Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-213-175/2016;

Teisėjas Bronius Varsackis Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01618-2014-2;

2016 m. kovo 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Arūno Paštuolio, Gyčio Večersko, sekretoriaujant I. R., dalyvaujant prokurorui D. J., nuteistajam G. V., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per bausmės atlikimo terminą būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokslais ar darbu; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. P. civilinis ieškinys patenkintas ir iš G. V. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

T. E. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš G. V. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 22 d., nuo 12.30 val. iki 14.30 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, demonstruodamas elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, niekinamą požiūrį į aplinkinius, garsiai šaukdamas blaškėsi kieme, daužė kieme prie lentos pritvirtintas pašto dėžutes, nulaužęs pašto dėžutes laikančią lentą, trenkdamas ja į namo laiptinės duris, išdaužė namo laiptinės durų stiklą, nulaužė durų rankeną - šiais vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. lapkričio 22 d., nuo 16:00 val. iki 16.30 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankoje laikydamas peilį grasino bandžiusiam jį sudrausminti nukentėjusiajam T. E. garsiai šaukdamas „užmušiu“, „papjausiu“, šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

G. V. vertinimu, nuosprendis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, kadangi jis nėra padaręs nei vienos iš jam primetamų nusikalstamų veikų. Nuosprendis priimtas nusikalstamai apšmeižusiems meluojantiems liudininkams, bendrininkaujantiems tikslu nusikalstamu būdu priversti išsikelti iš buto. Apeliantas nurodo neprisipažįstantis nei dėl vieno kaltinamajame akte nurodyto kaltinimo, kadangi jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Dėl tariamai 2014-11-22 padarytų nusikalstamų veikų pirmai apklausai buvo iškviestas prokuroro, bet ne ikiteisminio tyrimo pareigūno, šaukimu atvykti 2015-05-19, t. y. apytikriai po pusės metų nuo tariamo nusikaltimo padarymo dienos, kai net prisiminti nereikšmingas aplinkybes, kurios per puse metų dėl melagingų liudininkų parodymų pavirto nusikaltimais, beveik neįmanoma. Tyrėja Ž. J., prisiminusi, kad apeliantas neapklaustas ir pakvietusi apklausai 2015-03-02, t. y. praėjus 3,3 mėn. nuo tariamo nusikaltimo dienos, pažeidė teisę į gynybą ir buvo galimai šališka, kadangi per tą 3,3 mėn. laikotarpį V. P. ir T. E. ne tik pateikė 2014-11-22 prašymus (galimai surašytus atgaline data), bet ir buvo net po tris kartus apklausti ir net pripažinti nukentėjusiais nuo apelianto. G. V. manymu, jis beveik puse metų buvo laikomas nežinioje ir nežinojo, kad yra kažkuo kaltinamas būtent dėl tos aplinkybės, kad negalėtų pasinaudoti savo teise nušalinti išskirtinai šališkai veikusias vyr. tyrėją Ž. J. ir tyrėją R. R., kurios bylą pripildė pertekliniais liudytojais, kurių apeliantas net nepažįsta, ir negalinčiais nieko konkretaus, išskyrus spėliones, gandus ir fobijas, paliudyti. Po tris kartus apklausti liudytojai T. E. ir V. P. užteršė bylą gausybe įžeidinėjimų, paskalų, šmeižto ir melo, tuo siekdami sudaryti neigiamą apelianto įvaizdį ir pasiekti konkrečius asmeniškus tikslus: priversti apeliantą išsikelti iš savo buto.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra patrulių M. P. ir K. B. tarnybinių pranešimų savo vadovams apie 2014-11-22 budėjimo dieną. Tikėtina, kad jų tarnybiniai pranešimai galimai neatitinka vėliau, tik po 9 dienų, jų teiktų parodymų ikiteisminiame tyrime, kai jau buvo išgalvoti kaltinimai, kad apeliantas turėjo peilį, nors pats turėjimas, jei toks ir būtų buvęs, nėra nusikaltimas. Taip pat jau buvo išgalvoti ir tariami grasinimai. Kad kaltinimai dėl peilio ir grasinimų yra išgalvoti vėliau, patvirtina ir antro tą dieną policijos iškvietimo stenograma, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam V. P., ir antrą kartą 2014-11-22, 16.10 val. iškvietusiam pareigūnus, rūpėjo tik viena: jis nurodė „penktam bute girtuoklis trankosi, daužosi“. G. V. pažymi, kad V. P. trankymusi, daužymusi ir kitokiais išsireiškimais vadina jo kartais klausomą kokybišką muziką. V. P. liudijimas įrodo aplinkybę, kad 2014-11-22, iki 16.10 val., apeliantas buvo savo bute ir klausėsi muzikos, t. y. negalėjo nuo 16.00 val. būti laiptinėje ir grasinti T. E., kaip kad nurodyta kaltinamajame akte. V. P. paliudijo, kad G. V., kai rėkavo laiptinėje, prieš atvykstant policijos pareigūnams ar turėjo rankose peilį ar kitą daiktą, nepastebėjo. Atkreipiamas dėmesys, kad abiejų patrulių surašyti parodymai, apklausiant juos 2014-12-01, yra praktiškai vienodi, su tomis pačiomis frazėmis ir klaidomis tekste. Akivaizdu, kad juos apklaususi tyrėja R. R. juos apklausė ne po vieną, o kartu. Pareigūnų parodymai neatitinka V. P. liudijimo, iš jų akivaizdu, kad pareigūnai liudijo nurodydami nebūtus dalykus apie tariamus keiksmus, kad sudarytų neigiamą apelianto įvaizdį. G. V. pabrėžia, kad, jei iš tikro būtų keikęsis, tai neabejotinai būtų iš karto nubaustas už pareigūnų įžeidimą, o ne paliktas trankytis. T. E. paliudijo, kad atvykus policijos pareigūnams, laiptinėje nebuvo. Po to pareigūnai pasakė, kad G. V. atidarė duris, laikė rankoje peilį, pamatęs juos – iš karto uždarė duris ir daugiau nebeatidarė. Po to jis bandė belstis į G. V. duris. Tokie T. E. liudijimai patvirtina, kad pareigūnai pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 51 p., draudžiantį policijos patruliams teikti informaciją asmenims. Akivaizdu, kad pareigūnai elgėsi netinkamai, įteigdami juos pasitikusiems T. E. ir, matomai, V. P., kad G. V. turėjo peilį. G. V. nurodo, kad aplinkybę, jog peilio jis neturėjo, įrodo ir T. E. parodymai, kad jis beldė į G. V. buto duris. Akivaizdu, kad jei T. E. būtų matęs, kad apeliantas turi peilį, tai jis tikrai nebūtų drįsęs neaiškiu tikslu belstis į apelianto buto duris.

Skunde G. V. tikina, kad iš tikrųjų buvo visai kitaip. Prieš atvykstant policijai, T. E. metėsi žemyn link apelianto į jo buto laiptų aikštelę (aikštelė tik vieno buto), akivaizdžiai norėdamas susidoroti su apeliantu. G. V., būdamas skausmingas nuo skubių judesių, vos spėjo pasislėpti bute. Iš įsiūčio T. E. keliskart spyrė į buto duris, palikdamas savo bato pado atspaudą, kurio apeliantas specialiai gal kokį mėnesį nenuvalė, kad, jei būtų keliamos kokios pretenzijos, ekspertai galėtų įrodyti, kad užpuolikas buvo būtent T. E.. Kai policininkas apie 16.25 val. beldė į buto duris, G. V. tvirtina paaiškinęs, kad už pareigūno stovintis asmuo (T. E.) neseniai puolė ir vijosi apeliantą bei spardė buto duris. Taip pat teigia paaiškinęs, kad anksčiau – 2013-09-24 – žmonai įsileidus policininkus į butą, buvo policininkų surakintas antrankiais ir žiauriai sumuštas policijos automobilyje. Šį kartą paaiškino, kad įsileis pareigūnus tik tuo atveju, jei jie turės teismo orderį. Dėl ankstesnio pareigūnų susidorojimo nedrįso įsileisti policininkų, kadangi jų pasirodymas prie buto durų sukelia psichologinį stresą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Skundo autorius taip pat atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte nurodytam teiginiui, kad jis 2014-11-22, nuo 16.00 val. iki 16.30 val. laiptinėje grasino T. E., prieštarauja paties T. E. parodymai. T. E. nurodė, kad, kai V. P. vėl iškvietė policiją, kol laukė atvykstančių pareigūnų, buvo bute, todėl apeliantas, pats taip pat būdamas savo bute ir klausydamasis muzikos, negalėjo jam grasinti. Atkreipiamas dėmesys, kad patys tariamai nukentėjusieji paaiškino, kad patys, savo noru vis ėjo ir ėjo į laiptinę „pasižiūrėti“ ir buvo laiptinėje nepaisydami to, kad, esą, jiems buvo grasinta, buvo pavojinga ir jie, esą, dėl to patyrė stresą. Toks elgesys normaliame gyvenime vadinamas provokacija, o tą darantys – provokatoriai. Toks apibūdinimas atitinka nukentėjusiųjų veiksmus, ypač dar ir dėl to, kad 2014-11-22 rytą, kai apeliantas, šaldamas uždarytas kieme prie užrakintų durų, skambino į visus butus, beldėsi ir šaukė, kad įleistų, tačiau E. „pasižiūrėti“ tada nesinorėjo. Akivaizdu, kad E. specialiai, būdami namuose, ką jie patys patvirtino, tyčia užrakino laiptinės duris ir tyčia nėjo jų atidaryti, kai apeliantas šaukėsi pagalbos. E. apklausos protokoluose nėra jokios informacijos apie apelianto skambinimą į jų butą. Ši aplinkybė yra akivaizdus ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumo įrodymas, kadangi tyrėja R. R. 2014-12-03 savo tarnybiniame pranešime, siūlydama pradėti ikiteisminį tyrimą, aprašydama M. M. parodymus, nurodė, kad ši girdėjo įkyrius skambučius į buto duris. R. R. priešiškas nusistatymas, G. V. įsitikinimu, yra akivaizdus. Be to, tyrėjos R. R. 2014-12-03 tarnybinis pranešimas, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įrodo, kad tyrėja galimai klastojo ikiteisminio tyrimo medžiagą, išgalvodama nebūtus dalykus. Jos tarnybiniame pranešime, kurio net surašymo data ištaisyta, teigiama, kad apklausti namo gyventojai, taip pat ir M. M.. Tačiau ši aplinkybė yra išgalvota, nes bylos medžiagoje, kurios kopiją gavo apeliantas, M. M. apklausos protokolo nėra. Netgi tuo atveju, jei atsirastų tyrėjos aprašyti M. M. parodymai, tai nieko blogo apie apeliantą negalėtų įrodyti, nes senyvi žmonės paprastai turi perdėtų baimių, fobijų. Neseniai atsikraustęs T. E. naudojasi senyvų žmonių fobijomis, įgąsdino V. P., kad apeliantas yra iš beprotnamio, yra pavojingas, ir šis, pats būdamas įbaugintas, taip pat pradėjo gąsdinti kitus, apelianto net nepažįstančius kaimynus. G. V. nurodo, kad šmeižimas prasidėjo iš karto po to, kai jis pranešė AB „(duomenys neskelbtini)“ vadovams, kad T. E., galimai sukčiaudamas, gavo draudimo išmoką už tariamai jo padarytą automobilio apgadinimą. Su AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliantas teisiasi civilinėje byloje ir jam laimėjus bylą T. E. galimai turėtų grąžinti draudimo išmoką. Būtent dėl to jis siekia, pasinaudodamas V. P. patiklumu, apšmeižti apeliantą, platinti iškreiptus duomenis apie apelianto sveikatą, kurie priskiriami prie ypatingų asmens duomenų. Kad V. P. pažeidinėja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą patvirtina ir jo skambučių į bendrąjį pagalbos centrą turinys, kai jis būtinai pamini beprotnamį ar psichiatrinę ligoninę, dėl ko atvykę policijos pareigūnai elgiasi neadekvačiai situacijai, gaudydami tariamą beprotį.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tariamų nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumą. T. E., apklausiamas 2014-11-22, nurodė, kad nematė, kaip išėjo į laiptinę ir tik vėliau iš V. P. sužinojo, kad G. išlaužė laiptinės durų stiklą, sulaužė 8 vnt. pašto dėžučių, nulaužė durų rankeną. Tuo tarpu V. P. teigė, esą, 14.00 val. grįžo namo ir T. E. jam paaiškino, kad per balkoną matė, kaip kaimynas G. iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) siautėjo kieme, t. y. trankė dėžutes, daužėsi, blaškėsi ir keikėsi. Iš parodymų matyti, kad nei V. P., nei T. E. nematė, kaip apeliantas ruošė utilizavimui prieš metus išmestas pašto dėžutes. Todėl jų parodymai, kad vienas iš kito sužinojo apie tariamą siautėjimą, yra išskirtinai melagingi. Nė vienas iš jų pats nieko nematė, jų parodymai pramanyti. T. E. parodymų melagingumą rodo ir tai, kad pašto dėžučių atidalinimo vieta iš T. E. buto lodžijos nesimato, nors jis liudijo, kad pro balkoną matė, kaip kaimynas G. V. kieme nulaužė pašto dėžutę, ją daužė, mėtė. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamajame akte nurodytas kaltinimas yra visiškai nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Apeliantas taip pat pažymi, kad niekada nepatvirtino nulaužęs durų rankeną, kadangi jis, būdamas neįgalus su vidutiniu specialių poreikių lygiu, yra nepajėgus nulaužti durų rankeną. Įdėdamas stiklą tik pakeitė rankeną gražesne. Taip pat nesugadino ir netaisė nė vienos laiptinės durų spynos, kadangi jų niekas nepažeidė.

Vertindamas V. P. ir T. E. parodymus G. V. nurodo, kad V. P. teiginiai apie išlaužtas durų spynas, laiptinėje išmėtytas dėžutes, durų išdaužymą neatitinka tikrovės, nes to nebuvo. Rankena buvo nulūžusi jau anksčiau, todėl, siekiant suformuoti neigiamą nuomonę, rankenos nulaužimas buvo priskirtas apeliantui. Atkreipiamas dėmesys, kad V. P. skambino į bendrosios pagalbos centrą po to, kai pasitarė su T. E.. Iškviesdamas policiją V. P. nurodė, kad „kas čia siautėjo ir kaip, mes nežinome“. Ši aplinkybė įrodo, kad tariamas liudytojas T. E. ir tariama liudytoja J. E. melavo, nes T. E. nurodė, kad pro balkoną pamatė, kad kaimynas G. V. kieme nulaužė pašto dėžutę, ją daužė, mėtė, o J. E. parodė, kad pažiūrėjusi pro langą pamatė, kad kaimynas G. V., pagriebęs pašto dėžutę, ją daužė ir nuo jos nuplėšė lentą. G. V. pabrėžia, kad dėžučių niekas nulaužti negalėjo, nes jos nuimtos nuo tvoros ir numestos ant žemės jau prieš metus laiko ir tai padarė ne jis.

Skunde G. V. atkreipia dėmesį į tai, kad T. E. 2014-11-22 prašymas „Dėl kaimyno G. V. agresyvaus elgesio“ ir V. P. 2014-11-22 prašymas „Dėl kaimyno iš (duomenys neskelbtini) buto G. V. nuolatinio agresyvaus elgesio“ akivaizdžiai surašyti ne 2014-11-22, bet vėliau, tikėtina, kad 2014-11-25, kadangi tokia gavimo diena (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje nurodyta ant abiejų prašymų. Kitas įrodymas, kad prašymas surašytas atgaline data, yra ta aplinkybė, kad T. E. prašymas, tariamai surašytas 2014-11-22, 16.00 val., t. y. anksčiau, nei antrą kartą 2014-11-22, 16:25:36 val. atvyko policija. Toks laikas negalėjo būti nurodytas, jei prašymai būtų rašomi 2014-11-25 ir tik rašant atgaline data, t. y. tik intelektualiai klastojant dokumentus, buvo galima taip suklysti. Dar vienas įrodymas, kad prašymai surašyti atgaline data, yra tai, kad abiejuose prašymuose atsirado nauja išgalvota aplinkybė, kad apeliantas, būdamas laiptinėje, turėjo peilį ir grasino nužudyti. Peilio turėjimas – akivaizdžiai išgalvota aplinkybė, kadangi policijos iškvietimo metu apie jokį pavojų gyvybei V. P. nenurodė. Antrą kartą policija buvo kviečiama vien dėl triukšmo, t. y. jokių peilių ir grasinimų nebuvo minima. Tikėtina, kad parodymų prirašymą inicijavo vienas iš policininkų, kadangi T. E. parodė, jog, atvykus policijos pareigūnams, jis laiptinėje nebuvo. Po to pareigūnai pasakė, kad jiems G. V. atidarė duris, laikė rankoje peilį.

Dėl pašto dėžučių apeliantas nurodo, kad pašto dėžutes prieš metus nuo tvoros nuėmė ne jis, o L. R., dalyvaujant V. P. ir paliko prie gatvės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jas išvežtų. Tačiau pašto dėžutės nebuvo išvežtos. Kadangi šis metalo laužas gadino vaizdą į kiemą, apeliantas nusprendė sutvarkyti kiemą pats pašalindamas pašto dėžučių bloką. Bloką sukapojo į dalis, kad tilptų į šiukšlių konteinerį, konteinerį paliko prie gatvės, kad šiukšlininkai jį ištuštintų. Liudytojų parodymai dėl tariamo pašto dėžučių gadinimo yra melagingi, jie patys nusikalto, todėl turi būti atitinkamai įvertinti teisėsaugos, arba jie negali adekvačiai suvokti realybės ir dėl to negali būti liudytojais. Dėl laiptinės durų stiklo G. V. nurodo, kad palikęs konteinerį su pašto dėžutėmis, negalėjo grįžti į butą, nes per tą laiką kažkas tyčia iš vidaus užrakino durų užraktą, o jis buvo pamiršęs pasiimti durų raktą. Norėdamas iškviesti ką nors iš laiptinės kaimynų, butų skambučiais ilgai skambino į visus butus iš eilės, tačiau kaimynai apsimetė, kad jų nėra ir nepasirodė. Neturėjo telefono, negalėjo paskambinti šeimos nariams, kad atvežtų raktus. Neturėjo pinigų, todėl negalėjo važiuoti pas žmoną ir sūnų. Turėjo tik laužtuvą, kuriuo pabandė išstumti durų stiklą, tačiau nepavyko, laužtuvu išdaužė angą stikle ir per ją atsirakino duris iš vidaus. Stiklo išdaužimas šiuo atveju turi būti vertinamas kaip akivaizdus būtinasis reikalingumas, kadangi apeliantas dėl sveikatos būklės negali dirbti, kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamos šiluminės aplinkos verčių, o šiuo atveju temperatūra lauke buvo apie 0 laipsnių. Pats duris remontavo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasiūlė nerealią durų sutvarkymo kainą. Remontuojant duris prisistatė T. E. ir pradėjo grasinti, bet grasinimai buvo tik žodiniai.

Dėl bendravimo su policijos pareigūnais G. V. nurodė, kad policininkas neprisistatė ir nepaaiškino, kokiu tikslu atvyko. Kadangi pats policijos nekvietė, norėjo patikrinti policijos komisariate, ar šis policininkas atvyko tarnybos tikslais, ar kaip T. E. draugas ir veikia privačiai. Kadangi negalėjo to padaryti, paaiškino policininkui, kad durų neatidarys, nes vos prieš keliolika minučių šalia jo stovintis asmuo buvo agresyvus, laiptais žemyn užsivijo apeliantą, kad vos spėjo pabėgti į butą, kad tas asmuo spardė buto duris. Nepasitikėjimas policijos pareigūnais atsirado po to, kai prieš du metus jis buvo žiauriai sumuštas pareigūnų. Pranešime apie įtarimą pateikti teiginiai, kad apeliantas nuo 16.00 val. iki 16.30 val., turėdamas peilį, grasino T. E., yra nelogiški ir išgalvoti, nes tuo metu buvo atvykusi policija ir jis grasinti negalėjo. Tuo metu namuose buvo žmona ir ji taip pat gali paliudyti, kad apeliantas į laiptinę nelakstė. Nurodytas 30 min. laikas, kai apeliantas tariamai grasino, atsižvelgiant į jo ir T. E. fizinio pajėgumo santykį, yra mažiausiai 100 kartų ilgesnis, nei kad galėtų būti realiame pasaulyje. Ta aplinkybė, kad T. E. vijosi apeliantą žemyn ir spardė jo buto duris, įrodo, kad G. V. negalėjo turėti peilio, nes tokiu atveju T. E. nebūtų išdrįsęs vaikytis. Ta aplinkybė, kad apie tariamus grasinimus T. E. apeliantas sužinojo tik po pusės metų nuo tariamų įvykių, rodo, kad tokių įvykių tikrai nebuvo ir jie išgalvoti, nes tuo atveju, jei tai būtų buvę realybėje, ikiteisminis tyrimas būtų buvęs pradėtas ne dabar, bet prieš pusę metų. Kad jokių grasinimų iš apelianto pusės nebuvo, akivaizdžiai įrodo ir ramus pareigūnų išvažiavimas po pokalbio su G. V., paliekant apeliantą pusei metų nežinioje, kad prieš jį kurpiama baudžiamoji byla.

Teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl G. V. kaltės padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuteistasis tvirtina, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė, tariami nukentėjusieji jį šmeižia, siekdami, kad jis išsikraustytų iš savo buto. Prašo byloje atlikti įrodymų tyrimą ir jį išteisinti.

Iš nuteistojo G. V. apeliacinio skundo matyti, kad savo prašymą atlikti byloje įrodymų tyrimą jis sieja su tam tikrų duomenų (policijos patrulių M. P. ir K. B. tarnybinių pranešimų apie patruliavimą 2014-11-22) išreikalavimu. Kiti prašymai iš esmės susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis papildomai prašė iškviesti ir apklausti liudytojais policijos patrulius M. P. ir K. B., taip pat T. E., perskaityti stenogramą Nr. 2. Nuteistojo prašymas atlikti byloje įrodymų tyrimą, išklausius proceso dalyvių nuomonės, buvo išspręstas priimant protokolinę nutartį, kuria nuteistojo G. V. prašymas motyvuotai atmestas. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nenurodė jokių naujų aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti nagrinėjant bylą pirma instancija. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės yra susijęs su įrodymų vertinimu. Kolegija nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.).

Skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2015-12-17 nuosprendžiu G. V. pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio motyvus ir argumentus, laiko, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 284 str. 1 d. ir dėl šios veikos nuteisė pagrįstai. Nors nuteistasis tvirtina, kad jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė, yra apkalbamas ir šmeižiamas tariamų nukentėjusiųjų, ši jo versija patikrinta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir motyvuotai atmesta, kaip prieštaraujanti byloje surinktais ir nagrinėjimo teisme metu ištirtais įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Skunde tvirtinama, kad nukentėjusiųjų T. E. ir V. P. parodymai yra melagingi, jais apeliantas šmeižiamas, siekiama sudaryti neigiamą jo įvaizdį, jie prieštarauja tarpusavyje, tačiau tokie teiginiai yra neteisingi. Išanalizavus T. E. ir V. P. parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, palyginus juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, esminių prieštaravimų, kaip skunde tvirtina apeliantas, juose nenustatyta. V. P. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad pats nematė, kas kieme išmėtė pašto dėžutes, išdaužė laiptinės durų stiklą, nulaužė rankeną ir sugadino spynos užrakinimo mechanizmą. Aplinkybes, t. y. tai, kad kieme siautėjo kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto, V. P., sužinojo iš (duomenys neskelbtini) bute gyvenančio kaimyno T. E.. Kaip G. V. triukšmavo, keikėsi laiptinėje, grasino užmušti, laikė rankoje peilį tuo metu, kai atidarė buto duris pareigūnams, matė pats. V. P. nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka aplinkybes, kurias nurodė T. E.. Šis, apklausiamas teisme, patvirtino, kad per balkoną pamatė, kad kieme siautėja kaimynas G. V., daužė pašto dėžutę, išgirdo dūžtant stiklą, tuo metu kaimynas G. V. keikėsi, grasino užmušti, triukšmavo ir įėjęs į laiptinę. Po kurio laiko atėjo kaimynas V. P., paklausė, ar jis nematė, kas buvo su laiptinės durimis, kartu nuėjo pažiūrėti. Buvo iškviesta policija. Policijai išvažiavus, G. V. vėl pradėjo siautėti laiptinėje. Girdėjosi daužymaisi, riksmai. Su V. P. buvo išėjęs pažiūrėti į laiptinę. Pats buvo nusileidęs laiptinėje žemiau, matė, kad G. V. laksto šalia savo buto durų. Liepė jam nusiraminti, peilio iš karto lyg nematė. Po kurio laiko vėl išbėgęs į laiptinę, rankose jau turėjo peilį, grasino užmušti, papjauti, tačiau su peiliu nepuolė. V. P. vėl iškvietė policiją. Nukentėjusiųjų parodymai apie nusikaltimo aplinkybes ne tik kad neprieštarauja tarpusavyje, vieni kitus papildo, bet neprieštarauja ir kitais byloje ištirtais įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apie tai, kad laiptinėje buvo didelis triukšmas, buvo rėkaujama, daužomasi, patvirtino ir liudytojomis apklaustos E. A. ir J. E., kuri nurodė mačiusi ir G. V. siautėjimą kieme. Teismo posėdyje apklausti patruliai M. P. ir K. B. taip pat nurodė, kad pagal VPK pranešimą į (duomenys neskelbtini) esantį namą vyko dėl kaimyno iš (duomenys neskelbtini) buto šūkavimo, rėkavimo, daužymosi, grasinimų nužudyti. Nuvykus į vietą, triukšmas iš buto dar girdėjosi. Atidaręs buto duris asmuo laikė rankose peilį, tačiau pamatęs, pareigūnus, duris uždarė ir daugiau jų nebeatidarė. Faktą, kad (duomenys neskelbtini) buvo triukšmaujama, trikdoma viešoji rimtis ir tvarka, patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Bendrojo pagalbos centro pateiktu skambučių dėl pažeidimo, fiksuoto (duomenys neskelbtini), garso įrašu (ir pokalbių stenogramomis) nustatyta, kad apie 14 val. skambino V. P. prisistatęs vyras, kuris nurodė, kad (duomenys neskelbtini) siautėjo kaimynas, išdaužė įėjimo duris, išlaužė spyną, išmėtė pašto dėžutes. Įtaria kaimyną iš (duomenys neskelbtini) buto. Apie 16 val. asmuo pranešė, kad penktame bute girtuoklis kaimynas trankosi, daužosi, dreba visos laiptinės sienos. Iš minėto įrašo taip pat girdėti, kad pokalbio su skambinančiu asmeniu metu girdisi triukšmas. Lyginant šiuos įrodymų šaltinius tarpusavyje, jokių prieštaravimų dėl esminių G. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių juose nenustatyta. Šiais įrodymais paneigta ir G. V. versija, kad bendruoju pagalbos numeriu buvo skambinta ne dėl viešosios tvarkos pažeidimo, o dėl to, kad jis garsiai klausėsi muzikos. Pirmosios instancijos teismas, šiuos įrodymus ištyręs ir įvertinęs pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamajame akte nurodytos G. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra nustatytos objektyviai ir neginčijamai. Tai, kad nuteistasis byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes vertina iš savo subjektyvios pozicijos, kuri nesutampa su teismo vertinimu, nereiškia, kad nuosprendyje padarytos išvados yra neteisingos, o jis dėl BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis, skunde pateikdamas nukentėjusiųjų ir liudytojais apklaustų asmenų vertinimą, iš jų parodymų konteksto išskiria pavienius teiginius ar sakinius, kurie, pasak jo, akivaizdžiai įrodo parodymų prieštaringumą ir melagingumą. Tačiau analizuojant nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus visumoje, kaip to reikalauja įstatymas, akivaizdu, kad nuteistojo nurodomi tariami prieštaravimai yra išgalvoti paties apelianto. G. V. teigia, kad T. E. nurodė aplinkybes dėl peilio sužinojęs iš pareigūnų, o tai, pasak jo, patvirtina ir patrulių padarytą Policijos patrulių veiklos instrukcijos 51 p. pažeidimą. Tačiau iš T. E. parodymų teisme matyti, kad T. E. patvirtino pats matęs nuteistąjį su peiliu. Taip pat nurodė, kad G. V. su peiliu rankose matė ir atvykę pareigūnai.

Tikrovės neatitinka ir nuteistojo teiginiai, kad kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, kad jis nuo 16 val. iki 16.30 val. laiptinėje grasino T. E., neatitinka paties T. E. parodymų, kuriuose jis teigė tuo metu buvęs bute ir laukęs V. P. iškviestų pareigūnų. Iš T. E. parodymų matyti, kad jis iš tikrųjų nurodė bute laukęs atvykstant V. P. iškviestų pareigūnų, tačiau šioje situacijoje esminė aplinkybė yra tai, kad G. V., kaip nustatyta bylos įrodymais, siautėjo laiptinėje ir grasino peiliu dar iki iškviečiant policijos pareigūnus (pagal pokalbio stenogramą bendruoju pagalbos numeriu buvo paskambinta apie 16.10 val.) ir būtent tuo metu V. P. matė G. V. su peiliu laiptinėje. Įvertinęs tai, kad faktinės aplinkybės dėl viešosios tvarkos pažeidimo įrodytos abejonių nekeliančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. V. pateiktą įvykių versiją, kurią jis nurodė ir apeliaciniame skunde, vertino kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir ją atmetė.

Kolegija nepagrįstais laiko ir apelianto teiginius dėl galimų procesinių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu, dokumentų klastojimo, tyrėjos nusistatymo, jo procesinių teisių pažeidimo. G. V. teigia, kad tyrėjos R. R. akivaizdų šališkumą ir nusistatymą prieš jį rodo aplinkybės, kad jis buvo apklaustas praėjus tik 3,3 mėn. nuo tariamo nusikaltimo, kai tariami nukentėjusieji buvo apklausti ne po kartą. Taip pat tai, kad tyrėja tarnybiniame pranešime, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodė apklaususi asmenis, kurie nieko bendro su įvykiu neturi ir net nėra vieno iš jų – M. M. – apklausos protokolo. Pažymima, kad pagal BPK 164 str., ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali pats nuspręsti atlikti visą ikiteisminį tyrimą, arba jo dalį, pavesdamas atskirus veiksmus atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pagal galiojančias BPK nuostatas, prokuroras yra kompetentingas nuspręsti, kaip organizuoti ikiteisminį tyrimą, kokius veiksmus atlikti pirmiausia, kokia tvarka apklausti asmenis, kokius rašytinius įrodymus surinkti ir t. t. Tai, kad apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes pirmiausia buvo apklausti nusikalstamą veiką matę ir apie ją pranešę asmenys, vėliau, tikslinant jų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, apklausti nusikaltimą galėję matyti liudytojai, surinkti rašytiniai duomenys ir tik vėliau apklaustas nusikaltimą padaręs asmuo, nerodo BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo organizavimą ir atlikimą, pažeidimo. Priešingai, tokia ikiteisminio tyrimo veiksmų seka yra logiška ir nukreipta pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytų aplinkybių apie padarytą nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį patikrinimui.

Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra tyrėjos R. R. tarnybiniame pranešime nurodytos liudytojos M. M., kurią tyrėja neva apklausė, apklausos protokolo, taip pat nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas pažeidžiant BPK reikalavimus. Iš minėto tyrėjos R. R. tarnybinio pranešimo matyti, kad, tikslinant aplinkybes, ji apklausė namo gyventojus, tame tarpe ir M. M.. M. M. paaiškinimus davė ne kaip liudytoja, o kaip asmuo, galintis suteikti informacijos apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Jos paaiškinimai buvo užfiksuoti tarnybiniame pranešime. Kaip liudytoja, pagal BPK numatytas taisykles, ji vėliau apklausta nebuvo, jos paaiškinimais teismas, priimdamas nuosprendį, nesirėmė.

Dėl skundo argumento, kad byloje nėra patrulių M. P. ir K. B. tarnybinių pranešimų apie patruliavimą 2014-11-22, ką G. V. laiko įrodymu, patvirtinančiu, kad kaltinimai jam išgalvoti, pažymima, kad ši aplinkybė buvo tikrinama jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Buvo išsiųstas užklausimas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui ir gautas atsakymas, kad policijos komisariate buvo gauti pranešimai, kurie buvo užregistruoti Policijos registruojamų įvykių registre, pagal šiuos pranešimus į įvykio vietą vyko operatyvinė grupė, aplinkybes aiškinosi patrulis. Informacija, gauta patikrinus pranešimus apie turto sugadinimą ir triukšmą laiptinėje, taip pat fiksuota Policijos registruojamų įvykių registre. Tarnybiniai pranešimai šiuo atveju rašomi nebuvo.

G. V. skundo teiginiai, kad akivaizdų pažeidimą ir galimą dokumentų klastojimą rodo nukentėjusiųjų 2014-11-22 prašymų surašymas atgaline data, taip pat neatitinka tikrovės. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. E. ir V. P. prašymai surašyti 2014-11-22 (T. 1, b. l. 5, 6). Iš minėtuose prašymuose esančio (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato antspaudo matyti, kad komisariate jie gauti (registruoti) 2014-11-25. Tai, kad prašymai komisariate buvo užregistruoti ne tą pačią dieną, kai buvo surašyti, dokumentų klastojimo fakto neįrodo. Teismo posėdyje apklausti patruliai K. B. ir M. P. patvirtino, kad iš T. E. ir V. P. vietoje buvo paimti jų surašyti pareiškimai, kurie buvo pateikti policijos komisariate. Faktas, kad minėti prašymai policijos komisariate buvo užregistruoti ne tą pačią dieną, juose nurodytų faktinių aplinkybių, kurias vėliau patvirtino ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, nepaneigia. Baudžiamojoje byloje duomenų apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai, kad buvo padaryti esminiai pažeidimai, kad tyrimą atlikę asmenys netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko būtų buvę atlikti tarnybiniai patikrinimai, pareigūnai patraukti drausminėn atsakomybėn, jiems skirtos nuobaudos, nėra. Skunde tokių duomenų apeliantas taip pat nenurodė. Kolegija šiuo atveju neturi pagrindo manyti, kad tyrimas buvo atliktas netinkamai ar padaryti esminiai pažeidimai, nulėmę įtariamojo teisių suvaržymą. Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis, nors ir tvirtindamas, kad jo procesinės teisės ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos, dėl savo teisių gynimo nesikreipė, pareigūnų veiksmų neskundė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. V. buvo išaiškintos visos jo, kaip įtariamojo, procesinės teisės, tame tarpe ir teisė reikšti nušalinimus, teikti skundus, turėti gynėją (T. 1, b. l. 54). Objektyvių duomenų, kad G. V. buvo trukdoma pasinaudoti šiomis teisėmis, nėra. Tokių duomenų skunde nenurodė ir nuteistasis.

Apeliaciniame skunde G. V. pateikia savo įvykių versiją teigdamas, kad jis nusikaltimo nepadarė, kadangi jau seniai išmestų pašto dėžučių sutvarkymas negali būti laikomas viešosios tvarkos pažeidimu. Taip pat nurodo, kad durų stiklą išdaužė netyčia ir tik dėl to, kad kaimynai tyčia užrakino laiptinės duris ir jo neįleido. Ši versija nėra nauja. Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. V. pateiktą įvykių versiją patikrino ir pagrįstai ją vertino kaip neatitinkančią faktinių aplinkybių, nustatytų byloje. Teismas pagrįstai nurodė, kad tokie veiksmai, kai viešoje vietoje – kieme, pašto dėžutės daužomos siautėjant, vandališkai, daužant jas į žemę, plūstantis necenzūriniais žodžiais, lenta išdaužiant įėjimo į laiptinę durų stiklą, nulaužiant durų rankeną, laiptinėje triukšmaujant, daužantis, keikiantis ir grasinant nužudyti, akivaizdžiai trikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Aplinkybę, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta, patvirtina ne tik G. V. kaimynų parodymuose užfiksuoti duomenys, rašytiniai rodymai, bet ir tai, kad dėl G. V. veiksmų buvo iškviesta policija.

Nepagrįstu kolegija laiko ir nuteistojo prašymą pripažinti, kad jis veikė esant būtinajam reikalingumui, kadangi dėl savo sveikatos būklės negali ilgai būti lauke, todėl, kaimynams piktybiškai jo neįleidus į laiptinę, buvo priverstas išdaužti durų stiklą. Būtinasis reikalingumas (BK 31 str.) apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams, to asmens ar kitų asmenų teisėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Iš įstatymo formuluotės matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms turi būti realus ir akivaizdus, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (kasacinė nutartis Nr. 2K-380-942/2015).

Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti, kad G. V. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nėra nustatyta. Nuteistojo G. V. versija, kad jis buvo priverstas išdaužti laiptinės durų stiklą, kadangi kitu būdu į laiptinę patekti negalėjo, yra paneigta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytų ir išsamiai išanalizuotų bei įvertintų įrodymų visuma. Jokių kitų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie būtinojo reikalingumo situacijos egzistavimą, apeliantas skunde nenurodė. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl G. V. kaltės padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, paisė BPK 20 str. reikalavimų, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visi įrodymai byloje išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, išvados pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais grindė savo išvadas, o kitus atmetė, kaip nepatikimus, nuosprendyje nurodyti. Aukštesnysis teismas su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis pilnai sutinka.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės grindžia savo subjektyviu įrodymų vertinimu, kuris nesutampa su vertinimu, pateiktu nuosprendyje, skunde analizuoja byloje esančius įrodymus, juos atitinkamai vertina, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.