Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-01 · Administracinė byla Nr. I-2144-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-01
Bylos Nr.
I-2144-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07949-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
I. G., N. D.
Atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2144-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-07949-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui I. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. skundą Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir I. G. skundą atsakovėms Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. D. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2016-05-17 patikslino, prašydama priteisti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) dėl pripažintų prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.

Pareiškėjas I. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2016-05-18 patikslino, prašydamas priteisti iš Vilniaus AVMI ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) jo naudai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (iš Vilniaus AVMI – už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-09-09, iš VMI – už laikotarpį nuo 2010-09-10 iki 2013-09-30), atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris pagal pareiškėjo pareigybės kategoriją bei kvalifikacinę klasę būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedo už valstybės tarnautojo kvalifikacinę dydžius bei dėl nepagrįstai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 sumažinto darbo užmokesčio neapskaičiuotą priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pareiškėjai savo skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad dėl pasikeitusių Valstybės tarnybos įstatymų (toliau – ir VTĮ) nuostatų laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodo, kad jiems nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, t. y. pareiškėjui I. G. – ginčijamu laikotarpiu sumažinus pareigybės kategorijos ir priedų už kvalifikacines klases dydžius, o pareiškėjai N. D. – ginčijamu laikotarpiu sumažinus pareigybės kategorijos dydį nuo 5,2 iki 5,17 (b. l. 51–52, 150–152, 156).

Pareiškėjas I. G. skunde papildomai pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 1998-08-10 iki 2010-09-09 tarnavo Vilniaus AVMI. Nuo 2010-09-10 iki šiol tarnauja VMI. Nurodo, kad mokėtina darbo užmokesčio suma sumažinta ir dėl nesumokėto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Nurodo, kad jam laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-08-09 buvo mokamas 9 procentų pareiginės algos dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laikotarpiu nuo 2010-08-10 iki 2013-08-09 – 12 procentų priedas, o nuo 2013-08-10 iki 2013-09-30 – 15 procentų (b. l. 51–52).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas I. G. palaikė patikslinto skundo reikalavimus ir prašė patikslintą skundą tenkinti remdamasi jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus Vilniaus AVMI ir VMI remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad mokėdamos pareiškėjams darbo užmokestį iki 2013-10-01 vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie 2013-10-01 pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jų veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Mano, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį turėtų būti reiškiami Lietuvos valstybei, nustačiusiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėjai negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio. Paaiškino, kad pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. VMI pareiškėjo I. G. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 6–8, 57–59, 65–67).

Pareiškėja N. D. bei atsakovų atstovai į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai neatvyko, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI viršininkas 1993-09-01 įsakymu Nr. 53/k nuo 1993-09-01 priėmė pareiškėją N. D. į Gyventojų mokesčių skyriaus vyresnės valstybinės mokesčių inspektorės pareigas ir nustatė 3 atlyginimų koeficientą (b. l. 9).

Vilniaus AVMI viršininkas 2008-01-24 įsakymu Nr. (2.1)-3-186 „Dėl N. D. perkėlimo į aukštesnes pareigas“ nuo 2008-01-26 perkėlė pareiškėją N. D. į Vilniaus skyriaus Gyventojų aptarnavimo tarnybos II gyventojų mokesčių poskyrio I grupės vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 10).

Vilniaus AVMI 2014-01-09 pažymoje Nr. (3.26)-31-8 „Apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ nurodyta, kad pareiškėjai N. D. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies skirtumas yra 246,9 Lt (b. l. 14–15). Vilniaus AVMI 2014-01-09 pažymoje Nr. (3.26)-31-9 „Apie darbo užmokestį nuo 2011-01-01“ nurodyta, kad pareiškėjai N. D. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies skirtumas yra 514,21 Lt (b. l. 16–17).

Vilniaus rajono valstybinė mokesčių inspekcija 1998-08-10 įsakymu Nr. 55K „Dėl I. G. priėmimo į darbą“ nuo 1998-08-10 priėmė pareiškėją I. G. į vyresniojo valstybinio mokesčių inspektoriaus pareigas ir nustatė 6,2 tarnybinio atlyginimo koeficientą bei 2 didinimo kartą (b. l. 39).

Vilniaus AVMI viršininkas 2007-01-11 įsakymu Nr. 3-46 „Dėl I. G. perkėlimo į aukštesnes pareigas ir kvalifikacinės klasės suteikimo“ nuo 2007-01-11 perkėlė pareiškėją I. G. į Atrankos tikrinimams ir PVM kontrolės skyriaus Rizikos vertinimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas ir suteikė trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 40).

Vilniaus AVMI viršininkas 2008-08-04 įsakymu Nr. (2.1)-3-733 „Dėl kvalifikacinės klasės suteikimo“ nuo 2008-08-04 suteikė pareiškėjui I. G. antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 41).

Vilniaus AVMI viršininkas 2010-09-09 įsakymu Nr. (2.1)-3-264 „Dėl I. G. perkėlimo“ nuo 2010-09-10 perkėlė pareiškėją į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas (b. l. 42).

VMI viršininkas 2010-09-09 įsakymu Nr. P-610 „Dėl I. G. perkėlimo“ nuo 2010-09-10 perkėlė pareiškėją I. G. į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, paliekant iki perkėlimo turėtą antrą kvalifikacinę klasę, ir nustatė 12 procentų pareiginės algos dydžio priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 36).

VMI viršininkas 2010-09-17 įsakymu Nr. P-640 „Dėl I. G. laikino perkėlimo į kitas pareigas“ laikotarpiu nuo 2010-09-20 iki 2011-09-19 perkėlė pareiškėją I. G. į Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vedėjo (A lygio, 15 kategorijos) pareigas (b. l. 37).

Pareiškėjas I. G. kreipėsi į Vilniaus AVMI ir į VMI su prašymais suteikti informaciją ir išduoti patvirtintas dokumentų kopijas (b. l. 33, 34). VMI 2013-12-13 raštu Nr. (8.27-05)-44-515 „Dėl informacijos apie darbo užmokestį pateikimo“ atsakė į pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjo I. G. reikalavimo teisė bus realizuota įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010-09-010 iki 2013-09-30 taikė tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos aktus (b. l. 38).

VMI 2013-12-02 raštu Nr. (6.15-01)-R-9412 „Dėl priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ nurodė pareiškėjui I. G., kad nuo 2013-08-10 jam buvo nustatytas 15 procentų pareiginės algos dydžio priedas (b. l. 35).

Vilniaus AVMI kortelėse-pažymose nurodyta, kad pareiškėjui I. G. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis (b. l. 43–44, 45–46, 47). VMI 2014-01-27 pažymoje Nr. 8.21-05-116-159 „Apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ nurodyta, kad pareiškėjui I. G. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. neišmokėtas darbo užmokesčio skirtumas yra 768,62 Lt (b. l. 61). VMI 2014-01-27 pažymoje Nr. 8-21-05-46-161 „Apie darbo užmokestį nuo 2011-01-01“ nurodyta, kad pareiškėjui I. G. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 8 769,13Lt (b. l. 62–64). Vilniaus AVMI 2014-01-24 pažymoje Nr. (3.26)-31-132 „Apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“ nurodyta, kad pareiškėjui I. G. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtas darbo užmokesčio dalies skirtumas yra 3 880,47 Lt (b. l. 72–73).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja N. D. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVMI ėjo Vilniaus skyriaus Gyventojų aptarnavimo tarnybos II gyventojų mokesčių poskyrio I grupės vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 10). Taigi, pareiškėjai N. D. dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento dydį.

Pareiškėjas I. G. ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus AVMI ėjo Atrankos tikrinimams ir PVM kontrolės skyriaus Rizikos vertinimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, jam buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 40, 41). Nuo 2010-09-10 buvo perkeltas į VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 12 kategorijos) pareigas, paliekant iki perkėlimo turėtą antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 36, 42). Taigi, pareiškėjui I. G. dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficiento ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydžius. Pažymėtina, kad sumažėjus pareiginei algai, atitinkamai sumažėjo mokamas priedo dydis už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

VMI pareiškėjo I. G. reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas I. G., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-12-30. CK 1.131 str. 2 d. nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, motyvų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo patikslintame skunde nepateikė. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į VMI prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas I. G. skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-12-29. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos I. G. reikalavimai šioje dalyje (laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-12-29) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (I. G. atžvilgiu – laikotarpiu nuo 2010-12-30 iki 2013-09-30, pareiškėjos N. D. atžvilgiu – laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų N. D. ir I. G. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė