Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-20 · Administracinė byla Nr. I-3864-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-20
Bylos Nr.
I-3864-484/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01790-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3864-484/2017Proceso Nr. 3-61-3-01790-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

M. K. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime atliko laisvės atėmimo bausmę. Atlikdamas laivės atėmimo bausmę, 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarė santuoką su V. K. Lukiškių TI-K administracija nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. netenkino jo žodinių prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona V. K. suteikimo. Pareiškėjo teigimu, dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi žodžiu, vėliau pateikė rašytinį prašymą, kurį atsiėmė. Pareiškėjas tvirtina, kad nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų su žmona, jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus (b. l. 1, 11-12).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti ir atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. balandžio 16 į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų kreipėsi tik vieną kartą. Pareiškėjui 2015 m. kovo 24 d. be pareigūnų priežiūros buvo suteiktas papildomas trumpalaikis pasimatymas su žmona V. K.

Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Šiai grupei priklausantys nuteistieji pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi teisę tik į vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, o ilgalaikių pasimatymų galimybės nuteistiesiems, priklausantiems šiai grupei teisės aktai nenumato.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl nuteistojo teisės į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikoma: asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Bylos duomenimis nustatyta, kad M. K. skunde nurodytu laikotarpiu t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir buvo priskirtas paprastajai grupei (Bausmės vykdymo kodekso 84 straipsnis). Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 2 punktu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be įstaigos atstovo. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Taigi, pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, ilgalaikiai pasimatymai šiai grupei asmenų nėra numatyti.

Ilgalaikių pasimatymų suteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis) dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.). Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Kaip jau buvo minėta, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz. LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1348-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Pareiškėjas skunde teismui tik abstrakčiai nurodo, kad yra pažeidžiama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d., kuomet sudarė santuoką, dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi vieną kartą (b. l. 24). Vietoj ilgalaikio pasimatymo 2015 m. kovo 24 d. pareiškėjui buvo suteita teisė į papildomą trumpalaikį pasimatymą su žmona be pareigūnų priežiūros (b. l. 25). Duomenų, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė teiktų daugiau prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, byloje nėra.

Nustatytos aplinkybės rodo, kad Lukiškių TI-K administracija, remdamasi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, savo kompetencijos ribose veikė teisėtai (Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2017-01-01 nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi, kaip minėta, Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalyje pareiškėjo, priklausančio paprastajai nuteistųjų grupei ir laisvės atėmimo bausmę atliekančiam kalėjimo režimu, teisė į ilgalaikius pasimatymus teisės aktais nenumatyta.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės į ilgalaikius pasimatymus ribojimu. Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, t. y. neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, nes Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo teismas nenustatė. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė