- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-304
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Tomas Šeškauskas, Valdimaras Bavėjanas
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Nuteistasis
- G. R.
- Advokatai
- Arūnas Šalkauskas
- Kategorijos
Teisėja D. Bajerčiūtė Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2 (S)
2005 m. gegužės 13 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos, į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2003-09-30 dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas - paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir pradėjimo vykdyti dienos.
Tuo pačiu teismo nuosprendžiu E. L. nutraukta baudžiamoji byla, R. Č. išteisintas, tačiau dėl jų teismo nuosprendis neapskųstas.
Nukentėjusiojo M. V. (M. V. ) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš G. R. jam priteista 1453 litai laidojimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 31 dieną, apie 2-4 val., (duomenys neskelbtini), kuriame vyko diskoteka, po to, kai tarp nukentėjusiojo M. V. (M. V.) ir kaltinamojo E. L. įvyko konfliktas, kurio metu E. L. sudavus nukentėjusiajam apie 6 smūgius ranka į veidą ir tuo padarius nežymų sveikatos sutrikdymą, M. V. parkrito ant žemės, prie pastarojo priėjęs kaltinamasis G. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kiekvienas suduodamas maždaug po du smūgius kojomis į pilvą M. V., tuo padarant kraujosruvą pilvo minkštuosiuose audiniuose ir plonosios žarnos pasaito plyšimą šaknų srityje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusysis tą pačią dieną mirė, tokiu būdu G. R. tyčia nužudė M. V.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. R., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 326, 329 straipsniais, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Apelianto manymu, teismas neturėjo remtis E. L. parodymais, kadangi jie buvo neišsamūs, neobjektyvūs, prieštaringi ir duoti siekiant jam pačiam išvengti baudžiamosios atsakomybės. E. L. apklausiamas 2003-09-30 (b. l. 70-73, t. 3) parodė, kad 2003-05-31 į diskoteką Šalčininkuose atvyko kartu su apeliantu 1.30-1.45 val. Nukentėjusysis priekabiavo prie E. L. žmonos, todėl pastarasis pasiūlė M. V. išeiti į gatvę pasikalbėti. Apeliantas kartu su jais nėjo. Gatvėje E. L. trenkė kokius keturis kartus M. V. į veidą, po ko nukentėjusysis parkrito ir ėmė knarkti. Niekas nukentėjusiojo gulinčio kojomis nespardė. Šiuos savo parodymus E. L. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 75-93, t. 3).
Pasak apelianto, vėliau E. L. pakeitė savo duotus parodymus ir 2003-11-11 parodė, jog apeliantas buvo kartu su juo įvykio vietoje, skambino telefonu liudytojui W. P., iš kurio gavo leidimą sumušti M. V. dėl kažkokios skolos. Tačiau pirmasis smūgius sudavė nukentėjusysis, po to E. L. sudavė nukentėjusiajam į veidą 4-5 smūgius kumščiu, nuo ko M. V. parkrito, o apeliantas kojos pėda sudavė jam smūgius į pilvo sritį apie 3 kartus. Kartu buvo dar vienas vyras, kuris taip pat įspyrė nukentėjusiajam 2-3 kartus (b. l. 96-97, t. 3). Netrukus po šių parodymų davimo E. L. buvo paleistas iš kardomojo kalinimo, o dar po kurio laiko jam buvo panaikintas kaltinimas dėl M. V. nužudymo, nors jo parodymus patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo surinkta.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad, pakartotinai patvirtindamas šiuos parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu, E. L. parodė, jog jis pats, parkritus nukentėjusiajam, stovėjo jam iš kairės apie 0,5 m atstumu nuo jo kojų. Apeliantas stovėjo iš kairės apie 0,5 m atstumu ties nukentėjusiojo blauzdomis ir sudavė dešine koja iš viršaus, o trečias asmuo tokiu pat būdu, stovėdamas iš kitos pusės, sudavė nukentėjusiajam koja į pilvo sritį (b. l. 98-104, t. 3).
2004-07-01 akistatos tarp apelianto ir E. L. metu, pastarasis dar kartą pakeitė savo parodymus ir parodė, jog apeliantas kartu su juo ir M. V. į gatvę nėjo. Iš pastato, kuriame vyko diskoteka, apeliantas išėjo vėliau su dar vienu vyru ir kalbėjo telefonu. Po to, kai nuo E. L. smūgių M. V. parkrito, apeliantas su kitu vyru smūgiuodamas kojomis į šoną ir iš viršaus į pilvą 2 ar 3 kartus mušė M. V.
Pasak apelianto, teisminio nagrinėjimo metu E. L. dar kartą pakeitė savo parodymus ir parodė, jog konflikto iniciatoriumi buvo M. V., kuris smūgiu kumščiu E. L. praskėlė lūpą. Tada E. L. sudavė nukentėjusiajam į veidą, po ko šis parkrito, o apeliantas iš karto spyrė nukentėjusiajam 4 kartus. Kitas kartu buvęs asmuo tiek pat kartų įspyrė nukentėjusiajam į pilvą.
Apelianto manymu, šiuos E. L. parodymus paneigė kiti byloje surinkti įrodymai. Teismo specialisto 2003-10-29 išvadoje Nr. 6074 (b. l. 52-53, t. 1) nurodyta, kad ant M. V. įvykio metu dėvėtų marškinėlių priekinės dalies ir ant kelnių nėra jokių avalyne ar atskirais jos fragmentais paliktų pėdsakų. Kadangi konfliktas vyko lauke, ant šviesios spalvos M. V. marškinėlių turėjo likti avalynės pėdsakai, jeigu nukentėjusysis būtų buvęs spardytas smūgiuojant iš viršaus iš karto dviejų žmonių, kaip tvirtina E. L. E. L. parodymus teisiamojo posėdžio metu dar kartą paneigė šį tyrimą atlikęs specialistas R. Sėjonas, kuris patvirtino savo padarytas išvadas. Teismo medicinos specialisto 2003-05-31 išvadoje Nr. 977 (b. l. 34-40, t. 1) nurodyta, jog ant nukentėjusiojo pilvo yra vieno vienintelio smūgio pėdsakai, dėl ko buvo padaryta išvada, jog į pilvą sužalojimas buvo padarytas dėl vieno trauminio poveikio, pasireiškusio kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, tai taip pat, apelianto manymu, paneigia E. L. parodymus. Ekspertė N. Jegorova, apklausta teisminio nagrinėjimo metu, parodė, jog daro išvadą, kad nukentėjusiajam būtent dėl šio smūgio plyšo plonosios žarnos pasaitas šaknų srityje, kadangi ant nukentėjusiojo kūno iš viso, išskyrus galvos sritį, nebuvo surasta kokių nors kitų smūgių pėdsakų. Apeliantas teigia, kad išvada, jog M. V. mirė būtent nuo šio smūgio yra tik tikėtina, o prielaidomis teismas apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negali. Bet kokie neaiškumai pagal įstatymą aiškinami kaltinamojo naudai. Apelianto nuomone, teismas be jokio pagrindo atsisakė paskirti byloje teismo ekspertizę tam, kad būtų pašalinti atsiradę prieštaravimai ir nustatytos M. V. mirties aplinkybės bei priežastinis ryšys tarp M. V. suduotų smūgių ir sužalojimo, nuo kurio nukentėjusysis mirė. Teismo medicinos specialisto išvados kelia abejonių ir todėl, kad kraujosruva bambos srityje ir vieta, kurioje plyšo plonosios žarnos pasaitas šaknų srityje, yra visiškai priešingose anatomine prasme žmogaus kūno vietose, o tarp jų esantys kiti vidaus organai nėra sužaloti ar kaip nors kitaip smūgio paveikti.
