- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-05
- Bylos Nr.
- A-662-2459-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00861-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Audrius Bakaveckas (pran.), Irmantas Jarukaitis, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Audrius Bandzaitis
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. S. skundu (I t., b. l. 5–6, 34–36, 94–95) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) 2011 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 20-TE-18 „Dėl viršilos D. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 20-TE-18, ginčijamas įsakymas); panaikinti 2011 m. spalio 13 d. raštu Nr. 20-S-3643 įformintą sprendimą, kuriuo atsisakyta grąžinti jį į eitas pareigas (toliau – ir 2011 m. spalio 13 d. raštas); įpareigoti atsakovą grąžinti jį į eitas pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. sausio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu įsakymu atsakovas Kauno apskrities VPK atleido jį iš Kauno apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio (toliau – ir Prienų rajono PK OPV) vyresniojo postinio pareigų dėl to, kad jis Marijampolės apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi (atmetus apeliacinį skundą) buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Kauno apygardos teismui panaikinus Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį ir Marijampolės apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Išnykus pagrindams, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų, jis kreipėsi į atsakovą dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą, tačiau 2011 m. spalio 13 d. raštu buvo informuotas, kad prašymas nebus patenkintas. Atleidimas iš tarnybos negali būti pripažintas teisėtu, nes jis priimtas neteisėto (panaikinto) nuosprendžio pagrindu, o iš neteisės negali kilti teisė. Todėl ginčijami aktai yra neteisėti ir naikintini. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, VTS, Statutas) 59 straipsnį jis turi būti grąžintas į eitas pareigas bei jam turi būti atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 40–41, 150–151) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal Statuto 59 straipsnį tik teismui konstatavus, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos nepagrįstai, jis gali būti grąžintas į ankstesnes pareigas bei atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, įsiteisėjus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiui, išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinį skundą Kauno apygardos teisme. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, darbdavys tuo metu kito pasirinkimo neturėjo. Pareiškėjui apskundus įsiteisėjusį nuosprendį kasacine tvarka ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau šios aplinkybės ginčo nagrinėjimui reikšmės neturi, nes nenuginčijus įsakymo, kurio pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, vien dėl to, kad jis buvo išteisintas, grąžinti jį į ankstesnes pareigas nėra galimybės. Nėra aiški pareiškėjo sveikatos būklė, fizinis pasirengimas – reikalavimai, kurie būtini, priimant į vidaus tarnybą. Pareiškėjas turi galimybę prisiteisti iš Lietuvos valstybės žalą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (I t., b. l. 194–196) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pagal minėtą teisės normą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas 2011 m. sausio 7 d., įsiteisėjus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiui (Kauno apygardos teismui priėmus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį), kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Akivaizdu, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą tokį įsakymą priimti. Teismas vertino, kad priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. taip, kaip to iš jo reikalavo įstatymas, todėl įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, pripažintinas teisėtu bei pagrįstu ir negali būti naikinamas. Pareiškėjo nurodytos VTS 59 straipsnio nuostatos reglamentuoja neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą procedūras, bet tik tada, kai teismas grąžina neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas. Nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai, pareiškėjo nurodytos nuostatos negali būti taikomos.
Kauno apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai dėl įpareigojimo atsakovui grąžinti jį į tarnybą bei priteisti vidutinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. sausio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, yra išvestiniai iš reikalavimų dėl ginčijamų aktų panaikinimo, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų, nėra pagrindo tenkinti išvestinių reikalavimų. Be to, šie išvestiniai reikalavimai pripažintini nepagrįstais. Pareiškėjui žalą siejant su aplinkybe, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis (kurie tapo faktiniu pagrindu priimti šioje administracinėje byloje skundžiamą atsakovo 2011 m. sausio 7 d. įsakymą) vėliau buvo panaikinti, darytina išvada, kad teisiniai santykiai dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo reglamentuojami Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatų. Šių teisės normų taikymas nėra administracinių teismų kompetencija.
III.
Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–4), kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies: panaikinti įsakymą Nr. 20-TE-18; panaikinti 2011 m. spalio 13 d. raštu įformintą sprendimą atsisakyti pareiškėją grąžinti į tarnybą; įpareigoti Kauno apskrities VPK grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas turėjo panaikinti ginčijamą įsakymą, nes išnyko pagrindai, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Teismas turėjo konstatuoti, kad išnyko ginčijamo įsakymo pagrindai ir šis įsakymas turėjo būti panaikintas. Reikalavimo priteisti vidutinį atlyginimą už pravaikštos laiką pareiškėjas prašo nenagrinėti. Teismo cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2850/2011 yra kitokio pobūdžio. Teismas neteisingai taikė teisės normas, nes priėmus išteisinamąjį nuosprendį, išnyko ir teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–8) su apeliaciniu skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atleidimas buvo teisėtas ir pagrįstas, nes darbdavys neturėjo kito pasirinkimo. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl pareiškėjo, atsakovas neprivalėjo grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, panaikinant ginčijamą įsakymą. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, atlygina valstybė, todėl pareiškėjas gali kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Jokių naujų motyvų ir argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi (II t. b. l. 17–21) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, siūlydamas bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo apimties. Pagal Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (galiojusio ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu) pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog bylos specifika yra tai, kad nors pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu (2011 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 20-TE-18) egzistavo aplinkybė, kuri buvo pagrindas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (buvo įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendis), tačiau Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendį ir išteisino D. S.. Ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių nėra, keliamas klausimas yra susijęs su Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimu ir nuostatos taikymo apimtimi.
Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu yra nustatytos būtinos alternatyvios sąlygos, siekiant atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Šios alternatyvios sąlygos yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymui lemiamą reikšmę turi ne tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis (formali aptariamos normos taikymo sąlyga), bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (materiali (faktinė) normos taikymo sąlyga). Teismo aktas (įsiteisėjęs nuosprendis) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme yra aktualus tuo, kad juo patvirtinamos arba paneigiamos tam tikros aplinkybės (pvz., asmuo pripažįstamas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą), kurių buvimas yra pagrindas abejoti asmens galimybėmis eiti pareigas vidaus tarnyboje.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 26 d. nutarimas). Jei byla yra teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjama teismuose instancinėje sistemoje, tai bylos baigtis priklauso nuo teismo baigiamojo akto priėmimo teisės aktų nustatyta tvarka, stengiantis užtikrinti ir instancinės teismų sistemos paskirtį. Nagrinėjamos bylos kontekste instancinė teismų sistema nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs D. S. baudžiamąją bylą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendis, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas, tiek Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendis, kuriuo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendis ir išteisintas D. S., sudaro teismo procesą, kuriuo vertinama ta pati faktinė praeityje įvykusi aplinkybė ir analizuojama taikytina teisė. Tai, kad situacijos vertinimas pasikeitė po ginčijamo įsakymo priėmimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nebuvimą, bet materialių (t. y. faktinių) sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą. Priešingas situacijos aiškinimas iš esmės paneigtų Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto esmę, pagrindu atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos laikant teisinį statusą atitinkamu momentu apibrėžiančius teismų aktus, neatsižvelgiant į tai, kad jie yra vėliau panaikinti kaip nepagrįsti ir (arba) neteisėti. Tokia praktika reikštų, kad teismų klaidos, kurios gali būti ištaisytos, nulemtų ypač sunkias ir vėliau neatkuriamas pasekmes asmeniui, nesant faktinio pagrindo joms atsirasti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažinta, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166).
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą laikyti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendį teismo aktu, kuriuo galutinai nuspręsta, kad D. S. nepadarė nusikalstamos veikos, kuria jis buvo kaltinimas. Būtent Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu turi būti vadovaujamasi, keliant klausimą, ar D. S. veiksmai ar neveikimas yra tokie, kurie yra pagrindas abejoti jo galimybėmis dirbti valstybės tarnyboje ir suteikia pagrindą taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Kitais, t. y. pirmiau teismų priimtais nuosprendžiais, aptariamos normos taikymo ir ginčijamo įsakymo šiuo atveju nebegalima pagrįsti, nes tai reikštų, kad būtų remiamasi panaikintais ir todėl teisinės galios neturinčiais teismo procesiniais sprendimais. Vadinasi, galutinai įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą, išteisinamajam nuosprendžiui, buvo panaikintas ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje teisinis pagrindas, o šis atleidimas tapo neteisėtu (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166).
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, t. y. teismų praktika būtų koreguojama (nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų būtų nukrypstama ir nauji precedentai būtų kuriami) tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas išplėtoti ir suformuoti vieningą teismų praktiką šioje srityje. Susiklosčiusioje situacijoje yra kvestionuojamas asmens teisės į vidaus tarnybą turinys ir egzistuoja būtinybė užtikrinti tokią asmens teisės apimtį, kuri nepažeistų įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kitų Vidaus tarnybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų bei konstitucinių vertybių. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimas, kuriuo pareiškėjui nebūtų leidžiama eiti anksčiau eitų ar lygiaverčių pareigų, prieštarautų visuotiniams teisingumo, protingumo bei ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės negali atsirasti teisė) principams.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų iš dalies tenkinamas pareiškėjo skundas, panaikinant įsakymą Nr. 20-TE-18 ir 2011 m. spalio 13 d. raštu įformintą sprendimą atsisakyti pareiškėją grąžinti į tarnybą bei įpareigojant Kauno apskrities VPK grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas. Nagrinėjamu atveju ginčijamo įsakymo ir 2011 m. spalio 13 d. rašto panaikinimas bei įpareigojimas grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą sudaro pareiškėjo reikalavimą apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo 2011 m. spalio 13 d. rašto galiojimas tiesiogiai priklauso nuo ginčijamo įsakymo, todėl ginčijamo įsakymo panaikinimas ir pareiškėjo grąžinimas į anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas reiškia ir kitų išvestinių aktų, kuriais atsakovas nesutiko grąžinti pareiškėjo į anksčiau eitas pareigas, panaikinimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
,,Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 20-TE-18 „Dėl viršilos D. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti. Įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą grąžinti pareiškėją D. S. į anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate.“
Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.