Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-262-348/2012

Teisėja Živilė Janavičienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01310-2010-1

2012 m. balandžio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinį skundą dėl 2011 m. gruodžio 22 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. - 4 (keturiems) metams laisvės atėmimo;

pagal LR BK 150 str. 1 d. - 4 (keturiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta 4 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ši bausmė subendrinta, iš dalies sudedant su 2010-10-14 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 5 (penkių) metų bausme prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinė bausmė skirta 7 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2010-09-13 ir 2010-09-14 ir suėmime nuo 2010-09-14 iki 2011-03-14 bei bausmė atlikta pagal 2010-10-14 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Pagal LR BK 178 str. 1 d. R. G. išteisintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 11 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), L. P. priklausančiame namelyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą prieš J. Ž., sugriebė ją rankomis ir pargriovė ant lovos, sudavė nukentėjusiajai ne mažiau 3 kartus į veidą, taip nuslopinęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, prievarta numovė nukentėjusiajai J. Ž. sijoną, grasino užmušti, tada nurengė nuogai ir pasikėsino nukentėjusiąją išžaginti bandant įvesti savo varpą nukentėjusiajai į makštį, taip nukentėjusiajai padarė odos nubrozdinimus kairiame skruoste, kairiame dilbyje, nugaroje, dešinėje šlaunyje, abiejuose keliuose, poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, kaklo kairėje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose plaštakose, abiejose šlaunyse, dešiniame kelyje, kairio pakinklio srityje, kairėje blauzdoje, makšties prieangio gleivinės nubrozdinimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi suspausdama kojas.

Be to R. G. nuteistas už tai, jog tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pasinaudodamas J. Ž. bejėgiška būkle, nes prieš tai panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino ją išžaginti, savo rankos pirštus įkišo nukentėjusiajai į makštį ir taip tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios J. Ž. valią - ją seksualiai prievartavo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė J. Smirnova prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė R. G. pritaikyti tinkamai.

Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad jos ginamasis padarė LR BK 22 str. 149 str. 1 d. ir BK 150 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, akcentuoja, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia apeliantė, buvo išanalizuoti ne tik R. G. kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.

Nepagrįstai gynėja teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų numatytų LR BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, nes nėra nukentėjusiosios skundo. Kolegija pažymi, jog BPK nenumatyta nei formos, nei turinio reikalavimų nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui BPK 167 straipsnio prasme. Teismų praktikoje nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo formai aukštų reikalavimų nekeliama. Pripažįstama, kad toks skundas (pareiškimas) gali būti paduodamas tiek raštu, tiek žodžiu. Pastaruoju atveju turi būti surašomas protokolas – pareiškimas. Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiosios žodžių buvo surašytas protokolas – pareiškimas. Be to, iš šio protokolo – pareiškimo aiškiai matyti nukentėjusiosios išreikšta valia ne tik dėl negrąžintų jai daiktų, bet ir dėl seksualinės prievartos jos atžvilgiu. Protokolas - pareiškimas, surašytas iš nukentėjusiosios žodžiu, prilygsta nukentėjusiojo skundui LR BPK 167 str. prasme, todėl ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų numatytų LR BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. pradėtas teisėtai ir pagrįstai.

