- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-20
- Bylos Nr.
- Ik-154-554/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01352-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- R. D., J. G., R. R., M. B., J. B., S. B., J. R., D. M., J. P. J., M. M. J., A. A., I. A., E. M., K. S., R. M., J. F., R. B. I., M. K., S. K., V. K., D. T., I. L. J., N. K., L. Č., V. Ž., Ž. K., I. K., V. V., A. R., V. J., V. P., A. S., D. O. S., A. L. V., I. S.
- Advokatai
- Renata Tatol, Virginija Lymantienė
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Albinos Rimdeikaitės,
atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Ramūnui Šeškui,
tretiesiems suinteresuotiems asmenims – R. D. , J. G. , R. R. , M. B. , J. B. , S. B. , J. R. , D. M. , J. P. J., M. M. J., A. A. , I. A. , E. M. , K. S. , R. M. , J. F. , R. B. I., M. K. , S. K. ,
trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams – Ž. S. (K. S. ), M. O. K. (V. K. ), M. T. (D. T. ),
nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims - V. K. , D. T. , I. L. J., N. K. , L. Č. , V. Ž. , Ž. K. , I. K. , V. V. , D. M. , A. R. , V. J. , V. P. , A. S. , D. O. S., A. L. V., I. S. ,
trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams – advokatei Renatai Tatol (I. L. J., N. K. , L. Č. ), G. K. (V. K. ),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo dalyje, įpareigojimo atlikti veiksmus (atkurti nuosavybės teises) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-12400, kuriuo patvirtintas asmeninio ūkio žemės suteikimas Kauno rajono Raudondvario apylinkės teritorijoje 1990-07-26 – 1994-07-01, priedo (sąrašo) 206 p., 228 p., 261 p., 274 p., 275 p., 276 p., 347 p., 363 p., 376 p.;
2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos natūra atkurti nuosavybes teises į J. P. B. iki žemės nacionalizacijos valdytą 10,10 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajone, (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja skunde (T.1, b.l. 4-6) nurodė, taip pat ji ir jos atstovai paaiškino teismo posėdžio metu, kad J. P. B. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė 10,01 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. 1972-01-06 J.P. B. mirė. Jo sutuoktinė I. B. mirė 1976-08-28. I. B. 1973-01-11 testamentu visą turtą paliko pareiškėjos motinai – Z. P. . 1992-05-26 Z. P. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J.P. B. ir I. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę ir pageidavo nuosavybės teises atkurti natūra. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai Z. P. nelaikė tinkama pretendente nuosavybės teisių atkūrimui. Kauno rajono apylinkės teismas 2010-06-11 sprendimu pripažino, kad Z. P. yra tinkama pretendentė atkurti nuosavybės teises į 10,01 ha žemės valdą. 2010-06-17 Z. P. mirė ir teisę atkurti nuosavybės teises į žemę įgijo jos įpėdinė – dukra L. Š. (pareiškėja). Pareiškėja 2010-08-04 NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J.P. B. iki nacionalizacijos turėtą 10 ha žemės sklypą pareiškėjos vardu. Nuo pat prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo dienos tiek pareiškėjos motina, tiek ir pati pareiškėja daug kartų kreipėsi į žemėtvarkos skyriaus pareigūnus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Institucijos pareigūnai žadėjo grąžinti žemę, vėliau reikalavo įvairių dokumentų. Vėlesni reikalavimai jokių rezultatų nedavė, todėl pareiškėjos motina kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, kuris 2010 metų viduryje sprendimu patvirtino, jog pareiškėjos motina pagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises į J.P. B. žemę, tačiau žemė vis tiek nebuvo grąžinta. 2010-11-15 raštu (gautu 2010-11-17) NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėją informavo, kad J.P. B. žemės sklypas ,,išdalintas“ 23 asmenims. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šiems asmenims žemė buvo paskirta neteisėtai. Prie 2010-11-15 buvo pridėtas 2004-12-28 įsakymas Nr. 02-05-12400 ir sąrašas. Šiame sąraše buvo nurodytos tik 9 asmenų pavardės, kuriems neva teisėtai buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. Pareiškėja ir jos atstovai taip pat nurodė, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas 20004-12-28 negalėjo būti sprendžiamas, nes nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Taip pat atsakovas pareiškėjai nesuteikė informacijos kokiu pagrindu žemę įgijo kiti 14 asmenų, kurie nepaminėti ginčijamame įsakyme. Dėl to mano, kad Institucija vilkina priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pareiškėja priversta kreiptis į teismą. Pareiškėja ir jos atstovai taip pat paaiškino, kad priimant ginčijamą 2004-12-28 įsakymą, nebuvo realiai patikrinta ar asmenys naudojasi suteikta asmeninio ūkio žeme, dalis asmenų nurodė, jog nerašė prašymų suteikti asmeninio ūkio žemę.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą bei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (T.1, b.l. 22-24) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p. prasme Z. P. negalėjo būti laikoma tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į J.P. B. žemę, kadangi J.P. B. nepaliko testamento. Pareiškėjos motina negalėjo paveldėti teisės atkurti nuosavybės teises po I. B. mirties, kadangi ši teisė nepaveldima. Be to, pareiškėjos motina nuo prašymo padavimo momento iki 2003-12-31 nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę bei giminystės ryšį. Tik 2010-06-11 Kauno rajono apylinkės teismas pareiškėjos motinos Z. P. atžvilgiu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus bei atnaujino terminą dokumentams pateikti. Tik įsiteisėjus šiam teismo sprendimui Z. P. (po jos mirties – pareiškėja) tapo tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d., 6 d., 7 d. numatė, kad žemė, užimta valstybės ir savivaldybės kelių, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, taip pat suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui, yra valstybės išperkama, natūra negrąžinama, o už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 str.. 1994-04-15 Raudondvario apylinkės tarybos sprendimu ir 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-12400 J.P. B. iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype 23 piliečiams buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai. Dėl šių aplinkybių atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamo įsakymo dalį bei įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra.
Tretieji suinteresuoti asmenys bei jų atstovai teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretieji suinteresuoti asmenys R. R. , M. B. , S. B. , J. R. , D. M. , J. P. J., M. M. J., A. A. , E. M. , K. S. , R. M. , J. F. , R. B. I., J. G. , J. B. , M. K. , S. K. , taip pat trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai M. O. K., M. T. , Ž. S. paaiškino teismo posėdžio metu bei dalis trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodė atsiliepimuose į skundą (T.1, b.l. 60, 88, 89, 116, 156-160), kad nėra jokio pagrindo ginčyti pareiškėjos nurodytą įsakymą bei įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 10,01 ha žemės sklypą. J.P. B. iki žemės nacionalizacijos turėtame žemės sklype tretieji suinteresuoti asmenys nuosavybės teises turi žemės sklypus. Šie žemės sklypai jiems pagrįstai buvo suteikti 1990 – 1994 metais, kadangi jie gyveno (duomenys neskelbtini) , daugelis dirbo žemės ūkio įmonėse, taip pat Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos institute. Dalis trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškino, kad jie rašė prašymus suteikti asmeninio ūkio žemės sklypus, dalis šios aplinkybės tiksliai neprisimena. Dalis trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodė, kad jie iš fizinių asmenų ginčo vietoje nusipirko žemės sklypus ir nieko nežino apie jų pirminį suteikimą. Tretieji suinteresuoti asmenys ir jų atstovai taip pat nurodė, kad jų sklypai buvo pamatuoti, jie buvo greta (bendram plote) ir buvo dirbami – t.y. jie naudojosi suteiktais žemės sklypais.
Tretysis suinteresuotas asmuo R. D. prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra ir paaiškino teismo posėdžio metu, kad iki 1993-10-01 dirbo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos institute. Dar dirbdama Institute ji sužinojo, kad jai priklauso žemės sklypas. Prašymo suteikti žemės sklypą ji nerašė, o jai suteiktu sklypu naudojosi V. V. .Ji taip pat nežinojo sklypo buvimo vietos, nes pati juo nesinaudojo, tačiau telefoninio pokalbio metu leido sklypu naudotis. 2005 metais tame pačiame žemės masyve jai buvo paskirtas kitas sklypas. Šis žemės sklypas jai buvo paskirtas kaip daugiavaikei motinai.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys L. Č. , N. K. , I. L. J. (P. T. J. , mirusio 1999-05-15, teisių perėmėjos) atsiliepime į skundą (T.1, b.l. 106-107) nurodė, kad iki savo mirties P.T. J. buvo sudaręs 0,30 ha žemės sklypo nuomos sutartį. Su savo sutuoktinę jis 1998 metais nutraukė santuoką, todėl nei buvusi sutuoktinė, nei jo dukros nepretenduoja į šį sklypą ir jokio teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi neturi.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas dalyje dėl įpareigojimo atkurti nuosavybes teises paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p.), o dėl administracinio akto dalies panaikinimo patenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 p., 89 str. 1 d. 1 p.).
Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1992-05-26 Z. P. (pareiškėjos motina) Kauno rajono Raudondvario apylinkės Agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 10 ha žemės sklypą, kurį iki žemės nacionalizacijos valdė J. B. . 1922-01-22 Raudondvario parapijos bažnyčioje susituokė J. P. B. ir I. Š. . Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo pažymėjime nurodoma, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Kauno aps. Žemės rūšiavimo komisijos 1938-06-27 Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame Kauno aps. Raudondvario vlsč. Bernatonių-Kaimelės seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašyti savininkai: B. I. , Kaimelkos (taip dokumente) kaime turėjusi 0,13 ha žemės (0,12 ha I rūšies ariamos; 0,1 ha mokesčiais neapdėto ploto); P.-B. J. (pavardė – taip dokumente) S. B. kaime turėjęs 10,10 ha ariamos žemės (2 ha I rūšies , 8,1 ha II rūšies). J. P. B. mirė 1972-01-06 ir duomenų apie jo testamentą nėra. 1973-01-11 I. B. (J.P. B. buvusi sutuoktinė) testamentu visą savo turtą, kuris mirties dienoje jai priklausys, paliko savo dukterėčiai Z. P. (pareiškėjos motinai). I. B. mirė 1976-08-28. 1992-05-26 Z. P. pateikė prašymą Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grąžinimo. Z. P. 2010-05-11 kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus nuosavybės teisių į J.P. B. žemę atkūrimo tikslu, taip pat prašė atnaujinti praleistą LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti. Kauno rajono apylinkės teismas 2010-06-11 sprendimu pareiškėjos motinos pareiškimą patenkino visiškai ir nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus: kad po J. P. B. mirties - 1972-01-06 I. B. priėmė J. P. B. palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti; kad po I. B. mirties - 1976-08-27 Z. P. priėmė I. B. palikimą, faktiškai pradėdama turtą valdyti; kad po I. B. mirties Z. P. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į J. P. B. 10,1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., Kauno r. pagal testamentą (juridinę reikšmę turintys faktai buvo nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu); taip pat atnaujino praleistą LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti institucijai, įgaliotai vykdyti žemės reformą (Teismų informacinės sistemos Liteko, civilinės bylos Nr. 2-1208-58/2010, Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-78 dokumentų duomenys). Z. P. mirė 2010-06-17, o jos įstatymine įpėdine (paveldėtoja) tapo pareiškėja L. Š. (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-78 dokumentų duomenys). Pareiškėja 2010-08-04 ir 2010-09-23 NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus grąžinti natūra 10,10 ha žemės sklypą dėl kurio grąžinimo prašymą 1992-05-26 pateikė jos motina Z. P. . NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2010-09-30 ir 2010-11-15 pareiškėjai pateikė atsakymus raštu, kad natūra galima grąžinti tik 0,98 ha žemės plotą, o likęs žemės plotas užimtas asmeninio ūkio žeme, privačia žeme ir savivaldybės kelių – t.y. valstybės išperkama žeme, taip pat pasiūlė pateikti prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo kitoje kadastrinėje vietovėje (b.l. 8-9, Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-78 dokumentų duomenys). Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-78 duomenys patvirtina (šią aplinkybę pripažįsta pareiškėja ir jos atstovai), kad paminėtų NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymų pareiškėja iki šiol neapskundė nei NŽT prie ŽŪM teritorinio skyriaus vedėjui, nei NŽT prie ŽŪM vadovui. 7 asmenų (R. R. , J. B. , J. B. , Z. F. , J. R. , V. J. , J. J. Žemės tvarkymo bylų (išskyrus R. D. ir P. J. ) dokumentų duomenys patvirtina, kad visi žemės sklypai 1996 – 2009 metų laikotarpyje įgyti privačion nuosavybėn (atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra, parduota asmeninio ūkio žemė), taip pat nuosavybės teisės įregistruotos viešame registre. Vadovaujantis ABTĮ 10 str., pareiškėjai 2011-06-02 ir 2011-07-19 teismo posėdžių metu buvo išaiškinta teisė ginčyti aktus, kurių pagrindu tretiesiems suinteresuotiems asmenims (išskyrus P.T. J. , R. D. ) buvo suteiktos nuosavybės teisės (T.1, b.l. 128-130, 161-165), tačiau iki 2012-02-09 teismo posėdžio nei pareiškėja, nei jos atstovė – advokatė to nepadarė, nors visi pagrindiniai trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į žemę patvirtinantys dokumentai buvo tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek prijungtose žemės tvarkymo bylose.
Vertindamas surinktų įrodymų visetą bei darydamas išvadas šioje administracinėje teismas vadovaujasi nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.).
Dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos natūra atkurti nuosavybes teises į J. P. B. iki žemės nacionalizacijos valdytą 10,10 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajone, Raudondvario seniūnijoje, (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 str.. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 str. 2 d. nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. Asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jei šios tvarkos nesilaikoma, teismas atsisako priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.), o jei byla jau iškelta ir tokia tvarka galima pasinaudoti – skundą palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 1 p., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2005-11-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-435/2005, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-261-34/2009, 2007-10-11 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2009-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-168/2009, 2011-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-610/2011 ir kt.). Žemės reformos įstatymo (toliau – ŽRĮ) 18 str. 1 d. (nuo 2010-07-01 galiojanti redakcija) numato, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. ŽRĮ 18 str. 2 d. reglamentuoja, jog skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. ŽRĮ 18 str. 3 d. imperatyviai nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tik Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ŽRĮ 18 str. 4 d.). ABTĮ 25 str. 1 d. taip pat reglamentuoja, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Bylos duomenys (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3-78 dokumentų duomenys) patvirtina (šią aplinkybę pripažįsta pareiškėja, neneigia ir atsakovo atstovas), kad pareiškėjos atžvilgiu nėra priimta jokio individualaus administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo (arba atsisakymo atkurti nuosavybės teisės). Pareiškėja 2010-08-04 ir 2010-09-23 NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus grąžinti natūra 10,10 ha žemės sklypą dėl kurio grąžinimo prašymą 1992-05-26 pateikė jos motina Z. P. . NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2010-09-30 ir 2010-11-15 pareiškėjai pateikė atsakymus, kad natūra galima grąžinti 0,98 ha, o likęs žemės plotas užimtas asmeninio ūkio žeme, privačia žeme ir savivaldybės kelių – t.y. valstybės išperkama žeme. Šie NŽT teritorinio padalinio veiksmai iki šiol nebuvo apskųsti NŽT vadovui, tačiau šia tvarka dar yra galimybė pasinaudoti. Teismas taip pat akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau –Tvarka) 122 p. imperatyviai numato, jog skundai, susiję su nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimu, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 str. nustatyta tvarka. Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad pareiškėjos keliamam ginčui dėl siekiamos įsigyti nuosavybėn žemės įstatymai (taip pat ir poįstatyminiai teisės aktai) nustato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką, ji šios tvarkos nesilaikė (pilnoje apimtyje nepasinaudojo), ja dar galima pasinaudoti, todėl skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemą paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 57 str., 103 str. 1 p.). Teismas taip pat pabrėžia, kad, įvertinus Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 3-78 esančių dokumentų duomenis (taip pat ir Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo datą, Z. P. mirties datą, jos teisių perėmimo momentą, pareiškėjos raštus atsakovui bei atsakovo atsakymus pareiškėjai), duomenų išvadai, jog atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba priimti administracinius sprendimus, nėra 9ABTĮ 57 str.).
Dėl skundo reikalavimo panaikinti 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-12400, kuriuo patvirtintas asmeninio ūkio žemės suteikimas Kauno rajono Raudondvario apylinkės teritorijoje 1990-07-26 – 1994-07-01, priedo (sąrašo) 206 p., 228 p., 261 p., 274 p., 275 p., 276 p., 347 p., 363 p., 376 p.
Pareiškėja ginčija paminėtą administracinį aktą iš esmės tais pagrindais, kad buvę savininkai (taip pat ir jų teisių perėmėjai) turi prioritetinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemę prieš kitų, žemę naudojančių asmenų, interesus, taip pat, jog buvo pažeistos ginčijamo įsakymo priėmimo procedūros.
1990-03-11 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Taip pat buvo paskelbta, kad Lietuvoje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija. Aukščiausioji Taryba 1990-03-11 įstatymu "Dėl 1938-05-12 Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" nutraukė 1978-04-20 Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977-10-07 TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino 1938-05-12 Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą. 1938-05-12 Konstitucijos VIII skyriaus "Tautos ūkis", kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą. Aukščiausioji Taryba 1990-03-11 įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo" taip pat sustabdė 1938-05-12 Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Šio Įstatymo 44 str. 1 d. buvo nustatyta: "Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė". Ši nuostata svarbi pirmiausia tuo, kad vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas - faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas. Antra, buvo išvardytos trys mūsų valstybėje tuo metu buvusios pripažintos nuosavybės formos. Trečia, visos trys įteisintos nuosavybės formos buvo sujungtos bendra sąvoka "Lietuvos Respublikos nuosavybė". Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 str. 1 d. norma, jog žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, nereiškė, kad šie nuosavybės objektai buvo išimtinė valstybinė nuosavybė. Teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 str. 1 d.). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 str. ir 1992 metų Konstitucijos 46 str. konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė buvo grąžinta į nepriklausomos Lietuvos valstybės teisės sistemą. Taip pat buvo konstatuota ir tai, kad visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma, todėl įstatyme "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo" buvo pabrėžta, kad negalima nepaisyti net ir okupacijos laikotarpiu įvykusių permainų. Šio įstatymo preambulėje nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba atsižvelgia į būtinumą suderinti atstatytas 1938-05-12 Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais. Aukščiausioji Taryba 1990-03-11 įstatymu "Dėl 1938-05-12 Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" jos VIII skyriaus "Tautos ūkis", kuriuo normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimo nesustabdė, tačiau šio įstatymo 4 p. nustatė, kad Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15 veikusių įstatymų. Taigi, įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui taip pat buvo garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atstatymo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimas). 1991-06-18 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (toliau tekste – Atstatymo įstatymas) 12 str. buvo numatyta, jog valstybės išperkama žeme yra ir žemė, kuri pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau tekste – Atkūrimo įstatymas) 12 str. 7 p. numatė analogiškus pagrindus žemei priskirti prie valstybės išperkamos - pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Konstitucinis Teismas 1994-05-27, 1995-03-08 nutarimuose pabrėžė, kad sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su per 50 metų suformuota ekonominių - socialinių santykių sistema, todėl Atstatymo įstatymo paskirtis - reglamentuoti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (kartu ir į žemę) atstatymo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisių į žemę atstatymas faktiškai reiškė agrarinės reformos vykdymą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o žemės reformos tikslai buvo suformuluoti ŽRĮ 2 str.. Taigi, nuosavybės teisių atstatymas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Aukščiau išdėstyti argumentai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Aukščiausiosios Tarybos priimtų teisės aktų, taip pat ir Atstatymo įstatymo bei Atkūrimo įstatymo paskirtis - grąžinti žemę savininkams derinant tai su jos naudojimu pagal tikslinę paskirtį. Jei negalimas žemės grąžinimas natūra, nuosavybės teisės atstatomos kitais būdais, o žemė turi būti valstybės išperkama. Be to, Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-16 nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įsigaliojimo ir taikymo tvarkos" 7 p. buvo nustatyta, kad Atstatymo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. numatytai sodybinių sklypų užimtai žemei priskiriama ir žemė, suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimą "Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo". Visa tai suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas jau nuo pat nuosavybės teisių atstatymo teisinio reguliavimo pradžios nustatė išlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš buvusių savininkų išperka. Konstitucinis Teismas taip pat paminėtame nutarime padarė išvadą, jog 1993-07-15 įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" papildymo ir pakeitimo" 8 p., kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 12 str. 1 d. 3 p. norma, kad valstybės išperkama žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat 1993-07-15 įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo" 23 p., kuriuo iš naujo išdėstytas ŽRĮ 16 str. 7 p., neprieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2005-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-525/2005). Teismas pabrėžia ir tai, kad 1993-12-30 galiojusi ŽRĮ 10 str. redakcija suteikė pirmumo teisę asmenims įsigyti asmeninio ūkio žemę, o ne pretendentams, siekiantiems susigrąžinti žemę (atkurti nuosavybes teises) natūra (ŽRĮ 10 str. 1 d. 1 p., 2 p., 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat konstatuoja, kad Aukščiausioji Taryba 1990-07-26 nutarimu Nr. I-411 nustatė, jog kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šie žemės sklypai turi būti skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau tekte – Vyriausybė) pavesta iki 1990-09-01 nustatyti detalesnę žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo bei apskaitos tvarką. Vyriausybė 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 patvirtino Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką, kurioje nustatė, kad kaime gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbusieji šioje įmonėje iki išėjimo į pensiją, taip pat kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai, pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui tos įmonės teritorijoje, raštu kreipiasi į įmonės administraciją, nurodydami norimo gauti žemės sklypo bendrą ir atskirai pagal žemės ūkio naudmenas plotą, taip pat sklypo dalį, norimą gauti bendruose ariamos žemės masyvuose bei grupinėse ganyklose. Šie asmenys, gyvenantys miškų ūkio ar kitoms įmonėms priklausančioje žemėje, pareiškimus pateikia tų įmonių administracijai. Žemės ūkio įmonė (miškų ūkio ar kitos įmonės) išnagrinėja gyventojų pareiškimus, pareiškėjų teisę į asmeninio ūkio žemę, taip pat esamas galimybes (įmonėje dirbančių šeimų skaičius, turimas žemės ūkio naudmenų fondas, žemės poreikis mokslo ir mokymo reikalams, gyvulininkystės kompleksams bei kitiems gamybiniams objektams naudoti ir kt.) ir pateikia apylinkės Tarybai pasiūlymus dėl žemės suteikimo minėtiems asmenims. Apylinkės Taryba išnagrinėja pateiktą medžiagą ir priima sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui. Suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Žemės reformos įstatymo (toliau tekste – ŽRĮ), priimto 1991-07-25, 16 str. nustatė, kad: 1) asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje, jų pageidavimu išnuomojami valstybinės žemės sklypai asmeniniam ūkiui; 2) žemė asmeniniam ūkiui išnuomojama iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo. Asmeniniam ūkiui, atsižvelgiant į turimos žemės fondą, suteikiamas atitinkamai iki 3 arba 2 ha žemės ūkio naudmenų plotas (Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimas Nr. I-411), neįskaitant privačios namų valdos (atskiros sodybos) užimto žemės ploto. Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1990-10-11 nutarimas Nr. 308, o naujai patvirtintoje Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkoje numatyta, jog žemės sklypus asmeniniam ūkiui iki 3 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai turi teisę gauti kaimo vietovėje gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai ir pensininkai, dirbę šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, taip pat asmenys, 1991-11-01 dirbę to rajono žemės ūkio įmonėse.
Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, atsakovas privalėjo vadovautis nuo 2004-07-29 įsigaliojusia ŽRĮ 15 str. 2 d. redakcija (T.1, b.l. 10). ŽRĮ 15 str. 2 d. numatė, kad jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990-07-26 – 1994-07-01 laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994-07-01 – 1995-03-26 laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą ne vėliau kaip iki 2004-12-31 sprendimu patvirtina apskrities viršininkas, jeigu nėra norinčiųjų šią žemę susigrąžinti natūra (išskyrus atvejus, kai toje vietoje asmeninio ūkio naudotojas ar jo šeimos narys buvo gavęs sodybinės žemės sklypą iki 0,6 ha ir juo naudojasi nuo 1990 metų ar anksčiau) arba ši žemė nėra privati nuosavybė ir jeigu žemės naudotojas iki Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ įsigaliojimo buvo įrašytas į apylinkės ūkinę knygą, be to, jei:
1) fizinis asmuo iki 1991-11-01 dirbo to rajono žemės ūkio įmonėje, gyveno kaimo vietovėje ir iki šiol naudoja iki 3 ha žemės ūkio naudmenų;
2) fizinis asmuo iki 1991-11-01 dirbo arba iki išėjimo į pensiją, jeigu į pensiją jis išėjo iki 1991-11-01, dirbo kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje, įstaigoje ir organizacijoje, gyveno kaimo vietovėje ir iki šiol naudoja iki 2 ha žemės ūkio naudmenų;
3) fizinis asmuo iki 1991-11-01 dirbo arba iki išėjimo į pensiją, jeigu į pensiją jis išėjo iki 1991-11-01, dirbo to rajono žemės ūkio įmonėje, gyveno mieste-rajono centre (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus) ir iki šiol naudoja iki 1 ha žemės ūkio naudmenų (jei turi ūkinių pastatų gyvuliams laikyti) ar iki 0,3 ha žemės ūkio naudmenų (jei neturi ūkinių pastatų gyvuliams laikyti);
4) fizinis asmuo iki 1991-11-01 dirbo arba iki išėjimo į pensiją, jeigu į pensiją jis išėjo iki 1991-11-01, dirbo to rajono žemės ūkio įmonėje ir gyveno mieste (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus ir miestus-rajonų centrus) ir iki šiol naudoja iki 2 ha žemės ūkio naudmenų (jei turi ūkinių pastatų gyvuliams laikyti) ar iki 0,5 ha žemės ūkio naudmenų (jei neturi ūkinių pastatų gyvuliams laikyti);
5) fizinis asmuo iki 1993-12-31 gyveno kaimo vietovėje ir iki šiol naudoja iki 0,3 ha žemės ūkio naudmenų. ŽRĮ 15 str. 3 d. numatė, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų fizinių asmenų naudojami asmeninio ūkio žemės plotai nustatomi pagal žemės nuomos mokesčių sąrašus, apylinkės ūkines knygas, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengiamųjų darbų metu atliktos žemės naudojimo analizės duomenis ir suvestinius asmeninio ūkio žemės planus.
Taigi, Kauno apskrities viršininkas šio teisinio reguliavimo kontekste 2004-12-28 priėmė ginčijamą įsakymą Nr. 02-05-12400 (T.1, b.l. 10-19, 8 ŽTB duomenys), kuriuo, vadovaudamasis ŽRĮ 15 str. 2 d., patvirtino asmeninio ūkio žemės suteikimą 9 asmenims (įsakymo priedo - sąrašo 206 p., 228 p., 261 p., 274 p., 275 p., 276 p., 347 p., 363 p., 376 p.). Teismui pateiktų duomenų visuma patvirtina, kad neišliko dalis asmeninio ūkio žemės suteikimą patvirtinančių dokumentų (tame tarpe ir ginčijamo akto priedas - sąrašas), todėl buvo sąlygos ginčijamo įsakymo priėmimui (nevertinant įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo konkrečių fizinių asmenų atžvilgiu). ŽRĮ 15 str. 1 d. numatė, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Šios teisės normos turinio analizė patvirtina, kad asmeninio ūkio žemės statusas siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) žemė turi būti suteikta pagal įstatymus; 2) ji turi būti fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Nagrinėjamu atveju skundžiamas įsakymas 9 asmenų atžvilgiu priimtas dėl to, kad 1994-04-15 Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos sprendimu Nr. 681 (T.2, b.l. 129, 132) asmeninio ūkio žemės suteikimą patvirtinantys sąrašai, prašymai, dalis planų neišlikę. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo ir jo atstovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, pažymos, protokolo, įsakymo, Kauno apskrities archyvo pateikti duomenys (T.1, b.l. 22-24, 152, 174, 175, 176, T.2, b.l. 36, 128, 132, 147). Teismas pabrėžia, jog norint konstatuoti, kad žemė išperkama valstybės (pagal įstatymus suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui), neužtenka nustatyti, jog pagal įstatymus konkretiems asmenims asmeniniam ūkiui buvo suteikti tam tikro dydžio žemės sklypai. Turi būti taip pat nustatyta, kad pagal įstatymus asmeniniam ūkiui suteikti žemės sklypai yra ir naudojami pagal paskirtį - t.y. gyventojų asmeniniam ūkiui bei toje vietoje, kurioje buvo atmatuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad 1990-07-26 Aukščiausiosios Tarybos nutarimas asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos nereglamentavo. Tai buvo sureguliuota poįstatyminiu teisės aktu – 1990-10-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos“, kurio normos nustatė subjektų, turinčių teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui steigti, ratą, prašymų padavimo tvarką, instituciją, sprendžiančią dėl tokių sklypų suteikimo, žemės sklypo paženklinimo vietoje tvarką. Šio teisės akto normos reglamentavo, kad žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti buvo skiriamas pagal asmens prašymą apylinkės tarybos sprendimu, po to, paženklinamos sklypo ribos vietoje. 1993-07-15 ŽRĮ 16 str. redakcija taip pat sureguliavo tokio žemės sklypo skyrimo tvarką, o detali tvarka nustatyta 1993-10-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 816 patvirtintoje Tvarkoje. Pagal šias nuostatas asmeninio ūkio žemę turėjo skirti tik apylinkės taryba savo sprendimu. 1995-06-13 ŽRĮ 16 str. redakcija jau reglamentavo ne asmeninio ūkio žemės skyrimą, o tik asmeninio ūkio žemės sklypo išdėstymo patikslinimą rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-11-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1581/2010).
Įvertinęs surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad 7 asmenų atžvilgiu (R. R. , J. B. , J. B. , Z. F. , J. R. , V. J. , J. J. ) ŽRĮ 15 str. 2 d. nuostatos buvo pritaikytos iš esmės pagrįstai bei tinkamai (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn tai, kad ŽRĮ 15 str. 2 d. paskirtis yra legalizuoti (įteisinti) tuos asmeninio ūkio žemės suteikimo atvejus, kai tokia žemė fiziniams asmenims buvo suteikta apylinkių tarybų sprendimais, tačiau žemės suteikimo dokumentai neišliko. Teismui pateikti duomenys patvirtina aplinkybes, kad yra išlikęs tik 1994-04-15 Kauno Raudondvario apylinkės tarybos sprendimas Nr. 681, tačiau neišlikęs šiuo sprendimu patvirtintas asmeninio ūkio naudotojų sąrašas, taip pat dalis kitų dokumentų, patvirtinančių asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimą (asmenų prašymai, dalies sklypų planai, matavimo aktai ir t.t.). Atsakovo atstovo, trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, 7 asmenų (R. R. , J. B. , J. B. , Z. F. , J. R. , V. J. , J. J. ŽTB (išskyrus R. D. , P. J. ) duomenys patvirtina, jog ginčijamame įsakyme paminėti asmenys nuo 1990 metų ir iki 2004-12-28 naudojosi suteiktais žemės sklypais, taip pat nuolat ir kryptingai siekė jiems suteiktą asmeninio ūkio žemę išsipirkti arba kitu būdu įgyti į žemės sklypus asmeninės nuosavybės teises. Visi paminėti asmenys (išskyrus P. J. ir R. D. ) laikotarpyje nuo 1996 iki 2009 metų asmeninio ūkio žemės sklypus įgijo asmeninėn nuosavybėn (pirko iš valstybės, buvo atkurtos nuosavybės teises suteikiant šiuos žemės sklypus kaip ekvivalentinę natūrą). Teismas pabrėžia, kad ginčijamas atsakovo įsakymas negali būti vertinamas kaip naujas (pirminis) asmeninio ūkio žemės suteikimas. Be to, ginčijamas įsakymas palietė ne tik paminėtų 9 asmenų interesus, bet ir patvirtino asmeninio ūkio žemės suteikimo 1991 – 1994 metais teisėtumą 400 asmenų. Imama domėn ir tai, jog iki ginčijamo įsakymo priėmimo Kauno apskrities viršininkas nepriėmė įsakymo, kuriuo būtų patvirtintas sąrašas asmenų, kurie asmeninio ūkio žeme nesinaudoja arba naudoja ją ne pagal paskirtį. Patikrinti asmeninių ūkio žemės suteikimą buvo sudaryta speciali komisija, kuri vertino visą eilę dokumentų duomenų (T.1, b.l. 151, 152, 174, T.2, b.l. 36). Tai iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Aplinkybės, kad pareiškėjos motina siekė toje vietoje atkurti nuosavybes teises (susigražinti žemę natūra), taip pat ŽRĮ 10 str. nustatytas eiliškumas ginčijamo įsakymo priėmimo momentu neturėjo lemiamos reikšmės, nes įstatymo leidėjas asmeniniu ūkio užimtą žemę priskyrė valstybės išperkamos žemės kategorijai.. Kaip jau buvo paminėta, ŽRĮ 15 str. 3 d. numatė, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų fizinių asmenų naudojami asmeninio ūkio žemės plotai nustatomi pagal žemės nuomos mokesčių sąrašus, apylinkės ūkines knygas, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengiamųjų darbų metu atliktos žemės naudojimo analizės duomenis ir suvestinius asmeninio ūkio žemės planus. Byloje surinktų įrodymų visetas (atsakovo atstovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų bei jų atstovų paaiškinimai, teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, rašytinių dokumentų duomenys, esantys tiek administracinėje byloje, tiek prijungtose Žemės tvarkymo bylose: darbo knygelių, socialinio draudimo pažymėjimų, išrašų iš ūkinių knygų, ūkių abėcėlinių sąrašų, Sodros pažymų, Raudondvario seniūnijos pažymų, A. S. universiteto pažymos, Kadastrinių duomenų žemės nuomos mokesčiui apskaičiuoti sąrašo) leidžia daryti išvadą, kad 7 ginčijamame įsakyme paminėti asmenys turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę, ginčo žeme naudojosi nuo 1990 metų ir ginčijamo akto priėmimo metu, o ginčijamu įsakmu ji buvo suteikta asmeniniam ūkiui, taip pat pažymėta vietoje ir grafiškai atvaizduota rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, 1996-2009 įgijo ją privačion nuosavybėn (T.2, b.l. 8-17, 21, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 39, 40, 44, 50-58, 59, 60, 64-65, 67-68, 72-80, 85, 89-93, 125, 132). Pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad 7 asmenys, kurie minimi ginčijamame įsakyme, gyveno kaimo vietovėje, dirbo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos institute, taip pat kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse bei žemės ūkio įmonėse arba dirbi iki išėjimo į pensiją. ŽRĮ leido apskrities viršininkui sprendimu patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamo žemės plotą ne vėliau kaip iki 2004-12-31 ir šis terminas nebuvo pažeistas. Dalyje ŽTB yra pažymos, kad asmenims asmeninio ūkio žemės sklypai suteikiami ne J.P. B. , o kitų asmenų žemės, kurie ją valdė iki nacionalizacijos, plote. Atsakovo atstovas paaiškino, kad šie neatitikimai gavosi dėl tikslių žemės plotų matavimų nebuvimo. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino, jog jie vietoje netikrino faktinės padėties, o vadovavosi išlikusių dokumentų duomenimis. Teismas šių aplinkybių nelaiko pakankamu pagrindu ginčijamam įsakymui panaikinti (imama domėn ir tai, jog 2004-12-28 dalis, o iki 2009 metų – visi asmenys sklypus valdė asmeninės nuosavybės teise). Be to, iki Kauno rajono apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimo įsiteisėjimo dienos tiek pareiškėjos motina, tiek pati pareiškėja nebuvo vertinamos teisės aktų kontekste kaip tinkamos pretendentės atkurti nuosavybės teises, todėl nebuvo būtinumo nustatyti tikslias J.P. B. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas.
Teismas konstatuoja, kad ginčijamo įsakymo priėmimas turėjo būti sąlygojamas su teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, kad asmeninio ūkio žemės statusas siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) žemė turi būti suteikta pagal įstatymus; 2) ji turi būti fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir pateiktų įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad ginčijamas 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-12400, kuriuo patvirtintas asmeninio ūkio žemės suteikimas Kauno rajono Raudondvario apylinkės teritorijoje 1990-07-26 – 1994-07-01, priedas (sąrašas) panaikintas dalyje (R. D. atžvilgiu – sąrašo 228 p., P. T. J. atžvilgiu – sąrašo 347 p.).
Konstatuojama, kad atsakovas teismui nepateikė P.T. J. ŽTB, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog tokia byla nebuvo suformuota. Bylos duomenys patvirtina, jog minėtas asmuo mirė 1999 metais (T.1, b.l. 114). Atsiliepime į skundą paveldėtojos paaiškino, kad P.T. J. iki mirties žemės sklypu asmeniškai nesinaudojo, tačiau buvo jį kažkam išnuomojęs (nuomos sutartis teismui pateikta nebuvo). Po jo mirties paveldėtojai šiuo žemės sklypu nesinaudojo, taip pat nesinaudoja ir šiuo metu (T.1, b.l. 115). Jokių kitų duomenų apie žemės sklypo buvimo vietą, matavimus, paženklinimą vietoje (išskyrus duomenis Kadastrinių duomenų žemės nuomos mokesčiui apskaičiuoti sąraše bei įrašus ūkinėse knygose) teismui pateikta nebuvo. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai taip pat patvirtino, jog jie faktinės padėties sklypo buvimo vietoje netikrino, o vertino tik rašytinių dokumentų duomenis. Tretysis suinteresuotas asmuo R. D. taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1993-10-01 dirbo Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos institute. Dar dirbdama Institute ji sužinojo, kad jai priklauso žemės sklypas. Prašymo suteikti žemės sklypą ji nerašė, o jai suteiktu sklypu naudojosi V. V. . Ji taip pat nežinojo sklypo buvimo vietos, nes pati juo nesinaudojo, tačiau telefoninio pokalbio metu leido sklypu naudotis kitam asmeniui. 2005 metais tame pačiame žemės masyve jai buvo paskirtas kitas sklypas. Šis žemės sklypas jai buvo paskirtas kaip daugiavaikei motinai. R. D. ŽTB, kuri pradėta formuoti pagrinde tik nuo 2008 metų, dokumentų duomenys taip pat kategoriškai nepatvirtina aplinkybių, kad 0,10 ha žemės sklypu ji naudojosi nuo 1994 metų ar anksčiau, taip pat nėra jokių duomenų, kad naudojosi asmeninio ūkio žemės sklypu ginčijamo įsakymo priėmimo metu. Pati R. D. viešame teismo posėdyje patvirtino, jog ji nesinaudojo žemės sklypu, o 2005 metais jai buvo suteiktas naujas sklypas ir kitoje vietoje. Be to, liudytojai taip pat parodė, kad visus vertinimus ir patikrinimus darė tik dokumentų duomenų analizės pagrindu. Tai duoda pagrindą išvadai, kad šių dviejų asmenų atžvilgiu dokumentų, patvirtinančių prašymų skirti jiems asmeninio ūkio žemę, bei tokio prašymo pagrindu priimto apylinkės tarybos sprendimo priedo (sąrašo) nėra. Byloje teigiama, kad tokie dokumentai neišlikę, tačiau, bylos nagrinėjimo metu R. D. patvirtino, jog prašymo nerašė, žemės sklypu nesinaudojo, o P.T. J. atžvilgiu ŽTB aplamai nesuformuota. Atsakovas ir jo atstovas, teigdami, jog paminėtų asmenų atžvilgiu ginčijamas įsakymas priimtas pagrįstai, privalėjo tam pateikti įrodymus, tačiau to nepadarė. Pabrėžtina, kad pagal asmeninio ūkio žemės suteikimą reglamentuojančius teisės aktus, asmeninio ūkio žemė buvo suteikia tik tarybos sprendimu ir tik esant asmens prašymui. Skundžiamo atsakovo įsakymo priėmimo metu P.T. J. buvo miręs, todėl jam asmeninio ūkio žemė įteisinta akivaizdžiai nepagrįstai, nes ŽRĮ 15 str. 2 d. dėl įteisinimo asmeninio ūkio žemės sąvoką - naudojasi sieja su faktine padėtimi tokio sprendimo priėmimo metu. Tai reiškia, kad asmuo, kuriam įteisinama asmeninio ūkio žemė, privalo būti tiesioginis šios žemės naudotojas, o paminėti 2 asmenys nebuvo žemės sklypų naudotojai ginčijamo įsakymo priėmimo metu - 2004-12-28 (ABTĮ 13 str., 20 str., 2010-11-29 LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1581/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 89 str. 1 d. 1 p., 103 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. Š. skundą patenkinti iš dalies.
Skundo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos natūra atkurti nuosavybes teises į J. P. B. iki žemės nacionalizacijos valdytą 10,10 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajone, Raudondvario seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), palikti nenagrinėtą.
Panaikinti 2004-12-28 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-12400, kuriuo patvirtintas asmeninio ūkio žemės suteikimas Kauno rajono Raudondvario apylinkės teritorijoje 1990-07-26 – 1994-07-01, priedo (sąrašo) 228 p. (R. D. atžvilgiu), 347 p. (P. T. J. atžvilgiu).
Likusioje dalyje L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.