- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- I-2189-764/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00288-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Egidija Puzinskaitė (pran.), Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. U.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjui R. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie TM 2013-01-21 sprendimą Nr. 7S-53; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str., už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Skunde paaiškino, kad nuo 2004 m. gegužės mėn. pareiškėjui buvo paskirta 1027,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. ir 5 str. nuostatomis buvo perskaičiuota ir pareiškėjui mokama mažesnė pensija. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pripažinęs tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Vadinasi, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Pareiškėjas yra įgijęs teisę reikalauti, kad jam būtų išmokėta nuo 2010 m. sausio mėn. neišmokėta pensijos dalis, nes pensijos sumažinimas prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad mokėdamas pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą pensiją, atsakovas elgėsi teisėtai, nes vadovavosi galiojančiu įstatymu. Teisę spręsti dėl įstatymo konstitucingumo turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl tol, ko tam tikras įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos negali atsisakyti jį taikyti. Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo pensija nuo 2012-09-01 vadovaujantis šia nuostata nėra perskaičiuojama. Kita vertus, Konstitucinis Teismas pripažino, kad pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. neprieštarauja Konstitucijai, todėl pripažintina, kad mažinant pareiškėjo pensiją šia apimti pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjui R. U. nuo 2004 m. gegužės mėn. buvo paskirta 1027,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19).
Pareiškėjas 2013-01-10 kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie TM, prašydamas pateikti duomenis, kokio dydžio pensija jam turėjo būti išmokėta laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 mokant paskirto dydžio pensiją (b. l. 18).
Kalėjimų departamentas prie TM 2013-01-21 sprendimu Nr. 7S-53 pareiškėją informavo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010-2012 metais buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatomis (b. l. 15).
R. U. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti minėtą Kalėjimų departamento prie TM sprendimą, priteisti susidariusią pensijos nepriemoką, įpareigoti atsakoves mokėti paskirtą pensiją (b. l. 1–4).
Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d., pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012-09-01, kol minėtos normos neteko galios.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.
Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013-01-10. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 d. nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi per trejų metų terminą, konstatuoja, kad R. U. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.
Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynima, turi taikyti Konstitucijos 110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Teismui pateikta Kalėjimų departamento prie TM 2013-01-21 pažyma Nr. LV-83 (b. l. 16–17) tvirtina, kad R. U. paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 buvo ribojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis, o nuo 2010-01-01 iki 2013-09-01 ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija galėjo būti ribojama tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, kuri apskaičiuojama iš laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 pritaikius Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas perskaičiuotos valstybinės pensijos sumos atėmus pareiškėjui faktiškai išmokėtos pensijos sumą, t. y. 13425,36 Lt. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą visa apimti ir priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nėra, nes, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto įstatymo susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 d. nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (2013-03-12 nutartis a. b. Nr. A552-519/2013).
Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui R. U. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Kalėjimų departamento prie TM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalis – 13425,36 Lt, pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie TM.
Teismas taip pat pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012-12-20, Nr. XII-92) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p. ir nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013-12-31. Vadinasi, šiuo įstatymu iš esmės nustatyta, kad pareigūnų ir karių pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. gali būti ribojamos iki 2013-12-31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti Kalėjimų departamentą ar Lietuvos valstybę pareiškėjui mokėti paskirto 1027,85 Lt dydžio pensiją.
Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustato atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie TM, įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.
Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Kalėjimų departamentas prie TM, priimdamas 2013-01-21 sprendimą Nr. 7S-53 iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Kalėjimų departamento 2013-01-21 sprendimo Nr. 7S-53 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui mokamai pareigūnų ir karių valstybinei pensijai taikyti Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytą ribojimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo R. U. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kalėjimų departamento prie TM 2013-01-21 sprendimo Nr. 7S-53 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui mokamai pareigūnų ir karių valstybinei pensijai taikyti Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytą ribojimą.
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento prie TM, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti R. U. 13425,36 Lt (trylikos tūkstančių keturių šimtų dvidešimt penkių litų ir 36 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.