Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui A. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl tariamai jam laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. padarytų pažeidimų kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 14 d., todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Dėl sanitarinio mazgo Lukiškių TI-K nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 p. yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo patalpų), baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad HN 76:2010 24 p. yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, kad HN 76:2010 68 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, todėl įstaiga pareiškėjo teisių šiuo atveju nepažeidė. Taip pat paaiškino, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 42).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d., tačiau tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Šiaulių TI pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 10), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI, atstovaujantys atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, be to, pareiškėjas šio termino atnaujinti ir neprašo.

Taigi konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. P. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.