Apelianto nuomone, E. L. parodymai yra neįtikinantys ir todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino visą eilę asmenų, kurie kartu su apeliantu spardė nukentėjusįjį. Visi šie E. L. parodymai pasirodė melagingi, kadangi teisėsaugos pareigūnai iš karto atmetė du E. L. nurodytus asmenis, o trečiasis, praleidęs kardomajame kalinime ilgą laiką, buvo paleistas ir dėl jo byla nutraukta, kadangi buvo nustatyta, jog tuo metu jis buvo išvykęs už Lietuvos ribų. Tai matyti iš 2004-03-31 parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolo (b. l. 6-9, t. 7), kada L. atpažino liudytoją V. P. kaip asmenį kartu su apeliantu padariusį nusikaltimą. Akistatos metu (b. l. 15, t. 7), kadangi jau buvo žinomi duomenys apie tai, jog V. P. tuo metu jau buvo išvykęs iš Lietuvos, E. L. pasakė, kad V. P. tik panašus į jo matytą asmenį. Teisminio nagrinėjimo metu E. L. dar kartą iš pradžių teigęs, kad tai V. P. kartu su apeliantu spardė nukentėjusįjį, pareiškė, kad šis asmuo tik panašus. E. L. parodymus paneigė ir liudytojas W. P., kuris paneigė, kad apeliantas tą naktį buvo jam skambinęs ir prašęs leidimo sumušti M. V.
Pasak apelianto, liudytojas A. L., kurio parodymais apkaltinamąjį nuosprendį grindžia teismas, parodė, jog girdėjo, kaip E. L. pasakojo, jog M. V. įvykio metu kojomis spardė vietinis jaunimas, o apeliantas buvo užšokęs kojomis ant gulinčio nukentėjusiojo (b. l. 109-110, t. 2). Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, ant nukentėjusiojo iš viso niekas nešokinėjo, kadangi tokio pobūdžio sužalojimų nenustatyta. Teisminio nagrinėjimo metu A. L. parodė, jog pats įvykio vietoje nebuvo ir apie įvykį žino tik iš gandų. Apelianto nuomone, teismas be jokio pagrindo apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo, kuris pats nebuvo įvykio vietoje, parodymais ir patvirtino, jog jo duoti parodymai tėra prielaidos, kurios remiasi kitų asmenų kalbomis.
Liudytoja A. M. parodė, kad E. L. pats jai prisipažino, jog sužalojo nukentėjusįjį, kai jai grasino ginklu, tvirtino, jog jam vis tiek, ar ją nužudys, kadangi jau tai yra padaręs. Be to, A. M. patvirtino, jog matė, kaip nukentėjusiajam praeidamas spyrė į sritį nuo kelių iki pečių kažkoks vaikinas, bet tai buvo ne apeliantas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja A. M. davė parodymus, jog E. L. prieš ją tą pačią naktį naudojo smurtą ir apiplėšė, grasindamas jai pistoletu, padarė 1500 litų žalą. Nors A. M. dėl šio fakto buvo apklausta, tačiau teisėsaugos pareigūnai nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors dėl tokio pobūdžio nusikaltimo nukentėjusiojo skundas nėra reikalingas. Apelianto nuomone, teisėsaugos pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnio reikalavimus, neatliko jokio tyrimo ir tuo pačiu padėjo E. L. išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai leidžia teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, kad buvo teisėsaugos pareigūnų ir E. L. susitarimas duoti byloje neobjektyvius ir melagingus parodymus. Be to, ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai nesiėmė jokių priemonių išaiškinti nukentėjusiajam M. V., žuvusiojo tėvui, jo procesines teises pateikti byloje skundą dėl to, kad E. L. sumušė jo sūnų. Apelianto nuomone, įtarimas E. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį sąmoningai buvo pateiktas klaidingai, kadangi buvo iš anksto aišku, kad bus perkvalifikuotas į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nesant nukentėjusiojo skundo baudžiamoji byla bus nutraukta. Apelianto nuomone, tokie patyrusio ir aukštos kvalifikacijos prokuroro veiksmai vertintini kaip tyčiniai, padedantys E. L. už jo duotus melagingus parodymus išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visi kiti byloje apklausti liudytojai teismui nepatvirtino, jog apeliantas būtų mušęs kokiu nors būdu M. V. ir jį sužalojęs. Apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti. Nukentėjusysis nuomonės dėl apeliacinio skundo nepareiškė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ sakoma: ,,Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis“.
Šioje byloje konstatuota, kad G. R. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kiekvienas suduodamas maždaug po du smūgius kojomis į pilvą M. V., tuo padarant kraujosruvą pilvo minkštuosiuose audiniuose ir plonosios žarnos pasaito plyšimą šaknų srityje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, M. V. nužudė.
Pasak ekspertės N. J., mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas ne mažiau kaip vienu smūgiu arba nuo smūgių visumos į tą pačią vietą.
Šioje byloje išankstinis susitarimas nužudyti M. V. tarp G. R. ir nenustatyto asmens neįrodytas, o galimybė, kad M. V. mirė nuo vieno smūgio, kurį galėjo suduoti ir nenustatytas asmuo, nepaneigta, todėl G. R. negali būti atsakingas už nužudymą.
Be to, byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. R. išvis vartojo smurtą prieš M. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punkte nurodyta: „Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai“. Atsižvelgdama į šį išaiškinimą, kolegija konstatuoja, kad vien kaltinamojo prisipažinimu (parodymais) negali būti pagrįsta ne tik jo paties, bet juo labiau kito kaltinamojo kaltė. Pripažindamas savo kaltę kaltinamasis suvokia, kad tuo padidina tikimybę būti nuteistas, t. y. sulaukti sau nepalankių pasekmių, todėl tuo atveju jo parodymai laikytini labiau patikimais negu tada, kai šis asmuo duoda parodymus apie kito asmens kaltumą, nes šitokie parodymai juos duodančio asmens padėties nesunkina.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. R. vartojo smurtą prieš M. V., remiasi E. L. parodymais bei iš jo parodymų išvestais kitų asmenų parodymais. Be E. L. nei vienas kitas asmuo nepatvirtino pats matęs, kad G. R. būtų vartojęs smurtą prieš M. V. To nepatvirtina ir kitų rūšių įrodymai. Todėl E. L. parodymai yra itin svarbūs tiesos nustatymui šioje byloje ir jų vertinimas turi būti itin kruopštus.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu E. L. parodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad jo parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi.
Teismo specialisto 2003-10-29 išvadoje Nr. 6047 nurodyta, kad ant M. V. įvykio metu dėvėtų marškinėlių priekinės dalies ir ant kelnių neaptikta kokių nors elementų, kuriuos būtų galima vertinti kaip paliktus avalyne ar atskirais jos fragmentais (b. l. 52-53, t. 1). Teisiamojo posėdžio metu šį tyrimą atlikęs specialistas R. Sėjonas patvirtino savo padarytas išvadas (b. l. 95-96, t. 8). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad toje vietoje, kur rastas sumuštas M. V., auga žolė, o pro ją vietomis matosi ir juoda žemė (b. l. 18-31, t. 1). Šiomis sąlygomis ant šviesios spalvos M. V. marškinėlių turėjo likti avalynės pėdsakai, jeigu nukentėjusysis būtų buvęs spardytas smūgiuojant iš viršaus iš karto dviejų žmonių, kaip tvirtina E. L. Tokių pėdsakų neradimas duoda pagrindą abejoti E. L. parodymais.
Apklausiamas kaip įtariamasis 2003-09-30 E. L. parodė, kad, diskotekoje M. V. netinkamai elgiantis su E. L. žmona, jis įspėjo M. V., o šiam tęsiant nederamą elgesį, pastarąjį pakvietė išeiti į lauką pasikalbėti. Į lauką jie išėjo dviese su M. V., ar kas ėjo paskui – nematė. Lauke M. V. bandė jam suduoti, tačiau jam tai nepavyko, o jis pats M. V. keturis kartus sudavė kumščiu į veido sritį. Apie minutę pastovėjęs paliko nukritusį ir ant žemės gulintį M. V. ir grįžo į pastatą, kur vyko diskoteka. Jokių pažįstamų ir tuo labiau G. R. nesutiko. Pastarąjį grįžęs rado snaudžiantį prie staliuko. Po kelių valandų išvažiuojant iš diskotekos matė, kad M. V. guli kiek kitoje vietoje. Priėjęs patikrino pulsą, suprato, kad M. V. gyvas, bandė jį kelti, pastatyti ant kojų. Tai padaryti jam padėti bandė G. R. ar kažkas kitas, tiksliai nepamena. Palikę M. V. jie išvažiavo. Po dviejų dienų išgirdo, kad M. V. mirė. Taip pat girdėjo gandus, kad M. V. mušė kažkokie jaunuoliai (b. l. 70-73, t. 3).
