- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-13
- Bylos Nr.
- P-63-44-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Socialinės apsaugos
- Trečiasis asmuo
- J. P.
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. B. –K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14‑1172/2007 pagal pareiškėjos J. B. –K. skundą atsakovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. P. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. B. –K. (toliau – pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir atsakovas) pašalinti padarytą pažeidimą – veiksmą, kuriuo J. P. buvo leista dalyvauti konkurse Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti, išsiunčiant jam Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Personalo skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. (2.12-07)-SD-6305, kuriuo J. P. buvo pakviestas dalyvauti konkurse Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti; įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją pašalinti padarytą pažeidimą – veiksmą, kuriuo Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso komisija, sudaryta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. P10-11, pateikė siūlymus (Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas 2006 m. rugsėjo 29 d. protokolas Nr. P10-11) Socialinės apsaugos ir darbo ministrui skirti Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriumi J. P. jam laimėjus konkursą; panaikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2006 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. P1-63 „Dėl J. P. priėmimo“.
Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktą personalo tarnyba, gavusi dokumentus, juos patikrina ir pretendento anketoje pažymi, ar pretendentas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Jeigu pretendentas neatitinka reikalavimų, jam per 5 darbo dienas turi būti išsiunčiamas pranešimas apie tai, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse (Aprašo 15 p.). Pažymėjo, kad vienas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbime Nr. 325, išspausdintame leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“, pretendentams į Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigas keliamų reikalavimų buvo turėti vadovaujamo darbo patirties (specialusis reikalavimas, nustatytas siekiant atrinkti direktoriaus pareigoms asmenį, sugebantį vadovauti Jaunimo reikalų departamentui bei užtikrinti šios įstaigos efektyvų darbą). Pareiškėja manė, jog kadangi konkurso laimėtoju paskelbtas J. P. neturėjo vadovaujamojo darbo patirties, t. y. neatitiko Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti keliamo specialaus reikalavimo, jam negalėjo būti leista dalyvauti konkurse. Teigė, kad leidusi J. P. dalyvauti konkurse bei pripažinusi jį konkurso laimėtoju, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies ir Aprašo normas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 23 d. sprendimu administracinę bylą dalyje, kurioje prašyta įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją pašalinti padarytą pažeidimą – veiksmą, kuriuo J. P. buvo leista dalyvauti konkurse Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti, išsiunčiant jam 2006 m. rugsėjo 13 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Personalo skyriaus raštą Nr.(2.12-07)-SD-6305, kuriuo J. P. pakviestas dalyvauti konkurse Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti – nutraukė. Teismas panaikino Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso komisijos 2006 m. rugsėjo 22 d. protokolinį sprendimą Nr. P10-11, kuriuo pasiūlyta Socialinės apsaugos ir darbo ministrei skirti Jaunimo reikalų departamento direktoriumi J. P. jam laimėjus konkursą bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. spalio 4 d. įsakymą Nr. P1-63 „Dėl J. P. priėmimo“.
Teismas nustatė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 redakcija) be bendrųjų reikalavimų į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, numatytus pareigybės aprašyme. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. Al-236 patvirtintos Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo 5 punkte nurodyti specialieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas. Analogiški specialieji reikalavimai buvo nurodyti ir 2006 m. rugpjūčio 25 d. leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ (skelbimas Nr. 325). Teismas konstatavo, kad specialių reikalavimų valstybės tarnautojų pareigoms užimti sistema yra valstybės tarnybos pareiginių funkcijų vykdymo kokybę laiduojanti priemonė. Papildomų kvalifikacijų ar gebėjimų vykdyti tam tikras pareigas reikalavimas pagrįstas siekimu užtikrinti nenutrūkstamą valstybės institucijos ar įstaigos veiklą ir atitinkamo lygmens struktūrinius ryšius. Pažymėjo, kad specialiųjų reikalavimų sąrašas priklauso nuo vykdomų funkcijų pobūdžio. Kiekviena valstybės tarnybos pareigybė yra unikali, todėl specialūs reikalavimai nustatomi kiekvienai pareigybei ir formalizuojami nustatyta tvarka patvirtintame pareigybės aprašyme. Nurodė, kad konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 966 Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas, kurio 9 punkte pateikiamas sąrašas dokumentų, kuriuos pretendentas į valstybės tarnautojus privalo pateikti. Minėto Aprašo 9.5 punkte nustatyta, kad pretendentas privalo pateikti darbo patirtį (stažą) patvirtinančius dokumentus, jeigu pareigybės, kurią užimti paskelbtas konkursas, aprašyme jam nustatytas specialusis reikalavimas turėti atitinkamą darbo patirtį (stažą). Teismas pažymėjo, kad šios nuostatos lingvistinė ir loginė analizė rodo, jog sąvoka „darbo patirtis“ joje yra tapatinama su terminu „darbo stažas“ (Darbo kodekso 30 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad tretysis suinteresuotas asmuo J. P. atsakovui pateikė šiuos vadovaujamo darbo patirtį patvirtinančius dokumentus: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 1-262 „Dėl tarybos 2002 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 504 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos 2004 m. gegužės 16 d. posėdžio protokolo Nr. 1 kopiją ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos 2006 m. rugsėjo 7 d. pažymą. Konstatuota, jog vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 504 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos nuostatų 7 punktu, Peticijų komisijos pirmininkas atstovauja šiai komisijai ir vadovauja jos posėdžiams. Minėtų nuostatų 8 punkte numatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės priimamasis rengia ir aptarnauja komisijos posėdžius, rengia ir platina posėdžių medžiagą (kreipimusis, su jais susijusius dokumentus bei informaciją), atlieka kitus posėdžio rengimo darbus, o 9 punkte – kad Peticijų komisijos posėdį šaukia Peticijų komisijos pirmininkas, atsižvelgdamas į komisijos narių pasiūlymus bei gautų kreipimųsi kiekį ir terminus (posėdžio darbotvarkę komisija tvirtina kiekvieno posėdžio pradžioje). Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos skyriaus nuostatų 5.6 punkte apibrėžta skyriaus pirmininko kompetencija, tai yra: įgyvendinti visuotinio narių susirinkimo ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos valdybos sprendimus, organizuoti skyriaus valdybos darbą, ruošti visuotinių susirinkimų ir valdybos posėdžių darbotvarkių projektus, kartą per metus rengti ir pateikti Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos valdybos veiklos ataskaitą, kartą per metus visuotiniam skyriaus narių susirinkimui pateikti pirmininko ir valdybos ataskaitą, vykdyti kitą nuostatams, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos įstatams ir reglamentams neprieštaraujančią veiklą. Teismas nurodė, kad mokslinėje literatūroje vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas, t. y. organizatoriaus funkciją (atlikdamas šią funkciją, vadovas formuluoja tikslus ir uždavinius, kolektyvo sprendžiamus dabar ir spręstinus ateityje, nurodo uždavinių sprendimo būdus, sukuria palankias sąlygas kolektyvo darbui), administratoriaus funkciją (vadovas įgaliotas asmeniškai arba kartu su pavaldiniais vykdyti kadrų politiką, spręsti finansinio ir materialinio-techninio aprūpinimo klausimus ir t. t.) ir specialisto funkciją (vadovas turi gerai išmanyti srities specifiką, turėti pakankamai žinių ir patyrimo konkrečioje sferoje, kad galėtų atsakingai kelti uždavinius ir kompetentingai juos analizuoti). Peticijų komisijos ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos skyriaus nuostatų analizės pagrindu teismas konstatavo, jog būdamas Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku, J. P. tik iš dalies (minimaliai) įgyvendino vieną iš minėtų (organizatoriaus) funkciją. Nurodė, jog vadybos teorijoje paprastai skiriamos šios pagrindinės organizacijos vadovo funkcijos: organizacijos (padalinio) politikos formavimas (formuojama veiklos tvarkymo teorija ir praktika, kuri leidžia organizacijos darbuotojams orientuotis nuolat besikeičiančioje aplinkoje); įvairių lygių padalinių ir jų darbuotojų interesų derinimas (derinti įvairių valdymo lygių ir grandžių interesus tenka visiems vadovams); darbuotojų veiklos motyvacija ir darnaus darbo užtikrinimas (vadovas turi suvokti darbuotojų poreikius, motyvus, kurie skatina jų vienokį arba kitokį elgesį, taip pat lūkesčius ir nustatyti teisingo atlygio už darbą kriterijus); pavaldinių kvalifikacijos kėlimas (vadovas turi nuolat rūpintis darbuotojų kvalifikacija, todėl ši jo veikla traktuojama kaip tiesioginė bet kokios organizacijos funkcija); personalo darbo vertinimas (sistemingas darbo vertinimas yra atlyginimų diferencijavimo ir darbuotojų skatinimo prielaida). Įvertinęs bylos medžiagą, teisės aktų nuostatas bei mokslinėje literatūroje pateiktas organizacijos vadovo charakteristikas, teismas padarė išvadą, kad visuomeniniais pagrindais vadovaudamas Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijai ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriui, J. P. pilna apimtimi neįgyvendino vadovui būdingų funkcijų, neįgijo visapusiškos vadovaujamo darbo patirties. Be to, atkreipė dėmesį į esminį darbo, atliekamo visuomeniniais pagrindais, trūkumą – šios pareigos nėra nuolatinio, kasdieninio pobūdžio. Konstatuota, jog tik nepertraukiamas vadovo funkcijų įgyvendinimas gali užtikrinti pakankamos vadovavimo patirties įgijimą. Šiuo atveju su daugeliu tradiciniam vadovui būdingų klausimų sprendimu trečiajam suinteresuotam asmeniui neteko susidurti. Teismui abejonių kėlė ir trečiojo suinteresuoto asmens vadovaujamo darbo patirties trukmė pakankamai svarbioms valstybės tarnautojo pareigoms (įstaigos vadovo, pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 17) užimti. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad J. P. Vilniaus savivaldybės Peticijų komisijos pirmininku buvo išrinktas 2004 m. gegužės 16 d., kad laikotarpyje nuo 2004 m. gegužės 16 d. iki 2006 m. rugsėjo mėn. įvyko keturi šios komisijos posėdžiai, kurių bendra trukmė 8 val., o Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku J. P. išrinktas 2005 m. kovo 14 d., t. y. iki konkurso paskelbimo jis šias pareigas ėjo beveik pusantrų metų. Pažymėjo, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2006 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 3-42539 „Dėl duomenų pateikimo“ informavo teismą, kad J. P. , gimusio 1982 m. balandžio 12 d., Vilniaus skyriaus apdraustųjų kartotekoje nėra. Teismas taip pat išanalizavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2007 m. kovo 25 d. pažymą Nr. 4-8-1637, pagal kurią darbo stažo (vadovaujamo darbo patirties) Darbo kodekso 30 straipsnio ir Aprašo 9.5 punkto prasmėmis J. P. neturi. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad J. P. neatitiko Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigoms užimti nustatyto specialiojo reikalavimo, t. y. neturėjo realios ir pakankamos vadovaujamo darbo patirties. Tačiau kadangi pranešimas apie konkursą Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme negali būti pripažintas administraciniu aktu (jis tiesiogiai pareiškėjui nesukelia juridinių pasekmių), teismo konstatavimu, nėra teisinio pagrindo spręsti jo pagrįstumo klausimą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimo dalį dėl Pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso komisijos 2006 m. rugsėjo 22 d. protokolinio sprendimo Nr. P10-11 ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2006 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. P1-63 „Dėl J. P. priėmimo“ panaikino ir priėmė naują sprendimą, pareiškėjos skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimo dalį dėl administracinės bylos nutraukimo paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, jog esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra tas, ar tretysis suinteresuotas asmuo J. P. teisėtai dalyvavo atsakovo skelbtame konkurse Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo reikalų departamento direktoriaus pareigoms užimti, t. y. ar jis atitiko konkurso sąlygose pretendentams nustatytą specialųjį reikalavimą – turėti vadovavimo (vadovaujamo darbo) patirties. Bylos medžiaga teismas nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo J. P. nuo 2004 m. gegužės 16 d. buvo Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos pirmininku, nuo 2005 m. kovo 14 d. – Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui neteisėtai buvo leista dalyvauti konkurse grindė tuo, kad jo turima vadovavimo patirtis buvo nepakankama tiek savo turiniu – jis atliko tik vieną iš vadovui būdingų funkcijų – organizacinę; tiek kiekybine prasme – jo darbo, kaip Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos pirmininko ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko, trukmė nebuvo pakankama reikiamai vadovo darbo patirčiai įgyti. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė atsakovo skelbto konkurso sąlygose nustatyto specialaus reikalavimo – „turėti vadovaujamo darbo patirtį“ sąvokos turinį, todėl padarė klaidingą išvadą dėl ginčo esmės. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi mokslinėje literatūroje formuluojamu „organizacijos vadovo“ funkcijų sąvokos apibrėžimu, tuo tarpu iš atsakovo 2006 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-236 patvirtinto „Jaunimo reikalų departamento direktoriaus pareigybės aprašymo“ matyti, kad jo 5.2 punkte yra nustatytas specialusis reikalavimas „turėti vadovaujamo darbo patirties“; tai reiškia, kad pretendentams į ginčo pareigas nebuvo keliamas reikalavimas turėti būtent organizacijos vadovo darbo patirtį. Pažymėjo ir tai, kad pareigybės aprašyme nėra nustatyta, kokios trukmės vadovavimo (vadovaujamo darbo) patirtis yra reikalinga. Pabrėžė, kad valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato „vadovavimo“ („vadovaujamo darbo“) sąvokos apibrėžimo, todėl atsakovas pagrįstai ją aiškino remdamasis bendrine lingvistine prasme ir teisės doktrinos nuostatomis – kaip tam tikro kolektyvo veiklos organizavimą, tvarkymą ir buvimą atsakingu už jo veiklą. Akcentavo, jog neabejotina ir nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra tai, kad „vadovavimo“ („vadovaujamo darbo“) sąvoka savo turiniu yra platesnė už „organizacijos vadovo“ darbo sąvoką. Nustatė, jog iš byloje esančių Vilniaus miesto savivaldybės peticijų komisijos nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 504, matyti, kad komisijos pirmininko funkcijos yra atstovauti komisiją, atsižvelgiant į komisijos narių pasiūlymus bei gautų kreipimųsi kiekį ir terminus, šaukti komisijos posėdžius ir vadovauti jiems (Nuostatų 7, 9 punktas). Nurodė, kad tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Peticijų komisijos pirmininkas eina pareigas tik komisijos posėdžių metu. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus nuostatų 5 punkto taisykles skyriaus pirmininkas yra vienasmenis valdymo organas, organizuojantis valdybos darbą, įgyvendinantis visuotinio narių susirinkimo ir valdybos sprendimus ir t. t. Nurodytų rašytinių įrodymų pagrindu teismas pripažino, kad trečiojo suinteresuoto asmens eitos Vilniaus miesto savivaldybės Peticijų komisijos pirmininko ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko pareigos savo funkcijų turiniu buvo vadovavimas. Pastebėjo, jog ginčo konkursas vyko 2006 m. rugsėjo mėnesį, iki to laiko tretysis suinteresuotas asmuo buvo įgijęs dviejų su puse metų darbo Peticijų komisijos pirmininku ir vienerių su puse metų darbo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku patirtį. Šias aplinkybes įvertinęs protingumo ir teisingumo principų kontekste teismas pripažino, kad tokia vadovavimo trukmė yra pakankama teigti, jog tretysis suinteresuotas asmuo įgijo vadovo darbo patirtį. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė jų neatitinkančias išvadas, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą. Teismas atsakovo apeliacinį skundą patenkino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė, kaip neturinčius faktinio pagrindo.
IV.
Pareiškėja 2008 m. kovo 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-1172/2007. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be jokių argumentų ir analizės tapatina sąvokas „vadovaujamas darbas“ ir „vadovavimas“. Konkurso sąlygose nurodyta, kad pretendentas privalo turėti vadovaujamojo darbo, o ne vadovavimo patirties. Šios dvi sąvokos negali būti tapatinamos, kadangi jos iš esmės yra skirtingos. Pirmoji yra siejama su darbo patirties turėjimu, tuo tarpu antroji yra žymiai abstraktesnė, nesiejama su darbo santykių buvimu. Byloje nėra duomenų, kad J. P. būtų dirbęs pagal darbo sutartį vadovaujamą darbą, t. y. jis niekada nedirbo vadovaujamo darbo, kaip jis teisiškai suprantamas. J. P. vykdant Peticijų komisijos pirmininko ar Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko funkcijas nesusiklostė visuomeniniai darbo santykiai. Sutapatinus minėtas sąvokas pažeidžiamas Aprašo 9.5 punkto reikalavimas. Sutapatinus sąvoką „vadovavimas“ ir „vadovaujamas darbas“ darytina išvada, kad Aprašas darbo patirties turėjimą tiesiogiai nesieja su darbo santykiais, kas visiškai neatitinka šio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo esmės ir tikslų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nesigilino į klausimą, ar sąvoka „darbo patirtis“ kaip specialusis reikalavimas turi būti suprantama kaip „darbo stažas“, ar ne. Pretendentams į Jaunimo reikalų direktoriaus pareigybę buvo keliamas reikalavimas turėti darbo patirties, kitaip tariant, ne visuomeninės veiklos patirties (pvz., dalyvavimas visuomeninių organizacijų veikloje), ne socialinės-politinės veiklos patirties (pvz., dalyvavimas savivaldybės tarybos posėdžiuose ir šios tarybos įsteigtų komisijų posėdžiuose), ne kūrybinės veiklos (pvz., pagal autorines sutartis) patirties. Aprašo 9.5 punkte nurodoma, kad „pretendentas privalo pateikti darbo patirtį (stažą) patvirtinančius dokumentus“. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad J. P. darbo stažo (vadovaujamo darbo patirties) Darbo kodekso 30 straipsnio ir Aprašo 9.5 punkto prasmėmis neturi. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios išvados, kurią pirmosios instancijos teismas padarė po gana nuoseklios loginės analizės, savo sprendime neanalizavo ir nepateikė nė vieno argumento, paneigiančio tokią išvadą. Aprašo, kaip pagrindinio teisės akto, kuriuo remiantis turėjo būti sprendžiamas ginčas, netaikymas yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.
3. Teismo sprendime nėra motyvų, kodėl „vadovaujamas darbas“ yra tas pats, kas „vadovavimas“; kodėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad sąvoka „darbo patirtis“ yra tapatinama su terminu „darbo stažas“, yra nepagrįsta; Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad J. P. darbo stažo (vadovaujamo darbo patirties) Darbo kodekso 30 straipsnio ir Aprašo 9.5 punkto prasmėmis neturi, yra nepagrįsta; taip pat nėra motyvų, kodėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, arba jos 9 punktas yra šiam ginčui netaikomas.
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. A14 -1172/07 gali sukelti neprognozuojamų pasekmių ir išbalansuoti teismų praktikoje nusistovėjusį specialiųjų reikalavimų, numatytų valstybės tarnautojui, aiškinimą. Remiantis šiuo teismo sprendimu, bet kuris asmuo, kuris yra organizacijos vadovas visuomeniniais pagrindais, gali pretenduoti į valstybės tarnybą. Tokia praktika įneštų daug chaoso į valstybės tarnybą ir sudarytų galimybes pateikti nepatikimus dokumentus, įrodančius žmogaus darbo (šiuo atveju jau suprantamo ir kaip visuomeninės veiklos) patirtį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Prašydama atnaujinti procesą 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pareiškėja teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-1172/2007 teismas nenurodė motyvų, kodėl „vadovaujamas darbas“ sutapatinamas su „vadovavimu“; kodėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad sąvoka „darbo patirtis“ yra tapatinama su terminu „darbo stažas“, yra nepagrįsta; kodėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad J. P. darbo stažo (vadovaujamo darbo patirties) Darbo kodekso 30 straipsnio ir Aprašo 9.5 punkto prasmėmis neturi, yra nepagrįsta; taip pat sprendime teismas nemotyvavo, kodėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966, arba jos 9 punktas yra šiam ginčui netaikomas.
Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.). Tačiau pažymėtina, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuotina, kad proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Motyvų nebuvimas teismo sprendime (nutartyje) reiškia, kad teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje.
Nagrinėjamuoju atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo (b. l. 160 – 168) motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, sprendžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai ir nuosekliai motyvavo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, analizavo bei vertino pareiškėjos bei atsakovo nurodytas argumentus bei pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad pati pareiškėja prašyme atnaujinti procesą išsamiai argumentuojama, kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime nurodyti tam tikri motyvai yra nepagrįsti. Ši aplinkybė rodo, kad teismas pateikė atitinkamus motyvus, o pareiškėja iš esmės kelia ne teismo motyvų visiško nebuvo klausimą, o tik jų (pareiškėjos teigimu) nepagrįstumo klausimus. Remiantis tuo, kas pasakyta, pagrindo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.
Prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai aiškindamas sąvokas „vadovaujamas darbas“ ir „vadovavimas“ pažeidė Aprašo 9.5 punkto nuostatą, taip pat teismas neaiškino Aprašo 9.5 punkte numatytų „darbo patirties“ ir „darbo stažo“ sąvokų.
Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje P17-216/2007).
Aprašo 9.5 punkte numatyta, kad pretendentas privalo pateikti darbo patirtį (stažą) patvirtinančius dokumentus, jeigu pareigybės, kurią užimti paskelbtas konkursas, aprašyme pretendentui nustatytas specialusis reikalavimas turėti atitinkamą darbo patirtį (stažą), ir jų kopijas.
Pareiškėja iš esmės nesutinka su teismo sprendimo argumentacija dėl „vadovaujamo darbo“ („vadovavimo“) bei „darbo patirties“ bei „darbo stažo“ sąvokų išaiškinimo. Tačiau įvertinusi Aprašo 9.5 punkto reikalavimą, teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog „vadovavimo“ („vadovaujamo darbo“) sąvoka yra savo turiniu platesnė už pirmosios instancijos teismo analizuotą „organizacijos vadovo“ darbo sąvoką. Tokias išvadas teismas padarė remdamasis lingvistiniu sąvokų aiškinimu išanalizavęs Aprašo 9.5 punktą bei įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokiu Aprašo 9.5 punkte įtvirtinto reikalavimo aiškinimu, įvertinus prašyme dėl proceso atnaujinimo pateiktus argumentus ir įrodymus, nėra pagrindo. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nurodo tik savo alternatyvų teisės normos (Aprašo 9.5 punkto), taikytos išnagrinėtoje administracinėje byloje, aiškinimą, tačiau ji neįrodė, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad yra pagrindas atnaujinti procesą byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Šis pagrindas galėtų būti taikomas tada, kai teismas analogiškose bylose yra priėmęs skirtingus sprendimus, kuriose tos pačios teisės normos yra aiškinamos skirtingai, prieštaringai. Tačiau pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo, kokiai teismų praktikai, t. y. kokiam konkrečiam teismo sprendimui, gali prieštarauti šioje administracinėje byloje suformuota teismo praktika, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-1172/2007 pagal pareiškėjos J. B. –K. skundą atsakovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. P. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.