Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl praleisto skundo padavimo teismui termino nurodė, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pensiją, nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009-12-09 yra priimtas Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalimi remiantis ir buvo sumažintos valstybinės pensijos. Teigia, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, t. y. iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti ir išaiškino šių ginčų nagrinėjimo tvarką ir terminus.

Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą ir žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atstatytos, į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus nustatytas kompensavimo mechanizmas ir jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Tikėjimas, kad visiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs pensijos skirtumas, buvo pagrįstas tuo, kad be administracinių teismų sprendimų kiekvieno pareigūno atžvilgiu taip buvo pasielgta po to, kai Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Vadovaujantis šiuo nutarimu visiems be išimties pareigūnams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002-2004 metais. Apie tai, kad nebus išmokėtas susidaręs valstybinės pensijos skirtumas, teigia sužinojęs tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai pateiktu VRM atsakymu į kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“, kuriame buvo nurodyta, kad VRM nekvescionuoja Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Be to, atsižvelgiant į tai, kad susipažino su 2013-06-11 Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, kadangi itin sunkios ekonominės finansinės padėties susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, ir supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, raštu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM, prašydamas perskaičiuoti jam paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009-12-09 galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nėra aiški, nusprendė kreiptis į teismą.

Dėl ginčo esmės nurodė, kad 2012-12-20 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, pratęsiantį Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybinių pensijų ir atskirų kitų socialinių išmokų gavėjams iki 2013-12-31. Pabrėžė, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalintis visa visuomenė. Pareiškėjas abejoja, ar socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2012-2013 metams vis dar yra būtina priemonė, t. y. ar vis dar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti, nepažeidžia aukščiau paminėtų konstitucinių principų.

Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia ir Konstitucijos 52, 23 bei 29 straipsniais, nurodydamas, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos, o valstybė prisiėmusi įsipareigojimus asmeniui, privalo juos vykdyti, užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą ( 1-10 b. l.).

Prieštarauja dėl bylos sustabdymo, kadangi mano, jog byla turi būti nagrinėjama pagal esamą teisinę padėtį. Prireikus, po Konstitucinio teismo nutarimo pensijos nepriemoka būtų kompensuota per kompensavimo mechanizmą arba naują pareiškėjo kreipimąsi į teismą nauju pagrindu (26 b. l. ).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą tenkintinas. Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad remiantis Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtinta 2001-05-08 Išvada skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą pareiškėjui nuo 2001-04-10 neterminuotai paskirta 442,21 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą ( 20 b. l.). Nuo 2010-01-01 pareiškėjui paskirtos mokamos pensijos dydis (484,32 Lt + 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas) perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą, ir mokama sumažinta 715,81 Lt dydžio pensija ( 24-25 b. l.).

Pareiškėjas 2014-04-23 kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM su prašymu paskaičiuoti, koks susidarė skirtumas tarp jam VRM sprendimu paskirtos valstybinės pensijos ir nuo 2010-01-01 iki 2013-12-01 išmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ir susidariusį skirtumą išmokėti ( 21 b. l.).

VRM 2014-05-08 sprendimu Nr. 1D-3571(11) atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką, motyvuodama tuo, kad tam neturi teisinio pagrindo. Sprendime pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovas nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. VRM sprendime pažymėjo, kad ji privalo vykdyti šį įstatymą, nepaisydami Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinka Konstituciją. Sprendime taip pat nurodyta, kad įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato ( 22-23 b. l.).

Byloje ginčas kilo dėl VRM 2014-05-08 sprendimo Nr. 1D-3571 (11), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. bei 15 str. 2 d. nuostatas ir mokėti visą paskirtą pensiją.

Dėl kreipimosi terminų

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo normas (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Pagal Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktą pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010-01-01, atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Taigi, pareiškėjas apie pažeistas teises sužinojo arba turėjo sužinoti gavęs pensiją už 2010 m. sausio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2010 m. vasario mėnesį. Tačiau į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2014-05-26 ( 15 b. l.), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir ABTĮ 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Pareiškėjas termino kreiptis į teismą praleidimą iš esmės motyvuoja tuo, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog sumažintos valstybinės pensijos bus kompensuotos, be to, nebuvo aiški tokių ginčų sprendimo tvarka.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Be to, šiuo atveju vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, yra pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti ir atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Dėl ginčo esmės

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014-05-05 Pažymos apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-2503 duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pareiškėjui paskirtos pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos (13-14 b. l.).

Pagal 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kurio 1 d. nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 str. 2 d. 1 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymo (2012-12-20 redakcija, Nr. XII-92) konstitucingumo, kadangi mano, jog Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimas 2012-2013 metams tik tam tikrai socialinių išmokų gavėjams, tame tarpe ir valstybinių pensijų gavėjams, yra diskriminacinis, pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principus.

Vadovaujantis ABTĮ 4 str. 2 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog jis taikomas tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Be to, Laikinajame įstatyme Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.

Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6d. nutarimas).

Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, apibendrintina, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisini reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi, dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei Valstybinės pensijos (šiuo atveju - pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (atitinkamai: Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-730 ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas iki 2013-12-31.

Kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o šių nuostatų galiojimo pratęsimo 2012-2013 metams teisėtumas teismui nekelia abejonių, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagrįstai. Atitinkamai pripažintinas teisėtu ir pagrįstu VRM 2014-05-08 sprendimas Nr. 1D-3571(11), todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl minėto sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Atnaujinti pareiškėjui V. P. terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.