Iš šių parodymų matyti, kad apklausos metu E. L. nieko neparodė apie tai, kad G. R. būtų vartojęs smurtą prieš M. V.
2003-10-23 parodymų patikrinimo vietoje metu E. L. įvykio vietoje parodė apie konflikto tarp jo ir M. V. aplinkybes, tačiau vėl nieko neminėjo apie tai, kad G. R. būtų vartojęs smurtą prieš M. V. (b. l. 75-93, t. 3).
Apie tai, kad M. V. mušė ir G. R., E. L. pirmą kartą parodė tik 2003-11-11 papildomai apklausiamas kaip įtariamasis (b. l. 96-97, t. 3). Jis parodė, kad po to, kai po jo suduotų smūgių M. V. parkrito ir gulėjo ant nugaros, G. R. apie tris kartus kojos pėda sudavė smūgius į pilvo sritį. Kartu buvo kažkoks trečias vyras, kurio jis (E. L.) nepažįsta. Tas vyras taip pat įspyrė M. V. du – tris kartus, tai darė vienu metu su G. R.
Taigi matosi, kad nuo pirmosios apklausos 2003-09-30 iki 2003-11-11 vykusios apklausos E. L. neparodė apie G. R. prisidėjimą prie M. V. mušimo. Prakalbęs apie tai 2003-11-11 apklausos metu E. L. paaiškino: „Savo parodymus papildžiau, nes nenoriu prisiimti visos kaltės dėl M. V. nužudymo, o iš pranešimo apie įtarimą supratau, kad mirtiną smūgį sudaviau ne aš“ (b. l. 97, t. 3).
Tokį E. L. paaiškinimą priėmė ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pasakydamas, jog „nėra priežasčių teigti, kad kaltinamasis E. L. apkalba G. R., nes esą pats siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš bylos duomenų matyti, jog E. L. jau pirmosios apklausos metu (t. 3, b.l. 70-73) ir vėliau – visoje ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo eigoje patvirtino sudavęs smūgius M. V. į veidą, nuo kurių šis parkrito. To neneigė ir tuomet, kai buvo pareikšti įtarimai dėl nužudymo, nors pirminės apklausos metu ir neparodė apie G. R. veiksmus, pats tvirtino sudavęs nukentėjusiajam į veidą (t. 3, b.l. 69, 70-73). E. L. paaiškino, kad pradžioje netgi manė, jog M. V. galėjęs mirti nuo jo suduotų smūgių, ir tik susipažinęs su teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis apie nukentėjusiojo mirties priežastį įsitikino nesąs dėl to kaltas, nes mirties priežastis – smūgiai į pilvą, kurių jis nesudavė“ (b. l., 121, t. 8).
Tačiau tokie motyvai negali būti laikomi įtikinamais ir pagrįstais, nes E. L. dar 2003-09-30, t.y. prieš pirmąją apklausą, buvo supažindintas su įtarimu, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad M. V. mirė ne nuo sužalojimų galvos srityje, bet nuo smūgio į pilvą, 1 cm aukščiau bambos, padarant kraujosruvą pilvo minkštuosiuose audiniuose ir sukeliant plonosios žarnos pasaito plyšimą šaknų srityje, dėl ko M. V. prasidėjo vidinis kraujavimas, sukėlęs jo mirtį (b. l. 69, t. 3).
Taigi E. L. jau nuo pirmojo įtarimo pareiškimo momento buvo aišku, kad smūgiai į veidą nebuvo pavojingi. Tai suvokdamas, jis jau pačioje pirmoje apklausoje pareiškė, kad neprisipažįsta dėl pareikšto įtarimo (b. l. 70, t. 3).
Kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais E. L. pirmieji parodymai, kuriuose nekalbama apie G. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, pateisinami remiantis šių asmenų tarpusavio santykiais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama: „Suprantama ir tai, kodėl E. L. pirmosios apklausos metu nieko apkaltinančio G. R. neparodė. Pasak abiejų kaltinamųjų, jų tarpusavio santykiai ne tik kad buvo geri, jiedu artimai bendravo, kartu atvyko ir į diskoteką, kai jos eigoje kilo konfliktas tarp E. L. ir M. V., įžeidžiamai priekabiavusio prie Z. L. Pagal E. L. parodymus jiedu su G. R. keletą kartų kalbėjosi, jog neprisipažins kaltais dėl M. V. mirties, tą ir daro G. R., todėl aišku, kad E. L., niekad nevengęs prisipažinti dėl savo veiksmų, pirmosios apklausos metu nuslėpė G. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Tačiau priimtinas bei pamatuotas E. L. paaiškinimas, kad bijojęs G. R., todėl apie jį parodymų nedavęs, juolab žinojo pastarojo poziciją – neprisipažinti.” Šie motyvai nepaaiškina, kodėl vis tik E. L. pakeitė savo poziciją G. R. atžvilgiu, kodėl nebegaliojo E. L. nurodytas tarpusavio susitarimas neprisipažinti. Jokių duomenų apie G. R. ir E. L. santykių pablogėjimą byloje nėra. G. R. pozicija – neprisipažinti – kuria pirmosios instancijos teismas paaiškina E. L. pirmuosius parodymus, nesikeitė viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teismuose metu, todėl objektyviai tai negalėjo įtakoti E. L. parodymų pasikeitimo.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta ir tai, kad bylą perdavus nagrinėti teisme E. L. sulaukęs grasinimų dėl savo duodamų parodymų.
Byloje yra tokio turinio E. L. 2004-11-23 pareiškimas, tačiau jame neteigiama, kad grasinimai susiję su jo parodymais dėl G. R. (b. l. 198, t. 7). 2004-11-29 teismo posėdyje E. L. parodė, kad dėl daryto spaudimo G. R. ir R. Č. nekaltina (b. l. 46, t. 8). Todėl ryšys tarp spaudimo E. L. ir jo parodymų kaitos nenustatytas ir ši kaita spaudimu negali būti pateisinta, juo labiau, kad parodymai buvo pakeisti gerokai anksčiau. Tas pats pasakytina ir apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvą: „Pats kaltinamasis G. R. teisiamajame posėdyje elgėsi agresyviai komentuodamas, reikšdamas pastabas (dėl to teismas buvo priverstas ne kartą jį perspėti ir net padaryti pertrauką)“. Teismo posėdžio protokole nėra įrašų apie tokius G. R. veiksmus ir dėl to padarytą pertrauką.
Todėl kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „nėra pagrindo manyti, jog E. L. suinteresuotas apkalbėti G. R. siekiant pačiam išvengti atsakomybės ar dėl buvusių tarpusavio nesutarimų, už ką nors kerštaujant, o jo nutylėjimas apie pastarojo veiksmus pirmosios apklausos metu turėjo priežasčių“. Kaip jau minėta, nutylėjimo apie G. R. veiksmus priežastys neišnyko ir nepasikeitė, o apkalbėjimo priežastys gali būti kur kas įvairesnės, negu pateikta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Apibendrindama tai kas pasakyta, kolegija konstatuoja, kad E. L. parodymai iš tikrųjų nėra nuoseklūs ir objektyvių parodymų nenuoseklumą pagrindžiančių priežasčių, kurios leistų labiau tikėti nuo 2003-11-11 pakeistais jo parodymais, nėra.
Be to, E. L. byloje yra davęs aiškiai melagingus parodymus. 2004-04-02 surašytas asmens parodymo atpažinti protokolas. Jame užfiksuota, kad E. L. tarp keturių parodytų atpažinimui asmenų atpažino V. P. kaip asmenį, kuris kartu su G. R. kojomis mušė ant žemės gulintį M. V. (b. l. 6-9, t. 7). Vėliau tiriant bylą buvo patikrintos V. P. nurodytos aplinkybės apie tai, kad įvykio metu jis negalėjo būti Šalčininkuose, nes buvo Baltarusijoje. Šias aplinkybes patvirtino įrašai asmenų, kirtusių valstybės sieną, sąraše (b. l. 80, t. 7) ir kiti duomenys, todėl 2004-07-28 baudžiamoji byla prieš šį asmenį nutraukta (b. l. 132-133, t. 7).
Pirmosios instancijos teismas šiuos E. L. parodymus klaidingai atpažįstant įvykio vietoje negalėjusį būti asmenį paaiškino tuo, jog „E. L. paaiškino, kad parodžius asmenis atpažinti vienas iš jų jam pasirodė panašus į tą asmenį, o šio tardymo veiksmo protokole užfiksuotas to atpažinimo faktas, vienok protokole pažymėta, jog asmuo, kuris spardė, pagal E. L. paaiškinimą, buvo trumpesnių plaukų ir mažesnio ūgio (t. 7, b.l. 6-9). Atliekant akistatą su atpažintuoju, E. L. parodė, kad jis tik panašus į tą asmenį, kuris kartu su G. R. spardė M. V. (t. 7, b.l. 15). Tokiu būdu E. L. iš tiesų nebuvo tikras dėl antrojo asmens, sudavusio smūgius gulinčiam nukentėjusiajam, juo labiau, kad jo ir nepažinojo, tuo tarpu neabejotinai matė ir žino kitą kaltininką – G. R.”
Su tokiu vertinimu negalima sutikti.
Iš 2004-04-02 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad E. V. P. atpažino kategoriškai, kadangi protokole užfiksuota: „E. L. paaiškino, kad visiškai atpažįsta asmenį, laikantį rankose Nr. 4. Atpažįstu pilnai, pagal veido formą, visus veido bruožus, plaukų spalvą. Įvykio metu jis buvo trumpiau kirptais plaukais. Galbūt anksčiau suklydau dėl jo ūgio (dėl to, kad savo parodymuose apibūdinau jį kaip mažesnį). Tai yra tas pats vyriškis, apie kurį daviau parodymus. (...) Dėl savo parodymų nė kiek neabejoju, tai yra tas pats vaikinas, apie kurį daviau parodymus“ (b. l. 6-9, t. 7).
Šis parodymas atpažinti atliktas praėjus 10 mėnesių po M. V. nužudymo ir atpažįstamojo asmens plaukų ilgis per tiek laiko gali labai pasikeisti. Todėl nuoroda protokole apie kitokį plaukų ilgį niekaip negali būti vertinama kaip E. L. abejojimas atpažinimo tikrumu. Jo pasisakymas apie atpažįstamojo ūgį taip pat nerodo tokios abejonės, kadangi, kaip matyti iš protokolo citatos, po pasakymo, kad galbūt anksčiau suklydo dėl ūgio, E. L., siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones atpažinimo tikrumu, pareiškė, kad atpažįstamasis yra tas asmuo, apie kurį jis davė parodymus ir dėl to nė kiek neabejoja.
E. L. aiškinimas, kad, parodžius asmenis atpažinti, vienas iš jų jam pasirodė panašus į tą asmenį, o šio tardymo veiksmo protokole užfiksuotas to atpažinimo faktas nėra logiškas ir įtikinamas. Tai paneigia pats atpažinimo protokolas, kuriame ne kartą užfiksuoti kategoriški E. L. pasakymai apie atpažinimą. Šiame parodyme atpažinti dalyvavo ir V. P. gynėja. Vykdydama savo funkcijas ji negalėtų be pastabų pasirašyti po protokolu apie tai, kad jos ginamas asmuo buvo kategoriškai atpažintas, jei atpažįstantysis būtų tuo abejojęs. Tačiau jokių gynėjos ir pačio V. P. pastabų šiame protokole nėra, todėl kolegijai nėra jokio pagrindo abejoti, kad protokole užfiksuoti tokie E. L. teiginiai, kokius jis ir pasakė.
Tai, kad parodymo atpažinti protokole teisingai perteikta E. L. pozicija matyti ir iš 2004-07-01 akistatos tarp jo ir G. R. protokolo, kuriame E. L. patvirtino, kad trečias M. V. mušęs asmuo buvo tas, kurį jis atpažino per parodymą atpažinti (b. l. 32, t. 4).
Atliekant akistatą su atpažintuoju E. L. iš tikro parodė, kad jis tik panašus į tą asmenį, kuris kartu su G. R. spardė M. V. (b. l. 15, t. 7). Akistata atlikta 2004-07-09. Tuo metu byloje jau buvo gauti duomenys iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir medžiaga iš Baltarusijos Respublikos, patvirtinantys, kad 2003-05-31 įvykio metu V. P. nebuvo Lietuvoje ir negalėjo nužudyti M. V. (b. l. 68, 96, t. 7). Todėl parodymų pakeitimą akistatos su V. P. metu, teigiant, kad šis asmuo tik panašus į M. V. mušusį asmenį, kolegija vertina kaip E. L. siekį savo parodymus priderinti prie surinktų objektyvių įrodymų, dėl kurio jo parodymai netampa patikimesniais.
Šie duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. L. iš tiesų nebuvo tikras dėl antrojo asmens, sudavusio smūgius gulinčiam nukentėjusiajam, ir patvirtina, kad E. L. parodymai iš tikro buvo melagingi ir jais remtis negalima.
Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas G. R. kaltumą, rėmėsi ir liudytojo A. L. parodymais apie tai, jog jam E. L. sakė, kad M. V. mušė ne tik jis pats, bet ir G. R. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. L. parodymais, nurodė, kad E. L. , pasakodamas apie įvykį pažįstamam asmeniui (A. L. ), savaime suprantama suvokė, kad tai – ne įrodymų pateikimas, o priešingai – neturėdamas intereso kaltinamasis pasisakė būtent apie tai, kas ir buvo.
Tačiau toks pat pasakojimo apie įvykį A. L. vertinimas taikytinas ir G. R. pasakojimui A. L. apie įvykį. Tačiau G. R. nepasakojo A. L. apie tai, kad ir pats būtų mušęs M. V. Todėl kolegija, atsižvelgdama į tai, kad oficialiai duoti E. L. parodymai yra nenuoseklūs ir melagingi, jo pasakojimo A. L. nepripažįsta G. R. kaltės įrodymu.
Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuojama, kad G. R. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau tai nelaikytina jo kaltės įrodymu, juo labiau, kad E. L. parodymai, kuriais iš esmės buvo pagrįstas G. R. kaltumas, yra kur kas labiau nenuoseklūs ir, kaip nustatyta, melagingi.
Kaip minėta, joks kitas asmuo nepatvirtino, kad M. V. mušė G. R. Liudytoja A. M. tik patvirtino mačiusi, kad G. R. tarp daugybės kitų žmonių buvo netoli sužaloto M. V., tačiau neparodė, kad būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus. Jos parodymai apie tai, kad po šio įvykio jai su E. L. ir G. R. važiuojant automobiliu pastarajam kažkas paskambino ir G. R. pasakė „jis mirė“, taip pat neįrodo G. R. kaltės. Be to, liudytojos nurodytas faktas labai abejotinas ir dėl savo patikimumo. Toje pačioje apklausoje teisme A. M. parodė ir tai, kad iš Šalčininkų išvažiavo su draugėmis (b. l. 88, t. 8), o ne su E. L. ir G. R. Be to, ji nurodė, kad buvo neblaivi ir jai blogai su atmintimi. Ji ne kartą keitė savo parodymus.
Jos parodymai nesutampa ir su E. L. parodymais apie tai, kad iš Šalčininkų jie išvyko su žmonomis, o apie M. V. mirtį G. R. pasakė kitą dieną jiems būnant dviese (b. l. 48, t. 1).
Nuosprendyje nurodomi objektyvūs įrodymai – specialistų išvados ir parodymai teisme abejonių savo pagrįstumu nekelia, tačiau juose nėra jokių duomenų apie sužalojimus M. V. padariusį subjektą, todėl jie G. R. kaltės įrodymais nelaikytini.
Remdamasi visuma šių duomenų ir kitokiu negu pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta, jog G. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu dėl M. V. nužudymo, panaikintina ir jis išteisintinas (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, M. V. civilinis ieškinys atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kardomąją priemonę – suėmimą – panaikinti ir G. R. iš suėmimo paleisti.
M. V. civilinį ieškinį atmesti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.