Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2015-10-08 · Administracinė byla Nr. A-396-822/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-08
Bylos Nr.
A-396-822/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02897-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Pareiškėjas
D. K.
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-689-822/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02897-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. K. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. vasario 4 d. raštą Nr. (6.5)I-1063; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) už 2010–2011 metus išmokėti jai 8 897,15 Lt negautą senatvės pensijos dalį; 3) atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis (toliau – ir Laikinasis įstatymas), senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiam draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Teismui nusprendus, kad terminą ginti savo pažeistas teises pareiškėja praleido, prašė jį atnaujinti. Nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo, kai buvo paskelbta, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Prašė atsižvelgti, kad yra senatvės pensininkė ir jai pakankamai sunku per trumpą laiką išsiaiškinti teisinius aspektus, susijusius su negautos pensijos dalies grąžinimu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokant pareiškėjai senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir jo įsigaliojimo, ir įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, darė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sauso 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad įvertinus tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėja kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu, kuris, turėjo būti persiųstas nagrinėti VSDFV, ir į VSDFV su 2014 m. sausio 28 d. skundu pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-1063, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 28 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. vasario 25 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV (nes pareiškėja iki nurodyto termino Fondo valdybai nepateikė įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis), pareiškėja iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, skundo VSDFV padavimo atnaujinimo klausimą įgaliotas spręsti VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, prašomas panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-1063, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 28 d. skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjos D. K. skundą tenkino: atnaujino kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1063, priteisė pareiškėjai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 8 897,15 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Laikinojo įstatymo normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Šalies argumentai

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010 m. sausio 1 d. 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 16 d. rašte pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir išdėstė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą. Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja VSDFV pateikė 2014 m. sausio 28 d. skundą. VSDFV 2014 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1063 pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo. Nesutikdama su priimtais sprendimais, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti VSDFV išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, ginčo laikotarpiu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 20 ir 31 punktais.

Nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėja į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2013 m. gruodžio 18 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Konstatavus, kad kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. prašymas, darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-1063 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, todėl ir atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2013 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1063 gavimo dienos).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad Fondo valdyba, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino kreipimosi į Fondo valdybą terminą.

Atsižvelgdamas į Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, 52 straipsnio nuostatas, garantuojančias asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, Konstitucijos 110 straipsnį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, draudžiančius teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, bei į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteista visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 8 897,15 Lt.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, suformuluotais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 56–61).

Atsiliepimas

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. VSDFV Vilniaus skyrius palaiko Fondo valdybos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra naikintinas (b. l. 66–67).

Pareiškėja D. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia argumentais, suformuluotas skunde pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį; VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 16 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. prašymą) jai buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys ir nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo; 2014 m. sausio 28 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2014 m. vasario 4 d. rašte (sprendime) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. vasario 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV nurodė, kad „skyrius, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 11 punkto nuostatomis, turėjo Jūsų 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalies, kuria prašote išmokėti dėl laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, nenagrinėti ir per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos šią dalį persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. Taigi VSDFV skyrius 2014 m. sausio 16 d. raštu išnagrinėjęs Jūsų 2013 m. gruodžio 18 d. prašymo dalį, kurioje pateiktas reikalavimas dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, viršijo savo kompetenciją. Todėl VSDFV skyriaus 2014 m. sausio 16 d. dalis, kuria atsisakyta Jums išmokėti senatvės pensijos dalį, naikintina“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. gruodžio 18 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atnaujina šį terminą, nepateikė jokio šio termino praleidimo priežasčių įvertinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu pareiškėjos praleisto termino kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDFV) atnaujinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrindo atnaujinti pareiškėjai šį terminą nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, išanalizavusi šio sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nėra išreikšta šio atsakovo (VSDFV) pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į išvardytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos priteisimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos D. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė