Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-114-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-05
Bylos Nr.
1A-66-114-2013
Teisminio proceso Nr.
1-70-1-00306-2010-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Smolskas (pirm.), Evaldas Gražys, Regina Cemnolonskienė
Kaltinamasis
R. V.
Nukentėjusysis
G. R.
Advokatai
Algimantas Gruzdys
Kategorijos

Pranešėjas: Algimantas Smolskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-114-2013

Teisėja: Danguolė Urbanavičienė Teisminio proceso Nr. 1-70-1-00306-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1.; (S) 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3; 2.4.6.; 2.4.6.3.4.
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algimanto Smolsko, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Jurgitai Barauskaitei, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Juozui Valickui, išteisintajam R. V., jo gynėjai advokatei Aušrai Bračiulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios G. R. įstatyminių atstovų A. R. bei V. R. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, kai dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent kad 2010 m. gruodžio 10 d. apie 14.21 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. 75, vairuodamas A. V. priklausantį automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37, 133, 134 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą “Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų iš kairės į dešinę (pagal jo važiavimo kryptį) perėjoje įėjusią pėsčiąją mažametę G. R., gim. 1999 m., neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, buvo slidus kelias, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir partrenkė per pėsčiųjų perėją iš kairės į dešinę ėjusią G. R., tuo padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės pusės gaktikaulio apatinės šakos lūžimo ir dešinio šlaunikaulio galvutės lūžimo.

Žemesnės instancijos teismas

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-09-26 išteisinamasis nuosprendis motyvuotas tuo, kad pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga buvo nukentėjusios G. R. veiksmai, kuomet ji, išlipusi iš perėjoje sustojusio automobilio, peržengdama pėsčiųjų perėjos ribas, bėgo skersai gatvės į kitą pusę, neįsitikinusi, kad tai saugu, kas prieštaravo KET 49 p. reikalavimams (į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra - sankryžose palei šaligatvių arba kelkraščių liniją, pėstieji neturi peržengti perėjos ribų) ir 51 p. reikalavimams (įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu). Byloje surinkti duomenys nepakankami išvadai apie tai, kad kaltinamasis R. V., vairuodamas transporto priemonę, padarė jam inkriminuotus KET reikalavimų pažeidimus, kurie būtų būtinoji eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga, nenustačius tokių pažeidimų, asmens pripažinimas kaltu dėl sukeltų padarinių pagal BK 281 str. 1 d. negalimas, nes nėra vieno iš privalomų šio nusikaltimo požymių (objektyviųjų veikos požymių).

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-09-26 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti R. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. l d., ir nuteisti jį 35 MGL (4550 Lt) bauda; tenkinti civilinius ieškinius ir priteisti iš R. V. nukentėjusiajai G. R. 15 684 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusios atstovams pagal įstatymą - motinai A. R. 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tėvui V. R. 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5 800 Lt nukentėjusios ir civilinių ieškovų advokato padėjėjui Algimantui Gruzdžiui advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroro teigimu, priežastinis ryšys tarp kaltinamojo R. V. veikos ir atsiradusių padarinių buvo nustatytas ir tai yra patvirtinta autotechninio tyrimo specialisto išvada. R. V. kaltinimas grindžiamas tuo, kad pėsčioji G. R. ne bėgo per pėsčiųjų perėją, o ėjo. Kaltinamojo R. V. bei liudytojų V. V. ir L. J. parodymai, kad pėsčioji bėgo įstrižai gatvės netoliese už perėjos vertintini kritiškai. L. J., važiavęs automobilyje kaip keleivis, yra R. V. draugas, o liudytojos V. V. parodymai prieštaringi ir nesutampa su įvykio aplinkybėmis, kuri parodo, kad pėsčioji iš automobilio išlipo pėsčiųjų perėjoje, apibėgo automobilio galą ir bėgo iš už automobilio, tai yra, pasitvirtina viena aplinkybė, kad veiksmas įvyko pėsčiųjų perėjoje, ir nesuprantama, kodėl pėsčioji iš pėsčiųjų perėjos turėjo bėgti įstrižai už pėsčiųjų perėjos, kada aplink buvo sukasto sniego ištisinė krūva, o ties pėsčiųjų perėja sniegas nukastas, kur galima laisvai praeiti. Be to, pats kaltinamasis R. V. tvirtina, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nematė jokių žmonių ir automobilio MAZDA 3, iš kurio išlipo pėsčioji, tai yra nesutampa jo ir liudytojos V. V. parodymai. Teismas neatkreipė dėmesio į R. V. parodymuose esančius prieštaravimus, kada jis parodo, kad važiuodamas apie 20-30 km/h, prieš pėsčiųjų perėją pristabdė, nors pats teigia, kad žmonių ir automobilių perėjoje nebuvo, todėl nesuprantama, kam jam reikėjo pristabdyti, o vėliau parodė, kad pravažiavus perėją į sankryžą įbėgo mažametė mergaitė G. R., kurią jis pamatė kairėje pusėje ir iškart stabdė, o vėliau jis teisme parodė, kad mergaitė išlindo tiesiai prieš jį, kurios jis atseit negalėjo pamatyti, kadangi važiavo automobiliai ir ji iššoko tiesiai ant jo. Todėl nesuprantama, kodėl teismas neatkreipė dėmesio į kaltinamojo R. V. tokius esminius prieštaravimus, kurie neatitinka įvykio aplinkybių, nesuprantamas jo aiškinimas, kaip mergaitė galėjo įbėgti į sankryžą, kada jis sankryžą jau buvo pravažiavęs. Iš to matyti, kad R. V., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, meluoja, dėl to painiojasi savo parodymuose, vienu metu aiškina, kad mergaitė įbėgo į sankryžą, o kitu metu aiškina, kad bėgo už pėsčiųjų perėjos. Be to, nesuprantamas jo aiškinimas, kaip važiuojant tokiu mažu greičiu ir iškart stabdant negalima buvo išvengti pėsčiosios partrenkimo, iš karto sustoti ar ją apvažiuoti, ir kaip pėsčioji galėjo perbėgti ar peršokti, pagal jo parodymus, visą automobilio plotį prieš automobilį. Jis aiškina, kad pradėjo stabdyti tada, kada ją pamatė prie savo automobilio kairio rato, o partrenkė užkabinęs savo automobilio priekine dešine puse. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pėsčioji į pėsčiųjų perėją įėjo iš kairės pusės, o ne iš dešinės pusės pagal kaltinamojo R. V. važiavimo kryptį, ir jis ją partrenkė dešiniame gatvės krašte, kada ji baigė pereiti gatvę pėsčiųjų perėjoje ir ją nubloškė į priekį iš perėjos, užkabinęs jos dešinį šoną priekinių dešinės pusės sparnu ar bamperiu, dėl to, vairuodamas automobilį kaltinamasis R. V. turėjo išskirtinę pareigą ir laiko tiksliai įvertinti situaciją ir būti atidesnis, atsižvelgiant į vietovės reljefą, nes atvažiavo į sankryžą iš įkalnės, esant slidžiai kelio dangai, o kadangi pėsčioji ėjo iš kairės į dešinę pusę, pagal jo važiavimo kryptį, tai jis turėjo pakankamai laiko ją savalaikiai pastebėti ir sustabdyti automobilį ar ją apvažiuoti.

Prokuroro nuomone, R. V., važiuodamas mieste, buvo ypač neatidus, nes artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų jo važiavimo krypties eismo juosta perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Be to, pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios G. R. parodymus, kad ji į kitą gatvės pusę ėjo pėsčiųjų perėja stačiu kampu ir ėjo ramiu žingsniu, o ne bėgo, kad prieš įžengdama į perėją ji įsitikino, jog atvažiuojančių transporto priemonių nėra, o kai jau buvo beveik perėjusi gatvę, netikėtai iš dešinės pusės pasirodė automobilis, kuris ją ir partrenkė gatvės pakraštyje. Teismas neatkreipė dėmesio, kad nukentėjusios G. R. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Liudytojos V. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. V. V. teisme parodė, kad nukentėjusioji G. R. išlipo iš pėsčiųjų perėjoje sustojusio automobilio į gatvės važiuojamąją dalį, apibėgo automobilio galą ir bėgo per kelią, o tik po to šis automobilis nuvažiavo, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobiliui nuvažiavus nuo perėjos, mergaitė skubėdama pereiti gatvę ir nesidairydama į šonus pasileido bėgti į kitą gatvės pusę, judėdama ne statmenai, o įstrižai gatvės ir kitoje gatvės pusėje buvo partrenkta. Kaltinamasis R. V. tvirtina, kad jokių žmonių ar automobilių perėjoje tuo metu nematė, tai yra, nukentėjusiosios tėvas vairuodamas automobilį MAZDA 3 jau buvo nuvažiavęs, o jeigu jis buvo nuvažiavęs, tai pėsčioji negalėjo išbėgti iš už automobilio ir bėgti per gatvę, nes pagal V. V. tokius parodymus, kaltinamasis R. V. būtų matęs automobilį MAZDA 3, o dabar jis tvirtina, kad jokio automobilio nebuvo. Tad reikia tikėti nukentėjusios G. R. parodymais, kad ji ėjo per pėsčiųjų perėją, o ne bėgo. Tai, kad mažametė nukentėjusioji parodė, kad automobilis po patrenkimo iškart sustojo, nereiškia, kad ji buvo patrenkta būtent toje vietoje, kur sustojo automobilis, nes ji yra mažametė ir visų įvykio aplinkybių dėl savo amžiaus ir patirto išgąsčio bei streso negali vertinti, todėl matyti, kad ji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje ir nublokšta už pėsčiųjų perėjos. Kaltinamasis R. V. tvirtina, kad jis jau buvo pravažiavęs už pėsčiųjų perėjos apie 4 metrus, kai prasilenkė su automobiliu, kuris artėdamas prie pėsčiųjų perėjos sutrukdė jam pamatyti mergaitę, todėl jo manymu ji galėjo pralįsti pro priešinga eismo juosta važiuojančių automobilių tarpą ir iššokti jam prieš automobilį. Tokie kaltinamojo parodymai nesutampa su liudytojos V. V. parodymais, kuri kaip tvirtina, kad matė įvykį nuo pradžios, tačiau apie kaltinamojo minėtus artėjančius tuo metu prie perėjos automobilius iš priešingos pusės nieko neužsimena ir parodo, kad nežino ar važiavo koks automobilis, tai yra, pagal jos parodymus mergaitė nebėgo pro jokį automobilių tarpą.

Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. R., A. R. ir V. R. byloje pareikštus civilinius ieškinius kaltinamajam R. V. dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtus, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apie tai nepasisakė. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį ieškiniai turi būti patenkinti ir priteisti iš kaltinamojo R. V. padarytai žalai atlyginti. Nukentėjusiosios ir jų atstovų pagal įstatymą pateikti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti, nes tėvai prižiūrėjo dukrą, turėjo dvasinius išgyvenimus, vežiojo ją į ligoninę, turėjo atsiprašinėti iš darbo, pati nukentėjusioji iki sužalojimo lankė būrelius, profesionaliai šoko, po įvykio turėjo sveikatos sutrikimų, patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nelankė mokyklos, atsiliko nuo klasės draugų, prasidėjo depresija, todėl jų ieškiniai pagrįsti ir priteistini iš kaltinamojo, bei jų advokato padėjėjo Algimanto Gruzdžio atstovavimo išlaidos atlygintinos, dėl kurių teismas nepasisakė.

Šalies argumentai

Nukentėjusiosios G. R. įstatyminiai atstovais A. R. bei V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-09-26 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti kaltinamąjį R. V. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 1 d., patenkinti patikslintą civilinį ieškinį, priteisti iš kaltinamojo visas patirtas nukentėjusiųjų bylinėjimosi išlaidas abiejų instancijų teismuose.

