosi ne kasdien, o tik du ar vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjas apklausų metu nenurodė, kad būtų viešai kaip nors rodęs savo pamaldumą. Priešingai, pareiškėjas teigė, kad savo dalyvavimą „džamat“ slėpė, gyvendamas Uzbekistane barzdos nenešiojo. Nors pareiškėjas nurodė, kad Uzbekistano baudžiamojo kodekso 216 straipsnis numato laisvės atėmimo bausmę iki 5 metų už dalyvavimą religinėse organizacijose, tačiau T. A. teigimu, „džamat“, kurioje rinkdavosi jis su savo bendraminčiais, nebuvo religinė organizacija. Tai, atsakovo nuomone, rodo, kad net skunde pareiškėjas nėra nuoseklus, jo pateikta informacija, kaip ir prieglobsčio byloje, yra prieštaringa ir nenuosekli. Įvertinusi Pažymoje pateiktus HT islamistinės organizacijos veiklos apibūdinimo požymius, Institucija vertino, kad T. A. pagal savo „džamat“ veiklos apibūdinimą galėtų priklausyti HT islamistinei organizacijai. Nurodė, kad T. A. savo kilmės valstybėje Uzbekistane, būdamas musulmonu sunitu, t. y. daugumos atstovu šalyje, kurioje musulmonai sunitai sudaro 88 procentus tikinčiųjų, turėjo galimybę išpažinti savo religiją. Pareiškėjo pateikti šaukimai į teismą ir prokuratūrą, atsakovo nuomone, negali būti vertinami kaip įrodymai, nes iš minėtų šaukimų neaišku, koks yra T. A. procesinis statusas, kodėl jis buvo kviečiamas atvykti į minėtas institucijas. Paaiškino, kad išnagrinėjus T. A. bylą, nebuvo nustatytos priežastys, dėl kurių jam būtų galima suteikti papildomą apsaugą. Nurodė, kad, remiantis pareiškėjo pasakojimu, Uzbekistane jis gyveno pasiturinčiai, dažnai keliavo į įvairias užsienio valstybes ir jokių problemų su Uzbekistano valdžios institucijomis iki išvykdamas iš šalies neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prieš išvykdamas iš šalies likvidavo savo privatų verslą (uždarė parduotuves).

II.

Teismas, remdamasis Institucijos Prieglobsčio reikalų skyriaus surinktais duomenimis bei teismo posėdyje duotais pareiškėjo atstovo paaiškinimais, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam dėl Ženevos konvencijoje įtvirtintų priežasčių, nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai neatitinka persekiojimo dėl religijos ar dėl politinių įsitikinimų kriterijų, nes prieglobsčio prašytojas nėra uždraustos religinės organizacijos narys. Konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis, turi pastovią gyvenamąją vietą, jo judėjimo laisvė kilmės valstybėje nėra ribojama, jis nebuvo diskriminuojamas, nepriklausė jokiai politinei partijai, pareiškėjo argumentai dėl prieglobsčio suteikimo yra akivaizdžiai nesusiję su baime būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikimų.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio suteikimo pagrindus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniai. Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba (Įstatymo 86 str. 1 d.). Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas prašė prieglobsčio Švedijos Karalystėje (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. l. 30, 34-38). 2009 m. kovo 5 d. Migracijos departamente buvo gautas Švedijos karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio prašymas priimti atsakomybę nagrinėti Uzbekistano piliečio T. A. prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 5 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/-13)-22PR-46, kuriuo pripažino Lietuvos Respublikos atsakomybę už Uzbekistano piliečio T. A. prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Švedijos Karalystėje, nagrinėjimą (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. 1. 29). Šio sprendimo pagrindu T. A. 2009 m. gegužės 13 d. iš Švedijos per Rygos oro uostą grąžintas į Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. 1. 1). 2009 m. gegužės 13 d. T. A. pateikė Migracijos tarnybai prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. 1. 12, 13). Migracijos departamentas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-15PR-66 „Dėl Uzbekistano piliečio T. A. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio jam suteikimo“ nusprendė įleisti Uzbekistano pilietį T. A. į Lietuvos Respublikos teritoriją; nagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės; išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą bei apgyvendinti minėtą užsienietį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. 1. 13). Migracijos departamentas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-123 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Uzbekistano piliečiui T. A.“ nusprendė nesuteikti Uzbekistano piliečiui T. A. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (prieglobsčio prašytojo byla Nr. UZB0014, b. 1. 111-114).

Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ 7 punktu, prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime dėl jo islamo religijos išpažinimo. Atsakovui nepavyko rasti jokios informacijos apie pareiškėjo nurodytą religinę organizaciją „Džamat“, veikiančią jo kilmės valstybėje. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad T. A. nurodyti religinės organizacijos veiklos požymiai yra labai panašūs į HT islamistinės tarptautinės organizacijos veiklą. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2009-11-19 pažymoje Nr. UZB–15/6–9–12–25 „Apie Uzbekistano valdžios požiūrį į aktyviuosius islamo tikinčiuosius; nuteistųjų įkalinimo sąlygas; teismų praktika; ekstremistines grupuotes; privalomąją karo prievolę“ teigiama, jog HT islamistinė tarptautinė organizacija yra išsišakojusi įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Ši organizacija Uzbekistane nėra registruota. Organizacijos nariai sudaro penkių asmenų grupeles, kurios įvardijamos kaip „mokymosi grupė“. Pagrindinis tikslas – mokytis ir studijuoti HT literatūrą, Koraną ir Hadisų. Kita vertus, pareiškėjas, būdamas musulmonu sunitu, t. y. daugumos atstovu (musulmonai sunitai sudaro 88 proc. visų tikinčiųjų šalyje) nebuvo ir negalėjo būti persekiojamas dėl religijos. Persekiojimo fakto nepatvirtina ir T. A. pateikti šaukimai į teismą, vidaus reikalų skyrių ir prokuratūrą. Iš pateikto teismo šaukimo matyti, kad pareiškėjas kviečiamas atvykti į teismo posėdį civilinėje byloje kaip atsakovas, o iš vidaus reikalų skyriaus ir prokuratūros šaukimų – kviečiamas kaip liudytojas. Taigi iš minėtų dokumentų neaišku, dėl kokių priežasčių jis kviečiamas atvykti į minėtas institucijas, šie dokumentai taip pat nepatvirtina persekiojimo kilmės valstybėje fakto (atsakovas civilinėje byloje ir kviečiamas kaip liudytojas). Visumoje įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad prieglobsčio prašytojo persekiojimo istorija nėra pagrįsta ir įtikinama, realaus persekiojimo Uzbekistane iš valdžios institucijų nepatyrė, iš kilmės valstybės išvyko tik dėl galimai gresiančio persekiojamo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo persekiojimo faktą (persekioja Taškento pareigūnai dėl jo tikėjimo išpažinimo) kilmės valstybėje (Uzbekistane). Atsakovas bei pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis, turi pastovią gyvenamąją vietą, jo judėjimo laisvė kilmės valstybėje nėra ribojama, jis nebuvo diskriminuojamas, nepriklausė jokiai politinei partijai, pareiškėjo argumentai dėl prieglobsčio suteikimo yra akivaizdžiai nesusiję su baime būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė persekiojimo veiksmų, nukreiptų prieš jį kilmės valstybėje, ir dėl to neatitinka įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Įstatymo 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nebuvo diskriminuojamas ar kitaip pažeidžiamos jo teisės bei laisvės), o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip jo tariamas persekiojimas dėl islamo religijos išpažinimo bei jo galimas sulaikymas jį grąžinus į kilmės šalį, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį. Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N63–4550/2010 konstatavo, kad Departamento pateikta išslaptinta medžiaga patvirtina, kad T. A. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Valstybės saugumo departamento Kovos su terorizmu valdybos operatyvinio pranešimo išraše nurodoma, kad T. A. kartu su A. M. aprūpina nelegalius migrantus suklastotais Lietuvos Respublikos pasais ir asmens tapatybės kortelėmis, organizuoja neteisėtą asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, tranzitą į Vakarų Europą per Lietuvą. Lietuvos teisėsaugos institucijos taip pat turi informacijos, kad T. A. Uzbekistane buvo nuteistas už oficialių dokumentų klastojimą. Pateikti išslaptinti duomenys taip pat patvirtina, kad T. A. palaikė ryšius su Uzbekistano piliečiu F. H., kuris prisidėjo prie teroro akto surengimo Uzbekistane. Minėtus ryšius patvirtina ir tai, kad T. A. iš F. H. yra gavęs 300 eurų perlaidą. Remiantis nurodytais duomenimis, taip pat Departamento apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu pateikta įslaptinta informacija, konstatuotina, kad T. A. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuioja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo T. A. (T. A.) apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. A. (T. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.