Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-155/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-08-30
Bylos Nr.: 2A-155/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: J. K.
Ieškovas: S. B., L. B., A. A., V. B., A. B., J. B.
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities viršininko administracija
Advokatai: Aušra Vaišnorienė, Kęstutis Ragaišis, Irena Maksimovaiir

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-155/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 24.1; 30.4.1; 43.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant: ieškovų atstovėms advokatei Irenai Maksimovai ir advokatei Aušrai Vaišnorienei,

atsakovės atstovui advokatui Kęstučiui Ragaišiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-707-178/2009 pagal ieškovų S. B., L. B., A. A., V. B., A. B., J. B. ieškinį atsakovei J. K. dėl nepagrįsto praturtėjimo. Trečiasis asmuo byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai S. B., L. B., A. A., V. B., A. B., J. B. 2009 m. balandžio 2 d. patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovės J. K. priteisti bendrosios nuosavybės teise natūra 5,7200 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini): ieškovams S. B., L. B., A. A. - po 25/100 dalį šio sklypo, t. y. po 1,43 ha, ieškovams V. B., A. B., J. B. - po 8,33/100 dalį šio sklypo, t. y. po 0,476 ha; priteisti ieškovams S. B., L. B., A. A. iš atsakovės po 40 000 Lt piniginę kompensaciją už parduotą turtą; priteisti ieškovams V. B., A. B., J. B. iš atsakovės po 13 333 Lt piniginę kompensaciją už parduotą turtą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad jų tėvas ir senelis K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,36 ha žemės Valų kaime, Ukmergės rajone, Vilniaus apskrityje. Pagal 1991 m. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – 1991 m. Įstatymo) 2 straipsnio 1 punktą tik ieškovų tėvas K. B. turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į valdytą iki nacionalizacijos turtą atkūrimo. K. B. dėl sveikatos būklės negalėjo pats tuo rūpintis, todėl ieškovai, atsakovė ir jų tėvas susitarė, kad tėvą atstovaus atsakovė. Ieškovai žinojo, kad po tėvo mirties jie bus lygiaverčiai pretendentai į nurodytą turtą ir buvo tikri, kad atsakovė savo įgaliojimus atliks sąžiningai. Ieškovai visą laiką domėjosi žemės atkūrimo bylos eiga, o atsakovė vis tvirtino, kad nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos. K. B. mirė 1994 m. birželio 19 d., tačiau šis faktas neturėjo reikšmės nuosavybės teisių atkūrimui, nes ieškovai žinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 2.1 punkto nuostatas, tėvui grąžintinas turtas turėjo būti paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Pasitikėdami atsakove, ieškovai savarankiškai nesikreipė į žemėtvarkos skyrių. Tik 2005 metais ieškovai sužinojo, kad 1991 m. spalio 29 d. atsakovė pateikė prašymą Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriui ne tėvo K. B., bet savo vardu ir nurodė, kad K. B. yra miręs. Tais pačiais metais ieškovai sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 1999 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 41-6532 atsakovei vietoj turėtos 1,93 ha žemės perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis bendro 2,70 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). VAVA 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13245 atsakovei vietoj 4,43 ha žemės perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis bendro 5,72 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Atsakovė apgaulės būdu įgijo nuosavybės teisę į 8,42 ha žemę, nes ji turėjo būti grąžinta 1994 metais mirusio tėvo vardu ir paveldėta lygiomis dalimis visų jo vaikų. 2006 metais ieškovai sužinojo, kad atsakovė dalį žemės (2,70 ha sklypą) pardavė, tačiau pasidalinti pinigais atsisakė. Ieškovai neatsisakė ir neketino atsisakyti tėvo turėtos žemės, o pareiškimų atkurti nuosavybę nepadavė tik todėl, kad buvo gyvas jų tėvas. Nurodydama tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad tėvas yra miręs, atsakovė siekė praturtėti ieškovų sąskaita. Kadangi atsakovei atkurtos nuosavybės teisės į 8,42 ha žemę, ji turėtų būti padalinta lygiomis dalimis. Kiekvienam K. B. vaikui turėjo tekti po 2,10 ha žemės. 2,70 ha žemės sklypą Masiokų kaime atsakovė jau pardavė ir už jį gavo 700 000 Lt. Ieškovų manymu, likęs neparduotas 5,72 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), turi būti natūra priteistas ieškovams, o atsakovės žemės sklypo dalis turi būti atlyginta iš lėšų, gautų už parduotą 2,7 ha žemės sklypą. Kiekvienam K. B. vaikui iš atsakovės priteistina po 40 000 Lt už parduotą žemės sklypo dalį, o likusi 540 000 Lt suma liktų atsakovei. Tai visiškai kompensuoja ir jos dalį neparduotame žemės sklype, jos pastangas bei įdėtas lėšas tvarkant nuosavybės atkūrimo dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino visiškai - pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis VAVA 1999 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 41-6532 ir VAVA 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 41-13245 dalis, kuriomis nuosavybės teisės atkurtos atsakovės J. K. vardu; priteisė iš atsakovės J. K. natūra 5,72 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini): ieškovams S. B., L. B., A. A. po 25/100 dalį šio sklypo, ieškovams V. B., A. B., J. B. po 833/10000 dalį šio sklypo; priteisė iš atsakovės J. K. ieškovams S. B., L. B., A. A. po 40 000 Lt, o V. B., A. B., J. B. - po 13 333 Lt piniginę kompensaciją už parduotą 2,70 ha žemės sklypą.

Šalies argumentai

Sprendime nurodyta, kad atsakovė 1991 m. spalio 29 d. Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą K. B. vardu atstatyti jo turėtos 6,36 ha ploto žemės nuosavybę. Prašyme yra įrašas, kad buvęs savininkas K. B. miręs. Įpėdiniu nurodyta tik atsakovė. VAVA 1999 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 41-6532 atkurtos nuosavybės teisės atsakovei į jai tenkančią buvusių savininkų B., A., K., S., M. ir M. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą: 6,36 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vietoj turėtos 1,93 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 2,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). VAVA 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13245 atsakovei atkurtos nuosavybės teisės vietoj turėtos 4,43 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,72 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2006 m. kovo 31 d. atsakovė pirmąjį sklypą pardavė už 700 000 Lt. Pagal 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą prašymą dėl nuosavybės atkūrimo galėjo pateikti tik turto savininkas. Kiti šiame straipsnyje išvardinti asmenys galėjo pretenduoti į nuosavybės atkūrimą tik po turto savininko mirties. Prašymas grąžinti žemę, kuriuo prašoma K. B. vardu nustatyti turėtos 6,36 ha žemės plotą, paduotas 1991 m. spalio 29 d. K. B. mirė 1994 m. birželio 19 d. Prašyme įrašyta, jog K. B. yra miręs, o įpėdiniu nurodyta tik atsakovė. Atsakovė teigė, jog įrašas apie K. B. mirtį padarytas seniūnijos darbuotojų po K. B. mirties, tačiau tokiu atveju apskritai nebūtų suprantama, kodėl prašyme nurodomas įpėdinis, nors prašymo pateikimo metu jokių paveldėjimo santykių ir įpėdinių dar net negalėjo būti. Pagal 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys, nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Esant prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo K. B. vardu, nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik jo vardu. Atkurti nuosavybės teises atsakovės vardu nebuvo teisinio pagrindo. Toks atkūrimas prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra niekinis, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-297/2008). Dėl šios priežasties sprendimai atkurti nuosavybės teises atsakovei ex officio pripažintini niekiniais ir negaliojančiais. Tokios išvados nepaneigia ir 1993 m. rugsėjo 8 d. K. B. įgaliojimas atsakovei gauti susigrąžintą žemę. Atsakovė nesiremia šiuo įgaliojimu, o bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog apie jį apskritai sužinojo tik bylai esant teisme. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovai praleido terminus prašymams dėl nuosavybės atkūrimo paduoti, nes esant gyvam pretenduojančiam į nuosavybės atkūrimą buvusiam turto savininkui kiti asmenys neturėjo teisės paduoti prašymų, o tokių prašymų padavimo atveju jie teisinių pasekmių negalėtų sukelti. Pagal 1991 m. Įstatymą, mirus K. B., nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Tarp šalių nėra ginčo, kad įpėdiniai faktiškai būtų J. K., S. B., L. B., A. A., o taip pat – K. B. sūnaus V. B., mirusio 1991 m. kovo 9 d., vaikai. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovai nebuvo pradėję palikimo priėmimo procedūros, dėl ko jie neturėtų teisės į palikėjo turtą. Pats prašymo dėl nuosavybės atkūrimo padavimas savaime nereiškia, kad pretendentas jau nuo prašymo padavimo įgyja turtines teises, nes prašymas gali būti nepagrįstas arba netenkintas dėl kokių nors kitų priežasčių, be to, šiuo atveju apskritai nuosavybės teisės buvo atkurtos atsakovės vardu, o ieškinys reiškiamas atsakovės nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Apskaičiavus sklypų vidutinę vieno hektaro vertę, ji yra iš esmės tokia pati – apie 15 700 Lt. Iš viso nuosavybės teisės atkurtos į 8,42 ha žemę, taigi kiekvienam K. B. vaikui būtų tekę po 2,10 ha žemės. Atsakovė yra pardavusi 2,7 ha sklypą už 700 000 Lt. Iš parduoto žemės sklypo kiekvienam vaikui būtų tekę po 140 000 Lt. Ieškovai prašo priteisti tik po 40 000 Lt, atsižvelgdami į tai, kad atsakovė rūpinosi nuosavybės atkūrimu. Tokiu atveju atsakovei iš parduoto sklypo liktų 540 000 Lt, kurie ne tik kompensuoja jos dalį neparduotame sklype, bet dar ir viršija kiekvienam vaikui tenkančią dalį. Teismo vertinimu, reikalavimas, kuriuo ieškovai ne tik kompensuoja atsakovės dalį neparduotame sklype, bet ir atsižvelgiant į atsakovės pastangas atkuriant nuosavybės teises, jai lieka didesnė pinigų suma, yra sąžiningas ir nepažeidžiantis atsakovės teisių.

Atsakovė J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigiama:

1. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. 1991 m. Įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų, nagrinėjančių prašymus atkurti nuosavybės teises, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 d. Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2007 m., tačiau jie patys pripažino, kad apie ginčijamos žemės sugrąžinimą atsakovei bei VAVA sprendimus sužinojo dar 2005 m. Ieškovai turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo numatyta teise apskųsti VAVA sprendimus per vieną mėnesį, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir praleido terminą skundui paduoti. Reikalavimui naikinti VAVA sprendimus taikytina ieškinio senatis, kurią atsakovė prašė taikyti, tačiau teismas jos nepritaikė. Ieškovų veiksmai, kai jie pateikė ieškinį praėjus labai ilgam laiko tarpui nuo sužinojimo apie skundžiamų administracinių teisės aktų priėmimą, nesikreipė į teismą dėl jų nuginčijimo, rodo, kad jie nebuvo pakankamai rūpestingi. Ieškovai neprašė atstatyti praleisto ieškinio senaties termino.

2. Teismas netinkamai taikė teisės normas dėl imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo, neatsižvelgė į faktines aplinkybes. Atsakovė turėjo teisę į atkuriamą nuosavybę, buvo tinkama pareiškėja, o jai nuosavybė atkurta nepažeidžiant imperatyvių teisės normų, numatytų specialiuose įstatymuose. Atsakovė, mirus K. B., turėjo teisę į nuosavybės atkūrimą ir galėjo paduoti tokį prašymą. Aplinkybė, kad atsakovė prašymą Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė dar 1991 m. spalio 29 d. neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Įstatymai leido atkurti nuosavybę pagal atsakovės prašymą jos vardu. Atsakovė įstatymo nustatytu terminu padavė pareiškimą, VAVA sprendimų priėmimo metu turėjo įstatyme numatytą teisę į nuosavybės atkūrimą jos vardu. Būdamas gyvas K. B. neprieštaravo, kad atsakovė gautų sugrąžintą žemę. Tai patvirtina jo įgaliojimas. Nuosavybės teisės buvo atkurtos tik atsakovės vardu, kadangi ieškovai įstatyme nustatytu laiku ir tvarka nepasinaudojo teise į nuosavybės teisių atkūrimą. Ieškovai nepateikė susitarimo, kuris patvirtintų tai, kad atsakovė visus nuosavybės atkūrimo reikalus tvarkė jų vardu. Teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis VAVA sprendimų dalis, kuriomis nuosavybės teisės atkurtos J. K. vardu. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovams iš atsakovės priteisiamas sklypas natūra ir piniginės kompensacijos už parduotą žemės sklypą.

3. Teismas padarė netinkamą išvadą dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ieškovų sąskaita. Teismas, neatsižvelgė į aplinkybę, ar ieškovai apskritai galėjo įgyti nuosavybės teises į žemę, ar jomis iš viso bandė pasinaudoti. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovai praleido terminus prašymams dėl nuosavybės atkūrimo paduoti, bei kad nebuvo pradėję palikimo priėmimo procedūros. Prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas ne K. B., o atsakovės vardu. Po K. B. mirties ieškovai turėjo teisę į atkuriamas nuosavybės teises savo vardu. Ieškovai įstatymo numatytu laiku nepateikė prašymo, taip pat įstatymų nustatyta tvarka neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusių teisių ir dėl to nėra įgiję nuosavybės teisės į mirusiojo paliktą turtą. Ieškovų veiksmai rodo, kad jie neketino realiai įgyti teises ir jų atsisakė. Jų ieškinys atsirado tik po to, kai atsakovė pardavė žemės sklypą ir už jį gavo 700 000 Lt. Jeigu administracinis aktas pripažįstamas neteisėtu, negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo be pagrindo taisyklės.

4. Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes nesivadovavo teisės aktais ir ieškovams priteisė nuosavybę, į kurią jie neturėjo teisių. Tai, kad ieškovai įgytų nuosavybės teises į žemės sklypą bei gautų pinigines kompensacijas už parduotą žemės sklypą, jie turėjo atlikti visas procedūras, numatytas 1991 m. Įstatymo 10 straipsnyje ir/arba CK 5.50 straipsnio 1-3 dalyse, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimas

Ieškovas L. B. atsiliepimu į atsakovės J. K. apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad pareikšti reikalavimai buvo grindžiami teisės normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą. Tam nereikalinga pripažinti negaliojančiais sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tėvas K. B. turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į valdytą iki nacionalizacijos turtą atkūrimo. Teismas, nustatęs, kad atsakovė nuslėpė faktą, jog prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu turto savininkas dar buvo gyvas, pagrįstai vertino nuosavybės atkūrimą pagal neteisėtą prašymą, neteisėtu, o sprendimus - kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms. Apeliantės argumentai, kad ji buvo tinkama pareiškėja ir turėjo teisę atkurti nuosavybę į tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą, nepagrįsti bylos įrodymais. Faktas, kad nuosavybės teisės į tėvo valdytą žemę buvo atkurtos jam mirus, nedaro teisėtu J. K. vardu 1991 m. spalio 29 d. pateikto prašymo dėl nuosavybės atkūrimo, kurio pagrindu ir priimti administraciniai sprendimai. Teismas tinkamai įvertino ir pateikto prašymo turinį, nes atsakovė nurodė tikrovės neatitikusį faktą apie tėvo mirtį ir save pavadino įpėdine. Teismas tinkamai įvertino tai, kad ieškovai žinojo apie tėvo išduotą įgaliojimą atsakovei, todėl ja pasitikėjo ir būtent per ją domėjosi apie nuosavybės teisių atkūrimą.

Ieškovai V. B., A. B. ir J. B. atsiliepimu į atsakovės J. K. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad teismas teisingai nustatė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagal 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo teisę pateikti tik turto savininkas, o kiti šiame straipsnyje išvardinti asmenys tegalėjo pretenduoti į nuosavybę tik po turto savininko mirties. Teismas nustatė, kad prašymą J. K. dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 1991 m. spalio 29 d., o K. B. mirė tik 1994 m. birželio 19 d. Prašyme buvo nurodyta, kad K. B. miręs ir vienintelė įpėdinė yra J. K.. Teismas teisingai konstatavo, kad nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik K. B. vardu, o atkurti nuosavybės teises J. K. vardu nebuvo jokio teisinio pagrindo. Ieškovai V., A. ir J. B. apie neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą J. K. sužinojo tik pradėjus nagrinėti civilinę bylą teisme, kai paaiškėjo, kad dar yra vieni įpėdiniai – 1991 m. kovo 9 d. mirusio V. B. (žemės savininko K. B. sūnaus) vaikai. Teismas pagrįstai VAVA sprendimus pripažino niekiniais ir negaliojančiais. Atsakovė 1991 m. spalio 29 d. prašyme nurodydama tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad buvęs žemės savininkas K. B. yra miręs, siekė praturtėti kitų įpėdinių sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Prašymas buvusio savininko K. B. vardu atkurti nuosavybės teises į žemę buvo paduotas 1991 m. spalio 29 d., t. y. galiojant pradinei 1991 m. Įstatymo redakcijai (t. 1, b. l. 200). Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (1 punktas); mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (2 punktas). 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200 išplėstas 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodytų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas, papildomai įtraukiant į jį mirusio buvusio savininko mirusio vaiko sutuoktinį ir vaikus, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-229 1991 m. Įstatymo 2 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia galimybę buvusiam turto savininkui arba šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodytiems asmenims teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Byloje yra pateiktas buvusio žemės savininko K. B. 1993 m. rugsėjo 8 d. įgaliojimas dukrai J. K. (byloje – atsakovei) gauti susigrąžintą žemę, už įgaliotoją pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (t. 1, b. l. 8). Įgaliojime nurodytas pavedimo galiojimo terminas iki 1996 m. rugsėjo 8 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pagal prasmę, nei pagal turinį byloje esančio 1993 m. rugsėjo 8 d. įgaliojimo negalima prilyginti 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytai notariškai patvirtintai sutarčiai dėl teisės į nuosavybės teisių atstatymą perleidimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pagal šį įgaliojimą atsakovė būtų įgijusi teisę į buvusio savininko K. B. žemės nuosavybės atkūrimą savo vardu.

Buvęs savininkas K. B., kurio vardu buvo paduotas prašymas atkurti žemės nuosavybės teises, mirė 1994 m. birželio 19 d. (t. 1, b. l. 10). Buvusio savininko K. B. mirties momentu sprendimai dėl jo turėtos žemės nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo) dar nebuvo priimti. 1995 m. gegužės 30 d. įstatymu Nr. I-906 1991 m. Įstatymo 2 straipsnis buvo papildytas trečiąja dalimi, nustatančia, kad mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai. Taigi šis įstatymas patvirtino bendrą paveldėjimo teisės sampratą - mirusio asmens teisių ir pareigų perėjimą jo įpėdiniams įstatymų nustatyta tvarka. Išdėstyta 2 straipsnio redakcija išliko nepakitusi iki 1991 m. Įstatymo galiojimo pabaigos (iki 1997 m. liepos 9 d.).

Priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359, toliau tekste – 1997 m. PNTAĮ), asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kategorijų teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Šios bylos kontekste reikšminga tai, kad išliko nepakitusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavusio savininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų (pretendentų) mirties atveju. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tokia 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią tais atvejais, kada miršta buvęs turto savininkas, laiku padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, tos teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui (įpėdiniams), galiojo Vilniaus apskrities viršininko administracijai priimant tiek 1999 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 41-6532, tiek ir 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 41-13245, kuriais atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į buvusių savininkų B., A., K., S., M. ir M. B. žemės nuosavybę (t. 1, b. l. 30-33). Pažymėtina, kad minėta 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostata galiojo per visą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinio reguliavimo laikotarpį.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo proceso, imperatyviai reglamentuojamo viešosios teisės normų, tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš savininko teisių. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnyje įsakmiai išvardyti asmenys, kuriems gali būti atkurta nuosavybės teisė. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra niekinis, nes prieštarauja nurodytoms imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, taip pat pažeidžia viešąjį interesą. Niekinio nuosavybės teisių atkūrimo padariniai išsprendžiami teismo sprendimu, nutraukiant neteisėto įgijėjo nuosavybės teisę, įgytą niekiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai aktai (VAVA sprendimai) dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus atkūrimo J. K. yra niekiniai, nes priimti pažeidžiant imperatyviąsias PNTAĮ normas – nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus atkurta asmeniui, kuriam nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos (CK 1.80 str. 1 d.). Niekinis administracinis aktas negalioja ab initio, todėl niekinis administracinis aktas dėl nuosavybės teisės į žemės sklypus atkūrimo J. K. vardu negalėjo sukelti teisėtų juridinių pasekmių (CK 1.78 str. 1, 3, 5 dalys). Išdėstytų argumentų ir teisinių išvadų pagrindu atmestini atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad jau po K. B. mirties priimant administracinius sprendimus dėl nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo, atsakovė J. K. buvo tapusi pretendente, įgijusia įstatymo numatytą galimybę atkurti teises į tą nuosavybę savo vardu. Dėl šios priežasties nelaikytini reikšmingais apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad atsakovė realizavo subjektyviąją teisę į žemės nuosavybės teisių atkūrimą, o ieškovai savo valios įgyvendinti teisę į nuosavybės atkūrimą neįgyvendino, nes esą įstatymo nustatytu terminu nepadavė prašymų atkurti žemės nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisės į žemę turėjo būti atkuriamos mirusiojo K. B. vardu, todėl nei atsakovė J. K., nei kiti asmenys paduoti prašymų, kad tos pačios nuosavybės teisės būtų atkuriamos jų vardu, neturėjo teisės, o faktinis ar galimas tokių prašymų padavimas negalėjo sukelti teisinių padarinių. Neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindimo apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovai neįgyvendino teisių į K. B. palikimą, kiek tai susiję su atkurtomis žemės nuosavybės teisėmis. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad iki šio teisminio ginčo išsprendimo nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta ne K. B., bet atsakovei J. K., todėl iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo ieškovams, kaip K. B. įpėdiniams, neatsirado ir negalėjo atsirasti pagrindas įgyvendinti paveldėjimo teises į tų žemės sklypų nuosavybę.

Byloje nustatyti faktai leidžia daryti išvadą, kad savininko teisės į atitinkamą žemės nuosavybės dalį galėjo ir turėjo būti atkurtos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavusiam buvusiam žemės bendrasavininkiui K. B., bet ne jo dukrai atsakovei J. K.. VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovei, o ne buvusiam savininkui K. B., kaip administraciniai aktai dėl nuosavybės teisės atkūrimo yra niekiniai. Įvertindama bylos aplinkybes teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, jeigu jomis nuosavybė būtų atkuriama ne atsakovės, bet prašymą padavusio jos tėvo buvusio žemės savininko K. B. vardu, būtų buvę teisėtos ir atitinkančios PNTAĮ nuostatas. Atsižvelgdama į tokią teisinę situaciją ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d. nuostatos) teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju niekinėmis pripažintinos tik tos aptariamų VAVA sprendimų dalys, kuriomis nuosavybės teisės į žemės sklypus atkurtos atsakovės J. K. vardu. Niekinėmis pripažintinos VAVA sprendimų dalys nedarančios negaliojančiomis šių administracinių aktų kitų dalių, kadangi tos pačios faktiškai įvykdytos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros galėjo būti atliktos dėl pretendento K. B. nuosavybės teisių atkūrimo (CPK 3 str. 6 d., CK 1.96 str. analogija). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas papildytinas nuostata, jog VAVA 1999 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 41-6532 ir 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13245 nuosavybės teisės į žemę atkurtos pretendentui K. B., mirusiam 1994 m. birželio 19 d. Teismo sprendimu ex officio pripažinus niekinėmis VAVA sprendimų dalis, kuriomis nuosavybės teisė į žemės sklypus atkurta J. K. ir konstatavus, kad nuosavybės teisė šiais aktais yra atkurta K. B., netenka teisinės reikšmės ir neanalizuotini atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senatį reguliuojančių teisės normų taikymo skundams, numatytiems 1997 m. PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, paduoti.

Pretendentui, kuris mirė iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, atkūrus nuosavybės teises, sugrąžinta nuosavybė gali būti perduodama pagal 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas jo įpėdiniams. Įgyvendinant palikimo priėmimo teises ir laikantis specialiųjų 1997 m. PNTAĮ nuostatų, savininko K. B. įpėdiniams gali būti atitinkamomis dalimis perduodamas VAVA 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13245 suteiktas 5,72 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kadangi šis žemės sklypas iki teisminio ginčo tarp šalių nebuvo perleistas trečiųjų asmenų nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams iš atsakovės J. K. 5,72 ha žemės sklypą, nustatydamas ieškovams atitinkamas šio žemės sklypo nuosavybės teisės dalis. Atsakovės apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kokiu teisiniu pagrindu teismas priteisė natūra žemės sklypą iš atsakovės, jeigu pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kuriais atsakovė įgijo nuosavybės teisę į žemę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui iš tikrųjų nebuvo pagrindo ieškovams priteisti atitinkamas dalis ieškovei priklausiusio žemės sklypo nuosavybės. Priimdamas ieškinio reikalavimus tenkinantį sprendimą teismas taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Kvalifikuodamas byloje analizuotus teisinius santykius ir konstatuodamas, kad iš dalies negaliojančiais administraciniais aktais viena atsakovė neteisėtai įgijo nuosavybę į žemės sklypus, teismas taikė CK šeštosios knygos XX skyriaus normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio pagrindu nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes yra pagrindas kvalifikuoti ginčo teisinius santykius kaip santykius dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo. Nustatyta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kad atsakovei neteisėtai buvo atkurtos žemės sklypų nuosavybės teisės (nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos atsakovės vardu), o tai reiškia, kad ji įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio buvusio savininko K. B. turtą ir tapo jo savininke be teisinio pagrindo. Atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, kad jeigu civilinių teisių įgijimo pagrindas - administracinis aktas - yra pripažįstamas neteisėtu, negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo taisyklės. Su tokiu teiginiu negalima sutikti. Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, turi būti taikomos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja turtą (ar teises), į kurį tam tikrų teisių turi ir kiti asmenys. Remdamasis susiformavusia teismų praktika pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šios normos taip pat taikomos ir tais atvejais, kai teisės į turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003, 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02).

Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai (1964 m. CK 512 str.). Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Aukščiau paminėtų administracinių aktų – VAVA sprendimų pagrindu neatsirado atsakovės nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus. Tačiau tų administracinių aktų pagrindu neatsirado nuosavybės teisė ir ieškovams. Jau konstatuota, kad VAVA sprendimų pagrindų nuosavybės teisės į žemės sklypus atsirado mirusiam buvusiam savininkui K. B.. Teisingumas ginčo teisiniuose santykiuose atkuriamas nustatant, kad ginčo žemės sklypų savininko teisės turi priklausyti K. B.. Kadangi šis asmuo mirė iki priimant sprendimus dėl žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo, tai teisinės padėties, buvusios iki teisės pažeidimo padarymo, atstatymas pasireiškia tuo, kad visi K. B. įpėdiniai paveldėjimo pagrindu įgyja teisę gauti kiekvienam atitinkamai tenkančią šio savininko nuosavybėje dar išlikusio 5,72 ha žemės sklypo dalį 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo teismo procesiniu sprendimu priteisti ieškovams iš atsakovės atitinkamas žemės sklypo nuosavybės dalis, nes visų įpėdinių teisės į mirusio savininko K. B. žemės nuosavybę įgyvendintinos aukščiau nurodytais teisiniais pagrindais ir sąlygomis. Ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovės J. K. natūra 5,72 ha žemės sklypo nuosavybės dalis atmestinas, tačiau toks procesinis sprendimas niekaip nepanaikina ir neapriboja ieškovų subjektyviosios teisės į šio žemės sklypo nuosavybės teisės dalių įgijimą šioje nutartyje nurodytais kitais teisiniais pagrindais.

Kaip jau minėta, pagal bendrą teisinio reguliavimo taisyklę turtas, įgytas be teisinio pagrindo, turi būti grąžintas asmeniui, kurio sąskaita jis įgytas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Šioje nutartyje pažymėta, kad pirminės padėties iki teisės pažeidimo atstatymas vykdytinas ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės pripažinimu K. B.. Tačiau vieną iš neteisėtai įgytų sklypų (2,70 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)) atsakovė pardavė trečiajam asmeniui, gaudama 700 000 Lt pajamų. Atlygintinai įgytas nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 str. 2 d. nuostata). Taigi 2,70 ha žemės sklypo sugrąžinimas natūra buvusiam savininkui K. B., kurio atžvilgiu yra teismo konstatuotas nuosavybės teisių atkūrimas į šį žemės sklypą, nebeįmanomas. Tokiu atveju be teisinio pagrindo nuosavybės teises į 2,70 ha žemės sklypą savo vardu įgijusi atsakovė turi pareigą atlyginti pajamas, kurias ji gavo už neteisėtai įgyto žemės sklypo pardavimą (CK 6.237 str. 4 d., 6.240 str. 1 d. nuostatos). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovės piniginę kompensaciją už parduotą žemės sklypą, nes ieškovai, kaip ir atsakovė, buvo potencialūs parduoto žemės sklypo tikrojo savininko K. B. įpėdiniai, turintys teisę įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis perimti šio asmens nuosavybės teisę (jos dalį). Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nekvestionuojamas pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovams kompensacijos dydis, todėl teisėjų kolegija to klausimo plačiau neanalizuoja.

Išdėstytų argumentų pagrindu konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs ieškovams žemės sklypo bendrosios nuosavybės dalis, netinkamai taikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą reguliuojančias teisės normas, taip pat atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra turinio spragų ir netikslumų, teisėjų kolegija atitinkamai pakeičia, papildo ir patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovės apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nepagrįstai siekta iš esmės paneigti ieškovų teisę į buvusio žemės savininko K. B. žemės nuosavybės įgijimą bei teisę į piniginę kompensaciją už atsakovės parduotą žemės sklypą, todėl nors procesine forma atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovės turėtos žyminio mokesčio už paduotą skundą bei kitos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, jai neatlygintinos.

Kadangi šia nutartimi iš dalies tenkinant atsakovės apeliacinį skundą yra keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmetant vieną iš ieškovų reikalavimų (priteisti žemės sklypo bendrosios nuosavybės teisės dalis), ieškovų turėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme jiems neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nuta r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies pirmojoje pastraipoje įrašyto teksto dalį, vietoje žodžių „Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 41-13245“ įrašant žodžius „Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 41-13245“.

Papildyti sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą taip: „Nustatyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 41-6532 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13245 nuosavybės teisės į 2,70 ha ir 5,72 ha žemės sklypus atkurtos K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiam 1994 m. birželio 19 d. (mirties akto įrašas Nr.2784)“.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovams S. B., L. B., A. A., V. B., A. B., J. B. priteistos iš atsakovės J. K. natūra 5,72 ha žemės sklypo (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės dalys. Šioje dalyje priimti kitą sprendimą – ieškovų S. B., L. B., A. A., V. B., A. B., J. B. reikalavimą priteisti bendrosios nuosavybės teise 5,72 ha žemės sklypą atmesti.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. K. į valstybės biudžetą 10,80 Lt dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis