Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-259-133/11

2011 m. balandžio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintajam J. B., jo gynėjai advokatei Vidutei Tiškuvienei, nukentėjusiajam S. Š., jo atstovui advokatui Kostui Žilinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. Š. ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. išteisintas dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B., a.k. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d, dėl to, kad jis 2008 m. rugsėjo 28 d. apie 12 val. Alytuje, Užuolankos g., asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju S. Š. metu, tyčia spirdamas koja nukentėjusiajam vieną kartą į nosį, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies lūžimo, galvos smegenų sutrenkimo S. Š. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Išteisinamąjį nuosprendį skundė nukentėjusysis S. Š. ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras.

Policijos pareigūnas R. S. parodė, kad pagal iškvietimą atvykęs į įvykio vietą, pamatė dvi automašinas - šiukšlių išvežimo mašiną, kuri stovėjo apie vieną metrą nuo susikirtimo su pagrindiniu keliu ir lengvąjį automobilį. Jis patvirtino, kad šiukšlių išvežimo mašinos dureles, o kartu ir įvykio aplinkybes pilnai galėjo matyti lengvojo automobilio keleiviai. Jis parodė, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis jam pasakė, kad šiukšlių išvežimo mašinos vairuotojas spyrė jam į veidą ir kad skauda nosį. Netikėti šio liudytojo parodymais jokio pagrindo nėra.

Tai, kad byla nuo pat pradžių buvo tiriama tendencingai įrodo tas faktas, kad ją tirti pradėjo ir pirmines apklausas atliko to paties skyriaus kuriame dirba J. B. sūnus pareigūnai. Nors įvykis buvo vienas bei abiejų sužalojimai teisiškai vertintini vienodai. S. Š. buvo inkriminuoti du baudžiamojo kodekso straipsniai - LR BK 138 str. 1 d. ir LR BK 284 str. 1 d. tuo tarpu J. B. veika iš karto buvo kvalifikuojama tik pagal vieną LR BK 138 str. 1 d.

Nosies kaulų lūžimas ir galvos smegenų sutrenkimas nukentėjusiajam atsirado J. B. spyrus jam į veidą ir jis privalo už savo veiką atsakyti pagal įstatymą.

Prokuroro nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Darydamas išvadas, teismas vienais duomenimis nepagrįstai rėmėsi, o kitus nepagrįstai atmetė. Įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, o ne jų visetą.

Teismas nepagrįstai patikėjo išteisintojo J. B. bei jo bendradarbių, liudytojų K. G. ir B. B. parodymais, jų nesiedamas su kita bylos medžiaga, o nukentėjusiojo S. Š., jo žmonos bei dukros ir policijos pareigūno R. S., kuris nesusijęs nei su išteisintuoju, nei su nukentėjusiuoju, parodymus nepagrįstai atmetė. J. B. apklaustas teisme nurodė, kad automobilį vairavo kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, tai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Pagal jo parodymus nuo šiukšliavežės automobilio iki kairio šaligatvio bortelio, į kurį atsitrenkė L. Š. vairuotas automobilis, buvo 2,8 m. atstumas. Tačiau tai, prokuroro nuomone, akivaizdžiai prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokole nustatytoms aplinkybėms, policijos pareigūno R. S. parodymams, L. Š., nukentėjusiojo S. Š. bei liudytojų K. G. ir B. B. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad šiukšlevežės vairuotojas dėl sankryžos ypatumų ir automobilio dydžio negalėtų saugiai pasukti į dešinę pusę, jeigu važiuotų prie pat dešiniojo šaligatvio. Apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje liudytojas R. S. parodė, kad kai atvyko į iškvietimą dėl konflikto Užuolankos g., šiukšlevežės automobilis stovėjo užtvėręs įvažiavimą iš Vilniaus g. į Užuolankos gatvę ir neužvažiavus ant šaligatvio įvažiuoti į Užuolankos gatvę nebuvo galimybės. Taip pat nurodė ir nukentėjęs bei liudytoja L. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti K. G. ir B. B., važiavę su J. B., taip pat nurodė, kad lengvasis automobilis negalėjo įsukti iš Vilniaus g. į Užuolankos g. neužvažiavęs ant šaligatvio dėl to, kad šiukšliavežės automobilis užstojo įvažiavimą ir lengvasis automobilis pasuko dešiniau ir atsitrenkė į kelkraščio bortelį. Teisiamojo posėdžio metu K. G. ir B. B. dėl šių aplinkybių parodymus pakeitė ir nurodė, kad šiukšliavežės automobilis netrukdė įvažiuoti į Užuolankos gatvę. Nuosprendyje nurodyta, kad kelia abejonių S. Š. parodymai dėl šiukšliavežės stovėjimo vietos, nes neaišku kokiu būdu lengvasis automobilis galėjo prasilenkti su šiukšlevežės automobiliu, jeigu nuo šaligatvio bortelio iki jo buvo iki 1 m. atstumas ir jis remiasi išteisintojo J. B. bei B. B. ir K. G. parodymais. Tokia išvada nepagrįsta, nes nesiremiama liudytojo R. S. parodymais, kad šiukšlevežės automobilis stovėjo nuo kelkraščio bortelio tokiu atstumu, kad lengvasis automobilis negalėjo saugiai pravažiuoti. Liudytojai L. Š., K. G., išteisintasis J. B. parodė, kad šiukšlevežės automobilis, lengvajam automobiliui įvažiuojant į Užuolankos gatvę, ne stovėjo, o judėjo link Vilniaus g., ir todėl lengvasis automobilis galėjo pravažiuoti pro tarpą, kliudęs bortelį. Šiukšlevežės automobiliui pavažiavus toliau ir sustojus, tarpas sumažėjo. Atsižvelgiant į išvardintus duomenis, atmetant nenuoseklius ir prieštaringus K. G. ir B. B. parodymus, akivaizdu, kad J. B. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė neteisingą savo vairuoto automobilio stovėjimo vietą, todėl teismas neteisingai atmetė nukentėjusiojo S. Š., liudytojų R. S., L. Š. ir B. Š. parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu K. G. ir B. B. taip pat parodė, kad lengvajam automobiliui po atsitrenkimo nuvažiavus ir šiukšlevežės automobiliui stovint prie vairuotojo pusės pribėgo šaukdamas vyriškis, tada J. B. išlipo į lauką. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu K. G. ir B. B. parodymus dėl šių aplinkybių pakeitė ir nurodė, kad vyriškis priėjo prie J. B., kai jis buvo išlipęs iš automobilio. Jeigu tikėti tokiais parodymais, tai J. B. negalėjo įspirti S. Š. į nosį nukentėjusiojo, L. Š. ir B. Š. nurodytom aplinkybėm. Tačiau prie bylos prijungtame, įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-51-224/2009, kuriuo S. Š. nuteistas dėl J. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo toje pačioje vietoje ir iš esmės tuo pačiu laiku, užfiksuoti priešingi liudytojo B. B. parodymai jis nurodė, kad „prie jų automobilio atlėkė kaltinamasis. Tuomet išlipo ir jų vairuotojas...". Iš šio nuosprendžio matosi, kad B. B. parodymai duoti teisme byloje, kurioje nuteistas S. Š., sutapo su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o šioje byloje skiriasi. Todėl yra akivaizdus B. B. ir K. G. parodymų prieštaravimas ir nenuoseklumas. Nepaisant to, teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi šiais parodymais.

Apklaustas teismo posėdyje ekspertas L. U., ikiteisminio tyrimo metu davęs išvadą apie S. Š. sužalojimą, nurodė, kad atsitrenkiant nosim į plokščias detales turėjo būti nubrozdijimas. Kad ant S. Š. nosies buvo kokių nors sužalojimų po įvykio niekas nenurodė. Iš to seka, kad S. Š. sužalotas spiriant jam koja į nosį, o ne atsitrenkiant į automobilio vidaus detales. Teismas taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad pagal bylos duomenis J. B. S. Š. galėjo sužaloti pasisukęs į S. Š. priekiu, t.y. nugara į automobilyje sėdėjusius K. G. ir B. B. ir savo kūnu jiems užstodamas matomumą, todėl K. G. ir B. B. objektyviai galėjo nematyti J. B. spyrio koja S. Š.. Dėl šių aplinkybių teismas taip pat negalėtų remtis K. G. ir B. B. parodymais, kaip neginčijamais.