Apeliantų nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais 2010-12-10 Eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, 2010-12-10 Autoavarijos vietos planą bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-10-26 Specialisto išvadą Nr. 11-1790 (10). Apeliantų nuomone, 2010-12-10 Autoavarijos vietos planas bei padarytos įvykio vietos nuotraukos, yra suklastoti duomenys. Pats 2010-12-10 Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-10-26 Specialisto išvada Nr. 11-1790 (10), yra padarinys (seka) šių suklastotų duomenų, dėl ko visi šie duomenys negalėjo teismo būti pripažinti įrodymais. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai (planas, bei nuotraukos) yra duomenys gauti pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintą 2002-12-24 Nr. 660 Policijos patrulių veiklos instrukciją. Duomenų, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelią abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Aprašyti duomenys, apeliantų nuomone, yra gauti policijos pareigūnams darant nusikalstamą veiką - piktnaudžiaujant tarnyba bei klastojant dokumentus, todėl jie gauti neteisėtu būdu. Pažymėtina ir tai, jog V. R. teismui nurodė, jog šiame plane buvo nurodyta jo dukters G. R. gulėjimo vieta po autoįvykio. Ji buvo 3,6 metro už pėsčiųjų perėjos. Byloje esančiame Autoavarijos vietos plane šių duomenų nebėra, o jau pažymėta, jog 3,6 m yra pačio įvykio vieta (susidūrimo vieta). Apeliantų nuomone, ši aplinkybė vėlgi akivaizdžiai parodo, jog duomenys buvo klastojami. Darant tik prielaidą, jog planas nebuvo klastojamas policijos pareigūnų, šis planas yra sudarytas labai aplaidžiai - nėra net nurodyta mažametės gulėjimo vieta po autoįvykio. Taip pat nėra nurodyti mažametės išsibarstę asmeniniai daiktai po smūgio, kurių buvimo vietą teismas konstatavo iš duotų parodymų ir rėmėsi kaltinamojo naudai priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Byloje nekilo ginčo, jog nukentėjusioji po įvykio gulėjo apie 0,5 metro prieš automobilio AUDI A8 priekį. Plane nurodyta, jog susidūrimas įvyko 3,6 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos, tai teigė ir kaltinamasis su drauge važiavusiu L. J.. Plane nurodyta, jog automobilis AUDI A8 stovi už 5,8 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos (matavimas atliktas nuo automobilio galo). AUDI A8 ilgis apie 4 metrus. Vadinasi šio automobilio priekis buvo už 10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos. Niekas teisme negalėjo paaiškinti, kaip nukentėjusioji galėjo atsirasti už 10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos prieš automobilį, jeigu plane susidūrimo vieta yra 3,6 už pėsčiųjų perėjos zonos. Tai akivaizdus plano duomenų klastojimas. Teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, jog nėra V. R. parašo Autoavarijos vietos plane, jog šiame plane nėra užfiksuota mažametės gulėjimo vieta.

Apeliantai tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas surinktus byloje įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d., tuo padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, buvo šališkas.

Nukentėjusioji G. R. nuo pat pradžių bei teisiamojo posėdžio metu teigė, jog ji išlipo tėvo automobiliui sustojus jam ant pėsčiųjų perėjos. Nuvažiavus automobiliui, ji apsižvalgė ir įprastu žingsniu ėjo per gatvę, per pažymėtą pėsčiųjų perėją, į kitą gatvės pusę. Baigiant pereiti gatvę, išgirdo garsą, pasisukusi pamatė automobilį, kuris važiavo tiesiai į ją. Vengdama susidūrimo, pastaroji žengė didelį žingsnį įstrižai link šaligatvio. Susidūrimo metu ji buvo nublokšta, automobilis sustojo prieš ją. Nukentėjusiosios išlipimo vietą patvirtino ji pati, jos tėvas V. R., mama A. R. bei liudytoja V. V.. Visi aukščiau išvardinti liudytojai bei kiti byloje apklausti liudytojai, ir pats kaltinamasis patvirtino, jog visos (duomenys neskelbtini) gatvės pakraščiuose buvo sukastos didelės sniego pusnys ir tik per pačios pėsčiųjų perėjos vidurį buvo atkastas apie 1 metro plotas, tam, kad žmonės galėtų praeiti. Iš 2010-12-10 Autoavarijos vietos plano bei iš teismo nuosprendžio (nuosprendžio 7 lapas) matyti, jog visa pėsčiųjų perėjos zona yra 5.42 metro pločio. Taigi, darytina akivaizdi išvada, jog nukentėjusioji G. R. išlipo pėsčiųjų perėjos zonoje, priešingai nei nuosprendyje konstatavo teismas, jog pastaroji išlipo prieš pėsčiųjų perėją į gatvę.

Pati G. R. nurodė, jog tėvui nuvažiavus, ji ėjo tiesiai per pėsčiųjų perėją į kitą gatvės pusę. G. R. mama matė, jog tėvui V. R. nuvažiavus, pastaroji pradėjo eiti per pėsčiųjų perėją iš tos vietos, kur išlipo. Liudytojos V. V. parodymai šioje vietoje yra prieštaringi. Pirmą kartą liudytojos apklausos protokole užfiksuota, jog V. V. teigia mačiusi, kad kai mergaitė išlipo, ji iškart pro automobilio galą bėgo į kitą gatvės pusę. Paskutinėje policijos apklausoje pastaroji jau teigia, kad mergaitei su mama išlipus, automobilis labai greitai nuvažiavo link centro pusės. Mergaitė išlipusi uždarė duris ir automobiliui nuvažiavus, pastaroji neapsidairiusi bėgo per gatvę. Apklausiant šią liudytoją teisme, pastaroji vėl teigė, jog mergaitė bėgo dar nenuvažiavus tėvo automobiliui, pro automobilio galą. Prokurorui paklausus, kaip ji galėjo bėgti per gatvę įstrižai, jei dar stovėjo tėvo automobilis, ši liudytoja atsakė, kad automobilis jau buvo nuvažiavęs - mergaitė užtrenkė duris, automobilis greitai nuvažiavo ir tada ši bėgo. Remiantis šių liudytojų parodymais, darytina išvada, jog nukentėjusioji G. R. išlipusi pėsčiųjų perėjos zonoje, būtent iš išlipimo vietos, pradėjo eiti per gatvę į kitą jos pusę. Ir pastaroji pradėjo eiti iškart, nuvažiavus tėvui, t.y. nestovėjo išlipusi prieš pradėdama eiti.

Šalies argumentai

L. J. ir R. V. teigė, jog mergaitę jie pamatė jau savo važiavimo juostoje, prieš pat automobilį, dėl ko susidūrimas buvo neišvengiamas. Abu teigė, kad privažiuodami pėsčiųjų perėją, primažino važiavimo greitį ir nematė, jog pėsčiųjų perėjoje būtų žmonių ar automobilių. Abu teigė, jog pėsčiųjų perėjoje visiškai nieko nebuvo, tik už pėsčiųjų perėjos neaišku iš kur pamatė G. R.. Taigi, keliamas pagrįstas klausimas, kur tuo metu buvo G. R., jei kaltinamasis ir kartu važiavęs liudytojas jos nematė. G. R. pradėjo eiti per gatvę iškart nuvažiavus tėvui. Kad tėvo V. R. jau nebuvo, patvirtina pats kaltinamasis ir jo draugas L. J., teigdami, jog pėsčiųjų perėjoje visiškai nieko nebuvo, įskaitant ir MAZDA automobilio. Faktą, jog AUDI A8 iš priekio nevažiavo joks automobilis, patvirtina V. V. parodymai, kuri teigia, jog G. R. iškart puolė bėgti per gatvę. Jei šioje eismo juostoje būtų važiavęs automobilis, jis būtų nutrenkęs G. R., kuri nebūtų nuėjusi iki AUDI A8 važiavimo eismo juostos. Darytina išvada, jog kaltinamasis ir kartu važiavęs draugas paprasčiausiai nepastebėjo nukentėjusiosios. Toliau vertinant kaltinamojo ir jo draugo versiją, jog nukentėjusiosios niekur gatvėje nebuvo, kai jie važiavo per pėsčiųjų perėją ir ji atsirado staiga jų važiavimo juostoje už pėsčiųjų perėjos (3-4 m), o iš liudytojų parodymų žinant, jog nukentėjusioji išlipo pėsčiųjų perėjos zonoje ir iš tenai pradėjo eiti per gatvę, kaltinamasis bandė įteigti teismui ir kitiems proceso dalyviams, jog nukentėjusioji išlipusi pėsčiųjų perėjos zonoje, galėjo pasivyti jų nuvažiuojantį automobilį, jį apibėgti iš priekio ir galėjo būti nublokšta automobilio dešiniu kampu. Tik tokią išvadą galima buvo padaryti, iš kaltinamojo papasakoto melo ir siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina ir ši aplinkybė, jog teisiamojo posėdžio metu pas kaltinamąjį atsirado nauja versija, kad jam sutrukdė nukentėjusiąją pamatyti priešais važiavęs automobilis, su kuriuo kaltinamasis apsilenkė panašiai už 4 metrų už pėsčiųjų perėjos ir kuriam pravažiavus, iš jo išlindo nukentėjusioji. Tai vėlgi absurdiškas paaiškinimas, nes liudytojai teigia, kad mergaitė ėjo per gatvę iškart tėvui nuvažiavus, iš tos vietos kur išlipo, nestovėjo ir nieko nelaukė. O išlipo ji ant perėjos vidurio. Tai kaip ji galėjo atsidurti 4 m prieš perėją t.y. apie 6,5 m iki išlipimo vietos (mergaitė nėjo apie 6 m atgal, o ėjo iš karto skersai gatvę). Vėlgi akivaizdus kaltinamojo ir jo draugo L. J. melas, kuris teismui tiko, priimant išteisinamąjį nuosprendį.

Svarbi aplinkybė, paneigianti kaltinamojo versiją ir įrodymas, jog 2010-12-10 Autoavarijos vietos planas yra suklastotas, yra ta, jog plane nurodyta susidūrimo vieta - 3,6 metrų už pėsčiųjų perėjos zonos. Tą patį teigia ir kaltinamasis su savo draugu L. J., jog mergaitę pamatė panašiai už 3-4 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos. Šiame plane užfiksuota, jog automobilis AUDI A8 stovi už 5,8 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos. Nustatytas faktas, visi byloje apklausti asmenys paliudijo, jog po smūgio nukentėjusioji gulėjo prieš automobilio AUDI A8 priekį. Taip pat nustatytas faktas, jog automobilis nukentėjusiosios po smūgio nepervažiavo. Tiek kaltinamasis, tiek liudytojas L. J. kategoriškai neigė, jog jų automobilis stabdymo metu slydo (kas apsilenkia su blaivaus proto mąstymu ir byloje esančia specialisto išvada). Jų teigimu, buvo paspausti stabdžiai ir automobilis vietoje sustojo. Taip pat, abu tikino teismą, jog G. R. nebuvo nei trupučio nublokšta. Liudytoja V. V. paliudijo, jog mergaitė net nebuvo nublokšta, nebuvo jokio smūgio, o tiesiog nukentėjusioji pati susmuko ant kietos sniego pusnies ir susižalojo. Tokiu atveju keliamas pagrįstas klausimas, kaip nukentėjusioji G. R., kuri po įvykio buvo prieš AUDI A8 automobilio priekį, galėjo atsirasti už 10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos prieš automobilį, kai plane nurodyta, jog susidūrimas įvyko už 3,6 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos, ką teigia ir kaltinamasis. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino. Ši svarbi aplinkybė pagrindžia ir tai, jog V. R. matė pirminiame plane, jog už 3,6 metrų buvo pažymėta ne susidūrimo vieta, o nukentėjusiosios G. R. gulėjimo vieta. Ir tai atitinka su G. R. duotais parodymais, jog ši ėjo per pačią pėsčiųjų perėją, kur buvo nukastas sniegas žmonėms praeiti ir ji po smūgio buvo nublokšta. Po smūgio jos nukritimo vieta 3,6 metrų už pėsčiųjų perėjos zonos yra visiška tikėtina ir reali.

Šalies argumentai

Apeliantai teigia, kad liudytoja V. V. pati pripažino, jog ji beveik nieko nematė, savo pasakojimą grindė tik spėlionėmis ir savo pasidarytomis išvadomis. Pirmos instancijos teismas turėjo tokius liudytojos parodymus vertinti kritiškai, tačiau jais rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaip patikimais įrodymais. Iš šios liudytojos apklausos matyti, jog ji yra šališka, kaltina nukentėjusiosios tėvus dėl įvykio ir piktinasi jų veiksmais iki įvykio momento.

Liudytojo A. K. parodymai dėl automobilio AUDI A8 greičio vertintini kritiškai. Šio liudytojo nurodytas AUDI A8 važiavimo greitis yra tik spėjimas, kuriuo teismas neturėjo remtis grįsdamas savo nuosprendžio teisėtumą. Atmestinas kaip nepagrįstas šio liudytojo parodymas, kad po įvykio AUDI A8 stovėjo panašiai už 10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos, kadangi nukentėjusioji niekaip negalėjo atsirasti prieš AUDI A8 priekį už 10 metrų, jei ji pagal planą buvo nublokšta už 3,6 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos.

Pirmos instancijos teismas savo sprendimo teisėtumą grindė aplinkybe, jog nukentėjusiosios mama A. R. paaiškino, jog G. R. daiktai buvo išmėtyti po įvykio šalia jos, todėl padarė išvadą, jog po smūgio G. R. nebuvo bloškiama. Tai nepagrįsta teismo spėlionė. Vienu atveju, jei G. R. būtų daiktai iškritę iš maišelio pačio smūgio metu, šie daiktai būtų išsimėtę dideliu atstumu. Kitu atveju, jei G. R. iš rankų paleido maišelį su daiktais jau krisdama į pusnį, daiktai išsimėtė mažu atstumu. Policijos padarytame plane šie daiktai išvis nėra užfiksuoti, todėl teismas rėmėsi tik spėlionėmis, kurios naudingos kaltinamajam. Nepagrįstai teismas vertino aplinkybes kaltinamojo naudai, jog po įvykio pribėgusi mama A. R. šaukė ant dukros ir ją kaltino dėl įvykio. Žmogus pamatęs, kaip jos vaikas bloškiamas automobilio, patiria šoką ir nėra nieko keisto, kad šiuo atveju pradėjo mama šaukti ant savo dukros ir ją kaltinti iš baimės ir šoko.

Nukentėjusiosios atstovai teigia, kad nukentėjusioji išlipo pėsčiųjų perėjos zonoje, pradėjo eiti per gatvę šioje zonoje ir buvo pertrenkta automobilio jau visiškai baigiant pereiti gatvę. Darant prielaidą, jog ji galėjo įstrižiau eiti per perėją, ir jau perėjus pusę gatvės galėjo būti tik vos už perėjos kur buvo nublokšta automobilio, tai neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės. Analogišku klausimu yra LAT suformavęs teismų praktiką, jog pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne per pažymėtą perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (kasacinė byla Nr. 2K-274/2005). Taigi šioje byloje neturi lemiamos reikšmės tai, ar pėsčiosios kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek užjos ribų (kasacinė byla Nr. 2K-158/2009).

Kaltinamasis neįvykdė KET 37 p. reikalavimo, nes pastarasis nepamatė pėsčiosios, todėl nesustojo prie pėsčiųjų perėjos ženklo, tam, kad praleistų mažametę. Kadangi įvyko eismo įvykis, darytina išvada, jog kaltinamasis pažeidė KET 133 p., nepasirinko saugaus greičio ir nubloškė mažametę, kuri ėjo per pėsčiųjų perėją. Kaltinamasis pažeidė KET 134 p., nes jis nesugebėjo sustabdyti savo automobilio, dėl ko darytina išvada, jog nebuvo pasirinktas toks greitis, kad išvengti susidūrimo. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad mažametė atsirado kaltinamojo eismo juostoje staiga ir netikėtai. Staiga ir netikėta buvo tik pačiam kaltinamajam, kuris nepastebėjo mažametės, tačiau pats nukentėjusiosios ėjimas per gatvę nebuvo staigi ir netikėta kliūtis kaltinamajam, jei jis ją būtų laiku pastebėjęs.

Nukentėjusioji G. R. nepažeidė KET reikalavimų, nes pastaroji ėjo leistinoje vietoje ir prieš pradėdama eiti įsitikino, jog saugu, nes automobilių nebuvo. Tik jau baigiant pereiti gatvę, atlėkė kaltinamojo automobilis, kuriam perėja buvo sunkiau matoma dėl įkalnės, ir ją pertrenkė. Dėl šių priežasčių, pirmos instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl G. R. KET pažeidimų. Būtent kaltinamojo padaryti KET pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, numatytais BK 281 str. 1 d.

Išteisintasis R. V. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios G. R. įstatyminių atstovų apeliaciniai skundai atmetami.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir visus byloje esančius duomenis bei jų pagrindu darė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad teismas nuosprendyje rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 str. nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų. Teismo išvada, kad R. V. nepadarė LR BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, pagrįsta.

BK 281 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

BK 281 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

Byloje ginčytinos aplinkybės yra tai, ar nukentėjusioji G. R. judėjo per pėsčiųjų perėją ar už jos, ir ar ji bėgo per kelią ar ėjo. Duomenys dėl to yra prieštaringi. A. R., V. R. nematė, kurioje vietoje ir kokiu būdu G. R. kirto kelią, kadangi V. R., sustojęs ant pėsčiųjų perėjos tam, kad išleisti žmoną ir dukrą, šioms išlipus, iškart nuvažiavo, nes, kaip pats nurodė, matė, jog iš paskos atvažiuoja automobilis. A. R. dukros nestebėjo, nes, kaip pati nurodė, rankinėje ieškojo telefono. Todėl V. R. ir A. R., byloje pripažintų nukentėjusiaisiais teiginiai, kad nukentėjusioji G. R. ėjo per pėsčiųjų perėją vertintini kritiškai, jie paties G. R. kelio kirtimo momento nematė. Pati nukentėjusioji G. R. teisme tvirtino, kad ėjo per kelią per pėsčiųjų perėją, kitaip ji negalėjusi eiti, nes buvo prikasta sniego. Ji tvirtino, kad palaukė, kol tėtis nuvažiavo, apsidairė ir ėjo per kelią pėsčiųjų perėja. Tačiau visiškai kitokias aplinkybes nurodo liudytoja V. V., kuri stebėjo visą įvykį nuo to momento, kai V. R. vairuojamas automobilis MAZDA 3 sustojo ant pėsčiųjų perėjos. V. V. nurodė, kad ant perėjos sustojo automobilis. Iš priekinės keleivio vietos išlipo moteris į tarpą, kur buvo nukastas sniegas, o iš galinės keleivio vietos, paraginta greičiau lipti, išlipo mergaitė. Mergaitė išlipo ties pusnimi ant asfalto. Išlipusi ji iškart greitai bėgo pro automobilio galą per kelią. Kad G. R. bėgo, o ne ėjo per kelią parodė ir kaltinamasis R. V. ir liudytojas L. J.. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad V. V. būtų pažįstama su kitais proceso dalyviais ir būtų suinteresuota duoti vienai ar kitai šaliai palankius parodymus. Jos parodymų, priešingai nei kad teigiama prokuroro ir nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo laikyti nenuosekliais, kadangi esminėse aplinkybėse jie buvo nuoseklūs. Liudytoja V. V. nuosekliai tvirtino, kad „Mazda 3“ automobilis sustojo ant pėsčiųjų perėjos, kad moteris, t. y., A. R. išlipo į atkastą atkarpą, o mergaitė į pusnį, nes atkastas kelio ruožas ties pėsčiųjų perėja buvo tik apie 1 metrą. Liudytoja nurodė, kad „Mazda 3“ automobilis iškart nuvažiavo, o mergaitė pro automobilio galą nesidairiusi tuoj pat bėgo per kelią, bėgo ne per pėsčiųjų perėją. Liudytojos parodymuose esantys nežymūs nesutapimai, nereiškia, kad jie yra nenuoseklūs. Tam tikri parodymų skirtumai paaiškinami praėjusiu laiko tarpu. Liudytoja V. V. teismo posėdžio metu pati paaiškino, kad dėl praėjusio laiko tarpo visų detalių, t.y. ar mergaitė bėgo per kelią automobiliui Mazda 3 nuvažiavus ar dar stovint ant pėsčiųjų perėjos, itin tiksliai nepamena, ir kad geriausiai viską prisiminė apklausiama pirmą kartą. Atkreiptinas dėmesys, kad V. R. nurodė, jog iškarto nuvažiavo nuo pėsčiųjų perėjos, kadangi matė iš paskos atvažiuojantį automobilį. Viskas vyko labai greitai. Todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, jog G. R. išlipus, V. R. iškart nuvažiavo, o ji iš tos vietos, kurioje išlipo, kaip nurodo V. V., bėgo per kelią. Kadangi kaip minėta, viskas vyko labai greitai, tuo paaiškinama tai, jog liudytoja V. V. vieną kartą tvirtino, kad G. R. bėgo pro automobilio galą, o kitą kartą, jog bėgo nuvažiuojant automobiliui. Bet kuriuo atveju, liudytoja nenurodė, jog G. R. būtų grįžusi atgal į atkastą pėsčiųjų perėjos atkarpą. Tuo tarpu pati nukentėjusioji G. R. teigia, kad ėjo būtent per atkastą vietą, tačiau tokių jos parodymų daugiau byloje niekas nepatvirtina. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusioji kitaip eiti negalėjo, nes buvo sukastos didelės sniego pusnys, visgi iš liudytojų parodymų matyti, kad sniego pusnys tokios didelės, kad jų nebūtų galima pereiti nebuvo, jos, pasak liudytojų buvo apie 0,5 m aukščio.

Atkreiptinas dėmesys, kad visi byloje liudytojais apklausti asmenys patvirtino, kad G. R. po partrenkimo gulėjo už pėsčiųjų perėjos. Skyrėsi tik atstumas, kurį nurodė liudytojai. Specialisto išvadoje konstatuota, jog autoavarijos vietos plane nurodyta patrenkimo vieta, kuri randasi 3,6 m nuo pėsčiųjų perėjos krašto, yra tikėtina. Sugretinus liudytojos V. V., liudytojo L. J., kaltinamojo R. V. parodymus, kad mergaitė bėgo per kelią už pėsčiųjų perėjos su autoavarijos plane nurodyta susidūrimo vieta, ir su nukentėjusiųjų A. R. bei V. R., liudytojo A. K. nurodyta nukentėjusiosios G. R. gulėjimo po susidūrimo vieta, yra pakankamas pagrindas manyti, jog nukentėjusioji G. R., kaip nurodė liudytojai V. V., L. J., kaltinamasis R. V., kelią kirto už pėsčiųjų perėjos, kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Prokuroro ir nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniuose skunduose tvirtinant, kad kaltinamojo R. V. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, nurodoma, kad kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jokio automobilio pėsčiųjų perėjoje nebuvo, o teisme jau tvirtino, kad priešais važiavo automobiliai ir kad mergaitė iššoko tiesiai prieš jį. Vertinant tokius apeliantų argumentus pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. V. taip pat nurodė, jog mergaitė atsirado prieš jo vairuojamą automobilį netikėtai. Jis taip pat aiškino, kad negalėjo automobilio pasukti, kad išvengtų susidūrimo, kadangi važiavo kiti automobiliai. Iš to seka, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. V. minėjo priešais važiuojančius automobilius. Liudytojas A. K. taip pat parodė, kad priešpriešiais važiavo automobiliai.

Kaltinamojo R. V., liudytojų L. J., V. V. parodymai, kad mergaitė nebuvo bloškiama į priekį, kaip kad bandoma įrodyti apeliaciniais skundais, atitinka pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. G. R. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, jog mašina ją partrenkė dešiniu kampu. Ji pajuto smūgį į dešinį klubą. Nuo smūgio ją nežymiai apsuko veidu link automobilio priekio ir ji nukrito kairiu šonu ant pakelėje esančios sniego krūvos (t. 1, b. l. 70-72). Versija, kad ji skrido atsirado tik teisme. Tačiau vėl gi, kokį atstumą G. R. skrido ar buvo bloškiama, niekas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinamojo, liudytojų L. J., V. V., A. K. parodymus, pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotus parodymus, A. R. parodymus, eismo įvykio apžiūros protokole užfiksuotus duomenis ir specialisto išvadą, daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. R. buvo partrenkta už pėsčiųjų perėjos ribų, yra pagrįsta.

Šalies argumentai

Nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniame skunde ginčijamas tam tikrų rašytinių byloje esančių įrodymų patikimumas, o prokuroras apeliaciniu skundu prašydamas pripažinti R. V. kaltu pagal LR BK 281 str. 1 d., remiasi nukentėjusiosios įstatyminių atstovų vienu iš ginčijamų įrodymų. Nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai teigia, kad autoavarijos vietos planas ir įvykio vietos nuotraukos yra suklastoti duomenys, todėl jie ir eismo įvykio vietos apžiūros protokolas bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-10-26 specialisto išvada Nr. 11-1790(10), kurie yra padarinys suklastotų dokumentų, negalėjo būti pripažinti įrodymai, o prokuroras, prašydamas R. V. pripažinti kaltu padarius LR BK 281 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, remiasi specialisto padarytomis išvadomis.

