Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovo D. L. atstovei R. M., atsakovės G. N. (buvusios V.) atstovui advokatui Gintarui Platūkiui, trečiajam asmeniui Z. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. L. ieškinį atsakovei G. N. (buvusiai V.), trečiajam asmeniui Z. B. dėl pirkimo –pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas klausimas dėl civilinio sandorio, kuriuo atsakovė perleido ieškovui transporto priemonę, teisėtumo. Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, į teismą besikreipiantis asmuo privalo įvardinti reikalavimą ir faktinį šio reikalavimo pagrindą, tuo tarpu pareiga parinkti teisiniam santykiui taikytiną teisės normą tenka teismui. CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus CPK nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu. Ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-235/2010). Ieškovo nuoroda, jog sandorio negaliojimą lėmė faktas, kad jam buvo parduota vogta transporto priemonė, nurodytam faktui pasitvirtinus sietina su dviem savarankiškais teisiniais sandorio negaliojimo pagrindais- pirkėjo suklydimu dėl sandorio dalyko (CK 1.90 str.) ir sandorio prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, kai perleidžiamos nuosavybės teisės, kurios jas perleidžiančiam asmeniui nepriklauso (CK 1.80 str.). Atitinkamos sandorio negaliojimo pasekmės įtvirtintos ir CK 6.307 straipsnyje. Pirkėjo teisę reikalauti, kad pardavėjas grąžintų sumokėtą kainą, suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas teisėtas jo savininkas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-185/2013). Kartu akcentuotina, jog asmuo, turėdamas informaciją apie tikrąją padėtį dėl parduodamo turto (informaciją, kad turtas yra vogtas, nepriklauso kitam asmeniui, nesudarytų sandorio dėl tokio turto įsigijimo, kas, pasitvirtinus aptariamam faktui, patvirtintų ir suklydimą CK 1.90 straipsnio prasme (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-235/2010).

Nurodytos aplinkybės lemia, jog nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl sudaryto sandorio teisėtumo CK 1.80 ir 1.90 straipsnių kuriamo teisinio reglamentavimo prasme aiškinantis, ar atitinka tikrovę ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jam buvo perduotas ne sutartyje nurodytas automobilis VW Golf, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), o kitas automobilis, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Be to, ši aplinkybė, t.y. faktas, jog faktiškai perleista transporto priemonė priklauso kompanijai Avis Autonoleggio SPA, buvo neteisėtai pasisavinta Italijoje 2008 m. gegužės 7 d., yra konstatuota ir įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014 (b.l. 9-14, 16-26). Nurodytu sprendimu konstatuota, jog automobilių pakeitimas, t.y. identifikacinių numerių neteisėtas koregavimas, automobilio VW Golf, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo duomenis panaudojant vogtai transporto priemonei ir kartu su vogta transporto priemone perduodant automobilio VW Golf, kurio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentus, buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu pateiktose specialistų išvadose. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, pakartotinai įrodinėti tos pačios aplinkybės nereikia (akcentuotina, jog ankstesnėje byloje šios bylos atsakovė buvo įtraukta trečiuoju asmeniu). Pakartotinis tos pačios aplinkybės vertinimas savarankiškame teisminiame procese paneigtų teismo sprendimo privalomumo principą, sukurtų prielaidas tarpusavyje nesuderinamų teismų procesinių sprendimų priėmimui, kas negali būti pateisinama.

Aplinkybė, jog atsakovė ginčijamo sandorio sudarymo metu elgėsi sąžiningai, nes nežinojo apie tai, kad jos perleidžiama transporto priemonė yra vogta, nelaikytina reikšminga reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrįstumui. Atsakovės atstovas kilusį ginčą be pagrindo sieja su civilinės atsakomybės, kuri yra savarankiškas teisinis institutas, taikymu. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas konkretaus civilinio sandorio teisėtumo klausimas, reiškiamas reikalavimas siejamas su specialiais įstatyme įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmėmis, o ne su neteisėtais atsakovės veiksmais ieškovui padarytų nuostolių atlyginimu. Vien faktai, jog transporto priemonė ginčijamo sandorio sudarymo metu nepriklausė atsakovei, jog ieškovui buvo perleista kita, nei nurodyta sutartyje, transporto priemonė, patys savaime vertintini kaip pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu nuo sudarymo momento, kadangi joks asmuo neturi teisės disponuoti jam nepriklausančiu turtu (nepriklausomai nuo to, žinoma jam atitinkama faktinė aplinkybė ar ne). Iš kitos pusės, su pardavėjo kalte negali būti tiesiogiai siejama ir prielaida pripažinti sandorį negaliojančiu dėl pirkėjo suklydimo. Vien faktas, jog sandorio sudarymo metu egzistavo aplinkybė, kuri pirkėjui nebuvo žinoma (ginčo dėl ieškovo sąžiningumo šiuo aspektu byloje nėra), ir kuri būtų turėjusi esminės reikšmės jo apsisprendimui, vertintina kaip savarankiškas pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo net ir nekonstatavus atsakovės kaltės dėl atitinkamo fakto neatskleidimo ieškovui.

Pasitvirtinus ieškinio faktiniam pagrindui, remiantis aukščiau aptarta teisine analize, ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu vadovaujantis CK 1.80, 1.90 straipsniais.

Pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.80, 1.90 straipsnio pagrindais, taikytina restitucija, šalys grąžintinos į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį. Restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji perdavusi kitai šaliai. Pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis.

Kaip matyti iš prijungtos Kauno apylinkės teismo civilinės bylos 2-75-752/2014 medžiagos, 2012 m. vasario 29 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje ginčijamu sandoriu perleista transporto priemonė grąžinta teisėtam savininkui (Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. civilinė byla Nr. 2-75-752/2014; b.l. 78, t. 1). Nurodyta aplinkybė lemia, jog dvišalės restitucijos taikymas byloje negalimas, kadangi transporto priemonė natūra pardavėjui negali būti grąžinta. Analogiška išvada remdamasis Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014 taip pat taikė vienašalę restituciją, t.y. sprendė klausimą tik dėl pagal ginčijamą sandorį sumokėtos transporto priemonės pardavimo kainos priteisimo iš pardavėjo pirkėjui.

Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ginčijamame sandoryje nurodyta 1.000 Lt kaina neatitinka tikrovės, automobilis faktiškai buvo parduotas už 15.000 Lt. Vertinant pastarąjį argumentą dėmesys atkreiptinas į kelias reikšmingas aplinkybes. Aplinkybė, jog automobilio kaina net ir praėjus metams po ginčijamo sandorio sudarymo negalėjo būti 1.000 Lt, konstatuota įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtinta į bylą pateikta 2010 m. rugpjūčio 6 d. draudimo poliso kopija (b.l. 80), kurioje nurodoma įmokos suma- 586 Lt. Transporto priemonę, kurios kaina 1.000 Lt, nebūtų tikslinga drausti mokant draudimo įmoką, kuri viršija pusę transporto priemonės vertės. Kaip matyti iš ieškovo į bylą pateiktų internetinių skelbimų (b.l. 81-83), panaši 2004 m. pagaminta transporto priemonė yra pardavinėjama už 3.100 eurų, tuo tarpu vėlesnių metų gamybos (2007-2008 m.)- atitinkamai už 4.000 eurų ir 4.600 eurų (pastarieji du skelbimai tegali būti vertinami kaip atskleidžiantys kainų tendencijas, tačiau negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ieškovo nurodytą 15.000 Lt kainą, kadangi lyginami skirtingų gamybos metų automobiliai). Pastarosios aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl sutartyje nurodytos kainos atitikimo tikrovei ir šalių valią dėl sutarties kainos leidžia vertinti remiantis kitais byloje esančiais įrodymais. 2009 m. gruodžio 2 d. sutartyje (b.l. 79) nurodyta, jog atsakovė iš trečiojo asmens šią transporto priemonę įsigijo už 10.000 Lt. Nors trečiasis asmuo teismo posėdžio metu ir nurodė, jog faktiškai jokie pinigai nebuvo mokami, į bylą nepateikti pastarąją aplinkybę (t.y. neatlygintinį transporto priemonės perleidimą) patvirtinantys įrodymai, iš kitos pusės, net ir tuo atveju, jeigu tarp atsakovės ir trečiojo asmens egzistavo sutartyje neįvardinti susitarimai, jos abi sudarydamos sutartį laisva valia įvardijo transporto priemonės kainą, kuri, nesant priešingų duomenų, vertintina kaip atitinkanti sandorio šalių poziciją dėl transporto priemonės vertės. Be to, į bylą nebuvo pateikti jokie duomenys, jog po to, kai atsakovė įsigijo transporto priemonę iš trečiojo asmens, transporto priemonės vertė galėjo ženkliai sumažėti. Atsakovei transporto priemonė priklausė vos tris mėnesius, kaip patvirtino trečiasis asmuo, transporto priemonė nurodytu laikotarpiu nebuvo patekusi į eismo įvykius. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, jog atsakovė pasirinko pasyvų dalyvavimą procese, pati į teismo posėdžius neatvyko ir atitinkamų aplinkybių nepaaiškino, tuo tarpu jos atstovas nurodė šių aplinkybių negalintis nei patvirtinti, nei paneigti, neįrodinėjo fakto, jog transporto priemonės vertė galėjo sumažėti tuo laikotarpiu, kai juo disponavo atsakovė. Pastaroji aplinkybė leidžia vertinti kaip labiausiai tikėtiną situaciją, jog transporto priemonė ginčijama sutartimi buvo perleista už ne mažesnę nei 10.000 Lt kainą (joks protingas ir apdairus asmuo, nesant specifinių aplinkybių, kurių egzistavimo atsakovė neįrodinėjo, po trijų mėnesių nuo įsigijimo neperleistų už 10.000 Lt įsigytos transporto priemonės už dešimt kartų mažesnę kainą). Kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, ieškovo nurodyta transporto priemonės įsigijimo kaina (15.000 Lt) yra grindžiama išimtinai tik paties ieškovo teiktais parodymais ikiteisminio tyrimo byloje (b.l. 3-4, t. 1). Šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija vertintina kaip besiskirianti nuo situacijos susiklosčiusios Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014, kur buvo remiamasi ne pirkėjo nurodyta jo sumokėta suma, bet pardavėjo pripažinta jo gauta suma. Vertinant ieškovo pozicijos pagrįstumą dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai keisdamas savo parodymus priklausomai nuo situacijos. Teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo byloje nurodęs, jog transporto priemonę įsigijo už 15.000 Lt, vėliau teikdamas paaiškinimus civilinėje byloje (b.l. 119-129, t. 1) ieškovas nurodė, jog transporto priemonė buvo įsigyta už 1.000 Lt, jog jis negali paaiškinti, kokiu pagrindu tyrėja ikiteisminio tyrimo metu vesdama jo nurodytus duomenis įvardijo kitokią transporto priemonės įsigijimo kainą. Pastaroji aplinkybė neleidžia vertinti ieškovo parodymų kaip patikimų, abejonių nekeliančių duomenų. Kaip matyti iš paties ieškovo paaiškinimų 2013 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014 (b.l. 119-129, t. 1), ieškovas nurodė, jog jam parduotas automobilis buvo daužtas, tačiau vizualiai aptvarkytas, turėjo daug elektros gedimų, neveikė vairo stiprintuvas, stabdžių sistema. Analogiškus paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu teikė ir trečiasis asmuo Z. B.. Pastaroji aplinkybė patvirtina, jog trūkumai egzistavo ir tuomet, kai transporto priemonę iš trečiojo asmens įsigijo atsakovė, todėl negali būti vertinama kaip pagrindžianti atsakovės atstovo argumentus dėl transporto priemonės įsigijimo ir perleidimo kainų skirtumo, iš kitos pusės, ieškovui 2013 m. lapkričio 20 d. teismo posėdyje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-75-752/2014 (b.l. 119-129, t. 1) patvirtinus, jog įsigijęs transporto priemonę jis ją tvarkė, neleidžia atmesti galimybės, jog per laikotarpį, kai transporto priemone disponavo ieškovas, jos vertė (o kartu ir pardavimo kaina) galėjo padidėti dėl pagerintos techninės būklės. Akcentuotina ir tai, jog šalių susitarimus dėl perleidžiamo turto kainos gali lemti ir subjektyvūs kriterijai, susiję su šalių rinkos situacijos išmanymu, poreikiu sudaryti sutartį ir pan., todėl vien faktas, jog ieškovas transporto priemonę perleido už 16.500 Lt kainą, nesant jokių papildomų įrodymų, negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis, jog ieškovas įsigijo atitinkamą transporto priemonę už 15.000 Lt ar bet kokią kitą kainą, didesnę nei 10.000 Lt. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovas neįvykdė jam tenkančios procesinės pareigos (CPK 178 str.) įrodyti, jog ginčijamos sutarties pagrindu jis sumokėjo 15.000 Lt, sutarties kaina, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, sietina su pačios atsakovės su trečiuoju asmeniu sudarytoje sutartyje nurodyta 10.000 Lt suma. Kartu pripažintina, jog tikrosios sutarties kainos, t.y. tikrosios šalių valios, objektyviai nustatyti neįmanoma dėl sandorio šalių, įskaitant ir ieškovą, nesąžiningumo. Tai, kas nurodyta, pripažintina pagrindu ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 2.896,20 Eur (10.000 Lt).

Kartu, vadovaujantis CK 6.37, 6.100 straipsniais, tenkintinas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovui iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas (b.l. 6) už patenkintą ieškinio dalį- 86,89 Eur. Atsakovė teismui pateikė duomenis apie patirtas 1.300 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 67-69). Šių išlaidų dalis, proporcinga atmestai ieškinio daliai- 125,50 Eur- priteistina atsakovei iš ieškovo. Priešpriešines bylinėjimosi išlaidų sumas vadovaujantis ekonomiškumo principu įskaičius tarpusavyje, iš ieškovo atsakovei priteistinas 38,61 Eur (133,31 Lt) atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 93, 98 str.).

Be to, iš atsakovės valstybei priteistinas teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalies, proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, atlyginimas- 3,21 Eur (11,07 Lt) (CPK 96 str.). Iš ieškovo atmestai ieškinio daliai proporcinga išlaidų dalis nepriteistina, kadangi yra mažesnė už teisės aktuose nustatytą minimalią 3 Eur ribą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovės G. N. (buvusios V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2010 m. vasario 6 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo- pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo parduotas automobilis VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), nuo sudarymo momento.

Taikyti vienašalę restituciją.

Priteisti ieškovui D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. N. (buvusios V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), sutarties pagrindu sumokėtą 2.896,20 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų 20 ct) (10.000 Lt) sumą, 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2014 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei G. N. (buvusiai V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 38,61 Eur (trisdešimt aštuonių eurų 61 ct) (133,31 Lt) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės G. N. (buvusios V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 3,21 Eur (trijų eurų 21 ct) (11,07 Lt) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.