Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jam atlyginti padarytą 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 20007 m. rugpjūčio 22 d. 9.30 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus. Jam nustatytas 2,92 promilių neblaivumas. Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 269 straipsnio 4 dalies pagrindu iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas ir išduotos laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę iki nutarimo dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo priėmimo. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu jis buvo pripažintas kaltu, padarius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, už kurį jam skirta 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 24 mėnesiams. Nesutikdamas su 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu, jis padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi jo skundą atmetė. Tokiu būdu, pasibaigus laikinojo leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimo laikui, jis neteko teisės vairuoti automobilį. Nesutikdamas su tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, jis apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutarimu patenkino jo apeliacinį skundą, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį bei Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą, o administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nenustačius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtos nutarties iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. priimto nutarimo administracinėje byloje Nr. N62-969/2008 jis turėjo laukti daugiau nei 12 mėnesių, kol buvo išnagrinėtas jo apeliacinis skundas, ir daugiau nei 12 mėnesių jis negalėjo naudotis teise vairuoti transporto priemonę. Dėl tokio ATPK 269 straipsnio 4 dalies reglamentavimo, kai nuobauda realiai vykdoma anksčiau, nei įsiteisėja teismo sprendimas, t. y. nesibaigus procesui, jis teigė patyręs neturtinę žalą. Prie šios žalos, pareiškėjo teigimu, prisidėjo nepateisinamai ilgas procesas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, dėl ko jis negalėjo naudotis specialia teise – teise vairuoti automobilį bei buvo priverstas patirti nepatogumus ir suvaržymus. Skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, LR CK) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatomis. Nurodė, kad jam turėjo būti garantuojama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir EŽKT 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į nekaltumo prezumpciją – asmuo nėra kaltas, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybai taikius ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatą jo atžvilgiu, buvo pažeistos EŽTK 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus nutartį, nepaisant to, kad ji neįsiteisėjo ir buvo apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, jo atžvilgiu realiai buvo pradėta taikyti bausmė, t. y. iš jo buvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, nepratęsiant laikinojo vairuotojo pažymėjimo. Kadangi sankcija realiai buvo pradėta taikyti dar neįsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria jis pripažintas kaltu, laikė, kad dėl ATPK 269 straipsnio 4 dalies taikymo de facto jis buvo pripažintas padaręs veiką, įtvirtintą ATPK 126 straipsnio 3 dalyje ir atitinkamai patyrė sankcijos pasekmes anksčiau, nei jo kaltumas buvo įrodytas pagal įstatymą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai ilgai nagrinėjo jo apeliacinį skundą, t. y. veikė neteisėtai ir tuo pažeidė EŽTK 6 straipsnio 1 dalį – teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Pažymėjo, kad vairuotojo pažymėjimas iš jo buvo paimtas 2007 m. rugpjūčio 22 d., surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, o 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus nutartį, laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę jam pratęstas nebuvo. Manė, jog dėl to, kad realiai administracinės atsakomybės pasekmes pradėjo jausti nuo 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtos nutarties, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pareigą užtikrinti, kad apeliacinis skundas būtų išnagrinėtas kaip įmanoma greičiau, per protingą laiką. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, neįvykdė EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ir Teismų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų, yra pagrindas taikyti Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 16 – 18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose, iškeltose pagal ATPK 126 straipsnio 1, 2 ir 3 dalį, apibendrinime nurodoma, jog pagal ATPK 330 straipsnio 1 dalį transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Pabrėžė, jog aiškindamas šią teisės normą kitų ATPK normų kontekste, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog asmenys laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo (administracinė byla Nr. N3-1136/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 27 d. konsultacija, Administracinių teismų praktika Nr. 3, 257 p.). Taip pat nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 5-V-375 buvo pakeista Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimo bylų nagrinėjimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 19 punkte nustatyta, kad priėmus nutarimą skirti administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – laikino leidimo vairuoti transporto priemones galiojimas pratęsiamas iki baigsis nutarimo byloje apskundimo terminas arba iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai teisė vairuoti transporto priemones atimama už transporto priemonių vairavimą vairuotojui esant neblaiviam arba apsvaigusiam. Laikė, kad nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui išduoti laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę iki bus išnagrinėtas jo skundas apeliacinės instancijos teisme. Dėl per ilgo proceso apeliacine tvarka nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme paaiškino, kad šis pareiškėjo skunde nurodytas pagrindas yra nepagrįstas, nes jo bylos nagrinėjimas nebuvo išskirtinai vilkinamas, nebuvo specialiai nenagrinėjama būtent jo byla. Dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl administracinių teisės pažeidimų bylų skaičiaus teismuose padidėjimo, natūraliai pailgėjo tokių bylų nagrinėjimo terminai, dėl ko ir pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas ilgiau nei dvylika mėnesių.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 31 – 33) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad pareigūnų veiksmai šiuo atveju buvo teisėti, jie veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir tuo metu turėtą informaciją. Tokias išvadas pagrindė ATPK 330 straipsnio 1 dalies nuostata ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika (2002 m. kovo 27 d. Konsultacija Nr. 12-K, Biuletenis Nr. 3, p. 257, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 1 d. administracinė byla Nr. N3-1136-2005). Pabrėžė, kad būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti yra veiksmų neteisėtumas, žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato teigimu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto, nepagrindė žalos atsiradimo, nenurodė ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nepagrindė, kokius išgyvenimus ar neigiamas emocijas patyrė, nepagrindė ir prašomos žalos dydžio. Nurodė nesutinkąs ir su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai, priimdami sprendimą dėl pareiškėjo padaryto administracinio teisės pažeidimo, taikė EŽTK 6 straipsniui prieštaraujančio nacionalinio akto – ATPK 269 straipsnio 4 dalies – nuostatas, paaiškindamas, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra konstatavęs, jog teisės norma, įtvirtinta ATPK 269 straipsnio 4 dalyje, yra prieštaraujanti Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 47 – 54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjo naudai 500 Lt neturtinę žalą, administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E824303 už tai, kad minėtą dieną apie 9.30 val. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas vairavo automobilį būdamas neblaivus – nustatytas 2,92 promilių girtumas. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnyboje buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla ir 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. E24303 pareiškėjas pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 3 dalyje, padarymo, už kurį jam skirta 2 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 24 mėnesiams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutarimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą panaikino, o pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nenustačius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Teismo manymu, kadangi Civilinio kodekso 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neribodamas šio straipsnio taikymo, kad veiksmai būtų atlikti viešojo administravimo srityje, šis straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, atlyginimo klausimą. Atkreipė dėmesį, jog galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–751/07). Teismas nurodė, jog viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Tačiau pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas, išskyrus atvejus, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.). Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas turi būti atitinkamuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, kokius visuomeninius santykius jie apibrėžia, specialiai įtvirtinęs neturtinės žalos atlyginimo galimybę. Bet ir tokiu atveju, neturtinės žalos atlyginimas įmanomas nustačius tas pačias būtinas civilinės atsakomybės jau minėtas sąlygas. Pažymėjo, jog teisinį pagrindą neturtinei žalai, atsiradusiai viešojo administravimo srityje, atlyginti sudaro Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas nepatenka į viešojo administravimo sritį, tačiau ši išvada neduoda pagrindo teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama. Teismas konstatavo, jog ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi atmetus pareiškėjo skundą, nebuvo pratęstas, nėra. Ginčas šiuo atveju kilęs tik dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo nepratęsti pareiškėjui laikino leidimo vairuoti transporto priemonę teisėtumo ir iš to kilusių pasekmių. Teismas atkreipė dėmesį, jog aiškindamas ATPK 330 straipsnio 1 dalies normą kitų ATPK normų kontekste, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 17 d. Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose, iškeltose pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1, 2 ir 3 dalį, apibendrinime pažymėjo, kad asmenys laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo (administracinė byla Nr. N3-1136/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 27 d. konsultacija, Administracinių teismų praktika Nr. 3, 257 p.). Ši taisyklė yra išimtis iš bendro pobūdžio taisyklių, kad apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai skundas lieka nepatenkintas (ATPK 304 str. 2 d.), kad skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo (ATPK 295 str.). Pastebėjo, kad paminėtas teisės normų aiškinimas atsispindi ir Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijoje. Šios Instrukcijos 19 punkte nustatyta, jog priėmus nutarimą skirti administracinę nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – laikino leidimo vairuoti transporto priemones galiojimas pratęsiamas, iki baigsis nutarimo byloje apskundimo terminas arba iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejus, kai teisė vairuoti transporto priemones atimama už transporto priemonių vairavimą vairuotojui esant neblaiviam arba apsvaigusiam. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsisakymo taikyti ATPK 269 straipsnio 4 dalį neteisėtumu, nes pagal minėtą ATPK 330 straipsnio 1 dalį transporto priemonių vairuotojai, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagal administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjo atžvilgiu surašymo ir nutarimo priėmimo metu nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi ATPK 330 straipsnio 1 dalimi, t. y. nustačius, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 3 dalyje, privalėjo vadovautis ATPK 330 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir laikino leidimo vairuoti transporto priemonę pareiškėjui privalėjo apskritai neišduoti. Teismo vertinimu, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, išdavęs pareiškėjui laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę, suklydo, todėl vėliau, supratęs, kad padarė klaidą, t. y. išdavė pareiškėjui laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę, nors to daryti neturėjo, laikiną leidimą pratęsti atsisakė. Teismas, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes bei ginčą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai (neveikimas) toje dalyje, kurioje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisakė pratęsti pareiškėjui laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimą, yra teisėti ir pagrįsti, nes Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsisakydamas pratęsti pareiškėjui laikiną leidimą vairuoti transporto priemonę, veikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju nenustatytas vienas iš būtinų civilinės atsakomybės elementų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumas. Todėl teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuris skunde grindžiamas argumentu dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų (neveikimo), nepratęsiant jam laikino leidimo vairuoti transporto priemonę, iki kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės pareiškėjo apeliacinį skundą ir pripažins pareiškėjo kaltę arba ją paneigs. Teismas, įvertinęs Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju neturinė žala pareiškėjui gali būti kildinama tik iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėto veikimo ta apimtimi, kurioje pareiškėjas nepagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą. Teismas pabrėžė, jog turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinta pinigais, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, žalą padariusio asmens kaltė. Atkreipė dėmesį, jog byloje ginčo, kad vairuotojo pažymėjimo neturėjimas pareiškėjui sukėlė atitinkamus neigiamus išgyvenimus ar nepatogumus, nėra. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų neteisėtumą, nepagrįstai nustatant pareiškėjo kaltę, pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N62-969/2008, kuriame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas panaikinti, o pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nenustačius jo veikoje ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismo vertinimu, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir pasekmių yra tas, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, nagrinėdami pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, neveikė taip rūpestingai ir atsakingai, kaip privalėjo veikti, dėl to, nepagrįstai pareiškėją pripažino kaltu padarius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, dėl ko pareiškėjas be pagrindo laikinai neteko teisės vairuoti transporto priemones, ir dėl to jis patyrė nepatogumų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į tai, kad valstybės atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui), t. y. kaltės įrodymas nebūtinas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtais veiksmais ta apimtimi, kuria pareiškėjas nepagrįstai buvo pripažintas kaltu padarius ATPK 126 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, buvo padaryta neturtinė žala. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas patyrė tik nepatogumus dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neteisėtų veiksmų, teismas priteisė pareiškėjui 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dėl apeliacinio skundo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjimo termino teisėtumo teismas pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Teismas, atlikęs išsamią surinktų įrodymų bei teisės aktų, reglamentuojančių žalos atlyginimą (kiek tai liečia teismus) analizę, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, padarė išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai ir reikalavimas dėl per ilgo administracinės bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, susiję, būtent, su neturtinės žalos kildinimu iš neteisėtų, pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veiksmų (apeliacinio skundo nagrinėjimo vilkinimas teisme), t. y. teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su, pareiškėjo teigimu, neteisėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veikla, todėl, teismo vertinimu, toks reikalavimas negali būti ginčo dalyku apygardos administraciniame teisme, kadangi administraciniams teismams nepriskirta tirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, ir šioje dalyje teismas administracinę bylą nutraukė. Teismas nustatęs, kad pareiškėjo skunde išdėstytas reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, kuris kildinamas iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veiksmų, negali būti pareikštas teismui, padarė išvadą, kad pareiškėjui nėra teisinio pagrindo kreiptis su minėtu reikalavimu į kitas institucijas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 69 – 77) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą ir priteisti jam 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas priimtame sprendime nepagrįstai siaurai aiškino sąvoką „įstatymai“, įtvirtintą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje, ir nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų atitikimo EŽTK.

