Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės Dovilės Užkurėnės kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 13 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus. Šie BPK pažeidimai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžių priėmimą.

Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. J., nesant pakankamai jo kaltę pagrindžiančių duomenų, taip pat jo veiksmuose nesant jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimo neištaisė. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo viso bylos proceso metu nuosekliais nuteistojo V. J. ir kitų nuteistųjų parodymais, nemotyvavo, kodėl jų parodymus laiko tik gynybine versija, atmetė liudytojo A. A. parodymus, neatsižvelgė į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmestinai įvertino apeliacinio skundo argumentus, dėl daugumos jų nepasisakė, tik atkartojo kai kuriuos pirmosios instancijos teismo motyvus. Teismai visus neaiškumus ir abejones vertino kaltinamojo nenaudai, o išvadas grindė prielaidomis, taip pažeisdami in dubio pro reo principą. Taip buvo pažeista ir kaltinamojo teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta teisingai nešališko teismo. Be to, buvo pažeistos nuteistojo V. J. teisės į gynybą ir būti informuotam apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), nes netiksliai suformuluotas kaltinimas, o skundžiamuose nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės neatspindi inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties, kaltė nepagrindžiama bylos įrodymais. Tai laikytina teisės į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo ir į teisingą procesą pažeidimu.

Tuo metu, kai iš V. J. buvo paimti prašomi UAB „S“ dokumentai, pranešimas apie įtarimą jam nebuvo įteiktas, taip pat jis nebuvo apklaustas kaip specialusis liudytojas. Specialiuoju liudytoju V. J. apklaustas tik 2018 m. lapkričio 27 d., o pranešimas apie įtarimą jam įteiktas 2020 m. birželio 1 d. Taip šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius ir BK 80 straipsnio 1 punkto nuostata. Todėl bylos įrodymai – V. J. VMI pateikti UAB „Sidora“ buhalterinės apskaitos dokumentai – neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, nes yra gauti neteisėtu būdu.

Nuteistojo kaltė dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymo grindžiama vien tuo, kad 2017 m. spalio 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo fiktyvi ir tuo, kad nekilnojamojo turto objektus įsigijo ne UAB „CM“, bet UAB „S“. Tačiau tokia teismo išvada grindžiama tik spėjimu. Iš tikrųjų abi bendrovės siekė ne nusikalstamų tikslų, o gauti pelną. Sudaryti sandoriai realūs, pagrįsti verslo logika. Dokumentuose atspindėti tikri sandoriai, juose nurodytos tikros ir realiai įvykusios faktinės aplinkybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti, kad turto įsigijimo sandoris būtų buvęs fiktyvus. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2017 m lapkričio 14 d. preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „AD T“ ir UAB „CM“ bei 2017 m. lapkričio 17 d. sąskaita faktūra buvo fiktyvios. Nepagrįstas ir teismo teiginys, kad V. J. žinojo UAB „CM“ banko sąskaitose turimų lėšų dydį. V. J. UAB „CM“ nevaldė ir neturėjo prisijungimo prie šios bendrovės banko sąskaitų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. J. iš UAB „S“ pervedė 588 940 Eur į UAB „CM“ nurodytas bankų sąskaitas, iš jų pinigines lėšas savo nuožiūra be jokių įvykusius sandorius pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų pervedė į užsienio bendroves. Nei V. J., nei UAB „S“ neturėjo ryšio su užsienio bendrovėmis.

Įvertinus tai, kad 2017 m. spalio 18 d. notarinėje nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartyje ir jos pagrindu E. G. išrašytoje 2017 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta realiai įvykusi ūkinė operacija ir duomenys, darytina išvada, kad UAB „S“ veiksmuose, įtraukiant šią PVM sąskaitą faktūrą į buhalterinę apskaitą, apgaulės nėra. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. J., UAB „S“ ir E. G. veiksmuose nustatė sukčiavimo objektyvųjį požymį – didelės vertės turtinės prievolės panaikinimą. Teismai neatkreipė dėmesio į esminę aplinkybę, kurią patvirtina ir VMI 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimas su priedu Nr. 1, kad UAB „S“ neturėjo pareigos valstybės biudžetui, priešingai, būtent VMI turėjo pareigą grąžinti UAB „S“ 259 000 Eur dydžio PVM permoką, į kurią UAB „S“ prarado teisę būtent dėl patvirtintos 260 400 Eur PVM sumos. Taigi UAB „S“ negavo naudos, nes neišvengė jokios turtinės prievolės valstybei, o tik patyrė 259 000 Eur dydžio nuostolį. Kadangi nagrinėjamu atveju jokia žala niekam (išskyrus bendrovei „S“) nebuvo padaryta, dėl V. J. ir UAB „S“ veiksmų neatsirado baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, V. J. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 3 dalį negalima. Kita vertus, pagal teismų praktiką, jeigu nustatoma, kad kaltininkas pats neklastojo dokumentų, o tik pasinaudojo suklastotais dokumentais (šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. J. dokumentų neklastojo), jo veika kvalifikuojama tik kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio atitinkamas dalis.

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bendrininkavimo tėra prielaidos, grindžiamos tik V. J. žinojimu, kad UAB „CM“ ketina įsigyti nekilnojamąjį turtą varžytinėse iš skolintų lėšų. Bylos duomenys patvirtina, kad V. J. veikė atskirai nuo E. G.

Teismai nesivadovavo teismų praktika, neatribojo nusikalstamų veikų nuo civilinio delikto, taip pažeidė ultima ratio principą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. J. ir jo gynėja advokatė D. Užkurėnė nesutinka su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis, kuriomis remiantis padarytos išvados, kad V. J., veikdamas bendrininkų grupe, padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Tačiau tokie teiginiai, kuriais tik nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiant subjektyvų bylos įrodymų bei situacijos vertinimą, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Teisėjų atrankos kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad klausimai dėl nuteistojo V. J., kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymų vertinimo, jų patikimumo, kitų bylos įrodymų vertinimo, V. J. VMI pateiktų UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentų pripažinimo neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius pažeidimo ir BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimo, inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių nebuvimo, ultima ratio principo pažeidimo, buvo keliami ir nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde. Į juos apeliacinės instancijos teismas atsakė, pateikdamas aiškius ir išsamius motyvus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės Dovilės Užkurėnės kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.