Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Copoint“ ieškinį atsakovei E. B., trečiajam asmeniui V. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. preliminaraus sprendimo. Atsakovė nurodė, kad jos buvęs sutuoktinis V. B., su kuriuo ji ir toliau gyvena faktinėje šeimoje, UAB „Copoint“ dirbo nuo 2013 metų. Bendrovėje buvo susiklosčiusi praktika, kad jos darbuotojai bendrovės vardu iš lizingo įmonių perka automobilius. 2014 metais atsakovė su V. B. nutarė įsigyti naujesnį automobilį. Renkantis automobilį ir derinant pirkimo sąlygas, ieškovės atstovas nedalyvavo. Visas sutartis UAB „Copoint“ vardu pasirašė V. B. Sudarius lizingo sutartį ir atlikus kitus formalumus, automobilį iš UAB „Rasmitas“ pasiėmė atsakovė kartu su V. B., jie iki dabar automobiliu naudojasi ir jį prižiūri. Atsakovė ir V. B. yra visiškai atsiskaitę už automobilį. Ieškovės faktiniam savininkui D. V. pasiūlius ir V. B. sutikus, tarp pastarųjų asmenų buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį UAB „Copoint“ vardu D. V. leido V. B. lizingo būdu įsigyti ginčo automobilį. Šis sandoris buvo naudingas abiem šalims – viena susigrąžino PVM ir išlaidas už automobilį nurašė į bendrovės sąnaudas, o kita gavo kreditą be palūkanų. Įmokas už lizinguojamą automobilį kiekvieną mėnesį grynaisiais pinigais mokėjo V. B., mokėjimo–gavimo dokumentai nebuvo pildomi. Atsakovės teigimu, pinigų sumokėjimo faktą įrodo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi normaliai atidus ir protingas asmuo panašioje situacijoje nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties, kol nesumokėta daikto kaina, nes po šio dokumento pasirašymo pirkėjas įgyja teisę įregistruoti automobilį savo vardu nuosavybės teise. Teiginys, kad kartu su pirkimo–pardavimo sutartimi buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra COPTR Nr. 3310/01 yra pramanytas, apie šį dokumentą atsakovė nežinojo iki procesinių dokumentų iš teismo gavimo momento. Sandorio sudarymo dieną (2015 m. spalio 23 d.) ieškovė išdavė atsakovei įgaliojimą išregistruoti perkamą automobilį, o tai įrodo, kad daikto kaina sumokėta. Aplinkybė, kad nei sutartyje, nei sąskaitoje nenurodytas atsiskaitymo terminas, suponuoja išvadą apie visišką atsiskaitymą tarp šalių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Netinkamai aiškintos ir taikytos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normos, neatsižvelgta į buhalterinių dokumentų pildymo reikalavimus, netinkamai įvertinti ieškovės paaiškinimai (iš esmės teismo sprendimas paremtas išskirtinai ieškovės paaiškinimais), neįvertinti atsakovės paaiškinimai dėl automobilio pirkimo ir naudojimosi juo faktinių aplinkybių. Tokiu būdu nebuvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga šioje byloje (CPK 178, 185 straipsniai)

Neanalizuotos aplinkybės, kad pas ieškovę tuo metu dar dirbusio asmens buvusiai sutuoktinei ieškovė 2014 m. rugpjūčio 18 d. už beveik 11 700 Eur nupirko ir perdavė naudotis automobilį, kurį 2015 m. spalio 23 d. pardavė už 8 700 Eur, t. y. 3 000 Eur pigiau. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė jokių logiškų paaiškinimų, kodėl darbuotojo buvusiai sutuoktinei perpardavė automobilį 30 procentų mažesne nei jo pirkimo kaina.

Neteisingai aiškinta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis kaip atskiras dokumentas, neatskleista tikroji šios sutarties ir anksčiau ieškovės ir UAB „Rasmitas“ sudarytos lizingo sutarties esmė. Atsakovė nėra verslininkė, tačiau yra pirkusi automobilį. Atliekant šį sandorį, užtekdavo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, kuri yra ir pinigų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, ir daikto perdavimą patvirtinantis dokumentas, ir pagrindas įregistruoti automobilį viešajame registre. Dėl to ir šiuo atveju atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad 2015 m. spalio 23 d. sudarytas sandoris atitinka jam keliamus reikalavimus, juolab, kad visa automobilio kaina jau buvo išskaičiuota iš atsakovės buvusio sutuoktinio, trečiojo asmens šioje byloje darbo užmokesčio. Atsakovei nebuvo žinoma, kad ieškovei reikalingi dokumentai, patvirtinantys pinigų sumokėjimą ir daikto perdavimą. Nei sandorio sudarymo metu, nei vėliau kiti dokumentai atsakovei nebuvo pateikti ar vėliau įteikti. Priešingai, sandorio dieną ieškovė atsakovei išdavė įgaliojimą jos vardu VĮ Registrų centre atlikti automobilio išregistravimo veiksmus. Toks įgaliojimas, atsakovei nesumokėjus ir ieškovei negavus pinigų už parduodamą daiktą, negalėjo būti suteiktas.

Neteisingai nurodyta, kad sutartis sudaryta ir PVM sąskaita faktūra pagal ją išrašyta tą pačią dieną. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas direktorius R. T. patvirtino, kad PVM sąskaita faktūra COPTR Nr. 3310/01 išrašyta vėliau, nors šiame dokumente ir buvo nurodyta ta pati data, kaip ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje. Ją išrašė ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkanti UAB „Verus auditus“, esanti Vilniaus m., Konstitucijos pr. 15, t. y. už 44 km nuo ieškovės buveinės. PVM sąskaita faktūra atsirado tik teisme, ji jokio asmens nėra pasirašyta, joje įrašytas ne parduodamo, o visai kito automobilio valstybinis numeris. Šios aplinkybės rodo, jog minima PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta daug vėliau, jau kilus konfliktui tarp atsakovės buvusio sutuoktinio ir ieškovės faktinio vadovo D. V. PVM sąskaita faktūra yra ieškovės vienašališkai išrašyta, joje nėra numatyta apmokėjimo terminų, nėra duomenų, kad šis dokumentas atsakovei buvo įteiktas. Ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodytas atsakovės asmens kodas. Tai aptariamą dokumentą daro teisiškai negaliojančiu. Visos abejonės dėl netinkamo dokumentų įforminimo šiuo atveju turėjo būti vertinamos atsakovės naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino priešingai, t. y. ieškovės (verslininko) naudai. Teismas nesiaiškino PVM sąskaitos faktūros išrašymo aplinkybių, jos atitikimo teisės aktams, reglamentuojantiems apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus, netenkino atsakovės atstovo prašymo patikrinti, ar ši PVM sąskaita faktūra apskaityta ieškovės buhalterinėje apskaitoje. Teismas, ignoruodamas visus neatitikimus, šiam įrodymui skyrė ypatingą reikšmę, nesiejo jo su kitais byloje esančiais įrodymais ir taip pažeidė teisės aktuose nustatytas įrodinėjimo taisykles.

Teismo išvada, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovei nebuvo sumokėta daikto kaina, padaryta pažeidžiant įstatyme ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas nesilaikė reikalavimo sutarties sąlygas aiškinti įvertinant jų tarpusavio ryšį, šalių santykius iki ir po sutarties sudarymo. Teismas nepagrįstai suabsoliutino tik teisme atsiradusią PVM sąskaitą faktūrą, formaliai nusprendė, kad ji yra neapmokėta, visiškai neargumentuodamas šios išvados.

Neįvertinta aplinkybė, kad automobilis buvo faktiškai perduotas ne sutarties pasirašymo dieną (2015 m. spalio 23 d.), bet 2014 m. rugpjūčio 18 d., kai buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis Nr. 703729/00 su SIA „UniCredit Leasing“.

Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai išsprendė ginčą, įrodo ir faktas, kad buvo atmesti prašymai sujungti dvi tarpusavyje susijusias bylas ir skirti byloje rašysenos ekspertizę. Vilniaus rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-1165-723/2016 nagrinėjamas V. B. ieškinys UAB „Copoint“ dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumokėjimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismui buvo žinoma atsiskaitymo už automobilį tvarka, t. y., kad buvo užskaitoma uždirbta ir neišmokėta V. B. suma. Ieškovei pradėjus teigti, kad V. B. yra išmokėti su darbo santykiais susiję pinigai, atsakovė kelis kartus prašė sujungti šią ir paminėtą civilines bylas, skirti byloje V. B. rašysenos ekspertizę. Teismas nemotyvuotai netenkino šių prašymų, todėl pažeidė procesinės teisės normas. 2016 m. spalio 7 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-1165-723/2016 paskyrė V. B. rašysenos ekspertizę. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovės buvęs sutuoktinis negalėjo pasirašyti ieškovės pateiktų kasos išlaidų orderių, nes iš ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matosi, jog tuo metu jis buvo ilgalaikėse komandiruotėse užsienyje, be to, nuo 2015 m. gruodžio 17 d. trečiasis asmuo nėra lankęsis ieškovės teritorijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pagal 2014 m. rugpjūčio 18 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 703429/00 (2015 m. spalio 14 d. pabaigos aktas prie finansinio lizingo sutarties Nr. 703429/00) iš SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo nuosavybės teise įsigijo lengvąjį automobilį OPEL Insignia Sports Tourer Cosmo, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai 2011. 2015 m. spalio 23 d. šią transporto priemonę pardavė atsakovei už 8 700 Eur. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti už automobilį nesumokėtą pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Su sprendimu nesutinka atsakovė, motyvuodama tuo, kad netinkamai vertinti įrodymai, neanalizuotos aplinkybės, kad jai, kaip buvusio darbuotojo sutuoktinei, ieškovė lizingo sutartimi nupirko automobilį, neteisingai aiškinta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, nepagrįstai ypatinga reikšmė suteikta PVM sąskaitai faktūrai, nepagrįstai nuspręsta, kad už automobilį ieškovė nesumokėjo, nes visa automobilio kaina buvo išskaičiuota iš jos sutuoktinio V. B. darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė formaliai ir paviršutiniškai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neanalizavo, kodėl ieškovė 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvusio darbuotojo sutuoktinei nupirko automobilį už beveik 11 700 Eur, o 2015 m. spalio 23 d. tą patį automobilį pardavė apeliantei už 8 700 Eur, nėra reikšmingi ir visiškai nesusiję su nagrinėjamu ginču. Pirkimo–pardavimo kainos nustatymas yra sandorio šalių reikalas. Sutiktina ir su ieškovės argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, dėl kainos nustatymo (automobilis parduotas po 14 mėnesių eksploatacijos bendrovės darbuotojo buvusiai sutuoktinei, bendrovė, neturėdama priekaištų V. B., tikėjosi tolimesnio gero darbo).

Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, ypatingą reikšmę suteikdamas PVM sąskaitai faktūrai, neįvertindamas jos vėlesnio išrašymo ir kitų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl sąskaitos išrašymo datos, klaidų joje, apeliantės prievolės dydžiui neturi jokios reikšmės ir nepaneigia teismo sprendime išdėstytų motyvų. Iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, aiškindamas pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstai pripažino, kad atsakovės prievolė sumokėti už įsigytą transporto priemonę kyla ne iš PVM sąskaitos faktūros, o iš transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties. Pažymėtina, kad prievolės kyla iš sandorių (CK 6.2 straipsnis). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos neginčytinai nustatyta, kad pati apeliantė už automobilį nemokėjo. Jos teigimu, pati automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra ir pinigų sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, be to, visi pinigai už automobilį yra išskaičiuoti iš jos buvusio sutuoktinio darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės prieštaravimus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose ji nurodžiusi, kad įmokas už lizinguojamą automobilį kiekvieną mėnesį grynaisiais pinigais mokėjo V. B. (dalį pinigų duodavo ji, dalį mokėdavo V. B. iš darbo užmokesčio, dažniausiai jam skirtos išmokos buvo užskaitomos kaip įmoka lizingo bendrovei). Tokias aplinkybes atsiliepime buvo nurodęs ir V. B. Teismo posėdžio metu jis aiškino, kad ieškovė dvejus metus jam iš viso nemokėjo darbo užmokesčio, viską išskaičiavo už automobilį. Tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nėra pateikta.

Apeliantė nurodo, jog Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1165-723/2016 V. B. ieškovei yra pareiškęs ieškinį dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumokėjimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Iš to spręstina, kad V. B. nėra pareiškęs reikalavimų pripažinti, kad jis iš darbo užmokesčio yra sumokėjęs už sutuoktinės įsigytą transporto priemonę.

Negalima sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovei nesumokėjus už transporto priemonę, ieškovė, perduodama transporto priemonę naudotis atsakovei, rizikavo jog už ją gali būti neatsiskaityta arba ji gali būti perleista tretiesiems asmenims. Apeliantės teigimu, ji įgijo galimybę valdyti daiktą kaip nuosavą, pardavimo dieną jai buvo duotas įgaliojimas įregistruoti automobilį, kas, pasak apeliantės, patvirtina, jog už automobilį buvo sumokėta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sandorio sudarymo aplinkybes teisme paaiškino tiek ieškovės vadovas, tiek liudytojas D. V. Tuo tarpu apeliantė nepateikė įrodymų, kad už automobilį yra atsiskaityta.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovei nebuvo sumokėta jo kaina, padaryta pažeidžiant įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino, anot apeliantės, tik teisme atsiradusią PVM sąskaitą faktūrą, nesiaiškino jos atsiradimo laiko, nesiaiškino, ar sąskaita įtraukta į bendrovės apskaitą. Teisėjų kolegija dėl apeliantės argumentų, susijusių su PVM sąskaita faktūra pasisakiusi nutarties 14 punkte.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog automobilis buvo perduotas nuo finansinio lizingo sutarties Nr. 703729/00 su SIA „UniCredit Leasing“ sudarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad lizingo sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes teismas aiškinosi bylos nagrinėjimo metu, apklausdamas šalis, liudytojus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nei apeliantė, nei trečiasis asmuo V. B. nebuvo lizingo sutarties šalimi. Pažymėtina, kad teismas išvadą daro iš įrodymų visumos, teismo pareiga pateikti savo sprendimų motyvus negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai išsprendė ginčą ir tai įrodo, jog buvo atmestas prašymas sujungti dvi bylas ir skirti ekspertizę. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė prašė sujunti šią bylą su Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-1165-723/2016. Be to, apeliantė su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad analogiškas V. B. prašymas buvo reiškiamas ir Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1165-723/2016. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 2 d. protokoline nutartimi taip pat atmetė prašymą sujungti šias.

Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad jau minėtoje Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje priimta nutartis skirti ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai. Kartu teisėjų kolegija, pasinaudodama teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), pažymi, kad Vilniaus rajono teisme 2016 m. spalio 10 d. nutartimi paskyrus rašysenos ekspertizę, tačiau V. B. neįvykdžius reikalavimo ir papildomai nepateikus laisvųjų lyginamųjų rašysenos pavyzdžių, 2017 m. kovo 9 d. nutartimi, pripažinus, kad ieškovas vilkina procesą, bylos nagrinėjamas buvo atnaujintas.

Kaip jau minėta nutarties 16 punkte, apeliantės buvęs sutuoktinis V. B. Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje reikalauja jam neišmokėto darbo užmokesčio, o nagrinėjamoje byloje nurodo, kad darbo užmokestis jam buvo išmokėtas, tik buvo užskaitytas už sutuoktinės įsigytą automobilį.

Apeliantė prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-77-547/2016 panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes, kaip teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių, neišreikalavo būtinų dokumentų, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus materialinės teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad reikia rinkti naujus įrodymus, negali būti formalus, padarytas naudojantis vien teismo diskrecijos teise, o turi būti argumentuotas dėl tokių įrodymų būtinumo teisingai išnagrinėti bylą ir negalimumo tokių įrodymų priimti apeliaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2001; kt.).

Šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178, 182 straipsniai). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių tokių kaip antai, ieškinio patenkinimas ar atmetimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl sprendimo naikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslintina, kad šiuo sprendimu paliekamas galioti 2016 m. sausio 6 d. preliminarus sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 605 Eur išlaidas, kurios neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant, kad paliekamas nepakeistas 2016 m. sausio 6 d. preliminarus sprendimas.

Priteisti iš apeliantės E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Copoint“, j. a. k. 302312553, 605 Eur išlaidas, turėtas apeliacinėje instancijoje.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.