Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-02 · Byla Nr. Iv-514-562/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
Iv-514-562/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01983-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rosita Patackienė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-514-562/2011(Proceso Nr. 3-61-3-01983-2010-7)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjui M. P., nedalyvaujant atsakovių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. P. skunde prašo teismo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė) 785.59 Lt neišmokėtą darbo užmokestį. Nurodo, kad yra VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės specialiosios paskirties būrio pareigūnas. Laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, iš viso neišmokėta 785.59 Lt. Pažymėjo, kad ginčijamu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. (2005-12-22 redakcija) buvo nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo 16 str. 4 ir 5 dalys, 19 str. 2 ir 3 dalys, 39 str. 1 d., 43 str. 5 d. 9 p. ir VI skyrius „Darbo užmokestis“ taikomi be išlygų. Todėl, apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) darbo užmokestį, buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, o kartu ir Įstatymo 23 str. 2 d., pagal kurią valstybės tarnautojui išmokama priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taigi, dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo jam yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pagal Konstitucijos nuostatas, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 str.) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino {vykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visa numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymu nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 d. prasme (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pažymėjo, kad dėl jo pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, jis teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu į teismą kreipėsi nepasibaigus 3 metų senaties terminui (apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo). Todėl jis yra išsaugojęs galimybę teismine tvarka ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises. Dėl to mano, jog sprendimas (bendrąja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, neišmokėjimo, laikytinas neįvykdytu, jo keliamiems reikalavimams yra taikytinas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimas. Pažymėjo, kad pagal LVAT praktiką, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). LVAT taip pat toje byloje nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo jam viso priklausančio darbo užmokesčio. Taigi, tokia situacija negali būti pripažinta teisėta. Mano, jog pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais ir todėl jiems atsirado pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamame ginče yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. LVAT 2010-01-21 nutarime administracinėje byloje Nr. A442 - 1505/2010 konstatavo, kad vienas iš griežtosios (objektyviosios) atsakomybės atvejų, kai civilinė atsakomybė atsiranda net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, yra numatytas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. Šioje nutartyje nurodyta, jog viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant šioms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas taip pat įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta 785.59 Lt dydžio žala - negautomis pajamomis. Taigi, taip pat yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą. Mano, jog, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo visos priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais ir atsirado jiems pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį pagal Konstitucijos 48 str. 1 d. Taip pat nurodo, kad bendrąja prasme visų valstybės tarnautojų darbdavys yra Lietuvos Respublikos valstybė. VSAT prie VRM pagal atskirą VSAT prie VRM turimą išlaidų sąmatą finansuojama iš valstybės biudžeto. Taigi, Lietuvos valstybė, kaip darbdavys, savo biudžete numato ir VSAT prie VRM skiria VSAT pareigūnų darbo užmokesčiui reikalingas lėšas. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką, neteisėtai valstybės tarnautojams neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra priteisiama iš Lietuvos valstybės. Tokia yra ir LVAT praktika, suformuota 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004, kurioje konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje. Pareiškėjas mano, kad būtent Lietuvos Respublikos valstybei, kaip jo darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareigūnų darbą tais atvejais, kai išmokėtina priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Taip pat mano, jog Lietuvos Respublikos valstybė turėjo pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareigūnų atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi tai padaryta nebuvo, o sprendimas (bendrąja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dar nėra įvykdytas, Konstitucijos 48 str. 1 d. nurodyta Lietuvos valstybės pareiga yra išlikusi ir turi būti įgyvendinta (b. l. 1-5).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su atsakovės prašymu atidėti sprendimo vykdymą.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai sukėlė teisines pasekmes, todėl dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, taip pat, kad atsakovė - VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė - nepagrįstai vadovavosi galiojančiais įstatymais, dėl ko, pareiškėjo manymu, jis patyrė tariamą žalą. Iš pareiškėjo argumentų atsakovei neaišku, kaip VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė šioje byloje gali būti tinkamu atsakovu, kai pareiškėjas teigia, kad tariama žala atsirado dėl priimtų sprendimų, kuriuos atliko ne VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė, o Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. ABTĮ 48 str. numato, kad atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. CK 6.273 str. 1 d. įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Lietuvos valstybę turi atstovauti VSAT prie VRM. Todėl šioje byloje VSAT prie VRM Vilniaus rinktinė nėra tinkamas atsakovas. Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui, yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių VSAT pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 str. 1 d., doktriną, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Savo skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovai turi atsakyti solidariai pagal CK 6.279 str. 1 d. analogiją. Pažymėjo, jog pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). LVAT ne kartą yra nurodęs, jog DK 298 str. įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t. y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeista materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (CK 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-05-03 pasitarimo protokole Nr. 32 yra nurodyta, kad valstybės biudžeto lėšos, vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra numatytos tik 2011 metams. 2010 metų valstybės biudžete šiam tikslui lėšų nenumatyta. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo protokole numatė, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas skunde prašo priteisti tariamą darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2005 metų, susidariusią dėl jo atžvilgiu tariamai netinkamų įstatymų nuo 2002 metų. Pagal DK 298 str., kuriame įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio suma gali būti priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus, prašo taikyti ieškinio senatį, taip pat tenkinus skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 16-18).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie VRM atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui dirbant VSAT prie VRM Vilniaus rinktinėje, laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta priedų ir priemokų: 2005 m. gruodžio mėn. – 82.51 Lt, 2006 m. kovo mėn. – 21.54 Lt, 2006 m. balandžio mėn. – 23.70 Lt, 2007 m. sausio mėn. – 79.91 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 134.61 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 195.25 Lt, 2008 m. gruodžio mėn. – 248.07 Lt, iš viso 785.59 Lt (b. l. 7-13).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Šis nustatytas teisinis reguliavimas aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi vadovaujantis juo buvo apribotas išmokamų priedų ir priemokų dydis ir jis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2008 gruodžio mėn. pareiškėjui ribojant priedus ir priemokas nesumokėta 785.59Lt (b. l. 7-13).

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

LR DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. LR CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas M. P., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., į teismą su skundu kreipėsi 2010-06-30. Atsižvelgiant į atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjui M. P. iš atsakovės VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007-06-30 iki 2008-12-31, t. y. 577.93 Lt. (b. l. 18-19), t. y. tenkinami reikalavimai priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio mėnesio iki 2007 m. birželio mėnesio nėra, nes pareiškėjas iš esmės jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastinis nenurodė, o aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo taikyti senaties terminą ginti pažeistai pareiškėjo teisei dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl šiuo atveju taikomos DK 27 str.2 d. nuostatos ir pareiškėjui M. P. iš atsakovės VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2008 m. – 577.93 Lt, t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (2007-06-30 iki 2010-06-30).

Pažymėtina, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Prašymas dalyje, kurioje pareiškėjas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo priteisti solidariai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie VRM Vilniaus rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iš valstybės. Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju nėra taikytinos.

Atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti ar kad tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovė, kuri turi jį įvykdyti iš jai skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokią praktiką formuoja ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. P. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 577.93 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt septynis litus 93 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė