Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžys 1.2.14.5.3;2.4.8. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant nuteistosios I. B. gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažinta kalta pagal LR BK 140 str. 1 d. ir jai paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš I. B. priteista J. Z., D. J. ir R. Š. po 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ir J. Z. 1600,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal LR BK 139 str. l d. pripažintas ir nuteistas J. Z., tačiau jis nuosprendžio neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteista už tai, kad 2007-01-14, apie 15.30 val. pro nerakintas duris, nepaskambinusi ir nepasibeldusi, įsibrovė į butą, esantį Utenos m., (duomenys neskelbtini) ir pribėgusi prie D. J. bei suėmusi ją už rankos, keikdama necenzūriniais žodžiais, traukė į laiptinę aiškintis. Į buto koridorių atėjus J. Z. ir suėmus I. B. už pečių bei, tikslu pašalinti iš buto, stumiant ją durų link, I. B. priešinosi, koja užspyrė buto duris, bandė įspirti ir rankomis daužė J. Z. krūtinę, išsitraukusi dujų balionėlį, pripurškė dujų J. Z. ir R. Š. į akis, dėl panaudotų dujų poveikio J. Z., R. Š. ir D. J. sukeldama fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei kitą teismui pateiktą medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų pagrindu pagrįstai I. B. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 140 str. 1 d. bei paskyrė bausmę. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyti priimto sprendimo argumentai bei padarytos pagrįstos išvados. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad I. B. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes jos veika neatitinka būtinosios ginties, numatytos BK 28 str., nuostatų. Byloje nėra I. B. gynybos versiją patvirtinančių įrodymų, jog ji gynėsi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).Tai reiškia, kad kėsinimasis turi egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ir kelti akivaizdų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms.

Būtinosios ginties situacija galima ne nuo bet kokio, o tik nuo pavojingo kėsinimosi. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde būtinosios ginties aplinkybes argumentuoja susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje nuteistajai nepalankiu jėgų santykiu. Nurodo, kad J. Z., su kuriuo nuteistoji I. B. buvo gera pažįstama ir kuris yra už ją žymiai stambesnis, aukštesnis, jos atžvilgiu smurtavo, agresyviai elgėsi jam nepriklausančiame bute, todėl tokios konfliktinės situacijos metu ji neturėjo kitos galimybės apsiginti, kaip tik panaudodama dujas. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į nuteistosios asmenį. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kuriuos išsamiai ištyrė ir aprašė. Teisėjų kolegijos nuomone byloje surinkta pakankamai I. B. kaltę patvirtinančių įrodymų. Tokiais įrodymais yra pripažinti nukentėjusiojo ir kaltinamojo J. Z., nukentėjusiųjų D. J., R. Š., liudytojų J. Z., L. V. parodymai ( b. l. 11, 12, 20 b.b. Nr. 89-1-0177-07, b. l. 111-115, 117-121, 123-124, 133-134, 179-180), patalpų apžiūros protokolas (b.l. 162-166), J. Z. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (b. l. 22-30, b. b. 89-1-0177-07), kita rašytinė bylos medžiaga.

Sugretinus visumą byloje surinktų įrodymų matyti, kad nuteistosios I. B. elgesys nebuvo nepriekaištingas. I. B. nekviesta įėjo į svetimą butą, kuriame aiškinosi santykius, reiškė pretenzijas J. Z. ir D. J. dėl, jos manymu, netinkamo jų elgesio, tempė D. J. už rankos aiškintis į koridorių, vartojo necenzūrinius žodžius, ką pripažino ir ji pati (b.l. 122). J. Z., elgdamasis pagal tokią nuteistosios I. B. išprovokuotą situaciją, pavartojo fizinę jėgą, stumdamas ją iš buto durų link. Liudytojos J. Z. parodymai patvirtina konflikto pobūdį, t.y. kad tikroji I. B. apsilankymo pas J. Z. priežastis buvo ne dėl automobilio dokumentų išregistravimo, o jos noras aiškintis J. Z. šeimyninius santykius. Tai teisme patvirtino ir liudytoja E. B.. Ta aplinkybė, kad I. B. buvo pažįstama su nukentėjusiaisiais, nedavė jai jokio pagrindo, atėjus į svetimus namus be kvietimo, gana agresyviai elgtis. I. B. veiksmai - dujų panaudojimas siaurame buto koridoriuje purškiant jas J. Z. ir R. Š. į veidą, vertintini ne kaip būtinoji gintis, o kaip reakcija į tarpusavio konflikto metu kilusį susistumdymą. I. Z. tuo metu nesikėsino į I. B. sveikatą, tik traukė ją durų link, norėdamas, kad ji pasišalintų iš buto. I. B. jėga, t.y. išsitraukusi dujų balionėlį ir papurkšdama į nukentėjusiuosius dujomis, priešinosi išstumimui iš buto bei, kaip parodė nukentėjusieji J. Z., D. J., R. Š., net išstumta į laiptinę neleido uždaryti durų, laikė jas užrėmusi koja. Nei vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad J. Z. turėjo kitokį tikslą nei išstumti I. B. iš buto. Taip pat nenurodė, kad tuo metu J. Z. būtų atlikęs kokius tai neteisėtus veiksmus I. B. atžvilgiu, nuo kurių ji turėjo būtinumą gintis, tokių veiksmų nenurodė ir J. Z.. Be to, specialisto išvadoje užfiksuoti I. B. nustatyti sužalojimai nepatvirtina jos duotų parodymų, jog J. Z. pakėlęs ją už drabužių metė link buto durų, du kartus trenkė jai į krūtinę ir spyrė koja. Priešingai, I. B. nustatyta traumuota viena anatominė sritis. Minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, tame tarpe nukritus nuo laiptų (b.l. 8, b.b. Nr. 89-1-0177-07), kas atitinka J. Z. parodymus, kad jam pastūmus I. B. pro praviras duris, ji nugriuvo nuo laiptų (b.l.20, b.b. Nr. 89-1-0177-07). Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. B., veikdama netiesiogine tyčia, t.y. neturėdama aiškaus pagrindo gintis, dėl jos pačios sukeltos konfliktinės situacijos bute, iš kurio J. Z. buvo bandoma jėga išvesti, papurkšdama dujomis ne tik J. Z., bet ir bandžiusiai uždaryti duris R. Š., dėl panaudotų dujų poveikio jiems bei bute buvusiai D. J., sukėlė fizinį skausmą.

Pažymėtina, kad apie nuteistosios tinkamumą vykdyti teismo įpareigojimą turi teisę spręsti bausmę vykdanti institucija, nuo kurios iniciatyvos priklauso, kokius darbus, atsižvelgiant ir į nuteistosios sveikatos būklę, teismo nuosprendžio vykdymo eigoje nuteistajai bus pavesta atlikti. LR BK 48 str. 9 d. numato, kad jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio Baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2009-04-06 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios I. B. gynėjo advokato K. Rakausko apeliacinį skundą atmesti.