Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas, ir S. S.) per pataisos įstaigos administraciją 2018 m. rugpjūčio 16 d. paduotu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), priteisti 80 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti (b. l. 2).

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu S. S. skundas buvo patenkintas iš dalies: pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita skundo dalis atmesta. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikė ieškinio senatį, įvertino jo kalinimo sąlygas Alytaus PN nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. birželio 5 d. ir, konstatavę, kad per dalį ginčo laikotarpio Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 450 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 67-78).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi S. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, apeliaciniai skundai buvo patenkinti iš dalies: Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos PN, priteista 450 Eur neturtinei žalai atlyginti ir konstatuoti pareiškėjo teisių į teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą, privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimai Alytaus PN, buvo panaikinta ir šios bylos dalys buvo perduotos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kita Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalis palikta nepakeista (b. l. 104-110).

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį, byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas 2015 m. rugpjūčio 16 d. - 2018 m. birželio 5 d. laikotarpiu siejamas su S. S. teisių į teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą ir privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimai Alytaus PN, atlyginimo.

Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos ir tokiu būdu jis buvo kankinamas, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl teisės į nustatytos normos gyvenamųjų patalpų plotą

Pareiškėjas skunde teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Alytaus PN neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose.

Vertinant pataisos įstaigai taikomą reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika, pagal kurią, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-525/2020). Taigi, nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaiga užtikrino pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, tenka Lietuvos valstybės atstovui – Alytaus PN.

Ginčo laikotarpiu taikomų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014 ir kt.).

Išanalizavus byloje pateiktus duomenis (b. l. 20-21, 22-23, 49-50), daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. buvo apgyvendintas 14 būryje, 2-ajame miegamajame, kurio plotas 33,94 kv. m. (sanitarinio mazgo, esančio patalpoje plotas 2,85 kv. m). Papildomai pateikti duomenys (b. l. 118-124) patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 16 d. 2-ajame miegamajame buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų, 2015 m. spalio 2 d. – 11 nuteistųjų, 2015 m. lapkričio 2 d. – 10 nuteistųjų, 2015 m. gruodžio 2 d. – 11 nuteistųjų, 2016 m. kovo 1 d. – 11 nuteistųjų, 2016 m. gegužės 1 d. – 11 nuteistųjų, 2016 m. birželio 20 d. – 11 nuteistųjų.

Taigi, pareiškėjui, atskaičius gyvenamoje patalpoje įrengto sanitarinio mazgo plotą, teko nuo 2,83 kv. m. iki 3,11 kv. m. gyvenamojo ploto.

Alytaus PN 2018 m. lapkričio 2 d. pateiktais duomenimis (b. l. 56-57), pareiškėjas 14 būryje, 2-ame miegamajame buvo apgyvendintas nuo 2014 m. lapkričio 25 d.; šiame miegamajame buvo apgyvendinta 11 nuteistųjų. Taigi, pagal šiuos duomenis, vienam asmeniui, atskaičius sanitarinio mazgo plota, teko 2,83 kv. m. gyvenamojo ploto.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad atsakovės atstovas teismui teikė skirtingą informaciją apie tuos pačius laikotarpius ir nenurodė tikslių duomenų, kiek konkrečiais ginčo laikotarpiais (nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d.) buvo nuteistųjų 14 būryje, 2-ame miegamajame.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. pareiškėjui 14 būryje, 2-ame miegamajame teko nuo 2,83 kv. m. iki 3,11 kv. m ploto. Vertinant tai, kad minėtame miegamajame tik 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. lapkričio 2 d. buvo 10 nuteistųjų, o 2015 m. spalio 2 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. kovo 1 d., 2016 m. gegužės 1 d., 2016 m. birželio 20 d. – 11 nuteistųjų, daroma išvada, kad didžiąją dalį laikotarpių nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. pareiškėjui teko 2,83 kv. m. gyvenamojo ploto.

Remiantis bylos duomenis (b. l. 20-21, 22-23, 49-50), nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2017 m. spalio 4 d., nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. spalio 18 d., nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d., nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. vasario 28 d., nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. kovo 21 d., nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. birželio 5 d. buvo apgyvendintas 16 būryje, 1-ajame miegamajame, kurio plotas 45,44 kv. m, patalpoje sanitarinis mazgas neįrengtas. Įvertinus papildomai pateiktus duomenis (b. l. 51-55, 125-129), nustatyta, kad pareiškėjas 16 būryje, 1-ame miegamajame apgyvendintas nuo 2016 m. kovo 30 d. Alytaus PN pateikti duomenys leidžia teigti, kad nurodyta miegamajame buvo apgyvendinta 11-12 nuteistųjų. Remiantis nustatytais duomenimis, daroma išvada, jog nagrinėjamais laiko tarpais vienam asmeniui teko 3,79 kv. m - 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto.

Teismo vertinimu, kad net ir padarius prielaidą, jog atsakovės atstovas pateikė netikslią informaciją, ir atsižvelgus į pareiškėjo teiginius, vienam asmeniui tektų 3,25 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nustatyto minimalaus ploto norma nebūtų pažeista.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi vienam asmeniui teko 2,83 kv. m. - 3,11 kv. m. gyvenamojo ploto ir didžiąją dalį minėto laikotarpio teko 2,83 kv. m. gyvenamojo ploto.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.

Pagal Taisyklių 5.7 ir 7.7 punktus, gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti įrengtos nuteistiesiems skirtos sanitarinių ir higienos mazgų patalpos. Taisyklės detalių reikalavimų šių patalpų įrengimui nenustato. Taisyklių 16.5 punkte įtvirtinti reikalavimai sanitarinio mazgo kabinų įrengimui kamerose, o 13.5 punkte numatyta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina, kurioje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis.

Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose – 16 būrio 1-ajame miegamajame ir 14 būrio 2-ajame miegamajame. Alytaus PN nurodė, jog 14 būrio 2-ajame miegamajame, kuris yra bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, tačiau nurodytas miegamasis nakčiai rakinamas, todėl sanitarinis mazgas įrengtas pačiame miegamajame, sanitarinis mazgas įrengtas pagal kamerose esančių sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, nustatytus Taisyklių 16.5 punkte; 16 būrio 1-asis miegamasis yra bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, nurodytas būrys naudojosi atskirai įrengtu sanitariniu mazgu (b. l. 59). Alytaus PN papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad 16 būrio sanitariniai mazgai įrengti, vadovaujantis minėtų Taisyklių 16.5 punkto reikalavimais, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnės kaip 1,5 metro aukščio ir kiekviena kabina turi duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti, juose yra 6 pisuarai ir 6 unitazai; 14 būrio sanitariniai mazgai įrengti pačiose gyvenamosiose patalpose, vadovaujantis Taisyklių 16.5 punkto reikalavimai (b. l. 16-117). Atsakovės atstovas pateiktuose paaiškinimuose juose minėtų nuotraukų nepateikė, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prie apeliacinio skundo pateiktos nuotraukos (b. l. 88-91) leidžia daryti išvadą, kad 14 būrio 2-ojo miegamojo sanitarinis mazgas yra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeista.

Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių pagrįstumo, atsižvelgiama ir į suformuotą teisminę praktiką, pagal kurią, aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Dėl šios priežasties pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra.

Dėl neturtinės žalos

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atsakovės atstovas pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Minėta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d. bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui didžiąją dalį minėto laikotarpio teko 2,83 kv. m gyvenamojo ploto.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisminėje praktikoje suformuluotas nuoseklus aiškinimas, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008; Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjas prašė ginčo laikotarpiu patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisti 80 000 Eur.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą piniginėmis lėšomis, atsižvelgiama į tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti laikomas kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013, 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir administracinėje byloje Nr.A-1107-442/2016 ir kt.).

Įvertinus skundo teiginius, kad jog dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo žeminimą, fobiją, pasitikėjimo savimi sumažėjimą ir kitus nepatogumus, akivaizdu, jog pareiškėjas iš esmės rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis neturtinės žalos sąvoką. Pareiškėjas išsamesnių jo asmeniškai patirtą neturtinę žalą apibūdinančių aplinkybių nenurodė, duomenų, leidžiančių spręsti, kad jo patirti išgyvenimai ir kitokie nepatogumai sukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių jo fizinei ir psichinei sveikatai, nenustatyta. Remiantis tuo, kas nurodyta, bei atsižvelgus į nustatyto teisės į minimalaus ploto normos pažeidimo trukmę, nežymų ploto trūkumą, konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už nuteistojo teisių pažeidimą. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą piniginėmis lėšomis atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto ploto gyvenamosios patalpose sąlygas Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2016 m. birželio 29 d.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.