2. Atsižvelgiant į tai, kad ATPK 126 straipsnio 3 dalies normos sankcijos tikslai ir pasekmės atitinka baudžiamosios teisės normų sankcijų tikslus ir pasekmes, pareiškėjui turi būti garantuojamos EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į nekaltumo prezumpciją, kol tokio asmens kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

3. Teismas nepagrįstai nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų argumentų dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų atsisakant pratęsti pareiškėjui laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimą atitikimo EŽTK 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, bei jų netaikė. Kartu nepagrįstai padarė išvadą, jog minėtieji Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai yra pateisinami remiantis ATPK 330 straipsnio 1 dalimi.

4. Nepagrįstai ilgas procesas nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas), yra sietinas ne su teisėju – teismo atliktais procesiniais neteisėtais veiksmais (neveikimu), susijusiais su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, o su pačia objektyvia tikrove – Lietuvos valstybės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nesugebėjimu organizuoti teismo darbą taip, kad pareiškėjui būtų užtikrinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė.

5. Teismui nutraukus bylą ir apskritai nenurodžius jokios kitos institucijos, į kurią gali kreiptis pareiškėjas, tokiu būdu buvo paneigta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str.), o remiantis tokia pirmosios instancijos teismo logika, darytina išvada, jog nepaisant EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo dėl bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką ir teisės į greitą procesą apeliaciniame procese, Lietuvos Respublikoje apskritai nėra institucijos, galinčios užtikrinti šių EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu ( b. l. 60 – 62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą dalyje, kuria priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjo naudai 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai aiškina policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Vien tas faktas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino nutarimą dėl administracinio teisės akto pažeidimo, nesuponuoja pareigūnų veiksmuose neteisėtumo buvimo. Pareigūnas, iškėlęs pareiškėjui administracinę bylą, veikė sąžiningai, ėmėsi teisėtų priemonių pažeidimui išaiškinti. Nutarimas buvo panaikintas dėl nepakankamų tiesioginių įrodymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A4-689/2003, konstatavo, kad įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos (veiksmų) neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios tos institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-944/2007).

2. Organų, atsakingų už administracinių teisės pažeidimų protokolų surašymą, sprendimai, priimti sprendžiant klausimus, susijusius su patraukimu administracinėn atsakomybėn, turėtų būti peržiūrimi, t. y. įvertinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, vadovaujantis ATPK įtvirtintomis procesinėmis teisės normomis, o ne Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, kuria, pagal šio įstatymo 3 straipsnį, sprendžiami ginčai dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-912/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, psl. 217-224). Administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, todėl šioje byloje Viešojo administravimo įstatymo nuostatos netaikytinos.

3. Nei Civilinis kodeksas, nei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl asmens nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn (išskyrus administracinio arešto paskyrimo atvejus) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-03 R. M. v. Lietuvos valstybė; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-382/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-814/06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-848/06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/07).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81 – 84) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su pareiškėjo apeliaciniu skundu argumentai:

1. ATPK 300 straipsnio 1 dalis, Instrukcijos 19 punktas buvo ir yra galiojantys teisės aktai, kuriais priimdami sprendimus turėjo vadovautis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, nepratęsdami laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimo. ATPK 300 straipsnio 1 dalis nepripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl yra galiojanti norma. Tokiu būdu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Nenustačius veikimo (neveikimo) neteisėtumo negali kilti valstybės civilinė atsakomybė, nes nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo).

2. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinių teisės pažeidimų bylos, kurių pernelyg ilgas nagrinėjimas galėtų reikšmingai pažeisti atsakomybėn traukiamo asmens teises, buvo nagrinėjamos nedelsiant. Tai bylos dėl asmens laisvės apribojimo, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Šiuo atveju pareiškėjo teiginys, kad tokios kategorijos bylos išnagrinėjimo suinteresuotumas yra itin aukštas, yra nepagrįstas, nes nėra ribojama apelianto laisvė, pažeidžiama nekaltumo prezumpcija ar kitaip ženkliai apribojamos teisės. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui praradus teisę vairuoti transporto priemonę jis neteko darbo arba galimybės įsidarbinti, o tuo pačiu gauti pajamas.

3. Apeliantas nei pareiškime pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė neturtinės žalos atsiradimo pagrindų. Buvo pateikta subjektyvi nuomonė dėl galimų nepatogumų netekus teisės vairuoti automobilį, tačiau konkretūs įrodymai nepateikti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pareiškimu (b. l. 86 – 87) nurodo sutinkanti su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu ir prisidedanti prie apeliacinio skundo.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89 – 91) prašo esant pagrindui manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstitucijai; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą dalyje, kuriuo priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjo naudai 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis nustato, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Iš esmės tiek EŽTK, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas bendras teisinis nekaltumo prezumpcijos principas, ir akivaizdu, kad apeliantas šioje byloje kelia ATPK 269 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui klausimą, jį grįsdamas žemesnės galios norminiais aktais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Todėl apelianto apeliacinio skundo argumentus reikėtų laikyti, kaip abejojimą ATPK 269 straipsnio 4 dalies atitikimui Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei vertinti kaip prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ATPK 269 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui. Atkreipia dėmesį, kad nurodytos EŽTT bylos, kuriomis remiasi apeliantas nėra analogiškos, be to, cituojami jų sakiniai yra išimti iš konteksto.

Pareiškėjas atsiliepimu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą (b. l. 93 – 94) prašo apeliacinį skundą nagrinėti atsižvelgiant į jo apeliacinio skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl tariamos neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo. Kadangi pareiškėjas ir atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija įvairiais pagrindais, teisėjų kolegija juos vertins atskirai.

Dėl proceso trukmės Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog dalyje dėl per ilgo apeliacinio skundo nagrinėjimo LVAT byla turi būti nutraukta remiantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi ir 101 straipsnio 1 punktu.

Teisėjų kolegija tokiam teiginiui pritaria. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Įvertinusi ginčo pobūdį ir faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl teismo ar atskirų teisėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, o keliamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo metu neginčijo tam tikrų procesinių veiksmų, o kaip neteisėtus valstybės institucijų veiksmus nurodė „objektyvią tikrovę“ (b.l. 7, 38) ir teigė, kad dėl proceso trukmės LVAT buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 1 dalis. LR CK 6.272 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš šio straipsnio nuostatų, asmens patirta žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar nustatyta konkretaus pareigūno kaltė. LR CK 6.272 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami veiksmai, kurie yra tokios deliktinės atsakomybės sąlyga. Nors tarp šių veiksmų nepagrįstai ilga proceso trukmė administraciniuose teismuose nėra nurodyta kaip viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs žalos atlyginimo instituto svarbą, pažymėjęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre. Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas byloje Nr. 23/4). Pareiškėjas savo skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, kad patyrė neturtinę žalą dėl to, jog buvo pažeista jo teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, įtvirtintą EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTK yra Lietuvos Respublikos teisės sudedamoji dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), jos nuostatas administraciniai teismai privalo tiesiogiai taikyti nagrinėdami bylas, kolizijos atveju EŽTK nuostatos turi taikymo pirmenybę įstatymų ir kitų teisės aktų atžvilgiu (žr., inter alia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-164/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14). EŽTK 13 straipsnyje numatyta, kad „kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas“. Taigi EŽTK 13 straipsnis įtvirtina imperatyvą užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones valstybės viduje ir tuo atveju, kai buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs subsidiarų EŽTK pobūdį ir siekį, kad pačios valstybės, EŽTK dalyvės, užkirstų kelią pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimams nacionaliniu lygmeniu. Šiame kontekste Teismas taip pat yra nurodęs, kad EŽTK 13 straipsnis atspindi valstybių pareigą ginti pagrindines teises ir laisves savo vidaus teisės sistemose ir asmenims įtvirtina papildomą garantiją, kad jis galės šiomis teisėmis ir laisvėmis veiksmingai naudotis. Aiškindamas EŽTK 13 straipsnio turinį EŽTT pripažino, kad jis asmenims suteikia teisę į veiksmingos gynybos priemonę nacionaliniu lygmeniu dėl tariamo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą (žr., inter alia, 2000 m. sprendimo Kudla prieš Lenkiją (pareišk. Nr. 30210/96) 152, 156 punktus). Be to, dėmesys atkreiptinas ir į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. gegužės 12d. rekomendaciją Nr. Rec(2004)6 Dėl vidaus gynybos priemonių tobulinimo, kurioje Europos Tarybos valstybėms narėms rekomenduojama, inter alia, EŽTK pažeidimo atveju užtikrinti veiksmingas teisines vidaus gynybos priemones, įskaitant sprendimų dėl esmės ir tinkamo žalos dėl nustatyto pažeidimo atlyginimo, priėmimą (1 punktas), taip pat į 2010 m. vasario 24 d. rekomendaciją Nr. CM/Rec(2010)3 Dėl veiksmingų priemonių pernelyg ilgo proceso atveju, kurioje, be kita ko, valstybės narės raginamos imtis visų įmanomų priemonių ir garantuoti, kad valstybės institucijos veiksmingai nagrinės skundus dėl teisės į teismą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo (5 punktas), įskaitant paties pažeidimo fakto konstatavimą ir, be kita ko, žalos, padarytos šios teisės pažeidimu, atlyginimą (7 punktas).

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinę aplinką ir faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundą šioje dalyje bylą atsisakė nagrinėti ir ją nutraukė nepagrįstai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir EŽTK įtvirtintus imperatyvus, kaip ir likusioje skundo dalyje, privalėjo įvertinti, ar buvo pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, t.y. privalėjo nustatyti, ar bylos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad yra visos civilinės žalos atlyginimo sąlygos.

Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, o ABTĮ 141 straipsnio 2 dalis numato galimybę apeliacinės instancijos teismui sprendimą, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, priimti naują sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje naujų įrodymų rinkti nereikia, kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (t. y. bylos nagrinėjimo trukmė ir kiti su šia aplinkybe susiję aspektai) yra žinomos ir ginčo dėl jų nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundas šioje dalyje turi būti išnagrinėtas ir turi būti įvertinta, ar yra pagrindo teigti, kad pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka trukmė LVAT gali būti traktuojama kaip pažeidžianti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas“. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad, atsižvelgiant į jam pritaikytos sankcijos griežtumą ir pobūdį, aptariamoje administracinėje byloje EŽTK 6 straipsnio 1 dalies prasme buvo sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo pareiškėjui klausimas.

Vertindama nurodytas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jose nėra kalbama apie teismo proceso trukmę atskiroje proceso stadijoje, o nustatomas imperatyvas išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką. Šiuo atveju pažymėtina, kad EŽTT, savo praktikoje aiškindamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto „įmanomai trumpiausios“ teismo proceso trukmės imperatyvo turinį, vertina bendrą proceso trukmę (žr., pvz., 1982 m. liepos 15 d. sprendimo Eckle prieš Vokietiją (pareišk. Nr. 8130/78,) 76 punktą; 1991 m. spalio 29 d. sprendimo Fejde prieš Švediją (pareišk. Nr. 12631/87) 26 punktą; 1994 m. rugsėjo 22 d. sprendime Hentrich prieš Prancūziją (pareišk. Nr. 13616/88), 58-59 punktai; 2010 m. sausio 5 d. sprendimo UAB „Impar“ prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 13102/04) 28 punktą), kuri apima ir procesą apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., 1982 m. liepos 15 d. sprendimą Eckle prieš Vokietiją (pareišk. Nr. 8130/78) 76 punktą). Sprendžiant dėl bendros proceso trukmės šioje byloje darytina išvada, kad jo pradžia turi būti skaičiuojama nuo nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo priėmimo dienos (t. y. 2007 m. rugpjūčio 28 d.) (žr., pvz., mutatis mutandis 1982 m. liepos 15 d. sprendimo Eckle prieš Vokietiją (pareišk. Nr. 8130/78,) 73-74 punktus) iki 2008 m. gruodžio 19 d. (t. y. LVAT nutarimo, kuriuo buvo panaikintas pirmiau minėtas nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo, priėmimo diena). Taigi procesas dėl pareiškėjo tariamo administracinės teisės pažeidimo EŽTK 6 straipsnio 1 dalies prasme truko 1 metus, 3 mėnesius ir 21 dieną.

Vertindama aptariamos administracinio teisės pažeidimo bylos trukmės pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT, plėtodamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies turinį ir savo praktikoje analizuodamas, ar valstybės, EŽTK dalyvės, nepažeidė savo įsipareigojimų užtikrinti „įmanomai trumpiausią“ teismo proceso trukmę, vertina kiekvienos bylos faktines aplinkybes ir išskiria kelis kriterijus, kurių pagrindu sprendžiamas proceso trukmės pagrįstumo klausimas: bylos sudėtingumas; pareiškėjo ir atitinkamų valstybės institucijų elgesys, įtaka, kurią procesas daro pareiškėjui (žr., pvz., 1994 m. kovo 23 d. sprendimo Silva Pontes prieš Portugaliją (pareišk. Nr. 14940/89) 39 punktą; 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (pareišk. Nr. 25444/94) 67 punktą).

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis iš esmės skundžiasi dėl „objektyvios tikrovės“, t. y. valstybės ir teismų nesugebėjimo užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią terminą. Taigi EŽTT praktikos prasme šioje byloje vertintinas pačios valstybės, t. y. valstybės institucijų elgesys. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors EŽTT vertina konkrečios bylos aplinkybes pirmiau minėtų kriterijų pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, teismų darbo krūvis taip pat yra vienas iš natūralių faktorių, turinčių įtakos proceso trukmei. Priešingai aiškinant EŽTK nuostatas galėtų būti padaryta teisiškai nepagrįsta išvada, kad nesudėtingų bylų atveju EŽTK yra įtvirtintas imperatyvas, kad tokios bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose būtų išnagrinėtos per, tarkim, 2 mėnesius. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad EŽTT praktikoje taikoma prezumpcija, jog bylos nagrinėjimo trukmė yra per ilga ir vertinama, ar yra tokią trukmę objektyviai pateisinančių aplinkybių, nes tokio teiginio suformuota EŽTT praktika nepatvirtina.

Vertindama proceso trukmę aptariamoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas operatyviai, pareiškėjas šiuo aspektu proceso trukmės neginčija. Spręsdama klausimą dėl proceso trukmės apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas pirmame posėdyje rašytinio proceso tvarka, t. y. byloje nėra duomenų, kad jos nagrinėjimo metu būtų galima nustatyti nereikalingą delsimą, kad ji buvo nenagrinėjama be pagrindo ar vilkinama (administracinio teisės pažeidimo byla, b.l. 32, 33-35) (analogiškai žr., pvz., 1991 m. spalio 29 d. sprendimo Fejde prieš Švediją (pareišk. Nr. 12631/87) 27 punktą). Taigi vienintelis aspektas, dėl kurio pareiškėjas ginčija proceso trukmę, yra natūralus laikotarpis, per kurį apeliacinės instancijos teisme atėjo eilė nagrinėti jo skundą.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes ir EŽTT praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje konstatuoti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą pagrindo nėra. Pareiškėjas, teigdamas, kad dėl proceso trukmės buvo padarytas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nurodo iš esmės du argumentus: pirma, jo apeliacinio skundo nagrinėjimo trukmė buvo ilgesnė nei statistinis ankstesnių metų vidurkis; antra, pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes (t. y. buvo paimtas jo vairuotojo pažymėjimas). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tokia proceso trukmė, kokia buvo aptariamoje byloje, EŽTK prasme nelaikytina nepagrįstai ilga. Teisėjų kolegijai nėra žinomas nei vienas EŽTT sprendimas, kuriame šis Teismas būtų konstatavęs, jog panašaus pobūdžio bylose panašios trukmės, kokia buvo aptariamoje byloje, procesas būtų buvęs įvertintas kaip pažeidžiantis EŽTK 6 straipsnio 1 dalį. Pavyzdžiui, 1994 m. rugsėjo 22 d. sprendime Hentrich prieš Prancūziją (pareišk. Nr. 13616/88) EŽTT 9 mėnesių bylos (kuri Teismo manymu, nebuvo sudėtinga) nagrinėjimo trukmę vien pirmosios instancijos teisme traktavo kaip „priimtiną bylos nagrinėjimo greitį“, nors ir pripažino, kad bendra proceso trukmė (daugiau nei 7 metai) buvo nepagrįstai ilga (Hentrich prieš Prancūziją, 61 punktas). Tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas ilgesnį laiką nei statistinis ankstesnių metų vidurkis, taip pat tai, kad pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų, savaime nesudaro prielaidų teigti, jog buvo pažeistas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas bylą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią terminą, t. y. faktas, jog ankstesniais laikotarpiais analogiškos bylos buvo sprendžiamos operatyviau savaime nesudaro prielaidų teigti, kad šioje byloje aptariama proceso trukmė traktuotina kaip nepagrįstai ilga.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje konstatuoti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą pagrindo nėra. Atitinkamai, šioje dalyje priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrindo taip pat nėra, nes nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėti valstybės institucijų veiksmai.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nevertino jo argumentų dėl Vilniaus apskrities VPK veiksmų atsisakant pratęsti pareiškėjui laikino leidimo vairuoti transporto priemonę galiojimą atitikties EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. Taip pat nurodo, kad dar neįsiteisėjus teismo sprendimui jis de facto buvo pripažintas padaręs ATPK pažeidimą ir patyrė sankcijos pasekmes, o tai reiškia, kad buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 2 dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvykdė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teismų pareigos atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio (b.l. 5-6) ir teismo posėdžio protokolo (b.l. 43-44), jis nuosekliai teikė argumentus dėl tariamo EŽTK 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi, sprendime šį reikalavimą privalėjo aptarti ir, įvertinęs jo pagrįstumą, dėl jo padaryti atitinkamas išvadas. Todėl šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, o ABTĮ 141 straipsnio 2 dalis numato galimybę apeliacinės instancijos teismui sprendimą, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą 141 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, priimti naują sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje naujų įrodymų rinkti nereikia, kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (t. y. tai, kad pareiškėjui nebuvo pratęstas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę) yra žinomos ir dėl jų ginčo nėra. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundas šioje dalyje turi būti išnagrinėtas ir turi būti įvertinta, ar yra pagrindo teigti, kad buvo pažeista EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog „kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“ Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Iš EŽTT praktikos seka, kad nekaltumo prezumpcija būtų pažeista, jei, be kita ko, tam tikrų pareigūnų teiginiai ar elgesys atspindi nuomonę, kad asmuo yra kaltas, prieš tai, kai tai bus įrodyta pagal įstatymą (žr., inter alia, 2002 m. kovo 22 d. sprendimo Butkevičius prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 48297/99) 49 punktą).

Teisėjų kolegija visų pirma sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal šiuo metu galiojančias ATPK nuostatas ir faktines aptariamos administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui laikino leidimo vairuoti transporto priemonę privalėjo apskritai neišduoti (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 ir joje nurodytą teismų praktiką; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14).

Taigi šiuo atveju kyla klausimas, ar toks teisinis reguliavimas, koks yra nustatytas ATPK 264 straipsnio 1 dalyje ir 330 straipsnio 1 dalyje, gali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją.

ATPK 264 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose, leidžiamas asmens administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų ir dokumentų paėmimas, priverstinis transporto priemonės nuvežimas, transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu arba vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų nustatyti, asmenų, sulaikytų už administracinių teisės pažeidimų padarymą ir įtariamų, kad jie neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, patikrinimas neblaivumui arba apsvaigimui nustatyti, laivo stabdymas, laivo tikrinimas, laivo sulaikymas. ATPK 269 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, – iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo, vidaus vandenų transporto priemonės vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas (vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomas, kvalifikacijos liudijimas arba laivavedžio pažymėjimas) arba transporto priemonės registracijos dokumentai ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba laikinas transporto priemonės registracijos dokumentas ir apie tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo protokole. Jeigu priimamas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimas (vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomas, kvalifikacijos liudijimas arba laivavedžio pažymėjimas) negrąžinamas, o laikino leidimo galiojimas pratęsiamas, iki baigsis terminas, nustatytas skundui paduoti, arba iki bus priimtas sprendimas dėl skundo. ATPK 330 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikinas vairuotojo pažymėjimo paėmimas, kurį numato ATPK 264 straipsnio 1 dalis, 269 straipsnio 4 dalis ir 330 straipsnio 1 dalis, yra administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė (toliau – ir užtikrinimo priemonė) (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14).

Šiuo atveju pažymėtina, kad ATPK numatytos administracinės nuobaudos už jame įtvirtintus administracinius teisės pažeidimus (ATPK 21 straipsnis) ir užtikrinimo priemonės (ATPK 264, 269 ir 330 straipsniai) nėra tapačios sąvokos. Pagal ATPK užtikrinimo priemonė taikytina tol, kol įsigaliojusiu administraciniu aktu ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išspręstas klausimas, ar asmuo, kuriam buvo pritaikyta ši užtikrinimo priemonė, padarė tam tikrą ATPK pažeidimą. Sistemiškai aiškinant ATPK 264 straipsnio 1 dalį, 269 straipsnio 4 dalį ir 330 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad ATPK 330 straipsnio 1 dalis iš esmės nustato užtikrinimo priemonės taikymo laikotarpio įskaitymą į paskirtos administracinės nuobaudos terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad savo esme ir forma panašių (bei labiau asmens teises ribojančių) į aptariamą užtikrinimo priemonių (plačiąja prasme) įtvirtinimo teisės aktuose ir jų taikymo galimybę numato ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalį ir jo pagrindu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnyje numatytą kardomąjį kalinimą), ir Europos žmogaus teisių konvencija (žr., pvz., EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c) punktą). Taigi baudžiamojo proceso, taip pat administracinio proceso (žr. ABTĮ 71 straipsnį), civilinio proceso (žr. Lietuvos Respublikos civilinio proceso 5 skirsnį dėl laikinųjų apsaugos priemonių), teisėje savo forma ir turiniu įvairios užtikrinimo priemonės yra plačiai žinomos. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas įvairias užtikrinimo priemones, siekia kitų tikslų, nei nustatydamas įvairias sankcijas už teisės pažeidimus. Akivaizdu, kad konkrečios užtikrinimo priemonės taikymas atskirose proceso stadijose gali turėti įtakos konkretaus asmens teisėms ir pareigoms. Vis dėlto tokia įtaka asmens teisėms ir pareigoms savaime nereiškia, kad pritaikius užtikrinimo priemonę pareiškėjo atžvilgiu bus pažeista nekaltumo prezumpcija. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje taikant užtikrinimo priemonę konkrečiam asmeniui nėra sprendžiamas jam pateikto kaltinimo, jo kaltės klausimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ar EŽTK 6 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. ją taikant nėra įgyvendinamas teisingumas. Lygiai taip pat akivaizdu, kad užtikrinimo priemonės taikymas savaime jokiu būdu neatspindi išankstinės pareigūnų ar teismo nuomonės, kad asmuo yra kaltas dėl ATPK pažeidimo nagrinėjamoje byloje. Tą, be kita ko, patvirtina ir LVAT nutartis aptariamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje Teismas konstatavo, jog nėra įrodyta, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą ir bylą nutraukė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamos užtikrinimo priemonės, kurią įtvirtina ATPK 269 straipsnio 4 dalis ir 330 straipsnio 1 dalis, taikymas nereiškia, kad asmuo „iš anksto“ pripažįstamas kaltu administracinio teisės pažeidimo padarymu, ir savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje kaip civilinės atsakomybės sąlygos ir neturtinės žalos atlyginimo

