- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-19
- Bylos Nr.
- AS-261-622-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-83 ,,Dėl antstolės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“. Pareiškėja taip pat prašė sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą.
Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu įsakymu ji nuo 2007 m. spalio 1 d. atleista iš antstolės pareigų, neįgijus reikiamo išsilavinimo, ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Teigė, jog nesustabdžius šio įsakymo galiojimo ji privalės atleisti visą savo personalą, uždaryti kontorą, vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet ir proceso šalių nepasitenkinimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 5 d. nutarties dalimi pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei į tai, kad jei ir patenkinus skundą pareiškėjai atsirastų neigiamos finansinės pasekmės, tai nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galėtų būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėja D. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčijamo įsakymo pagrindu antstolė yra priversta nutraukti savo profesinę veiklą, o tai reiškia, jog privalo atleisti samdomus kontoros darbuotojus (juos susigrąžinti būtų nerealu), perduoti vykdomąsias bylas kitiems antstoliams (pajamų ir klientų praradimas, ypač pastaruosius susigrąžinti būtų labai sunku arba neįmanoma).
2. Pareiškėjos skundo patenkinimo atveju, panaikinus ginčijamą įsakymą, būtų labai sudėtinga arba iš esmės neįmanoma apskaičiuoti antstolės turėtą žalą.
3. Antstolių reformos teisinis reguliavimas yra nevisai tinkamas: dėl reformos antstolis buvo įstatymiškai priverstas reformuotis keliomis kryptimis – ir laiku įgyti tinkamą išsilavinimą, ir gauti lėšų įsteigti ir išlaikyti kontorą. Tokia „daugiaaspektė“ reforma kelia abejones proporcingumo, t. y. pereinamojo laikotarpio pakankamumo požiūriu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirojo skundo nepatenkinti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:
1. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų leidžiama buvusiai antstolei, kurios veikla jau buvo nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl kurios kvalifikacijos kyla tokių abejonių, dėl kurių ji negali būti antstole, vykdyti antstolės funkcijas, o viešojo intereso požiūriu tai yra neleistina.
2. Išdėstyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra susiję vien tik su neigiamų finansinių pasekmių atsiradimu pareiškėjai. Jos interesai gali būti ginami ir kitų teisės institutų pagalba, t. y. pasibaigus administraciniam procesui, per civilinės atsakomybės institutą, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir įrodinėjant tiek tiesioginius nuostolius, tiek negautas pajamas.
3. Dėl tokių pačių, kokias nurodė ir pareiškėja, aplinkybių, konstatavus, jog jos nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007.
4. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko tiek įgyti tinkamą išsilavinimą, tiek pasirūpinti dėl atsirasiančių, neįgijus nustatyto išsilavinimo, pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėja inicijuoja ginčą dėl administracinio akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo laikinai sustabdyti jo galiojimą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Tad jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006).
Pažymėtina, kad antstolis gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, taip pat paslaugų, kurias jis gali teikti pagal įstatymus, teikimo. Šios pajamos nėra pastovios. Jos inter alia priklauso nuo to, kiek asmenų kreipsis į antstolį dėl atitinkamų paslaugų teikimo, kaip seksis antstoliui vykdyti jam pateiktus vykdomuosius dokumentus ir kitų aplinkybių. Tad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti asmeniui padarytą turtinę žalą (asmens negautas pajamas), patenkinus pareiškėjos skundą, gali būti iš esmės neįmanoma.
Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, grįžęs vykdyti antstolio funkcijas asmuo dar ilgai gali patirti neigiamas pasekmes dėl skundžiamo įsakymo taikymo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes jam reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, jis galimai jau būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną jo vykdytos bylos galėtų būti jau kito antstolio įvykdytos, todėl jis nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo.
Atkreiptinas dėmesys, kad antstolių skaičius atitinkamoje veiklos teritorijoje yra reguliuojamas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Neatmestina tikimybė, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas naujas antstolis į dėl pareiškėjos atleidimo atsilaisvinusią antstolio vietą. Tai galėtų iš esmės apsunkinti pareiškėjos grįžimą dirbti antstoliu, jei skundžiamas įsakymas būtų panaikintas.
Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, šis administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyręs ir ateityje patirtų antstolis. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstoliui padarytą žalą (klientų pasitikėjimo, darbuotojų ir klientų praradimą ir kt.) taip pat būtų itin sudėtinga.
Pažymėtina, kad pareiškėja buvo atleista iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą, o tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo. Ši aplinkybė neleidžia teigti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėja galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmenims tapti antstoliais ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas. Paminėtu aspektu ši byla iš esmės skiriasi nuo atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS10‑349/2007.
Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėja, galinčių veikti antstolių darbo krūvis, kitas antstolis turėtų susipažinti su dideliu skaičiumi jam perduotų pareiškėjos užvestų vykdomųjų bylų, o tai galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ja siekiamam tikslui – užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas taip pat neturėtų esmingai pažeisti viešojo ir trečiųjų asmenų interesų ir net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Sustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimą, galima išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams nei ji galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Prieš tai nurodytos išvados padarytos analogiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. laikinai nesustabdė ginčijamo įsakymo galiojimo (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.). Todėl skundžiama teismo nutarties dalis naikintina ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išspręstinas iš esmės, ją pritaikant (ABTĮ 151 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti.
Pareiškėjos D. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkinti ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-83 ,,Dėl antstolės D. K. įgaliojimų pasibaigimo“ galiojimą.
Nutartis neskundžiama.