Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui A. L., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos atstovei I. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2022-10-20 iki 2023-11-11 jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y., dušo patalpose nebuvo užtikrinamas pakankamas privatumas nes nebuvo įrengtos pilnai dengiančios pertvaros, taip pat pareiškėjas buvo matomas dušinėje per duryse esantį langelį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs pažeminimą, diskomfortą.

Dėl teisinio reglamentavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš neužtikrinto privatumo maudantis duše, dėl nesančių pertvarų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių 1-jame kalėjime visą ginčo laikotarpį (nuo 2022-10-20 iki 2023-11-11) dušo pertvaros buvo įrengtos.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų, visiškai uždarų, maudymosi kabinų, teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar už-dangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas maudantis duše, atmestini.

Dėl stebėjimo langelio įrengimo dušinėse

Pareiškėjas neturtinę žalą be kita ko grindžia aplinkybėmis, jog jam duše nebuvo užtikrintas privatumas dėl duryse įrengto stebėjimo langelio.

Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Priežiūros instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-04-01 įsakymu Nr. V-88, kurios 11.1 punkte nurodyta, kad vienas iš asmenų, laikomų pataisos įstaigose priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų pataisos įstaigose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.

Pažymėtina, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pataisos įstaigų pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalo užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą (Priežiūros instrukcijos 10 punktas). Tikslu atlikti nuteistųjų kontrolę ir stebėjimą, kameros duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taigi, langelio, kaip priemonės stebėjimui ir kontrolei vykdyti įrengimas, iš esmės yra galimas ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiojo sektoriaus (nuo 2023 m, sausio 1 d. Pravieniškių 1-asis kalėjimas) 10, 11 ir 12 burių dušų patalpų nuotraukas, iš kurių matyti, kad šiuose dušuose įrengtas langelis buvo pilnai tonuotas, visiškai nepermatomas. Todėl atsakovo argumentai, kad jis jautė diskomfortą dėl jo stebėjimo per langelį yra nepagrįsti, nepriklausomai nuo to, kad tokio langelio įrengimas yra teisėta priemonė, naudojama kalinių priežiūrai užtikrinti.

Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog kiti nuteistieji per langelį galėjo matyti kaip jis prausiasi, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis kalėjimo administracijai dėl to, kad kiti nuteistieji jį stebi dušinėse per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Atitinkamai teismas daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto šiuo aspektu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias dušinių stebėjimo ir kontrolės įrengimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.