Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-11 · Administracinė byla Nr. I-4284-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-11
Bylos Nr.
I-4284-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03255-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Edgaras Paulius Staniukaitis
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4284-561/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03255-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.3.2; 9.1.5; 9.4.1.2; 9.4.3; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjai J. P., pareiškėjos atstovui advokatui Edgarui Pauliui Staniukaičiui, atsakovo atstovei J. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. S-103(7-260/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2013 spalio 30 d. sprendimą Nr. 68-170 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-197.

Paaiškino, kad Inspekcija bei VMI, vertindamos pareiškėjos ir buvusio sutuoktinio R. P. (toliau – ir buvęs sutuoktinis) gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nevertino visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normų kompleksiškai. Nurodė, kad su buvusiu sutuoktiniu nevedė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo nuo 2007 m. pradžios. Pareiškėja nurodė, kad nesusiklosčius santuokiniams santykiams ir nuo 2007 m. pradžios netvarkant bendro ūkio ir negyvenant santuokoje, jai nebuvo žinoma apie jos buvusio sutuoktinio pajamas ir išlaidas, todėl ji neturėjo nei galimybės, nei noro dalyvauti buvusio sutuoktinio vykdytoje veikloje ar jo gyvenime.

Nurodė, kad pagrindinę sumą sudarė išlaidos, apie kurių egzistavimą ji nežinojo – buvusio sutuoktinio paskola, suteikta jo įmonei UAB „T1“, paskola suteikta UAB „V1“, grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos kredito įstaigoms – AB DnB Nord bankui, Danske bankui, AB SEB Bankui, AB Citadele bankui, Akademinei kredito unijai, Swedbank AB, išlaidos patirtos įsigyjant pajus iš Akademinės kredito unijos. Taip pat nurodė, kad 2008 metais pajamos buvo gautos ne pareiškėjos, o buvusio sutuoktinio. Teigė, kad visos nurodytos išlaidos yra nesusijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymu bei laikytinos buvusio sutuoktinio išlaidomis profesinei – ūkinei veiklai vykdyti, o už šias prievoles pareiškėja pagal CK 3.109 straipsnį nėra atsakinga.

Pareiškėja taip pat paaiškino, kad jai nebuvo žinoma, iš kokių lėšų buvo sudaromi sandoriai, kurie sudaryti vienasmeniškai, ir šios lėšos niekada nebuvo skirtos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Teigė, kad turtas, kuris nebuvo registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir už jį gautos pajamos nepagrįstai apskaitytos kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nurodė, kad gautos sumos iš įmonių niekada nebuvo naudojamos kaip šeimos turtas.

Pareiškėja taip pat skunde nurodė, kad mokesčių administratorius netinkamai vertino ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011-04-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011, kuriuo patvirtintos S. B. patikrinimo išvados, kurių pagrindu patvirtinta, kad tokias pajamas S. B. turėjo ir galėjo perskolinti. Teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą GPM ir su juo susijusias sumas už 2007 – 2008 metus, kadangi padarė neteisingas išvadas, jog S. P. neturėjo galimybės pasiskolinti 2 000 000 Lt. Nurodoma, kad tiek sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011, tiek ir Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje Nr. L2-1876-109/2011, kuriuo iš S. B. priteista G. G. J. grąžinti 50 530 Lt skolą patvirtina, kad S. B. tokias pajamas turėjo ir galėjo perskolinti S. P.. Todėl nurodoma, kad 2 000 000 Lt paskola iš E. N. ir yra ta suma, kuri leidžia pagrįsti visas buvusio sutuoktinio pajamas.

Nesutiko su mokesčių administratoriaus teiginiais, kad pareiškėjos išlaidos pagrįstai buvo skaičiuojamos pagal Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamus rodiklius. Manė, kad nelogiška, jog asmuo per mėnesį gali patirti didesnes išlaidas, negu tuo metu buvo minimalus valstybės patvirtintas darbo užmokestis (600–700 Lt).

Taip pat nurodė, kad jos buvusio sutuoktinio cigarečių įgijimas nepagrįstai laikomas jo (o kartu ir bendromis) išlaidomis, nes byloje nėra įrodymų, kad buvęs sutuoktinis iš tiesų cigaretes buvo įgijęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja ir pareiškėjos atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad pagal CK 3.87 str. 1 dalį, „įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė“. Vadovaujantis CK 3.88 str. 1 dalies nuostatomis, po santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių pajamos, gautos iš sutuoktinių asmenine nuosavybe esančio turto, pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas būtinas sutuoktinio profesinei veiklai, vieno iš sutuoktinių įsteigta įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamoms pajamoms, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar kitos veiklos, laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas, iš bendro sutuoktinių turto yra vykdomos prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis. Pagal CK 3.117 str. 1 dalį, „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso vieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Akcentavo, kad sutuoktinių 2007 metų patirtas išlaidas sudarė nekilnojamojo turto įsigijimai už 1 720 000 Lt (tame tarpe 1 000 000 Lt už žemės sklypus (duomenys neskelbtini)., ir 720 000 Lt parduotuvės), 819 982,26 Lt grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos kredito įstaigoms (tame tarpe 8 405,26 Lt AB DnB Nord bankui, 407 896 Lt AB SEB bankui, 303 323 Lt Akademinei kredito unijai, 57 000 Lt įsigyti pajai Akademinei kredito unijai suteikiant kreditą 51 Lt AB Citadele bankui, 43 307 Lt AB Swedbank), taip pat 324 000 Lt suteiktos paskolos buvusio sutuoktinio įmonei (nuo 2008-01-10 pertvarkyta į UAB „T1“), 31 205 Lt šeimos vartojimo išlaidos ir kitos. Sutuoktinių 2008 metų išlaidas sudarė 235 000 Lt suteiktos paskolos UAB „T1“, 169 840 Lt grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos kredito įstaigoms (tame tarpe 9 833 Lt AB DnB Nord bankui, 2 334 Lt AB Citadele bankui, 82 245 Lt Akademinei kredito unijai, 75 428 Lt AB SEB bankui), 33 077 Lt šeimos vartojimo išlaidos ir kitos.

Teigė, kad 2007 – 2008 metais iš pajamų iš nenustatytų šaltinių buvo vykdomos sutuoktinių prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis, todėl laikoma, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis, gavo abu sutuoktiniai. Pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių.

Patikrinimo metu siekiant surinkti papildomą ir priešpriešinę informaciją dėl E. N. finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas, gautas atsakymas iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI). Vilniaus apskrities VMI atliko minėto asmens veiklos analizę bei pateikė šio gyventojo 2012-04-04 paaiškinimą. 2012-03-16 E. N. veiklos analizėje užfiksuota, kad mokesčių administratorius neturi duomenų apie minėto asmens 2005 – 2007, 2009 metais gautas pajamas. Išanalizavus duomenų bazėje esančią informaciją ir įvertinus vartojimo išlaidas, E. N. 2007 – 2011 metų išlaidos 32 513 Lt viršija pajamas. Taigi, E. N. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui paskolą. E. N. pateiktame paaiškinime nurodyta, kad R. P. pažįsta virš dvidešimt metų, yra geri draugai, tačiau jų nesieja jokie verslo ryšiai, kad 2007-02-15 paskolino 2 000 000 Lt. E. N. teigimu, pinigai R. P. perduoti Vilniuje, jo namuose, dalyvaujant tik jiems. E. N. teigimu, suteikiant paskolą dėl įkeitimo ar garanto nebuvo tartasi. E. N. nurodė, kad kadangi pinigines lėšas jis buvo pasiskolinęs iš S. B., jam paskambino ir paklausė, ar gali paskolinti 2 000 000 Lt R. P.. S. B. patvirtino, kad šiuos pinigus gali perskolinti. E. N. taip pat nurodė, kad palūkanos, nustatytos pasirašytoje paskolos sutartyje, nebuvo mokamos, pinigai buvo reikalingi sklypų įsigijimui, tačiau jam nebuvo žinoma, kokius sklypus R. P. ketino pirkti. Paaiškinime teigiama, kad 2010 m. vasario mėnesį R. P. grąžino 2 000 000 Lt, pinigai grąžinti grynaisiais pinigais, R. P. namuose Elektrėnuose. Į klausimą, iš kokių piniginių lėšų buvo suteikta paskola, E. N. nurodė, kad 2005-09-03 iš S. B. jis pasiskolino 5 900 000 Lt grynaisiais. Paskola S. B. buvo grąžinta 2011-09-03, taip pat grynaisiais. E. N. pateiktame paaiškinime nurodė, kad paskola R. P. buvo reikalinga žemės sklypams pirkti, R. P. 2012-01-23 pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad paskolos tikslas – automobilių serviso statybai, krovininių automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui, žemės sklypų pirkimui ir kt., tačiau iš ginčo medžiagos pateiktų duomenų matyti, kad žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pagal 2007-08-26 pirkimo – pardavimo sutartį R. P. iš viso už 1 000 000 Lt nusipirko iš Akademinės kredito unijos pasiskolintų lėšų. R. P. 2012-01-23 pateiktame paaiškinime nors ir nurodyta, kad sklypai pirkti planuojant juose statyti bei eksploatuoti automobilių servisą bei įrengti krovininių automobilių saugojimo aikštelę su sandėliavimo patalpomis, tačiau veikla įgytuose žemės sklypuose nebuvo vykdoma.

Inspekcija pagal 2005 metų pavedimą tikrinti atliko S. B. mokestinį patikrinimą, kurio metu jis, siekdamas pagrįsti iš artimųjų giminaičių gautas ir panaudotas pinigines lėšas, nurodė, kad pagal 2005-09-03 paskolos sutartį E. N. paskolino piniginių lėšų. E. N. Vilniaus apskrities VMI pateiktame paaiškinime nurodė, kad pinigines lėšas, pasiskolintas iš S. B., perskolino kitiems asmenims, kurių neįvardijo, ir paskolos sutarčių nepateikė. Atliekamo S. B. mokestinio patikrinimo metu E. N. duoto mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti juridinę galią turinčius dokumentus apie piniginių lėšų, gautų iš S. B., neįvykdė bei nepranešė, dėl kokių priežasčių negali įvykdyti šio nurodymo. Atlikto S. B. mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nepagrindė piniginių lėšų šaltinių ir nurodytomis aplinkybėmis 20 000 000 JAV dolerių pajamų iš artimų giminaičių negavo, todėl ir skolinti piniginių lėšų E. N. neturėjo finansinių galimybių. S. B. patikrinimo akto rezultatai patvirtinti LVAT 2011-04-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011. Šiame sprendime dėl S. B. gautos 20 000 000 JAV dolerių sumos iš G. G. J. pagal 1991-03-12 ir 1991-03-29 sutartis konstatuota, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, remdamiesi byloje surinktais duomenimis, priėjo pagrįstą išvadą, kad minėtos sutartys nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Minėtame sprendime LVAT teisėjų kolegija dėl Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. L2-1876-109/2011 priimto 2011-02-07 teismo įsakymo, kuriuo nutarta išieškoti iš Semiono B. G. G. J. naudai 50 530 000 Lt, pažymėjo, kad jis yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepagrindžia šioje mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo. Šis sprendimas patvirtina, kad S. B. 20 000 000 JAV dolerių pajamomis nedisponavo. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos tik sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad nėra įrodytas faktas, kad 2 000 000 Lt sumos perdavimas realiai įvyko. Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Tvirtino, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis realiai paskolos iš E. N. negavo ir sutuoktiniai tuo metu disponavo po 393 279 Lt ir 126 500 Lt juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrįstomis pajamomis.

Pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis mokestinio patikrinimo metu nepateikė duomenų apie šeimos kasmet patirtas pragyvenimo išlaidas. Nors skunde teigiama, kad mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamais rodikliais, vis dėlto iš byloje pateiktų pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio paaiškinimų matyti, kad minėti asmenys nurodė, jog apskaičiuodamas gyventojų išlaidas, mokesčių administratorius vadovautųsi statistinėmis vartojimo išlaidomis. Mokestinio patikrinimo metu šeimos vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis ir konstatuota, kad pareiškėjos bei buvusio sutuoktinio per 2007 metus vartojimo išlaidos sudarė 31 205 Lt, o per 2008 metus – 33 077 Lt. 2 600 Lt vartojimo išlaidos buvo paskaičiuotos visai šeimai. Pareiškėjos šeimos išlaidos gautas pajamas 2007 metais viršijo 786 559 Lt, 2008 metais – 253 000 Lt. Patikrinimo metu nustatytų patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio R. P. nepagrindė objektyviais duomenimis ir įrodymais. Be to, iš byloje pateiktų Lietuvos komercinių bankų sąskaitų išrašų matyti, kad pareiškėja ir buvęs sutuoktinis patyrė didesnes vartojimo išlaidas nei vietos mokesčių administratorius priskyrė patikrinimo metu, t. y. parinktas palankesnis vartojimo išlaidų dydis pagal Statistikos departamento rodiklius. Pareiškėjos argumentai, kad išlaidos turėjo būti vertinamos pagal minimalų atlyginimą yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Inspekcija, patikrinusi pareiškėjos GPM už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, kad J. P. ir sutuoktinio R. P. patirtos išlaidos 2007 metais gautas pajamas viršijo 786 559 Lt, o 2008 metais – 253 000 Lt. Konstatuota, kad sutuoktiniai 2007 – 2008 metais disponavo pajamomis, nepagrįstomis atitinkamais pajamų gavimo šaltiniais, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo mokėtino į biudžetą GPM. Patikrinimo metu įvertinus nustatytus pažeidimus, pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 139 594 Lt GPM. Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-290/2012 pareiškėjos buvęs sutuoktinis pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 25 str. 3 dalyje ir 199² str. 1 dalyje, t. y. neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nustačius, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis laikė banderolėmis teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, Inspekcija pareiškėjai ir buvusiam sutuoktiniui apskaičiavo mokėtiną 181 125 Lt akcizų mokestį (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-02(7-260/2013) (toliau – Komisijos byla), t. 2, b. l. 1–19).

Žemesnės instancijos teismas

Inspekcija 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (04.7-2)-K3-197 patvirtino 2013 m. gegužės 22 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-17 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 139 594 Lt GPM, 90 108 Lt šio mokesčių delspinigių, 41 878 Lt GPM baudą (30 proc.) (Komisijos byla, t. 1, b. l. 30–39).

VMI 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 68-170 patvirtino Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-197 (Komisijos byla, t. 1, b. l. 10–16).

Žemesnės instancijos teismas

Komisija 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. Nr. S-103(7-260/2013) sumažino pareiškėjai skirtą GPM baudą iki 13 959 Lt ir likusioje dalyje patvirtino VMI 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 68-170 (Komisijos byla, t. 4, b. l. 110–125).

Ginčo dalykas – Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. S-103(7-260/2013), taip pat VMI 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 68-170 ir Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (04.7-2)-K3-197 teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotos GPM sumos pagrįstumo, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, konstatavus, kad pareiškėjos šeimos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo gautas pajamas.

Dėl pajamų padalinimo sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Pareiškėja skunde akcentuoja, kad didžioji dalis išlaidų buvo nepagrįstai paskirstyta jai ir jos buvusiam sutuoktiniui.

LVAT plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A7-158/2002, konstatuota, jog pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų, pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims – bendraturčiams sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip (Administracinių teismų praktika Nr.3).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12 išaiškino, kad pagal GPMĮ 3 straipsnį, GPM mokėtoju pripažįstamas pajamų gavęs gyventojas. Šioje nuostatoje vartojama sąvoka „gyventojas“ yra apibrėžiama to paties įstatymo 2 str. 2 dalyje ir reiškia nuolatinį ir nenuolatinį Lietuvos gyventoją. Nuolatinis Lietuvos gyventojas – „fizinis asmuo, kuris laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal GPMĮ 4 straipsnio nuostatas“. Taigi, kaip matyti iš pacituotų įstatymo nuostatų, taip pat kriterijus, pagal kuriuos asmuo yra pripažįstamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju apmokestinimo GPM tikslais, nustatančio GPMĮ 4 straipsnio, GPM mokėtoju gali būti pripažintas tik konkretus fizinis asmuo, t. y. įstatymas aiškiai GPM mokėtoją apibrėžia kaip konkretų fizinį asmenį, o ne tokių asmenų daugetą. Išplėstinė teisėjų kolegija toliau nurodė, kad siekiant konkretų fizinį asmenį (gyventoją) pripažinti GPM mokėtoju, toks asmuo, be kita ko, turi būti „gavęs pajamų“ GPMĮ 3 straipsnio prasme. Atskleidžiant šios sąlygos turinį, pirmiausia pastebėtina, kad remiantis GPMĮ 2 str. 14 dalimi, pajamomis, išskyrus toje pačioje nuostatoje išvardintas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, inter alia laikomos „<...> per mokestinį laikotarpį gautas atlygis <...> už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra <...>“. Šios pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kuriuo nagrinėjamu atveju laikomas momentas, „<...> kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ (GPMĮ 8 str. 2 d. 1 punktas).

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė, loginė bei lingvistinė šių nuostatų analizė aiškiai iliustruoja, jog GPMĮ 8 str. 2 d. 1 punkte numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal minėtas CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Šio mokesčio mokėtoju akivaizdžiai pripažįstamas tik šias pajamas uždirbęs asmuo, nors pagal CK 3.88 str. 1 d. 3 ir 5 punktus tokios pajamos taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl vien faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti sutuoktinius lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nurodytoje byloje vertindama vertybinių popierių sandorius apmokestinimo tikslais taip pat numatė, kad nesant konkrečių mokesčių įstatymuose numatytų taisyklių, savaime implikuoja būtinybę subsidiariai remtis privatinės teisės nuostatomis tiek, kiek tai susiję su sutuoktinių gautų pajamų nustatymu apmokestinimo tikslais. Šiuo tikslu galima ir būtina remtis CK 3.117 str. 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama vertybinių popierių sandorį, nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti šios prezumpcijos, jos (prezumpcijos) iš esmės neginčija ir sutuoktiniai. Todėl nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 str. 2 d. 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo vertybinius popierius“.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro išvadą, kad jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokėtojo (mokėtojo šeimos) patirtos išlaidos viršija pajamas, tai rodo, kad kažkuris iš sutuoktinių (arba jie abu) yra gavę ir disponuoja neapmokestintomis pajamomis. Todėl, siekiant identifikuoti konkretų GPM mokėtoją, privalu įvertinti, ar yra aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo prezumpcijos, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Kai nėra įmanoma tiksliai nustatyti neapmokestintų pajamų šaltinį, yra taikoma MAĮ 70 str. 1 dalis, kuri nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus (LVAT 2006 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-836/2006).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji šiuo atveju neatsiejama nuo MAĮ 67 str. 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti atsakovės sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 str. 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Nagrinėjamoje byloje matyti, kad Inspekcija patikrinimo metu vertino pareiškėjos pajamas ir patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31. Pagal akte pateiktą informaciją šiuo mokestiniu laikotarpiu pareiškėja buvo santuokoje (2009-05-26 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu), todėl buvo vertintos ir pareiškėjos buvusio sutuoktinio pajamos ir išlaidos. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių (2007 metais – 786 559 Lt, 2008 metais – 253 000 Lt), kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Mokesčių administratorius, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjama situacija atitinka MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kuriomis remiantis mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja įrodinėja, kad ji negali būti pripažinta mokesčių mokėtoja ginčo byloje, nes savo lėšų išlaidoms nėra skyrusi.

Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kada buvo gautos ginčo pajamos (2007 – 2008 metais), pareiškėja ir jos sutuoktinis kartu netvarkė šeimos ūkio. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos ir R. P. santuoka sudaryta 1992-09-19 ir nutraukta šalių susitarimu, Kauno apylinkės teismui 2009-05-26 priėmus sprendimą ir patvirtinus buvusių sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (LITEKO, civilinė byla Nr. 2-1645-408/2009). Jokių duomenų apie tai, kad santuokos metu pareiškėja su sutuoktiniu būtų nustatę separaciją, sudarę vedybinę sutartį, kurioje būtų nustatę santuokoje įsigyjamo turto režimą; taip pat nėra duomenų apie tai, kad santuokoje įsigyjamas turtas buvo įsigytas ir valdomas kurio nors iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, pateikta nebuvo. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio turto dalybos patvirtiną faktą, kad turtas, kuriam skirtos išlaidos yra ginčo objektu nagrinėjamoje byloje, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kauno apylinkės teismo 2009-05-26 sprendimas patvirtina, kad turtas, įsigytas po santuokos sudarymo, padalytas sutuoktiniams kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių sulygtu būdu.

Teismas daro išvadą, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos (LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-999-10).

Teismas pirmiausia nurodo, kad pareiškėjos nurodomas tam tikras turto pasiskirstymas tarp pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio turi būti įrodytas. Pareiškėja nepateikė nei vedybų sutarties, nei kitokių įrodymų, pagal kuriuos šis teismas ar mokesčių administratorius galėtų atriboti sutuoktinių asmeninę nuosavybę nuo bendrosios sutuoktinių nuosavybės. Kauno apylinkės teismo sprendimas patvirtina prezumpciją, kad turtas kuris buvo dalybų objektu skyrybų byloje yra šeimos turtas, įsigytas šeimos reikmėms tenkinti.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad nebuvo atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, o ginčo išlaidos nagrinėjamoje byloje buvo ne asmeninio pobūdžio, o šeimos reikmėms tenkinti, neapskaitytų pajamų kilmė nežinoma, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad visas pajamas sutuoktiniai įgyja lygiomis dalimis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo CK 3.117 str. 1 dalyje nustatytos prezumpcijos. Atsižvelgiant į tai, pagal CK 3.117 str. 1 dalyje nustatytą prezumpciją, gautos pajamos tenka sutuoktiniams lygiomis dalimis, todėl laikytina, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad kiekvienas iš sutuoktinių 2007 – 2008 metų laikotarpiu įgijo pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pajamas padalino sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl 2 000 000 Lt paskolos, gautos iš E. N..

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą GPM ir su juo susijusias sumas už 2007 – 2008 metus, kadangi padarė neteisingas išvadas dėl E. N. suteiktos 2 000 000 Lt paskolos bei patirtų vartojimo išlaidų.

Teismas šioje dalyje daro išvadą, kad pagal LVAT praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11).

ABTĮ 57 str. 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-33-12; 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3513-11).

Nagrinėjamu atveju iš 2007-02-15 paskolos sutarties matyti, kad R. P. iš E. N. pasiskolino 2 000 000 Lt trims metams, t. y. iki 2010-02-14. Sutartyje nustatytos 1 procento mėnesinės palūkanos, kurias sutarta sumokėti paskolos grąžinimo dieną (Komisijos byla, t. 2, b. l. 56). 2012-01-25 paaiškinime R. P. nurodė, kad pinigines lėšas iš E. N. skolinosi automobilių serviso statybai, krovininių automobilių stovėjimo aikštelės su sandėliavimo patalpomis įrengimui įgytame žemės sklype, žemės pirkimui Kauno rajone bei infrastruktūros įrengimui jame. Paskola suteikta grynaisiais pinigais Vilniuje, grąžinta 2010 metais taip pat grynaisiais pinigais, tačiau palūkanos nebuvo mokamos. Paskolos suma buvo grąžinta iš turėtų lėšų (Komisijos byla, t. 2, b. l. 46).

Žemesnės instancijos teismas

E. N. 2012-04-04 paaiškinime nurodė, kad R. P. pažįsta daugiau nei dvidešimt metų, yra geri draugai, tačiau jų verslo ryšiai nesieja. Nurodė, kad 2007-02-15 paskolino pareiškėjui 2 000 000 Lt grynais pinigais. Šie pinigai R. P. buvo reikalingi sklypams įsigyti. Kadangi pinigines lėšas jam buvo paskolinęs S. B., jis jam paskambino ir paklausė, ar gali 2 000 000 Lt paskolinti pareiškėjui. S. B. sutikus, nurodyta suma buvo paskolinta pareiškėjui. E. N. taip pat nurodė, kad palūkanos nebuvo mokamos. 2010 m. vasario mėnesį pinigai buvo grąžinti. Pažymėjo, kad 2005-09-03 iš S. B. pasiskolino 5 900 000 Lt grynaisiais ir ją grąžino 2011-09-03 (Komisijos byla, t. 2, b. l. 59).

Atlikto S. B. mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nepagrindė piniginių lėšų šaltinių ir nurodytomis aplinkybėmis 20 000 000 JAV dolerių pajamų iš artimų giminaičių negavo, todėl ir skolinti piniginių lėšų E. N. neturėjo finansinių galimybių. S. B. patikrinimo akto rezultatai patvirtinti LVAT 2011-04-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, kuriame konstatuota, kad S. B. 20 000 000 JAV dolerių sumos iš G. G. J. pagal 1991-03-12 ir 1991-03-29 sutartis nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto.

2012-03-16 E. N. veiklos analizėje užfiksuota, kad mokesčių administratorius neturi duomenų apie šio asmens 2005 – 2007 metais bei 2009 metais gautas pajamas. Pažymėta, kad išanalizavus duomenų bazėje esančią informaciją ir įvertinus vartojimo išlaidas, E. N. 2007 – 2011 metais išlaidos 32 513 Lt viršija pajamas. Padaryta išvada, kad E. N. 2007-02-15 neturėjo finansinių galimybių suteikti R. P. paskolą (Komisijos byla, t. 2, b. l. 58).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 2 000 000 Lt lėšų pajamomis. Kaip nurodyta anksčiau, vien atskirų formalių įrodymų (šiuo atveju paskolos sutartis ir paaiškinimas) pajamų gavimo nepagrindžia. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kadangi siekiant pripažinti tam tikrų pajamų gavimą, reikalinga įrodyti, kad mokesčių mokėtojas gavo realias pajamas. Įrodinėjimo naštą pagrįsti lėšų realumą turi deklaruojantis asmuo, o ne mokesčių administratorius. Atsižvelgdamas, į tai, kad išdėstyta, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad R. P. paskolos iš E. N. 2007 metais negavo.

Dėl apskaičiuotų vartojimo išlaidų.

Pareiškėja tvirtino, kad mokesčių administratorius turėjo skaičiuoti vartojimo išlaidas pagal valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį arba pagal faktiškai gautą darbo užmokestį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja nepateikė paaiškinimo apie realias savo šeimos aktualaus laikotarpio vartojimo išlaidas, be to, teikdama 2012-01-18 paaiškinimą, mokesčių administratoriaus pati prašė vadovautis statistinėmis vartojimo išlaidomis (Komisijos byla, t. 1, b. l. 86). Pareiškėja bei jos buvęs sutuoktinis prašė, kad apskaičiuodamas gyventojų išlaidas, mokesčių administratorius vadovautųsi statistinėmis vartojimo išlaidomis. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (Komisijos byla, t. 1, b. l. 85; t. 2, b. l. 1–19) matyti, kad taip ir buvo padaryta: nustatyta, kad 2007 metais vidutinės vartojimo išlaidos keturiems namų ūkio nariams per mėnesį sudarė 2 600,42 Lt, per metus – 31 205 Lt, o 2008 metais – per mėnesį 2 756,42 Lt, per metus – 33 077 Lt. Toks vartojimo išlaidų apskaičiavimas nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl cigarečių įsigijimo kainos apskaičiavimo.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos buvusio sutuoktinio cigarečių įgijimas nepagrįstai laikomas buvusio sutuoktinio (o kartu ir bendromis) išlaidomis, nes byloje nėra įrodymų, kad buvęs sutuoktinis iš tiesų cigaretes buvo įgijęs.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, R. P. Kauno apygardos teismo 2012-03-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-290/2012 buvo nuteistas už tai, kad veikdamas jo suburtoje organizuotoje grupėje kartu su V. K. ir A. R., neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 25 str. 3 dalyje ir 199² str. 1 dalyje. Nors kaltinamieji savo kaltę pripažino tik iš dalies, visų kaltinamųjų kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo įrodyta liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais bei kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad R. P. Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), todėl pareiškėjos teiginiai, kad nėra nustatyta, jog R. P. įsigijo cigaretes, yra nepagrįsti. Dėl apskaičiuotos 54 509,60 Lt cigarečių įsigijimo vertės, teismas neturi pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu taikyti cigarečių įsigijimui muitinę vertę, kadangi faktinė vertė, už kurią R. P. įsigijo cigaretes, nėra žinoma.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Inspekcija, VMI ir Komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestines prievoles valstybei, objektyviai bei visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl Inspekcijos, VMI bei Komisijos priimti ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir juos naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjos J. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas