- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-23
- Bylos Nr.
- A-662-1297-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- G. Z.
- Trečiasis asmuo
- G. B., G.
- Pareiškėjas
- Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės prašymą atsakovui G. Z., trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė (toliau – ir Institucija) su prašymu (b. 1. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš atsakovo G. Z. Institucijos naudai 14 257,18 litų padarytai žalai atlyginti bei 100 litų bylinėjimosi išlaidų (sumokėto žyminio mokesčio).
Paaiškino, kad 2005 m. gegužės 1 d., apie 17.30 val., atsakovas tarnybos metu vairuodamas Institucijai priklausantį automobilį, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir padarė avariją, kurios metu buvo apgadintas tarnybinis automobilis ir sužalotas kartu važiavęs pareigūnas G. B.. Už Kelių eismo taisyklių pažeidimą atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinė medicinos ekspertizės komisija (toliau – ir CMEK) 2005 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 3250 konstatavo, kad 2005 m. gegužės 1 d. per eismo įvykį pareigūnas G. B. patyrė traumą, kuri priskiriama lengvam sveikatos sutrikdymui. 2005 m. liepos 29 d. Institucijos vado įsakymu Nr. TE-263 pareigūnas G. B. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). 2005 m. rugpjūčio 3 d. Institucijoje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, išvadoje Nr. 20-47 „Dėl tarnybinio automobilio „Land Rover Defender – 110“ apgadinimo ir juo važiavusių Tribonių užkardos pareigūnų sužalojimo aplinkybių“ buvo konstatuota, kad G. B. traumą patyrė tarnybos metu, todėl jam, remiantis Statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punktu, išmokėtina 12 mėnesių jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija (1 372,20 Lt x 12=16 466,40 Lt). Taip pat konstatuota, kad Institucijos Finansų skyrius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, turi išskaičiuoti regreso tvarka iš pareigūno G. Z. 9 vidutinių darbo užmokesčių dydžio sumą. Šios išvados atsakovas neskundė. Institucija 2005 m. rugsėjo 15 d. išmokėjimo žiniaraščiu Nr. 271 G. B. išmokėjo 16 466,40 litų (1372,20Lt x 12=16 466,40) kompensaciją. 2005 m. rugsėjo 19 d. Institucijos vado įsakyme Nr. TE-303 nurodyta, kad iš atsakovo darbo užmokesčio turi būti išskaičiuota 14 948,01 litų (1660,89 Lt x 9 = 14948,01) žalai, kurią Institucija patyrė išmokėdama kompensaciją G. B., atlyginti. Nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. iš G. Z. darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 690 litų. 2005 m. gruodžio 13 d. Institucijos vado įsakymu Nr. TE-421 atsakovas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktą (paskyrus nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2480-13/06 priteisė iš G. Z. Institucijos naudai 4 000 litų materialinės žalos atlyginimą dėl tarnybinio automobilio sudaužymo. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.280 straipsnio 1 dalimi, Institucijai regreso teisė reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą atsirado 2005 m. rugsėjo 15 d., išmokėjus G. B. kompensaciją. Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino pareikšti teisme ieškiniui, todėl šiems santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normos. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas G. Z. atsiliepimu į prašymą (b. 1. 27-31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad 2006 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2480-13/2006 dėl žalos atlyginimo. Minėtoje byloje išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir šioje byloje. Kreipdamasi į teismą 2006 m. pareiškėja jau žinojo tiek automobiliui padarytos žalos, tiek G. B. išmokėtos kompensacijos dydį, tačiau neprašė priteisti iš atsakovo išmokėtos kompensacijas dydžio sumos. Tai, kad G. B. turi būti išmokėta kompensacija, paaiškėjo 2005 m. liepos 28 d., gavus CMEK pažymą Nr. 3250. Trejų metų senaties terminas suėjo 2008 m. liepos 28 d., tačiau teisme prašymas buvo gautas 2008 m. liepos 29 d., suėjus senaties terminui, todėl byla nutrauktina. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnį, CK 6.249 straipsnį, Statuto 40 straipsnį ir pažymėjo, kad žala ir kompensacijos išmokėjimas nėra tapačios sąvokos. Pabrėžė, kad pareiškėja neteisėtai išskaičiavo iš atsakovo darbo užmokesčio 690 litų. Įsakymas dėl G. B. išmokėtos kompensacijos išskaičiavimo iš atsakovo atlyginimo priimtas 2005 m. rugsėjo 19 d., t. y. praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytą 1 mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo žalos paaiškėjimo dienos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos prašymą patenkino ir iš G. Z. Institucijos naudai priteisė 14 254,18 litus padarytai žalai atlyginti ir 100 litų sumokėto žyminio mokesčio, iš viso – 14 354,18 litus.
Teismas nurodė Statuto 1 straipsnį, 2 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad materialinės atsakomybės pagrindai, sąlygos ir tvarka Statute ir kituose vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nesureguliuoti, todėl taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas. Nurodė šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5, 32 straipsnius, 33 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad tiesioginė materialinė žala yra tiesioginiai nuostoliai, o nuostoliai - žala, išreikšta pinigais. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala pripažįstama asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nurodė CK 6.247 straipsnį, numatantį, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veikomis (veikimu, neveikimu), nulėmusiomis skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veikų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Teismas nurodė Statuto 40 straipsnį ir pažymėjo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B. pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punktą buvo išmokėta 12 mėnesių jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija - 16 466,40 litai. 2005 m. iš atsakovo darbo užmokesčio buvo išskaičiuota 690,83 litai. Teismas nurodė CK 6.246–6.250 straipsnius ir pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad visos sąlygos yra nustatytos: atsakovas padarė avariją, kurios metu buvo sužalotas pareigūnas G. B.; šis patyrė lengvą sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – neatsargumas; atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. dėl atsakovo padarytos avarijos sužalotas G. B.). Nurodė CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad žala nepreziumuojama, byloje nustatyta, kad ieškovas įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punktą, ką patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai, atsakovas taip pat neginčijo padarytos žalos dydžio.
Teismas atmetė atsakovo atsiliepimo argumentą, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, nurodydamas CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 4 dalį, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Teismas taip pat atmetė atsakovo atsiliepimo argumentą, kad teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nurodydamas, kad 2006 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2480-13/2006 dėl žalos atlyginimo, kurioje išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, tačiau ginčo dalykai šioje byloje ir byloje Nr. I-2480-13/2006 nėra tapatūs. Byloje Nr. I-2480-13/2006 pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo jos naudai 9 965,34 litų materialinės žalos atlyginimą už Institucijai priklausančio automobilio „Land Rover Defender – 110“ sudaužymą, nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė atlyginti atsakovo padarytą žalą, atsiradusią dėl kompensacijos išmokėjimo avarijos metu nukentėjusiam pareigūnui G. B..
III.
Atsakovas G. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 50-55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) ginčui taikytinos Statuto, Valstybės tarnybos įstatymo ir CK nuostatos. Nurodo Statuto 3 straipsnio 7 dalį, 40 straipsnio 3 dalį, CK 6.263 straipsnio 2 dalį, 6.280 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad teismas turėjo įvertinti, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B. Institucija išmokėjo 16 466,40 litų kompensaciją remdamasi ne CK 6.263 straipsniu, Statuto 40 straipsniu, o tai reiškia, kad G. B. Institucija taikė tarnybos ypatumų kompensavimo principą, o ne atlygino žalą. Nurodo, kad teismas privalėjo išreikalauti iš Institucijos informaciją, ar G. B. buvo kreipęsis į pareiškėją atlyginti žalą, ir, jeigu buvo kreipęsis, tai kokio dydžio žalą buvo prašoma atlyginti. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnį, CK 6.271 straipsnį ir pažymi, kad jeigu valstybės institucija nėra atlyginusi žalos pagal CK 6.271 straipsnį, tai negali būti taikomas regresas;
2) Institucijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-47 buvo konstatuota, kad dėl G. Z. neteisėtų veiksmų buvo nepataisomai apgadintas Institucijai priklausantis automobilis bei sužalotas pareigūnas G. B.. Pabrėžia, kad teismas turėjo įvertinti, jog ji tokių savarankiškų neteisėtų veiksmų G. B. atžvilgiu neatliko, todėl jo sužalojimas negalėjo būti pripažintas kaip nesusijęs su tarnybinio automobilio nepataisomu apgadinimu. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartį Nr. 3K-7-2/2004, kurioje nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį Nr. A7-35/07 ir pažymi, kad teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl eismo įvykio metu padarytos materialinės žalos, kurios maksimalus dydis nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, DK 255 straipsnyje – 3 vidutinių darbo užmokesčių.
Atsiliepimas
Pareiškėja Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-61) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad Statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas tarnybos ypatumų kompensavimo principas neatima iš statutinės įstaigos teisės reikalauti atlyginti patirtą žalą. Pažymi, kad nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog teismas turėjo išreikalauti duomenis iš Institucijos apie tai, ar pareigūnas G. B. buvo kreipęsis dėl žalos atlyginimo ir kokio dydžio žalos atlyginimo prašė, nes jokie teisės aktai nenumatė, kad tarnybos metu traumą patyręs pareigūnas turi kreiptis į darbdavį dėl žalos atlyginimo ir reikalauti konkrečios žalos dydžio. Pabrėžia, kad vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių 5 ir 6 punktuose nustatyta tvarka 2005 m. rugpjūčio 3 d. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas Nr. 20-47, G. B. sveikatos sutrikdymo mastą nustatė CMEK, todėl G. B. neprivalėjo Institucijai teikti jokio prašymo dėl žalos atlyginimo ir reikalauti konkrečios žalos dydžio. Nesutinka, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis Nr. A7-35/07 yra reikšminga nagrinėjamu atveju.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas yra kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo. Ši žala siejama su tuo, kad pareiškėja, išmokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B. kompensaciją dėl sužalojimo einant tarnybines pareigas, įgijo regresinio (atgręžtinio) reikalavimo teisę į asmenį, dėl kurio veiksmų atsirado žala.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnį, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Šiame straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, nustatanti, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalos padariusio asmens. Tačiau įstatymai gali nustatyti išimtis iš šios taisyklės. Kadangi atgręžtinio reikalavimo teisė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) nereglamentuota, tokia išimtis nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, t. y. valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Žalos atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Nagrinėjamu atveju Institucijos vado 2005-09-19 įsakymu Nr. TE–303 „Dėl žalos, padarytos Varėnos rinktinei, išskaitymo iš Trišonių užkardos sargybų būrio vyresniojo pasieniečio G. Z.“ 1 punktu įsakyta išskaityti iš atsakovo 9 (devynis) vidutinius jo darbo užmokesčius – 14 948,01 Lt, t. y. žalą, kurią Varėnos rinktinė patyrė išmokėdama kompensaciją buvusiam pareigūnui G. B., kiekvieną mėnesį iš pareigūno G. Z. išskaitant 20 procentų jo darbo užmokesčio žalai atlyginti. Pareiškėjas šio įsakymo neginčijo, su ribotos materialinės atsakomybės instituto taikymu jo atžvilgiu sutiko.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas dėl neatsargumo sužalojo kartu su juo važiavusį pareigūną. Šiam pareigūnui Institucijos vado 2005-08-10 įsakymu Nr. 4–409 „Dėl kompensacijos G. B. išmokėjimo“ išmokėta 16 466,40 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją už sužalojimą, patirtą einant tarnybines pareigas. Taigi trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto lėšų alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punkte. Tai reiškia, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė, minėtu įsakymu išmokėjusi kompensaciją trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B., įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakovą dėl išmokėtos kompensacijos dydžio, nes tokia atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje. Be to, tokia regresinio reikalavimo teisė taip pat nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ 26 punkte, kuriame reglamentuota, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K–7–496/2008, yra pažymėjusi, kad draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–7–496/2008).
Pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybės institucija ar įstaiga (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams. Trečia, tas faktas, kad žalą nukentėjusiajam padarė kitas pareigūnas, šiuo atveju nėra reikšminga ir negali būti laikytina aplinkybe, šalinančia atsakomybę, t. y. žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 straipsnio 2 dalis).
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės 2005-12-12 įsakymu Nr. TE–419 „Dėl G. Z. tarnybinio nubaudimo“ atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos. Bylos duomenimis, G. Z. atleidimo iš tarnybos dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei buvo atlyginęs 690,83 Lt sumą. Likusi neatlyginta žala sudaro 14 257,18 Lt (14 948-690,83=14 257,18) sumą. Anot Institucijos, likusios žalos dalies atsakovas gera valia neatlygina. Taigi nuo šios datos atsakovas prarado statutinio valstybės tarnautojo statusą. Ryšium su šio juridinio fakto pasibaigimu G. Z. atžvilgiu išnyko galimybė vykdyti patirtų nuostolių išieškojimą administracine tvarka – išskaityti iš darbo užmokesčio. Praradus statutinio valstybės tarnautojo statusą, šalių nebesieja jokie tarnybiniai teisiniai santykiai. Tokiu atveju susiklosčius anksčiau minėtai – prarado statutinio valstybės tarnautojo statusą – aplinkybei, Institucijos patirta žala išmokant kompensaciją išieškotina teismine tvarka.
Kolegija pažymi, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė tiksliai įrodė jai padarytos žalos dydį, o pirmosios instancijos teismas nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Apeliaciniame skunde atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys šiai bylai nėra reikšmingos.
Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių taikyti Lietuvos Respublikos CK 6.282 straipsnio 3 dalį ir sumažinti priteistinos žalos dydį.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo G. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.