- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-251-478/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00744-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- K. N.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme, jas iš dalies sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Į paskirtą subendrintą bausmę įskaityta pagal 2017 m. lapkričio 23 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.
Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo K. N. sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, paimtas šaunamasis ginklas – revolveris Alfa Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje, konfiskuotas valstybės nuosavybėn ir perduotas Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
K. N. nuteistas už tai, kad jis nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. spalio 19 d., neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pas save 2010 metų rudenį įsigytą šaunamąjį ginklą – 6 mm kalibro, 620 modelio revolverį Alfa Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, bei šaudmenis – 9 (devynis) šovinius 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Florbet“, skirtus daugelio modelių 6 mm kalibro revolveriams, kurie pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra šaudmenys, skirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, nors juos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 5-V-154 „Dėl prašymų dėl leidimų laikyti ar nešiotis dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra 2,5-7,5 J, įsigytų iki 2011 m. kovo 1 d., pateikimo, ginklų tinkamumo naudoti nustatymo, registravimo ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. privalėjo užregistruoti ir gauti leidimą, tačiau to nepadarė, kol 2016 m. spalio 19 d., nuo 6 val. 20 min. iki 11 val. 20 min., įvykio vietos apžiūros metu, pas jį namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiuose K. N. mamai I. V. N., miegamajame kambaryje, už lovos, surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pareigūnai.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamo bausmių skyrimo ir jų subendrinimo ir paskirti jam kitą bausmės rūšį – baudą. Skunde nuteistasis nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir jo pripažinimo kaltu visiškai sutinka, tačiau nesutinka su teismo motyvais, jog sąmoningai, t. y. tyčia neregistravo ginklo, taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, nes teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė netinkamą bausmę. Nuteistasis pažymi, kad 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam buvo paskirta 40 parų arešto bausmė. Kadangi teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu jis buvo nedirbantis, todėl sutiko su prokuroro jam siūloma bausme – areštu, tačiau baudžiamasis įstatymas už minėtos veikos padarymą numato ir kitas bausmių rūšis. Jo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą, jau ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kritiškai vertino savo veiksmus ir dėl šiuo metu palankiai susiklosčiusių aplinkybių jam galėtų būti paskirta ir kita bausmės rūšis – bauda. Apeliantas yra įsitikinęs, kad gali sumokėti teismo paskirto dydžio baudą. Skundžiamame nuosprendyje teismas į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus atsižvelgė tik abstrakčiai ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nevertino, ar arešto bausmės paskyrimas yra teisingas. Jo nuoširdus visų aplinkybių išdėstymas ir nuoširdus bendradarbiavimas turėtų būti vertintina kaip teigiami jo asmenybės bruožai. Artimiausiu metu jis planuoja būti priimtas dirbti į servisą pagalbinio darbininko pareigose, kas užtikrins jam paskirtos baudos sumokėjimą. Apeliantas nurodo ir tai, kad yra buvęs teisėsaugos pareigūnas, dirbo (duomenys neskelbtini) kriminalinės tarnybos vyriausiuoju tyrėju, buvo išlaikęs (duomenys neskelbtini) pareigūnų tarnybinio ginklo, šaudmenų ir ginklų priedėlių nešiojimo, laikymo ir naudojimo teorinių žinių ir praktinių gebėjimų egzaminą ir turėjo teisę laikyti bei nešiotis tarnybinį šaunamąjį ginklą. Jo veiksmuose jokios tyčios neregistruoti ginklo nebuvo. Šios aplinkybės galėtų būti pripažįstamos kaip išimtinės aplinkybės, rodančios, kad inkriminuoto BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismo baudžiamuoju įsakymu bausmė jam paskirta už nesunkaus nusikaltimo padarymą, o skundžiamu nuosprendžiu – už apysunkio nusikaltimo padarymą, ir abi šios veikos pagal savo pavojingumo pobūdį labai skiriasi viena nuo kitos. Jokio išankstinio tikslo padaryti nusikaltimus jis neturėjo, padarytos veikos buvo neplanuotos, be išankstinio rengimosi, tik dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenime aplinkybių jis nespėjo užregistruoti laikomo ginklo. Jo veiksmuose nėra tyčios, nes dar gyvendamas ir dirbdamas (duomenys neskelbtini), 2004 m. įsigijo ginklą su šoviniais ir leidimas tuo metu jį laikyti nebuvo reikalingas. Ginklas buvo tarp jo asmeninių daiktų, nenaudojamas, jis apskritai buvo pamiršęs, jog jį turi. Nors laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėnesio iki dabar jis pakeitė net keletą gyvenamųjų vietų, tačiau ginklas visuomet buvo dėžėse su kitais nenaudojamais daiktais. 2016 m. spalio 17 d. persikraustęs adresu (duomenys neskelbtini), jis tarp dėžių pamatė ginklą ir, jau žinodamas, kad ginklą su šoviniais turi legalizuoti, artimiausiu metu ketino tai padaryti. Tačiau 2016 m. spalio 19 d. ginklas buvo paimtas, ir jis tiesiog žmogiškai to vos per kelias dienas nespėjo padaryti. Taigi, baudžiamojon atsakomybėn jis buvo patrauktas tik dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių bei laiko stokos priregistruoti ginklą. Visus savo veiksmus apeliantas vertina kritiškai, kaip neapgalvotus ir neteisingus.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.Nuteistojo K. N. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistasis teigia savo kaltės įrodytumo bei veikos kvalifikacijos neginčijantis, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės individualizavimu, prašo paskirtą arešto bausmę pakeisti kita bausmės rūšimi - bauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam prašymui įgyvendinti nėra objektyvaus pagrindo, nes bausmių skyrimo taisyklės pirmosios instancijos teismo nebuvo pažeistos.Nors K. N. pripažįsta, jog padarė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, jog sąmoningai, tyčia neregistravo ginklo, t. y. apeliantas nesutinka su nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiu – veikimu tiesiogine tyčia. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo, be kita ko, laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento, t. y. jų turėjimo neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuriai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas.Apeliantas, aiškindamas, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, pažymi, jog ginklą su šoviniais įsigijo dar 2004 m. ir leidimas tuo metu jį laikyti nebuvo reikalingas. Ginklas buvo tarp jo asmeninių daiktų, nenaudojamas, jis apskritai buvo pamiršęs, jog jį turi. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėnesio iki dabar jis pakeitė keletą gyvenamųjų vietų, tačiau ginklas visuomet buvo dėžėse su kitais nenaudojamais daiktais. 2016 m. spalio 17 d. persikraustęs adresu (duomenys neskelbtini), jis tarp dėžių pamatė ginklą ir jau žinodamas, kad ginklą su šoviniais turi legalizuoti, artimiausiu metu ketino tai padaryti, tačiau 2016 m. spalio 19 d. ginklas buvo paimtas ir jis tiesiog žmogiškai to vos per kelias dienas nespėjo padaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai nepaneigia nuteistojo tyčios buvimo jo veiksmuose, jokia žmogiškoji klaida šiuo atveju nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginklo įsigijimo momentas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, nes aplinkybė, kad ginklo įsigijimo metu jo nereikėjo registruoti įstatymų nustatyta tvarka, neatleidžia nuteistojo nuo pareigos ginklo savininkui, kilusios nuo 2014 m. liepos 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad ginklų registracijai buvo numatytas pakankamai ilgas laikotarpis, t. y. nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. Taigi, ginklai galėjo būti registruojami trejus metus ir keturis mėnesius, tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo skyriaus viršininko R. K. teigimu, buvo galima daryti tiek teikiant prašymus atitinkamo policijos komisariato Licencijavimo skyriaus darbuotojams, tiek po darbo valandų prašymą pildant per „e-policija“ sistemą. Nepaisant ilgo registracijos laikotarpio bei lanksčių prašymų teikimo sąlygų, K. N. revolverį Alfa Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir devynis šovinius laikė iki 2016 m. spalio 19 d., kol įvykio vietos apžiūros metu juos rado policijos pareigūnai.Apeliacinės instancijos teismas teiginį, kad apie turimą ginklą nuteistasis tiesiog pamiršo, vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę poziciją. Įvykio vietos apžiūros metu (1 t., b. l. 19-56) ginklas buvo rastas miegamajame, už dvigulės lovos atlošo (nugarinės dalies), kairiame kampe. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginklas nebuvo paslėptas, jis buvo padėtas atvirai matomoje vietoje, be to, nebuvo įdėtas į kokią nors dėžutę ar kitą laikiklį, vadinasi, K. N. žinojo apie ginklo turėjimą bei tikslią jo laikymo vietą. Apie tai, kad nuteistasis suvokė, jog policijos pareigūnai rado neregistruotą ginklą, liudija jo tolesni veiksmai po įvykio vietos apžiūros. Kai ginklas buvo surastas bei nufotografuotas, pareigūnas jį paliko virtuvėje ant stalo ir nuėjo fiksuoti kito objekto. Tuo metu K. N. ginklą paėmė ir per terasos duris išmetė į sklypo teritoriją, kur ginklas dar kartą buvo surastas (1 t., b. l. 57). Pažymėtina ir tai, kad pirmą kartą suradus ginklą ir paklausus K. N. apie jį, šis pasimetė ir pradėjo aiškinti, kad ginklą pas jį paliko užpuolikai, kad tuo ginklu jam grasino. Tai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu paliudijo vyriausiasis tyrėjas G. K. (1 t., b. l. 150-151, 2 t., b. l. 147). Tik vėliau pareigūnams nuteistasis pripažino, kad ginklas jo ir leidimo ginklui laikyti jis neturi.Tyrimo metu buvo iškelta dar viena versija, kad ginklas, apie kurio turėjimą K. N. neva užmiršo, buvo rastas paties nuteistojo 2016 m. spalio 17 d. Jis suprato, kad ginklą reikia legalizuoti ir norėjo tai padaryti, tačiau iki 2016 m. spalio 19 d. nespėjo to padaryti. Šiuos teiginius teisėjų kolegija taip pat vertina kritiškai. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad nuo 2010 m. pakeitė 6-7 gyvenamąsias vietas, tačiau ginklas visada buvo laikomas dėžėje, jis jam buvo nereikalingas, todėl jo ir nepasigedo. Ginklą aptiko tik 2016 m. spalio 17 d. vakare. Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai neįmanoma tiek kartų keičiant gyvenamąją vietą nepastebėti daikto, kuris nuolat pasiimamas kartu į naujus namus. Be to, net ir suradus ginklą, nebuvo imtasi jokių priemonių pranešti policijos pareigūnams apie turimą neregistruotą šaunamąjį ginklą. Liudytojas R. K. paaiškino, kad tokiu atveju asmuo privalo pranešti policijai bendruoju pagalbos telefonu 112 arba kreiptis internetu per e-policija.lt, arba kreiptis į policijos įstaigą tiesiogiai su pranešimu apie ginklo turėjimą. Atnešti į policiją ir tokiu būdu gabenti ginklą, draudžiama. Tokiu atveju pats pareigūnas atvyksta į asmens nurodytą vietą, apžiūri ginklą ir jį paima (3 t., b. l. 14-15). Taigi, net jei tikėti versija, kad ginklą nuteistasis surado tik 2016 m. spalio 17 d., apie tai jis vis tiek nepranešė policijai nė vienu aukščiau nurodytu būdu. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo visas galimybes tinkamai užregistruoti ginklą, tačiau sąmoningai to nepadarė, t. y. nenukreipė savo valios vykdyti įstatymų nustatytą pareigą, kas lėmė jo priešingą teisei veikimą tiesiogine tyčia. Jokio neatsargumo ar aplaidumo šiuo atveju nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad K. N. yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, yra dirbęs policijos sistemoje ir (duomenys neskelbtini) kriminalinėje tarnyboje, todėl ginklų įgijimo, laikymo bei disponavimo jais sąlygos jam yra žinomos. Daroma išvada, kad apylinkės teismas, analizuodamas nusikaltimo subjektyviąją pusę, vertinimo klaidos nepadarė.Skundžiamu nuosprendžiu K. N. paskirta keturiasdešimties parų arešto bausmė, kuri subendrinta su 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta šešiasdešimties parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, parenkant bausmės rūšį bei dydį, taip pat atliekant bausmių bendrinimą, bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus (bausmės skyrimas) reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvus norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).BK 253 straipsnio 1 dalis numato arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas K. N. parinko švelnesnę bausmės rūšį – areštą ir nustatė jo terminą šiek tiek mažesnį nei galimas šios bausmės vidurkis. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas pagrįstai įvertino tai, jog nėra nustatyta K. N. atsakomybę lengvinančių (BK 59 straipsnis) ar sunkinančių (BK 60 straipsnis) aplinkybių. Padarytas nusikaltimas yra apysunkis (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nors apeliantas veikos padarymo metu nebuvo teistas (2 t., b. l. 105-106), tačiau jo asmens charakteristika nėra itin teigiama. Muitinės kriminalinės tarnybos direktorius K. N. apibūdino kaip stokojantį motyvacijos, atsakingo požiūrio į darbą, nepakankamai gerai planuojantį ir organizuojantį veiklą, konfliktišką, nereaguojantį į reiškiamas objektyvias pastabas asmenį (2 t., b. l. 81). Vis dėlto, byloje nėra duomenų, kad neregistruotą ginklą apeliantas būtų naudojęs nusikalstamoms veikoms ar administraciniams nusižengimams vykdyti. Daroma išvada, kad nusikaltimas nebuvo labai pavojingas, todėl nuteistajam paskirta keturiasdešimties parų arešto bausmė yra adekvati ir proporcinga padaryto trunkamojo pobūdžio nusikalstamai veikai. K. N. teigimu, paskirtoji arešto bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Jo nuoširdus visų aplinkybių išdėstymas ir nuoširdus bendradarbiavimas turėtų būti vertintina kaip teigiami jo asmenybės bruožai. Artimiausiu metu jis planuoja būti priimtas dirbti į servisą pagalbinio darbininko pareigose, kas užtikrins jam paskirtos baudos sumokėjimą. Todėl prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti baudą.Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK Bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014, 2K-26-689/2018 ir kt.).Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija jokių išskirtinių, ypatingų aplinkybių, kurios leistų nepaisyti BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijos, nenustatė. K. N. nors ir bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, tačiau savo kaltę nuolat bandė minimizuoti, aiškindamas, jog veikė ne tyčia, tačiau dėl aplaidumo. Be to, ginklo radimo metu bandė juo atsikratyti. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nusikalstama veika būtų padaryta nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms. Tai, jog nuteistasis po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsidarbino, nėra kuo nors išskirtinė aplinkybė. Šiuo metu K. N. dirba (pateikta pažyma apie įdarbinimą MB B. investicijos nuo 2018 m. vasario 23 d. (3 t., b. l. 43)), tačiau turima darbinė veikla nėra kriterijus, atleidžiantis nuo arešto bausmės atlikimo. Bausmė negali būti tik simbolinė, todėl apie bausmę, varžančią laisvę, apeliantas privalėjo galvoti prieš darydamas nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje. Todėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos ir arešto bausmė į baudą nekeistina.Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam buvo paskirta arešto bausmė. Kadangi teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu jis buvo nedirbantis, todėl sutiko su prokuroro jam siūloma bausme – areštu, tačiau baudžiamasis įstatymas už minėtos veikos padarymą numato ir kitas bausmių rūšis. Jo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą, jau ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kritiškai vertino savo veiksmus ir dėl šiuo metu palankiai susiklosčiusių aplinkybių jam galėtų būti paskirta ir kita bausmės rūšis – bauda. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. lapkričio 23 d. priimtas Kauno apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 15 d., todėl nėra revizuojamas. K. N. buvo išaiškinta, kad nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per keturiolika dienų nuo šio dokumento gavimo dienos jis turi teisę paduoti Kauno apylinkės teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Šia teise nuteistasis nepasinaudojo, todėl teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo ir yra vykdomas BPK nustatyta tvarka.Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su 2017 m. lapkričio 23 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme pagrįstai subendrinta vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių nuostatomis, be to, parinktas nuteistajam palankesnis bausmių bendrinimo būdas – dalinis bausmių sudėjimas. Todėl dar labiau mažinti nustatytos galutinės šešiasdešimties parų arešto bausmės nėra pagrindo. Bausmių apėmimo taikymui nėra pagrindo (BK 63 straipsnio 5 dalis), nes nenustatyta ideali nusikalstamų veikų sutaptis, nenustatyta, jog padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, o BK 253 straipsnio 1 dalyje – apysunkis tyčinis nusikaltimas), nuteistajam nepaskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Daroma išvada, kad bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. N. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.