Nepagrįstai skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų, nenustatė objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl nuteistojo kaltės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo smurtinius ir prievartinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu patvirtina bylos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjimo metu teisme duoti nukentėjusiosios parodymai. Nukentėjusiosios J. Ž. parodymais nustatyta, jog R. G. įėjęs į namelį atsistojo kairėje pusėje ir paprašė prieiti, pažiūrėti kas ant sienos. Ji atsistojo ir padarė žingsnį link jo. Nespėjus pasižiūrėti į sieną pajuto pastūmimą link lovos. Jos kojos liko ant grindų, tuomet jis pagriebė kojas ir pakėlė jas aukštyn, iš karto nutraukė sijoną su kelnaitėm. Kai parkrito ant lovos patyrė stresą ir pasakė jam, kad „paliktų ramybėje, kad nori miegoti ir nenori jokių santykių". Viskas vyko greitai, iš jo pusės nebuvo jokių pasakymų. Parmesta ant lovos sukryžiavo kojas, rankos buvo atmestos į šonus. Jis bandė rankomis atkryžiuoti kojas. Paskui ji nebeteko jėgų priešintis. Atrodo, kad tai vyko gana ilgai. Jis kojas praskėtė ir bandė rankos pirštus įkišti į makštį ir angavietę. Jis sakė jeigu priešinsis tai ją gali užmušti ir dar pakviesti šešis atlikti tuos veiksmus. Priešinantis jis sudavė jai į kaktą, žandikaulį ir nosį. Kuo sudavė ar delnu ar kumščiu pasakyti negali, bet smūgiai buvo stiprūs. Jis reikalavo „statyti" jo lytinį organą, jis sako „statyk", suprato, kad masturbaciniu būdu. Tuo metu buvo dar su kelnėm, jis jas šiek tiek nusmaukė. Jis tuo metu nebuvo susijaudinęs. Paskui ji vėl sukryžiavo kojas ir vėl vyko grumtynės. Pirma jis lindo pirštais, o paskui bandė įkišti lytinį organą. Jis nebuvo susijaudinęs, kad galėtų atlikti lytinius santykius. Kai jis kišo pirštus buvo nemalonu ir skaudėjo. Jis rėmėsi nagais į makšties kaklelio sieneles. Negali pasakyti tiksliai kuriuo momentu, jis lietėsi su lytiniu organu jai prie makšties, bet įkišti negalėjo. Šie nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad nuteistasis R. G. pasikėsino išžaginti ir seksualiai prievartavo J. Ž. tenkindamas lytinę aistrą.

Minėtus nukentėjusiosios J. Ž. parodymus iš dalies patvirtina ir paties kaltinamojo duoti parodymai apie tai, jog kai atėjo jis į namelį, pradėjo „niurkytis“ atsigulė šalia nukentėjusiosios, glamonėjosi, bandė bučiuotis, bet jai staiga kažkas nepatiko, gal per grubiai kažką darė. Jis pakėlė sijoną. Nukentėjusioji iš pradžių sakė, kad nenori, po to apsiramino, po to vėl nenorėjo. Iš pradžių manė, kad viską daro savo noru, bet kai pradėjo glamonėtis, po pusvalandžio, pasireiškė jos apsvaigimas, pradėjo kitaip elgtis, suprato, kad noras jau praėjo. Galėjo savo lytiniu organu liesti jos lytinius organus, tačiau į vidų nekišo. Bandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam nebuvo erekcijos, bandė visomis pozomis, bet erekcija neatsirado. Kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltinamasi neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nebuvo nuoseklus, nes pirmosios apklausos metu tvirtino, kad nukentėjusiosios atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, tik atsigulė šalia miegančios nukentėjusiosios ir užmigo, antrosios apklausos matu parodymus duoti atsisakė, o teisminio nagrinėjimo metu davė vėl kitokius parodymus. Apeliacinės instancijos nuomone tokie kaltinamojo parodymų keitimai vertinami kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiosios J. Ž. parodymas patvirtina ir liudytojų J. K. ir V. K. pas kuriuo nukentėjusioji atbėgo būdama nuoga. Šie liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji jiems skundė, kad jos atžvilgiu buvo naudot prievarta bei ją kėsinosi išžaginti. Tai, kad nukentėjusioji priešinosi R. G. veiksmams patvirtino ir liudytojas L. P. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujanti pačia įtariamajam ir jo gynėjai (t. 1 b. l. 91-94). Nors minėtas liudytojas teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, nenurodė įtikinamų priežasčių dėl parodymų keitimo, dėl to apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Priešingai nei teigia gynėja, aplinkybę, kad nukentėjusioji patyrė smurtą, patvirtina ir 2010-09-11 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 2874/10(02) kurioje konstatuota, kad J. Ž. padaryta odos nubrozdinimai kairiame skruoste, kairiame dilbyje, nugaroje, dešinėje šlaunyje, abiejuose keliuose, poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, kaklo kairėje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose plaštakose, abiejose šlaunyse, dešiniame kelyje, kairio pakinklio srityje, kairėje blauzdoje, makšties prieangio gleivinės nubrozdinimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kuriuo galėjo būti plaštaka, rankos kumštis, rankų pirštai, koja ar kiti panašaus pobūdžio daiktai bei bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti rankų nagai, sausos žolės, medžių šakos ar kiti panašaus pobūdžio daiktai. Makšties prieangio gleivinės nubrozdinimas padarytas bukabriauniu daiktu, galimai nagu ar kitu panašaus pobūdžio daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-09-11. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvairiomis aplinkybėmis, taip pat ir kėsinantis išžaginti. Šią išvadą teismo posėdžio metu patvirtino tyrimą atlikusi ekspertė Sigita Bielevičienė, paaiškinusi, kad makšties angoje įbrėžimo lokalizacija būdinga padarant nagu. Pritūpus ant žolių, tokių sužalojimų nebūtų.

Nukentėjusiosios parodymus, kad ji priešinosi nukentėjusiajam, tarp jų vyko grumtynės patvirtina ir 2010-09-13 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G-3128/10(02) kurioje nurodyta, kad R. G. kūne konstatuota: linijinis odos nubrozdinimas kairio peties srityje; poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje, randeliai dešinio dilbio ir kairės blauzdos srityse. Linijinis odos nubrozdinimas kairio peties srityje padarytas paveikus kietu bukabriauniu daiktu. Poodinė kraujosruva padaryta kietu buku riboto paviršiaus daiktu paveikus dešinio žasto sritį. Sužalojimai padaryti 1-3 paros iki apžiūros. Odos nubrozdinimas kairio peties srityje ir poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-09-11. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvairiomis aplinkybėmis, tame tarpe ir užduotyje nurodytomis. Šią išvadą teismo posėdžio metu patvirtino tyrimą atlikęs ekspertas Žydrūnas Mėgelaitis, paaiškinęs, kad buvo aptikti sužalojimai – odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva. Linijinis odos nubrozdinimas, 0,1 cm. pločio ir 2 cm. ilgio įdrėskimas, įbrėžimas, kairio srities petyje. Jis buvo skersinės krypties. Pagal laiką galėtų atitikti odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva.

Nors apeliantė skunde abejoja nukentėjusiosios J. Ž. parodymais, nes Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2010-10-28 akte Nr. 83TPK-334 nustatyta, kad J. Ž. konstatuojamas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu deficitu ir nusikalstamų veikų padarymo metu, t.y. 2010-09-11, J. Ž. konstatuojamas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu deficitu, tačiau kolegija šiuos abejones atmeta kaip nepagrįstas. Kadangi minėtame ekspertizės akte yra konstatuota, jog nukentėjusioji galėjo suprasti savo bei jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę bei juos valdyti. Tiriamoji nebuvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri būtų trukdžiusi suvokti su ja atliekamus veiksmus bei aktyviai priešintis. J. Ž. galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę, galėjo priešintis. J. Ž. įtaigumas nepadidėjęs. Kalbant apie įvykį kliedėjiminių interpretacijų nekonstatuota. J. Ž. gali duoti teisingus parodymus, turinčius reikšmės bylai. Su J. Ž. galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, ji gali būti apklausiama. Dėl šių aplinkybių, vertinti nukentėjusiosios parodymus kaip neatitinkančius tikrovės ar išsigalvotus nėra pagrindo.

Pagal LR BK 149 ar 150 straipsnį lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Iš auščiau aptartų duomenų matyti, jog nukentėjusioji išreiškė lytinių santykių nenorą sukryžiuojant kojas, stengiantis pabėgti, priešinantis. Kad nukentėjusioji priešinosi ir stengėsi pabėgti, patvirtina sužalojimai ant jos kūno. Apeliacinės instancijos teismo nuomone nėra pagrindo pripažinti, jog kaltinamasis savo veiksmus nutraukė savo noru sužinojęs, jog nukentėjusioji serga mėnesinėmis, nes bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamojo veiksmai buvo nutraukti tik tada kai nukentėjusioji nuoga pabėgo iš vagonėlio.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. G. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu, bei teisingai R. G. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. ir pagal BK 150 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. G. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, bausmių skyrimą skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu apeliantas nuteistas už 2 nusikalstamų veikų padarymą. Visi nuteistojo padaryti nusikaltimai yra žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai. Vienos nusikalstamos veikos R. G. nebaigė dėl nukentėjusiosios pasipriešinimo. Apylinkės teismas nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors R. G. iki šių nusikalstamų veikų padarymo teistas nebuvo, tačiau byloje esantys duomenys rodo, jog nusikalto ne primą kartą, nes 2010-10-14 teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo. Ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja nuteistąjį.

Kolegijos nuomone, nuteistajam R. G. nustatyti bausmių dydžiai atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir mažinti juos nėra teisinio pagrindo. Taip pat apylinkės teismas paskyrė teisingą ir su bendrintą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo R. G. gynėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinį skundą atmesti.