Teismas vertindamas L. Š. parodymų patikimumą apeliavo į Kauno apygardos teismo nutartį, kuria atmestas S. Š. skundas ir paliktas galioti nuosprendis, kuriuo jis nuteistas dėl J. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šioje nutartyje liudytojos L. Š. parodymai, vertinti kaip ginčijami, nes prieštaravo faktinėms bylos aplinkybėms, nes L. Š. nurodė, kad S. Š. nemušė J. B.. Manoma, kad L. Š. eidama nuo savo automobilio galėjo ir nematyti, kaip S. Š. mušė J. B., nes juos užstojo šiukšlevežės automobilis, tai matosi iš tardymo eksperimento šioje byloje. Tačiau šioje byloje atmesti L. Š. parodymų, kaip neatitinkančių bylos aplinkybių, remiantis kitos bylos nutartimi nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matosi, kad parodymų patikrinimo vietoje metu J. B. neteisingai nurodė jo vairuotos šiukšlevežės stovėjimo vietą ir tardymo eksperimentu nustatyta, kad L. Š. bei jos dukra B. Š. objektyviai galėjo matyti S. Š. sužalojimą. Nutartyje Kauno apygardos teismas nurodė, kad byloje yra nemažai vieni kitiems prieštaraujančių duomenų ir pasisakė, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė prieštaringus, nenuoseklius duomenis. Šioje byloje tiriamos aplinkybės dėl S. Š. sužalojimo, todėl K. G., B. B. prieštaringi, nenuoseklūs parodymai atmestini kaip neteisingi.

Prokuroro teigimu, akivaizdu, kad J. B. nurodė ne objektyvias bylos aplinkybes, o palankias sau, kad išvengti atsakomybės. K. G. ir B. B. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jie sutapo su nukentėjusiojo bei kitų liudytojų parodymais, išskyrus dėl J. B. ir S. Š. sužalojimo. Teisminio tyrimo metu K. G. ir B. B. davė parodymus palankius J. B., nors jie prieštaringi ir tarpusavyje. S. Š. ir B. Š. parodymais teismas nesirėmė dėl to, kad yra S. Š. žmona ir dukra ir kad pagal J. B. parodytą šiukšlevežės automobilio stovėjimo vietą galėjo nematyti kaip J. B. spiria S. Š., nors bylos duomenys rodo, kad J. B. vairuojamas automobilis stovėjo ne toje vietoje, kur nurodo J. B.. Esant tokioms aplinkybėms I-os instancijos teismas byloje priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, todėl jis naikintinas ir J. B. pripažintinas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusįjį, jo atstovą, prašiusius nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo skundus tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiojo ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas J. B.. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. B. kaltės klausimą ir jį išteisindamas vadovavosi bylos medžiaga ir pagrįstai konstatavo, kad nustatytų aplinkybių, kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia jam inkriminuotos veikos objektyviosios pusės realumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. kaltinamasis J. B. dirbo ir vairavo specialios paskirties automobilį ,,Mersedes Benz“, kuris skirtas vežioti šiukšlėms. Kaltinamasis J. B. ir kartu su juo dirbę darbininkai K. G., B. B. sėdėdami automobilio kabinoje važiavo nustatytu maršrutu rinkdami šiukšles iš konteinerių. Automobilis išvažiavo iš gyvenamųjų namų teritorijos ir Užuolankos g. važiavo link Vilniaus g. Kaltinamasis nurodė, kad automobilis važiavo arti dešinio kelkraščio ir norėjo daryti posūkį į dešinę. Tuo metu iš Vilniaus g. įsuko nukentėjusiojo žmonos vairuojamas automobilis ir pastarieji išgirdo trenksmą. Pasižiūrėjęs į veidrodėlius, automobilio nematė. Šias aplinkybes patvirtino kartu su kaltinamuoju kabinoje važiavę liudytojai K. G., B. B., bei į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas R. S., kuris taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo automobilis buvo už šiukšliavežės.

J. B. parodymais pagrįstai nustatyta, kad prie jo pribėgęs nukentėjusysis S. Š. sudavė kelis smūgius jam į galvą, spyrė į šoną, dėl suduotų smūgių jis parkrito ant žemės. Sužalojimo pasekoje jam buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šie J. B. parodymai neprieštaravo jo parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu.

Liudytojų K. G. ir B. B. parodymais pagrįstai nustatyta, kad J. B., norėdamas pasižiūrėti kas įvyko, išlipo iš automobilio ir jie neužilgo išgirdo triukšmą ir matė, kaip nukentėjusysis muša J. B.. Liudytojai savo parodymuose kategoriškai neigė, kad J. B. sėdėdamas automobilyje koja spyrė nukentėjusiajam į galvą ir tokiu būdu galėjo jį sužaloti.

Nukentėjusiojo S. Š. apeliacinio skundo motyvai, kad liudytojų K. G. ir B. B. parodymuose yra prieštaravimų, kurie nuosprendyje liko neįvertinti ir neaptarti, kaip automobilio judėjimas ar stovėjimas prieš įvykį, ar ant J. B. veido matėsi kraujo, yra visiškai neesminiai ir juo labiau neįvardintini, kaip prieštaravimai įtakojantys J. B. kaltės klausimą. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo kitas teiginys dėl liudytojo R. S. parodymų, kad „atvykęs pagal iškvietimą į įvykio vietą ir paklausus J. B. apie šašus ant jo veido gavo atsakymą, jog jie nėra susiję su įvykiu ir jokių kraujo ar sumušimo pėdsakų ant J. B. veido nebuvo“, neatitinka protokole užfiksuotų duomenų. Susipažinus su I instancijos teisiamojo posėdžio protokolu, matyt, kad veido sumušimo įvertinimas nebuvo iš J. B. žodžių, o buvo paties liudytojo R. S. pastebėjimas ir nuomonė, kad „ant šiukšliavežės vairuotojo veido matėsi kažkokie senesni nubrozdijimai, bet ne švieži“ (t. 1 b.l. 136).

Vertinti kaip visiškai neabejotinus liudytojo R. S. parodymus, kuriais S. Š. grindžia jo sumušimo faktą, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Kaip matyti iš 2008-11-27 akistatos protokolo, kuri buvo atlikta tarp nukentėjusiojo S. Š. ir įtariamojo J. B., pats S. Š., praėjus gana trumpam laiko tarpui po įvykio tvirtino, kad „kad pareigūnai atvykę paaiškino, kad čia nėra autoįvykis. Dėl muštynių policijos pareigūnams nieko nesakiau.<....>Tada aš su žmona ėjau link savo automobilio, norėjom vykti namo, tačiau pareigūnai sugrąžino ir nurodė vykti į policijos komisariatą, nes J. B. nesutinka gražiuoju išsiskirti.“(t. 1 b.l. 48) Ši aplinkybė, kad J. B. nesutiko po incidento nuvažiuoti ir niekur nesikreipti po sumušimo, patvirtina tai, kad jis patyrė smurtą ir siekė, kad situacija būtų išsiaiškinta ir S. Š. veiksmai būtų atitinkamai įvertinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tikėtina, jog S. Š. apie tariamą spyrį į veidą pasakė tik tuomet, kai J. B. atsisakė išsiskirstyti „gražiuoju“.

Baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga – J. B. charakteristika iš darbovietės UAB „Dzūtra“, charakterizuojanti J. B. kaip sąžiningą, drausmingą, korektišką asmenį, medicininė pažyma ir jokių kitų duomenų nebuvimas, kas leistų įtarti J. B. esant neadekvataus elgesio, konfliktišką ar agresyvų, kelia labai pagrįstas ir dideles abejones tuo, kad, priėjus S. Š. prie jo vairuojamo automobilio (šiukšliavežės) pasiaiškinti dėl aplinkybių, kurių pasekoje S. Š. žmona turėjo automobiliu „Toyota“ užvažiuoti ant bortelio, pirminiai J. B. veiksmai, net nežinant, kad sprogo lengvojo automobilio padanga, būtų puolamo agresyvaus pobūdžio – dar sėdint automobilyje spirti nei iš šio nei to priėjusiam prie jo žmogui į veidą. Atsižvelgtina ir į tai, kad J. B. beveik dvidešimt metų vyresnis už nukentėjusįjį S. Š., todėl mažai tikėtina, kad beveik šešiasdešimtmetis vyras savo agresyviu elgesiu, darbo metu be suprantamos priežasties siektų provokuoti keturiasdešimtmetį, iššaukiant muštynes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. Š. buvo konstatuotas nosies sumušimas, kas vėliau buvo įvertinta nosies kaulų lūžimu, galvos smegenų sutrenkimu, tačiau, įvertinant tai, kad teismo medicinos ekspertas savo specialisto išvadoje (t1 b.l. 79) nurodė, kad pilnai negalima atmesti galimybės, kad sužalojimas S. Š. galėjo gautis ir autoįvykio metu veidu atsitrenkiant į automobilio salono vidines dalis, abejonių dėl S. Š. sužalojimo padarymo mechanizmo nepašalina, o jas tik dar labiau sustiprina.

Prokuroras savo skunde iš esmės pasisakė dėl automobilių prasilenkimo aplinkybių, jų buvimo vietos po prasilenkimo ir, tuo vadovaujantis, analizavo liudytojų K. G., B. B. L. Š., R. S. parodymų patikimumą ir nuoseklumą.

Apeliacinės instancijos teismas, atidžiai patikrinęs I instancijoje duotus liudytojos L. Š. parodymus, kuriuose liudytoja nemini jokių atstumų, tik nurodė, kad pravažiuoti dviem automobiliams galimybės nebuvo, todėl užšoko ratu ant bordiūro; liudytojo K. G. parodymus teisme, kuriuose nurodė, kad šiukšliavežė nesutrukdė kitai mašinai ir nežino kodėl ji užvažiavo ant bordiūro; liudytojo B. B. parodymus, kad jų automobilis, prieš tai lėtai judėjęs, jau stovėjo ir laukė pravažiavimo galimybės, įvertinus liudytojų K. G. bei B. B. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, bei tai, kad liudytojas R. S. (tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme) pavirtino, kad kai atvyko į iškvietimą dėl konflikto Užuolankos g., šiukšlevežės automobilis stovėjo užtvėręs įvažiavimą iš Vilniaus g. į Užuolankos g. ir neužvažiavus ant šaligatvio įvažiuoti į Užuolankos gatvę nebuvo galimybės, ką taip pat nurodė ir nukentėjęs bei liudytoja L. Š., visiškai pagrįstai, įvertinus visų aplinkybių visetą, suponavo pagrįstą abejonę, kokiu būdu ir kaip nukentėjusiojo žmonos vairuojamas automobilis galėjo prasilenkti su minėtu specialios paskirties automobiliu, kai tarp kelkraščio ir šio automobilio buvo iki 1 m. atstumas ir kad ši teismo išvada nereikalauja jokių specialių žinių. Todėl apylinkės teismo išvada, kad liudytojos L. Š. ir B. Š. galimybės matyti, kaltinamojo veiksmus kabinoje ar išlipant iš kabinos - smūgio koja sudavimą buvo labai ribotos ar netgi negalimos, nes L. Š. vairuotas automobilis jau buvo prasilenkęs ir stovėjo už šiukšliavežės automobilio, kas ir konstatuota eksperimento dalyje, be to, buvo atsižvelgta ir į tai, kad jo taip pat nematė ir liudytojai K. G. ir B. B., todėl teismas L. Š. ir B. Š. parodymus atmetė kaip paneigtus kitais minėtais įrodymais.

Prokuroro apeliacinio skundo motyvas dėl liudytojų K. G. ir B. B. parodymų nenuoseklumo dėl to, kad lengvajam automobiliui po atsitrenkimo nuvažiavus ir šiukšlevežės automobiliui stovint, prie vairuotojo pusės pribėgo šaukdamas vyriškis ir tada J. B. išlipo į lauką, o teisminio nagrinėjimo metu K. G. ir B. B. parodymus dėl šių aplinkybių pakeitė, nurodydami, kad vyriškis priėjo prie J. B., kai jis buvo išlipęs iš automobilio, prieštaringumu negali būti įvardinta. Tai, kad liudytojų parodymuose aplinkybių ne esminės detalės nesutampa, visiškai paaiškinama tuo, kad liudytojų apklausas skiria pusės metų laiko tarpas, todėl neatitikimai galimi ir jie nėra esminiai. Aplinkybė ar J. B. buvo dar automobilyje, ar jau buvo iš jo išlipęs, savaime tariamo spyrio koja nukentėjusiajam į veidą nepatvirtina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo specialisto išvadoje konstatuotas S. Š. nosies kaulų lūžimas ir galvos smegenų sutrenkimas, ištyrus bylos aplinkybės, jų visetą, neginčijamai nepatvirtina ir kelia pagrįstas abejones, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tomis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas kaltinimas J. B., todė tik teismo specialisto išvada šioje byloje nesudarė pagrindo pripažinti J. B. kaltu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Šioje byloje apylinkės teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbu tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Esant šioms aplinkybėms, byloje pagrįstai J. B. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, o nukentėjusiojo ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinių skundų motyvais keisti šį nuosprendį nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nukentėjusiojo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmetami, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-01-18 nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo S. Š. ir Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-01-18 nuosprendžio atmesti.