Nukentėjusiosios įstatyminių atstovų teigimu, eismo įvykio apžiūros protokolas ir jo priedai (planas bei nuotraukos) yra duomenys, gauti pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintą Policijos patrulių veikos instrukciją. Teisėjų kolegija su tokiais nukentėjusiosios įstatyminių atstovų teiginiais visiškai sutikti negali. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo R. V., policijos pareigūnų J. Š., A. J., nukentėjusiojo V. R. parodymus, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo – nuotraukų nepripažino įrodymais ir jomis nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas argumentų dėl nuotraukų gavimo teisėtumo nebeanalizuoja.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo konstatuoti, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir autoavarijos vietos planas yra įrodymai, gauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o juo labiau suklastoti, ir kad jais negalima remtis sprendžiant R. V. kaltės klausimą. Apeliantų argumentai, kad eismo įvykio apžiūros protokolas ir planas yra suklastoti, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Eismo įvykio metu galiojusioje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje (patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660) yra nurodyta, kokius veiksmus turi atlikti patrulis, atvykęs į eismo įvykio vietą. Šios instrukcijos 87 punkte numatyta, kad įforminant autoavarijos, kurios metu nukentėjo žmonės, dokumentus, surašomas autoavarijos vietos apžiūros protokolas ir sudaromas planas. 88.2. punkte numatyta, kad jei autoavarijos vietoje tvarkingai sudaryti schemos neįmanoma, sudaromas schemos juodraštis, kuriame turi pasirašyti autoavarijos dalyviai. Atvykus į policijos įstaigos budėtojų padalinį pagal juodraštį nubraižoma schema, nurodant mastelį, kurioje taip pat turi pasirašyti autoavarijos dalyviai. Schemos juodraštis pridedamas prie autoavarijos medžiagos. Policijos pareigūnai J. Š. ir A. J. kategoriškai neigė, jog V. R. būtų pasirašinėjęs eismo įvykio vietos apžiūros protokole ar autoavarijos vietos plane. Jie tvirtino, kad R. V. eismo įvykio vietos apžiūros dokumentus pasirašė policijos komisariate. Šią aplinkybę patvirtino ir R. V.. Kad būtų buvusi braižyta antra eismo įvykio schema, be V. R. teiginių, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Be to, V. R. nebuvo autoavarijos dalyvis, todėl pagal Policijos veiklos instrukciją jis ir neturėjo pasirašyti eismo įvykio vietos apžiūros protokole ar schemoje.

Nukentėjusiosios įstatyminiai atstovai tvirtina, kad plane nėra nurodyta mažametės gulėjimo vieta bei jos išsibarsčiusių asmeninių daiktų buvimo vietos, todėl autoavarijos vietos planas sudarytas aplaidžiai. Tačiau pastebėtina, kad policijos pareigūnas J. Š. į eismo įvykio vietą atvyko tada, kai nukentėjusioji G. R. greitosios medicinos pagalbos automobiliu jau buvo išvežta į ligoninę. Jos motina A. R. surinko nukentėjusiosios išsibarsčiusius asmeninius daiktus. Tad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams J. Š., o po to A. J., nei nukentėjusiosios, nei jokių jos daiktų eismo įvykio vietoje nebuvo, todėl autoavarijos plane šie objektai ir neatsispindi.

Nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad byloje nekilo ginčo, jog nukentėjusioji po įvykio gulėjo apie 0,5 m prieš automobilio AUDI A8 priekį. Liudytojai V. V. ir A. K. parodė, kad po susidūrimo mergaitė gulėjo ant pusnies prie automobilio AUDI A8 dešinės pusės priekinio rato tarp automobilio ir šaligatvio. Kaltinamasis R. V. taip pat patvirtino, kad mergaitė nukrito prie automobilio rato. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad mergaitė būtų gulėjusi prieš automobilio priekį, kaip kad pažymima nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniame skunde.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-10-26 specialisto išvadoje Nr. 11-1790(10) nurodyta, kad eismo įvykio vietoje neužfiksuota (neišliko) pėdsakų, nusakančių pėsčiosios partrenkimo vietą ar transporto priemonės judėjimo trajektoriją. Sprendžiant iš tyrimui pateiktos medžiagos, automobilio „Audi A8" vairuotojas R. V. stabdyti pradėjo prieš pat pėsčiosios partrenkimą. Eismo įvykio vietos plane automobilis stovi užfiksuotas 5,8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos iki jo kairės pusės užpakalinio rato. Automobilio „Audi A8" ilgis nuo užpakalinių ratų iki priekinės dalies yra 4,0 m. Vadinasi automobilio priekinė dalis nuo pėsčiųjų perėjos tolimesniojo krašto nutolusi 5,8+4,0=9,8 m atstumu. Sprendžiant iš užfiksuotos automobilio padėties po eismo įvykio ir apskaičiuoto automobilio stabdymo atstumo, jam važiuojant paties vairuotojo nurodytu 20÷25 km/h greičiu, matyti, kad automobilio „Audi A8" vairuotojas R. V. pėsčiąją G. R. partrenkė apie 9,8-(5,7÷8,7)=4,l÷1,1 m atstumu už pėsčiųjų perėjos. Eismo įvykio vietos plane užfiksuota partrenkimo vieta patenka į šį apskaičiuotą intervalą (4,1m>3,6m>1,1m) ir yra tikėtina (t. 1, b. l. 168-172).

Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nukentėjusioji gulėjo prieš automobilio priekį, 10 metų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos zonos, ir kad plane yra netikslumų, kadangi niekas negalėjo paaiškinti, kaip nukentėjusioji galėjo atsirasti už 10 metrų nuo pėsčiųjų perėjos zonos prieš automobilį, jeigu plane susidūrimo vieta yra 3,6 m už pėsčiųjų perėjos zonos.

Atsižvelgdama į visa, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad nukentėjusioji G. R., neįsitikinusi, kad saugu, bėgo keliu už pėsčiųjų perėjos. Tokiais veiksmais ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 49 punkto, numatančio, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų; 51 punkto, numatančio, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu, reikalavimus.

Kaltinimas R. V. grindžiamas tuo, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37, 133, 134 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą “Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų iš kairės į dešinę (pagal jo važiavimo kryptį) perėjoje įėjusią pėsčiąją mažametę G. R., gim. 1999 m., neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, buvo slidus kelias, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir partrenkė per pėsčiųjų perėją iš kairės į dešinę ėjusią G. R..

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti duomenys nepakankami išvadai, jog R. V., vairuodamas automobilį, padarė jam inkriminuotus KET reikalavimų pažeidimus, kurie buvo būtinoji eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga.

Iš kaltinamojo R. V., liudytojų L. J., A. K. parodymų matyti, kad R. V. neviršijo leistino greičio, kad, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas, važiavo pakankamai saugiu greičiu. Nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniame skunde, kritikuojant A. K. parodymus, bandoma įrodyti, jog AUDI A8 greitis nebuvo mažas, teigiama, kad liudytojo A. K. nurodytas AUDI A8 greitis yra tik spėjimas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo A. K. parodymais. A. K. apklausiamas teisme parodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) gatve. Prieš jį važiavo „VW Passat“ automobilis, prieš jį dar vienas automobilis, o priekyje jų R. V. vairuojamas AUDI A8 automobilis. Eismas vyko labai lėtai, visi automobiliai važiavo panašiu greičiu, buvo susidariusi automobilių kolona, važiavo maždaug 30-35 km/h greičiu. Liudytojas patvirtino, kad skubėjo, todėl žiūrėjo į spidometrą. Jo greitis buvo 30 km/h. Šio liudytojo parodymai apie važiavimo greitį atitinka kaltinamojo R. V. ir su juo kartu važiavusio liudytojo L. J. parodymus, kad R. V. važiavo nedideliu greičiu. R. V. ir L. J. nurodė, kad prieš pėsčiųjų perėją greitį dar labiau sulėtino. Kad AUDI A8 greitis nebuvo didelis, apie 30 km/h, galima spręsti ir iš to, jog po nukentėjusiosios partrenkimo ant automobilio neliko jokių pažeidimų, apgadinimų (t. 1, b. l. 8, 9). Remiantis liudytojų L. J., V. V., kaltinamojo R. V. parodymais G. R. R. V. nebuvo iš anksto matoma kliūtis. Kaip nurodė liudytoja V. V., mergaitė nesižvalgiusi išbėgo į kelią ir per kelią bėgo greitai, kaip stirna. L. J. ir R. V. taip pat aiškino, kad G. R. staigiai išniro ir todėl R. V. nespėjo sustabdyti automobilio. Specialisto išvadoje konstatuota, jog atlikus skaičiavimus matyti, kad kritinis pėsčiosios greitis, automobiliui važiuojant 20 km/h greičiu yra 14,0 km/h, automobiliui važiuojant 25 km/h - 12,4 km/h. Ekspertinėje praktikoje naudojamas 10÷12 metų mergaičių bėgimo ramiu tempu greitis yra 7,4÷10,7 km/h (vidurkis 8,9 km/h), bėgimo greitu tempu greitis - 12,3÷15,2 km/h (vidurkis 13,4 km/h). Kritiniai pėsčiosios bėgimo greičiai abiem atvejais (12,4÷14,0 km/h) patenka į 10÷12 metų mergaičių bėgimo greitu tempu intervalo ribas.

Jeigu pėsčioji G. R. per važiuojamąją dalį bėgo mažesniu nei 14,0 km/h greičiu, automobiliui važiuojant 20 km/h greičiu, ir mažesniu nei 12,4 km/h greičiu, automobiliui važiuojant 25 km/h greičiu, tai automobilio „Audi A8“ vairuotojo R. V. veiksmai, - turėdamas techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo, laiku nestabdė savo vairuojamo automobilio, nepraleido pėsčiųjų perėja ar šalia jos judančios pėsčiosios G. R. ir ją partrenkė, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui;

Jeigu pėsčioji G. R. per važiuojamąją kelio dalį bėgo didesniu nei 14 km/h greičiu, automobiliui važiuojant 20 km/h greičiu, ir didesniu nei 12,4 km/h greičiu, automobiliui važiuojant 25 km/h greičiu, tai pėsčiosios G. R. veiksmai, - bėgo per važiuojamąją kelio dalį neįsitikinusi, kad tai daryti yra saugu ir sudarė automobiliui „Audi A8“ neišvengiamą kliūtį, - techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t .1, 168-172).

Byloje nėra nustatyta, kokiu greičiu G. R. bėgo per kelią, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad R. V. turėjo galimybę išvengti susidūrimo su bėgančia G. R.. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą teismams apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kadangi nėra galimybių nustatyti tikslaus nukentėjusiosios judėjimo per kelią greičio, negalima konstatuoti, jog ji judėjo tokiu greičiu, kad R. V. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Nenustačius byloje G. R. judėjimo greičio, byloje trūksta įrodymų, kad R. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133, 134 punktų, o taip pat ir 9 bei 37 punktų reikalavimus.

Nepavykus nustatyti reikšmingų aplinkybių- nukentėjusiosios judėjimo greičio, nepakanka duomenų konstatuoti, jog kaltinamojo veiksmai buvo būtina ir neišvengiama sąlyga kilti padariniams.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje išnaudojus visas galimybes bei nepavykus nustatyti priežastinio ryšio tarp R. V. veiksmų ir kilusių pasekmių, išaiškinti reikšmingų aplinkybių- nukentėjusiosios judėjimo greičio, pagrįstos išsamiu ir visapusišku reikšmingų bylai aplinkybių tyrimu, išsamiu bei nešališku įrodymų visumos vertinimu. R. V. pagal LR BK 281 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai. Esant šioms aplinkybėms prokuroro ir nukentėjusiosios įstatyminių atstovų apeliaciniai skundai atmetami, nes nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teisinių pagrindų jį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra.

Nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu neišsprendė nukentėjusiosios ir jos įstatyminių atstovų pareikštų civilinių ieškinių ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti, tačiau rezoliucinėje dalyje apie tai nieko nepasisakė. Klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo išvis nesprendė. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Byloje nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nelieka ir žalos atlyginimo pagrindo, todėl nukentėjusiosios G. R. ir jos įstatyminių atstovų A. R. bei V. R. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas, kadangi pagal BPK 106 str. 2 d. bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš nuteisto asmens. Šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš R. V. negali būti išieškomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį pakeisti:

nukentėjusiosios G. R. ir jos įstatyminių atstovų A. R. bei V. R. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, prašymą priteisti advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios G. R. įstatyminių atstovų A. R. ir V. R. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algimantas SmolskasTeisėjai Regina CemnolonskienėEvaldas Gražys