Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L.–I. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L.–I. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L.–I. A. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 3 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-4), prašydama pripažinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) 2014 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 1SS-(10.5)-3274 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) nepagrįstu ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą parduoti 0,0274 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal žemės kainą, galiojusią iki 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo.

II.

Pareiškėja siekia, kad būtų panaikintas sprendimas, priimtas 2014 m. gruodžio 31 d., ir išspręstas 0,0274 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-3017-1603, pardavimo klausimas. Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. birželio 11 d. rašto Nr. 1SD-1600-(3.2.) turinys patvirtino, kad sprendimas pareiškėjai 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išsiųstas neregistruotu laišku. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamą administracinį aktą ji gavo 2015 m. sausio mėnesio pabaigoje. Tačiau skundą teismui dėl spendimo panaikinimo pareiškėja padavė tik 2015 m. balandžio 3 d., t. y. praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą skundo teismui padavimo terminą.

III.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta. Pareiškėja nurodo aplinkybes, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pareiškėja skundą padavė kaip įgaliotas asmuo, tokiu būdu dėl jos suklydimo nukenčia asmenys, kuriuos ji atstovauja. Be to, spręsdami minėtą klausimą teismai turi diskrecijos teisę ir praleisto termino atnaujinimas nereiškia ir paties skundo tenkinimo. Mano, kad nedidelis termino praleidimas neturėtų užkirsti kelio į teisminę gynybą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja L.–I. A. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą šiuo pagrindu.

Nors pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą vadovaudamasis aptartu pagrindu ir šios teismo išvados teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju visų pirma yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjos reiškiami reikalavimai apskritai gali būti nagrinėjami administracinio proceso tvarka. Tokį vertinimą leidžia atlikti ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalies, 148 straipsnio nuostatos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto atskirojo skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.

Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.

Nurodytas teismų kompetencijų atskyrimas inter alia yra susijęs ir su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.), kurią detaliai nustato ABTĮ 15–20 straipsniai.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama pripažinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 1SS-(10.5)-3274 nepagrįstu ir įpareigoti atsakovą jai parduoti 0,0274 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal žemės kainą, galiojusią iki 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo (b. l. 1-4). Nurodytame atsakovo rašte buvo pažymėta, kad pareiškėja atsakovui pateikė prašymą pertvarkyti žemės sklypą ir patvirtinti pertvarkyto žemės sklypo kadastro duomenis 2014 m. birželio 16 d. , t. y. po minėto nutarimo pasikeitimo įsigaliojimo, be to, iki nutarimo pakeitimo įsigaliojimo už valstybinės žemės sklypą nustatyta tvarka nebuvo sumokėta, todėl parduodamo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vertė turi būti apskaičiuojama vadovaujantis 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo 5.6 papunkčio nuostatomis, t. y. pagal žemės verčių zonų žemėlapius (b. l. 7-9). Tuo tarpu pareiškėja su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir iš pateikto skundo matyti, kad ginčas byloje iš esmės kyla dėl žemės sklypo, parduodamo kaip įsiterpusio, apskaičiuotos pardavimo kainos ir tokios kainos nustatymo keičiantis teisiniam reguliavimui (b. l. 1-4).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į inicijuojamą ginčą, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Ši įstatyme nustatyta bendros taisyklės, kad valstybinė žemė parduodama aukciono būdu, išimtis nėra savitikslė, toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad tarp privačių žemės sklypų įsiterpęs valstybinės žemės plotas negali būti suformuotas kaip savarankiškas žemės sklypas ir racionaliai naudojamas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarimą). Be to, numatytas reguliavimas leidžia spręsti ir tai, kad valstybinės žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų ir parduodamo ne aukciono tvarka, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagrindas yra sprendimas, kuris turi būti priimtas laikantis imperatyviųjų teisės normų nustatytos tvarkos, atsižvelgus į numatytą įstatymo leidėjo išimtį ir lengvatines sąlygas.

Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo tarp valstybinės žemės sklypų pardavėjo ir pirkėjo dėl perkamo valstybinės žemės sklypo pardavimo kainos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad viena iš būtinųjų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.397 straipsnio 1 dalį žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų – kaina – valstybinės žemės pardavimo atveju nėra šalių derybų objektas, o nustatoma vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kurių šalys negali pakeisti. Ši nuostata galioja ir perkant įsiterpusius valstybinės žemės sklypus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2008).

Šiame kontekste aktualu yra tai, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. liepos 9 d. nutartį Nr. T-74, priimtą byloje A. K. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius, 2013 m. liepos 10 d. nutartį Nr. T-84, priimtą byloje A. Ž.-M. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų žemėtvarkos skyrius).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, jog pareiškėjos pateiktas reikalavimas įpareigoti atsakovą parduoti jai 0,0274 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-3017-1603, pagal žemės kainą, galiojusią iki 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo yra susijęs su tarp pareiškėjos ir atsakovo atsiradusiais ikisutartiniais žemės pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, kurie yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis. Dėl nurodytų motyvų vertintina, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas būtent šiuo pagrindu turėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Nurodytos pozicijos nepaneigia ir tai, kad skundžiame sprendime yra įvardinta, kad priimtas aktas yra skundžiamas ABTĮ numatyta tvarka (b. l. 7-9).

Teisėjų kolegija šiame kontekste pastebi ir tai, kad įvardintas vertinimas mutatis mutandis dera ir su Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. sausio 21 d. nutartimi teismingumo byloje G. A v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius Nr. T-131/2013. Be to, kaip matyti, bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja šio pobūdžio ginčus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2008).

Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau nurodė netinkamą atsisakymo priimti skundą pagrindą, kuris šia nutartimi keistinas. Šiuo atveju pareiškėjos skundą atsisakytina priimti nagrinėti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Kartu pareiškėjai išaiškintina teisė dėl inicijuojamo ginčo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, tačiau skundo atsisakymo priimti nagrinėti pagrindas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos L.–I. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį pakeisti ir nurodyti, kad pareiškėjos L.–I. A. reikalavimus pripažinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 1SS-(10.5)-3274 nepagrįstu ir įpareigoti atsakovą parduoti 0,0274 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal žemės kainą, galiojusią iki 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo atsisakoma priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka.

Nutartis neskundžiama.