Atsakovo atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą ir teigia, kad pareiškėjui administracinę bylą iškėlęs pareigūnas veikė sąžiningai, kad įrodymų vertinimas pagal vidinį įsitikinimą negali būti traktuojamas kaip neteisėtas veiksmas. Taip pat nurodo, kad prašomos neturtinės žalos atlyginimas nenumatytas įstatymuose, be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip minėta pirmiau, neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinė žala, padaryta taikant ATPK nuostatas, gali būti atlyginama, jei yra nustatomos teisės aktuose apibrėžtos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A422-330/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14). Taigi kaip ir kitais atvejais, pagal bylos faktines aplinkybes privalo būti nustatyta, ar egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą, ar šioje byloje galima konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir šiuo požiūriu jį naikinti nėra pagrindo.

Vertindama apeliantų argumentą, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad nors įrodymų nepakankamumas savaime nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį byloje Nr. A4-689/2003), negalima teigti, kad pareigūnai turi visiškai neribotą diskreciją vertinti bylos aplinkybes. Todėl nustatant pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktą turi būti vertinamos kiekvienos bylos faktinės aplinkybės.

ATPK 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi sprendžiant klausimą, ar asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis, t. y. ir objektyvioji jos pusė – neteisėti asmens veiksmai ar neveikimas. Pažymėtina, kad šis sudėties elementas negali būti preziumuojamas ar numanomas, jis konkrečioje byloje privalo būti neabejotinai nustatytas (įrodytas), nes patraukus asmenį administracinėn atsakomybėn asmenį nenustačius neteisėtų veiksmų ar neveikimo būtų pažeista ATPK 9 straipsnio 1 dalis ir nekaltumo prezumpcijos principas. Taip pat pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose, kaip ir baudžiamosiose bylose, taikytinas principas in dubio pro reo, t. y. visos abejonės turi būti vertinamos nusižengimo padarymu įtariamo asmens naudai. Tai itin aktualu aptariamos administracinio teisės pažeidimo bylos atveju, nes nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje surašymas nulėmė tam tikrų pareiškėjo teisių suvaržymą (t. y. teisę vairuoti automobilį).

Vertindama faktines aptariamos bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutarime byloje Nr. N-62-969/2008, pareiškėjo neteisėti veiksmai, t. y. vairavimas esant neblaiviam, buvo konstatuotas remiantis vien tariamu nenustatyto asmens pranešimo pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, administracinio teisės pažeidimo protokole iš vis nėra pateiktas pareiškėjo paaiškinimas (administracinio teisės pažeidimo byla; b.l. 5). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas nurodė, kad atvažiavus automobilio variklis buvo išjungtas, nebuvo nustatyta, ar automobilyje buvo alkoholinių gėrimų, kuriuos, kaip teigė pareiškėjas, jis gėrė (administracinio teisės pažeidimo byla; b.l. 19). Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau minėtame nutarime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aiškiai nurodė, kad transporto priemonės vairavimo faktas buvo nustatytas remiantis prielaidomis, ir kad dėl to buvo pažeistas asmens nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsižvelgdama į šiuos motyvus teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad aptariamu atveju veiksmų neteisėtumą pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutarimas byloje Nr. N-62-969/2008. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime konkrečiai nenurodė pažeistų teisės normų ar principų (šiuo atveju, nekaltumo prezumpcijos principo ir ATPK 9 straipsnio 1 dalies), šis sprendimo trūkumas nelaikytinas esminiu ir šiuo pagrindu naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.

Dėl neturtinės žalos buvimo įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog paėmus jo vairuotojo pažymėjimą jis patyrė nepatogumų, t. y. pakankamai ilgą laiką buvo apribotos jo galimybės naudotis automobiliu ir taip gyventi įprastą gyvenimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo požiūriu pareiškėjo argumentai yra įtikinami ir pagrįsti, todėl teigti, kad pareiškėjas byloje neįrodė neturtinės žalos buvimo ar nepagrindė jos dydžio nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo L. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo nutraukta, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje pareiškėjo L. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.