Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ieškinį atsakovei M. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas UAB ir UAB 2010 m. lapkričio 15 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22/S2010, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagaminti ir parduoti, o UAB nupirkti daugiasluoksnes plokštes su akmens vatos užpildu už 55047,68 Lt (b.l. 65-66). Sutarties 2.1 punkte buvo numatyta, kad pirkėjas (UAB ) įsipareigoja užsakydamas plokštes sumokėti 19200 Lt avansą. Likusiai sumai padengti išrašomas paprastasis vekselis, kuris pirkėjui atsiskaičius pagal sutartį netenka jokios galios būti galiojančiu (sutarties 2.4 punktas).

Iš atsakovės pateikto jos banko sąskaitos išrašo ir mokėjimo nurodymo kvito matyti, kad 2010 m. lapkričio 18 d. ieškovui buvo sumokėta 10000 Lt avanso suma, o 2010 m. gruodžio 2 d. buvo sumokėta likusi 9200 Lt avanso suma (b.l. 81-82). 2010 m. gruodžio 7 d. UAB įmokėjo į ieškovo sąskaitą 847 Lt kaip likusį dalinį atsiskaitymą už prekes (b.l. 83). Kaip jau buvo minėta, bendra užsakymo suma numatyta sutartyje buvo 55047,68 Lt. Iš šios sumos atėmus 19200 Lt avansą ir 847 Lt įmokėtus į ieškovo sąskaitą, neapmokėta suma už prekes sudarė 35000 Lt. Sutarties 2.5 punkte numatyta, kad prekės iš sandėlio išduodamos gavus visą avanso sumą ir pasirašius atidėjimui paprastąjį vekselį. 2010 m. gruodžio 7 d., t. y. 2010 m. lapkričio 15 d. sutarties galiojimo metu, buvo pasirašytas paprastasis vekselis 35000 Lt sumai (b.l. 4, 101). 2010 m. gruodžio 7 d., t. y. vekselio pasirašymo dieną, buvo išduotos UAB užsakytos prekės ir išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija VIT NR. 10/645 (b.l. 84). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2010 m. gruodžio 7 d. buvo visiškai įvykdytas sutarties 2.5 punktas, kadangi buvo sumokėta visa sutartyje numatyta avanso suma, likusiai sumai pasirašytas paprastasis vekselis ir išduotos užsakytos prekės. Iš atsakovės pateiktų mokėjimo nurodymo kvitų matyti, kad vekselyje nurodyta suma buvo sumokėta 2011 m. sausio 17 d. ieškovui pervedant 15000 Lt, 2011 m. sausio 20 d. – 10000 Lt ir 2011 m. sausio 26 d. – 10000 Lt, iš viso 35000 Lt (b.l. 85-87). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad UAB „Aukštaitijos montažas“ pagal 2010 m. lapkričio 15 d. sutartį su UAB yra atsiskaitęs, o 2010 m. gruodžio 7 d. vekselis, pasirašytas atsakovės, yra negaliojantis. Tai patvirtina ir UAB apyvartos išrašas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 13 d., iš kurio matyti, kada buvo sumokėtas avansas (dokumento Nr. yra sutarties numeris) ir kada sumokėta likusi suma (dokumento numeris yra sąskaitos faktūros Nr.) (b.l. 43).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas teigė, kad sutartis buvo sudaryta su UAB, o vekselį pasirašė M. M. asmeniškai, ir kad nei sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra jokio įrodymo, kad vienas subjektas prisiėmė prievolę už kitą subjektą, t. y. kad atsakovė prisiėmė prievolę už UAB . Šis ieškovo atstovo teiginys yra visiškai nepagrįstas. CK 2.81 str. 1 d. nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Atsakovė yra UAB direktorė ir vienintelė akcininkė (b.l. 45), todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsakovė vekselį pasirašė veikdama kaip UAB atstovė ir siekdama užtikrinti sutarties įvykdymą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokie kiti prievoliniai santykiai ieškovo ir atsakovės nesieja, išskyrus komercinius santykius tarp ieškovo ir atsakovės kaip UAB direktorės. Be to, kaip matyti iš atsakovės pateiktų mokėjimo nurodymo kvitų, tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kuomet pagal tarp ieškovo ir UAB sudarytas sutartis atsakovė atsiskaitydavo su ieškovu iš jos asmeninės banko sąskaitos (b.l. 79-80). To neneigė ir ieškovas.

Tuo tarpu ieškovas neįrodė fakto, kad paskolino atsakovei 35000 Lt. Iš ieškovo atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad pagrindinė ieškovo veikla yra plokščių gamyba. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė ieškovo veikla nėra susijusi su finansinių paslaugų teikimu privatiems ir/ar juridiniams asmenims, manytina, kad skolinant 35000 Lt sumą privačiam asmeniui, turėjo būti priimtas bendrovės akcininkų sprendimas. Šiuo atveju, ieškovas tokio sprendimo nepateikė. Nepagrįstas ir ieškovo atstovo teiginys, kad pinigus atsakovei skolino, nes iki tol turėjo įvairių komercinių su atsakovės vadovaujama bendrove ir siekė užtikrinti jų tęstinumą, kadangi kaip matyti iš atsakovės teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų 2010 m. lapkričio 15 d. sudaryta sutartis su ieškovu buvo apskritai pirma sutartis tarp UAB ir UAB „“. Kitos sutartys UAB ir UAB buvo sudarytos vėliau (b.l. 41-42). Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pinigai buvo perduoti atsakovei. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad paskola atsakovei buvo išmokėta grynais pinigais, tačiau nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių šį faktą. Ieškovo pateikta 2010 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaita Nr. 115 neįrodo, kad pinigai iš ieškovo kasos buvo išmokėti atsakovei (b.l. 99-100), kadangi, jeigu ieškovas būtų išmokėjęs atsakovei paskolą grynais pinigais iš bendrovės kasos, turėjo būti išrašytas kasos išlaidų orderis, kuriame turėtų būti pinigų gavėjo parašas. Tačiau toks dokumentas byloje nebuvo pateiktas. Be to, ieškovas, kaip juridinis asmuo, privalėjo deklaruoti Valstybinei mokesčių inspekcijai faktą, kad skolino pinigus fiziniam asmeniui, tačiau atsakovės skola nėra deklaruota. Ieškovas nepateikė jokių kitų sutarčių, galinčių patvirtinti, kad tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, išskyrus vekselį. Suėjus prievolės įvykdymo terminui pagal vekselį, ieškovas nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos ir nepateikė vekselio vykdyti, tačiau praėjus daugiau nei metams nutarė prisiteisti nurodytą sumą teismine tvarka.

CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamos bylos atžvilgiu darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog paskolino atsakovei 35000 Lt. Tuo tarpu atsakovė įrodė, kad vekselis buvo pasirašytas, siekiant užtikrinti tarp ieškovo ir jos vadovaujamos bendrovės pasirašytos sutarties užtikrinimą, kad pagal sutartį yra visiškai atsiskaityta, dėl ko vadovaujantis sutarties 2.4 punktu vekselis yra negaliojantis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovo ieškinys atmestinas.

CPK 95 str. 1 d. nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos reikalavimui dėl nuostolių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju pareikšti: šalies nesąžiningumą ir ieškinio (skundo) nepagrįstumą jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-224/2005) išaiškinta, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 7 d. vekselis buvo pasirašytas siekiant užtikrinti 2010 m. lapkričio 15 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės vadovaujamos bendrovės, įvykdymą. Pagal minėtą sutartį yra visiškai atsiskaityta, todėl vekselis vadovaujantis sutarties 2.4 punktu neteko teisinės galios. Ieškovas, žinodamas, kad vekseliu yra užtikrintas 2010 m. lapkričio 15 d. sutarties įvykdymas, kad pagal minėtą sutartį yra visiškai atsiskaityta, kad vekselis neturi teisinės galios, vis tiek pareiškė ieškinį teisme siekdamas prisiteisti vekselyje nurodytą sumą ir taip apginti neva pažeistą jo materialinę subjektinę teisę. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad pagal paprastąjį vekselį išmokėjo atsakovei 35000 Lt, nes tokių ir negalėjo pateikti. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prabilo apie tai, kad atsakovės, kaip fizinio asmens, atsiskaitymas šioje byloje gali nulemti ieškovo atsisakymą nuo atsakovės įmonės, kuri yra restruktūrizuojama ir neatsiskaito su ieškovu, įsiskolinimo kitoje civilinėje byloje(siūlymas sudaryti taikos sutartį). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad aiškiai nepagrįstą ieškinį ieškovas pareiškė nesąžiningai. CPK 95 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Atsakovės atstovė prašė skirti ieškovui 20000 Lt baudą, pusę šios baudos priteisiant atsakovei, o kitą pusę – valstybės naudai. Teismas, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, mano, kad 2000 Lt baudos priteisimas iš ieškovo, pusę šios sumos priteisiant atsakovei, yra pakankamas nuostoliams atlyginti.

Ieškovui pareiškus ieškinį, 2012 m. spalio 3 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuoti atsakovei priklausantys kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai, esantys pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o tokio turto neturint arba turint nepakankamai - ir piniginės lėšos bei turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pas atsakovę, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, paliekant atsakovei teisę kiekvieną mėnesį disponuoti 800 Lt suma bei atsiskaityti su ieškovu 35000 Lt sumai. CPK 150 str. 2 d. nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi ieškinys šioje byloje yra atmesdamos, laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinamos.

CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovo priteisiamos jos patirtos 2000 Lt bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjos pagalbą (b.l. 110). Atsakovė taip pat prašė priteisti jos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl 2012 m. spalio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsakovės atskirasis skundas buvo išnagrinėtas ir 2012 m. spalio 3 d. nutartis palikta nepakeista, 100 Lt žyminis mokestis už atskirąjį skundą atsakovei nepriteistinas.

Valstybės naudai iš ieškovo priteisiama 41,14 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nuspręsta:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei M. M. iš ieškovo UAB 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovui UAB 2000 Lt baudą, 1000 Lt priteisiant atsakovės M. M., o 1000 Lt valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovo UAB valstybės naudai 41,14 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, panaikinti 2012 m. spalio 3 d. nutartimi atsakovės turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą apeliaciniu skundu.