- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-29
- Bylos Nr.
- eI2-10738-283/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00415-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Giedrės Kairienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas, ir M. Š.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-13539 „Neskirti ligos išmokos“ (toliau – Panevėžio skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (18.2E)I-11011 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. VPA_SP11E-13539“ (toliau – Fondo valdybos sprendimas); 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių skirti pareiškėjui ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. liepos 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje pagal bendrojo ugdymo programą, o per vasaros atostogas nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) "(duomenys neskelbtini)" Pareiškėjui susirgus, nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti ligos išmoką. Nurodyta išmoka pareiškėjui nebuvo skirta, remiantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nustačius, kad ligos laikotarpiu jis neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesiu arba 6 mėnesiu per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo ( pareiškėjo ligos socialinio draudimo stažas per 12 mėnesių buvo 2 mėnesiai 5 dienos, o per 24 mėnesius – 2 mėnesiai 5 dienos).
Pareiškėjas, nurodęs, kad ginčo laikotarpiu mokėsi gimnazijoje pagal bendrojo ugdymo programą, teigė, jog ligos išmoka jam turi būti skirta, pritaikius Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, ligos išmoką turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).
Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus ir Fondo valdybos priimtais sprendimais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1370-502/2020 pateiktais išaiškinimais, kadangi, pareiškėjo nuomone, šios bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos jo keliamo ginčo atveju. Nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eA-1370-502/2020 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje
išaiškino, kad laikinojo nedarbingumo pradžios susiejimą su bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimu reikia suprasti ne kaip savarankišką sąlygą, o kaip įstatymų leidėjo nustatytą maksimalų (vėliausią) terminą iki kada apdraustasis asmuo iki 26 metu amžiaus, neįgijęs reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas, teisę gauti ligos išmoką turi ir paminėto mokymosi ar studijų metu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1370-502/20, be kita ko, pabrėžta, jog kitoks teisės normos aiškinimas prieštarautų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylantiems reikalavimams, kartu ir konstituciniams teisingumo, darnios visuomenės imperatyvams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi tuo atveju, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Pareiškėjas reikalavimą atsižvelgti į aukščiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalimi, nustatančia vienodos teismų praktikos formavimo principą. Tai, pareiškėjo nuomone, reiškia, jog VSDFV Panevėžio skyrius ir Fondo valdyba, priimdami skundžiamus sprendimus, privalėjo remtis suformuota teismų praktika ir Įstatymą taikyti nenukrypstant nuo jos.
Atsiliepimas
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimais prašė M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai atsiliepimuose iš esmės išdėstė tapačias ginčo faktines aplinkybes, pateikė analogišką taikomų teisės normų aiškinimą bei rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais ir motyvai.
Atsakovai paaiškino, kad ligos išmokos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais (toliau – Nuostatai). Atsakovai, remdamiesi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte, šio straipsnio 3 dalyje, Nuostatų 21 punkte įtvirtintomis nuostatomis, aptarę pareiškėjo laikino nedarbingumo laikotarpį, ligos socialinio draudimo stažo trukmę ir jo įgijimo laikotarpius, atsižvelgę į tai, kad laikinojo nedarbingumo pradžios dieną, t. y. 2022 m. liepos 25 d., pareiškėjas neturėjo reikiamos trukmės ligos socialinio draudimo stažo ir dėl šios priežasties nepateko į Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą stažo netaikymo išimtį, t. y. nebuvo baigęs mokymosi programos ir nepateikė išsilavinimo įgijimą įteisinančio dokumento, teigė, kad ligos išmoka iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų už 2022 m. liepos 27 d. – 2022 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpį jam negalėjo būti skiriama.
Atsakovai, vertindami skundo argumentus, kad nagrinėjamo ginčo atveju turi būti vadovaujamasi analogiško pobūdžio byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2020 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1370/502/2020 išaiškino, jog laikinojo nedarbingumo pradžios susiejimą su bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimu Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje reikia suprasti ne kaip savarankišką sąlygą, o kaip įstatymų leidėjo nustatytą maksimalų (vėliausią) terminą, iki kada apdraustasis asmuo iki 26 metų amžiaus, neįgijęs reikalaujamo ligos socialinio draudimo stažo dėl aptarto mokymosi, gali tapti laikinai nedarbingu ir dėl to turėti teisę į ligos išmoką. Taigi, teisę gauti ligos išmoką turi ir paminėto mokymosi bei studijų metu, o kitoks teisės aiškinimas prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris neatsiejamas nuo asmenų lygiateisiškumo principo, kuris būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Atsiliepimas
Atsakovai teigė, kad, priimant skundžiamus sprendimus, buvo laikomasi ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, procedūrų ir taisyklių, atsakovai veikė jiems suteiktų įgaliojimų ribose. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo pažeisti teisės aktai, tik teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje išaiškino, kad šiam ginčui aktualią teisės normą reikia aiškinti kitaip, nei taikė VSDFV Panevėžio skyrius. Nurodė, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisės aiškinti ar taikyti Nuostatų 69.1 punkte įtvirtintą nuostatą plečiamai, t. y. skirti ligos išmokas nereikalaujant mokslo baigimo įrodančio dokumento, nes tokio dokumento pateikimas yra būtina sąlyga ligos išmokos skyrimui pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Atsakovų nuomone, reikalaujant pateikti mokslo baigimo įrodantį dokumentą su jame nurodyta mokslų baigimo data yra siekiama nustatyti, kada prasidėjo asmens laikinasis nedarbingumas – ar per 6 mėnesius nuo programos pabaigos, ar vėliau. Tvirtino, kad įstatymų leidėjas akivaizdžiai turėjo ketinimą įtvirtinti, kad netaikant stažo reikalavimo ligos išmoka skirtina tik tiems asmenims iki 26 metų, kuriems laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą. Atsakovų nuomone, aiškinant šią normą kitaip, Įstatyme įtvirtintas reikalavimas pateikti mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą prarastų prasmę, t. y. negalėtų būti taikomas.
Atsakovai tvirtino, kad ligos išmoka yra socialinio draudimo išmoka, kurios mokėjimas paremtas socialinio draudimo įmokų mokėjimu tam tikrą laikotarpį, ligos išmokų atveju – mažiausiai 3 mėnesius. Įstatymo 8 straipsnyje numatyti ligos išmokų skyrimo nereikalaujant stažo atvejai yra išskirtiniai ir ypatingi tuo, kad numatyti asmenims, kurie neįgijo stažo dėl svarbių priežasčių, t. y. kurie faktiškai negalėjo dirbti dėl to, kad augino vaiką iki 3 metų, mokėsi ar studijavo, atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Jeigu asmuo gali dirbti besimokydamas ar bestudijuodamas, vadinasi, jis gali įgyti reikiamą socialinio draudimo stažą, todėl nėra jokio pagrindo taikyti minėtą 3 mėnesių stažo turėjimo išimtį, nes tokiu atveju toks asmuo niekuo nesiskiria nuo dirbančio asmens, baigusio mokslus anksčiau nei prieš 6 mėnesius ir kuriam stažo reikalavimas yra taikomas.
Atsakovai, pasisakydami dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1370/502/2020 pateikto išaiškinimo, kėlė klausimą, kokį laikotarpį asmuo turi pasimokyti ar pastudijuoti, kad galėtų būti taikoma minėta išimtis – ar 1 dieną, ar 3 mėnesius, ar kitą laikotarpį, nes, pagal nurodytą išaiškinimą, užtenka ir vienos dienos, bei klausimą, kuo toks aptartas asmuo yra pranašesnis už tą, kuris įgijo išsilavinimą, po 5 mėnesių įsidarbino ir dar po 2 mėnesių tapo laikinai nedarbingu (susirgo), nes tokiam asmeniui minėta išimtis nebūtų taikoma, kadangi jo laikinasis nedarbingumas prasidėjo vėliau nei per 6 mėnesius nuo studijų programos baigimo ir ligos išmoka jam nebūtų skiriama, nors socialinio draudimo įmokas mokėjo net 2 mėnesius. Atsakovų teigimu, ligos išmokų skyrimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1370/502/2020 pateiktu išaiškinimu, akivaizdžiai pažeistų asmenų lygiateisiškumo principą, nes aukščiau paminėti asmenys būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Atsakovai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra priėmęs nutarimo dėl konkrečios teisės normos ar jos dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nagrinėjamo ginčo atveju turi būti taikoma galiojanti nuostata, kad asmenys, norėdami gauti ligos išmoką pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį, privalo pateikti atitinkamo išsilavinimo įgijimą įteisinantį dokumentą, Fondo valdybos teritoriniai skyriai privalo reikalauti tokio dokumento reikalauti, o jo nepateikus – neskirti ligos išmokos. Atsakovai tvirtino, kad tokio Fondo valdybos teritorinių skyrių, įskaitant ir VSDFV Panevėžio skyriaus, elgesio reikalauja ir viešosios teisės principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ bei išaiškinimas, jog viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas. Tai reiškia, kad Įstatyme ir Nuostatuose nesant aiškiai įtvirtintos galimybės skirti ligos išmoką besimokančiam (studijuojančiam) asmeniui, VSDFV Panevėžio skyrius priimdamas pareiškėjo pageidaujamą sprendimą, veiktų neteisėtai, viršydamas įgaliojimus.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad galiojančios Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (toliau – Seimo komitetas) 2014 m. rugsėjo 24 d. išvadoje Nr. 103-P-29 „Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 8, 16, 18¹ ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1782)“ (toliau – Seimo komiteto išvada) pateiktą pasiūlymą. Pirminio Projekto 8 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad: „Ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir tapo apdraustaisiais asmenimis iki baigimo arba jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).“ Seimo komiteto išvados 7.2.1 punkte buvo pateiktas pasiūlymas: „1. Pagal galiojantį įstatymą apdraustųjų asmenų iki 26 metų, neįgijusių reikiamo stažo dėl mokymosi, teisė gauti ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, siejama su sąlyga – tapti apdraustuoju (įsidarbinti) per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, todėl įsidarbinę anksčiau arba vėliau asmenys neturi teisės į minėtąsias išmokas, jei neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. 2. Siekiant nevaržyti besimokančių, studijuojančių ir mokslus baigusių asmenų iki 26 metų galimybių įsidarbinti bei užtikrinti šių asmenų socialinę apsaugą po mokslų baigimo tais atvejais, kai jie neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, tikslinga atsisakyti sąlygos - tapti apdraustuoju per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, o šių asmenų teisę gauti minėtas ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas susieti su draudiminiu įvykiu (laikinuoju nedarbingumu ar motinyste, tėvyste, motinyste (tėvyste)), jeigu jis įvyko atitinkamai per 6 (ligos atveju) ar 12 mėnesių (motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) atveju) nuo mokslo baigimo.“ Atsakovai tvirtino, kad įstatymų leidėjas Seimo komiteto pasiūlymui pritarė ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį išdėstė taip: „Ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą)“, t. y. išbraukė sąlygą “ ir tapo apdraustaisiais asmenimis iki baigimo arba jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3,“.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad M. Š. nuo 2022 m. birželio 6 d. iki 2022 m. rugpjūčio 22 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“; pareiškėjas 2022 m. liepos 25 d. – 2022 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu buvo laikinai nedarbingumas ir jam gydymo įstaiga buvo išdavusi laikino nedarbingumo pažymėjimą. Tarp bylos proceso dalyvių ginčas dėl nurodytų aplinkybių nebuvo kilęs.
M. Š. 2022 m. liepos 31 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti ligos išmoką. VSDFV Panevėžio skyrius 2022 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą Nr. VPA_SP11E-13539 „Neskirti ligos išmokos“; sprendimą grindė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Nuostatais bei faktine aplinkybe, kad M. Š. neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, jo turimas stažas per 12 mėnesių sudaro 2 mėnesius 5 dienas, o per 24 mėnesius irgi 2 mėnesius 5 dienas.
M. Š., nesutikęs su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, skundu kreipėsi į Fondo valdybą ir prašė jį panaikinti. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 30 d. skundą, 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo Nr. VPA_SP11E-13539“, M. Š. skundą atmetė, konstatavusi, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas teisėtas ir pagrįstas, skirti pareiškėjui ligos išmoką nėra teisinio pagrindo. Fondo valdyba priimtą sprendimą grindė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 3 dalies bei Nuostatų 21 ir 69.1 punktų nuostatomis, Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų ir elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemos (EPTS) duomenimis apie pareiškėjui išduotą nedarbingumo pažymėjimą 2022 m. liepos 25 d. – 2022 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu ir duomenimis apie įgytą 2 mėnesių 5 dienų ligos socialinio draudimo stažą. Fondo valdyba teigė, kad reikalavimas įgyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos trukmės ligos socialinio draudimo stažą netaikomas tuomet, kai asmens laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos pabaigos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo, tačiau, pareiškėjas nėra baigęs bendrojo ugdymo programos, todėl jam nurodytos nuostatos netaikytinos.
Byloje nagrinėjamas socialinio draudimo teisinių santykių srityje kilęs ginčas dėl gimnazijoje besimokančio asmens teisės gauti ligos išmoką laikinojo nedarbingumo atveju.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (taikoma 2022 m. liepos 1 d. – 2022 m. lapkričio 1 d. laikotarpio suvestinė redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr.283 redakcija; taikoma nuo 2022 m. liepos 22 d. galiojanti suvestinė redakcija).
Nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte įstatymų leidėjas buvo nustatęs, kad teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.
Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įstatymų leidėjas įtvirtino, kad teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, be kita ko, turi asmenys, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, o 2 dalyje – kad ligos išmoką turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).
Priimtu 2017 m. gruodžio 5 d. įstatymu Nr. XIII-831 Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas taip: „3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.“
Ginčui taikomo 2022 m. liepos 1 d. – 2022 m. lapkričio 1 d. laikotarpio taikomos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse, o Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ligos išmoką turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei studijavo aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos, profesinio mokymo programos arba aukštojo mokslo studijų programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).
Sprendžiant dėl taikomų Įstatyme įtvirtintų normų nuostatų turinio, teismo vertinimu, yra aktuali įstatymų leidėjo valia.
Pateiktame Seimui svarstyti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. X-110 8, 16, 18¹ ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte (Nr. XIIP-1782) buvo siūloma Įstatymo 8 straipsnį papildyti 2 dalimi ir ją išdėstyti taip: „2. Ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir tapo apdraustaisiais asmenimis iki baigimo arba jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).“.
Svarstant šį projektą, Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas (Pagrindinis komitetas) 2014 m. rugsėjo 24 d. pateikė Išvadas dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr.X-110 8, 16, 18¹ ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-1782) (toliau – Išvados). Nurodytas komitetas pateikė nuomonę, kad pagal galiojantį įstatymą apdraustųjų asmenų iki 26 metų, neįgijusių reikiamo stažo dėl mokymosi, teisė gauti ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, siejama su sąlyga - tapti apdraustuoju (įsidarbinti) per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, todėl įsidarbinę anksčiau arba vėliau asmenys neturi teisės į minėtąsias išmokas, jei neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pagrindinio komiteto vertinimu, siekiant nevaržyti besimokančių, studijuojančių ir mokslus baigusių asmenų iki 26 metų galimybių įsidarbinti bei užtikrinti šių asmenų socialinę apsaugą po mokslų baigimo tais atvejais, kai jie neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, tikslinga atsisakyti sąlygos - tapti apdraustuoju per 3 mėnesius nuo mokslo baigimo, o šių asmenų teisę gauti minėtas ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas susieti su draudiminiu įvykiu (laikinuoju nedarbingumu ar motinyste, tėvyste, motinyste (tėvyste)), jeigu jis įvyko atitinkamai per 6 (ligos atveju) ar 12 mėnesių (motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) atveju) nuo mokslo baigimo. Socialinių reikalų ir darbo komitetas (Pagrindinis komitetas) Išvadose suformulavo pasiūlymą Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip: „2. Ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą ir tapo apdraustaisiais asmenimis iki baigimo arba jeigu jie tik baigę atitinkamą mokyklą tapo apdraustaisiais asmenimis per 3, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).“
Iš priimto 2017 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1395 1 straipsnio turinio akivaizdu, kad Seimas sutiko su Socialinių reikalų ir darbo komiteto (Pagrindinio komiteto) pasiūlymu ir Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (šiuo metu – 3 dalį) išdėstė taip: „2. Ligos pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys iki 26 metų, kurie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgijo šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal profesinio mokymo programą bei aukštosiose mokyklose pagal dieninę arba nuolatinę studijų formą, jeigu laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo mokslo baigimo (pagal mokslo baigimą įrodantį dokumentą).“
Apibendrinus tai, kas nustatyta, daroma išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog teisę gauti ligos išmoką, be kita ko, turi asmenys iki 26 metų, iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos neįgiję šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo, jeigu jie šio stažo neįgijo ir dėl to, kad nurodytais laikotarpiais mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą, o laikinasis nedarbingumas prasideda per 6 mėnesius nuo bendrojo ugdymo programos baigimo ir atitinkamo išsilavinimo įgijimo (pagal mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus įteisinantį dokumentą).
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 41 straipsnio 7 dalį, gimnazijos tipui priskiriamos mokyklos, vykdančios švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, vidurinis išsilavinimas įgyjamas baigus vidurinio ugdymo programą ir išlaikius brandos egzaminus, išskyrus atvejus, kai asmuo švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatytais atvejais yra atleidžiamas nuo brandos egzaminų; vidurinį išsilavinimą įgijusių asmenų mokymosi rezultatai apibendrinami ir fiksuojami dalykų metiniais ir išlaikytų brandos egzaminų įvertinimais.
Taikomos redakcijos Nuostatų 69.1 punktas numato, kad socialinio draudimo ligos išmokai gauti teritoriniam skyriui asmenys, nurodyti Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, turi pateikti ir mokymosi ir (ar) kvalifikacijos pasiekimus (atitinkamo išsilavinimo įgijimą) įteisinančio dokumento (pasiekimų pažymėjimo, brandos atestato, diplomo su priedais, kvalifikacijos pažymėjimo su priedais) kopiją, jeigu duomenų apie mokymosi programą, studijų formą bei mokymosi ar studijų baigimo datą nėra valstybės ar žinybiniuose registruose, valstybės ir savivaldybės informacinėse sistemose. Nuostatų 69.1 punktas nurodyta redakcija buvo išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 529 2.1 punktu.
Bylos duomenys patvirtina, kad M. Š. laikino nedarbingumo atsiradimo momentu buvo (duomenys neskelbtini) gimnazijos moksleivis; laikinojo nedarbingumo atsiradimo bei bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir nėra šios mokymo įstaigos baigęs, t. y. nėra baigęs vidurinio ugdymo programos ir išlaikęs brandos egzaminų, negavęs pasiekimų pažymėjimo ar brandos atestato. Minėta, kad pareiškėjas iki nedarbingumo pradžios dienos neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažo, jo socialinio draudimo turimas stažas per 12 mėnesių sudaro 2 mėnesius 5 dienas, o per 24 mėnesius irgi 2 mėnesius 5 dienas. VSDFV Panevėžio skyriaus nustatytos ligos socialinio draudimo stažo trukmės pareiškėjas neginčijo.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad M. Š. prašymo skirti ligos išmoką pateikimo dieną neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų teisei į ligos išmoką įgyti bei šio straipsnio 3 dalyje numatytos išimties sąlygų, todėl VSDFV Panevėžio skyrius skundžiamu Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė jam skirti ligos išmoką, o Fondo valdyba pagrįstai šio sprendimo nekeitė ir pareiškėjo skundą atmetė.
Nustačius, kad skundžiami administraciniai sprendimai pagrįsti teisės normomis ir remiantis objektyviais duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra pagrindo pripažinti juos neteisėtais ir panaikinti. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių skirti pareiškėjui socialinio draudimo ligos išmoką.
Pareiškėjas prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal bendrąjį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Atmetus skundą, pareiškėjas teisės į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. Š. skundą ir prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.