Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. P. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui P. P. dėl teisės atlikti savavališko statinio griovimo darbus be atsakovo sutikimo pripažinimo, įpareigojimo netrukdyti vykdyti teismo sprendimą ir atsakovo P. P. priešieškinį ieškovui A. R. dėl nuosavybės teisės į statybines medžiagas, iš kurių pastatytas savavališkas statinys, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos misterijos, antstolė M. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

ieškovas tiek sklypą, tiek jame esančius statinius pardavinėjo ne atskirai, o kartu. Šį faktą patvirtina ir šalių ikisutartinių santykių aplinkybės – ieškovo atsakovui suteikta informacija apie tai, kad statiniai kol kas nėra teisiškai įregistruoti, bei prisiimtas įsipareigojimas statinius tinkamai įregistruoti. Akivaizdu, kad atsakovui siekiant įsigyti tik žemę, ieškovas tokios informacijos nebūtų suteikęs ir nebūtų prisiėmęs įsipareigojimo atsakovui įteisinti statinius. Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną statiniai sklype buvo pastatyti ir tik ta aplinkybė, kad jie nebuvo teisiškai įregistruoti, neleido jų įtraukti į sutarties tekstą. Atsakovui tiek iki sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo dieną nebuvo žinoma apie tai, kad parduodame sklype esantys statiniai yra pastatyti savavališkai.Apie tikruosius šalių ketinimus perleisti žemės sklypą su statiniais byloja ir sutarties kaina – 58 000 EUR, kuri yra aiškiai per didelė, jei buvo mokama vien tik už žemę be pastatų. Statinių vertės įtraukimą į 2006-09-25 sutartyje nurodytą kainą įrodo ir preliminarioje pastato pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta simbolinė, neatitinkanti rinkos vertes, statinių kaina – 1000 Lt. Be to, įsiteisėjus 2007 m. gegužės 18 d. teismo sprendimui civilinėje byloje Nr.2-51-764/2007 ir vėliau pasikeitus LR Statybos įstatymui, įteisinti savavališką statybą buvo mėginta rengiant pastatų projektą. Ieškovas tam ne tik neprieštaravo, tačiau ir aktyviai padėjo atsakovui, pasiūlydamas architekto paslaugas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino ir neteisingai ėmėsi tik pažodinio sutarties aiškinimo.Pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2006-09-25, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas negalėjo perduoti nuosavybės teisės į preliminarioje sutartyje nurodytą pastatą, nes statinys buvo pripažintas kaip pastatytas savavališkai tik Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu. Teismas, vertindamas statinio teisinį režimą sutarties sudarymo dieną, be pagrindo taikė CK 4.103 str. ir statinį laikė savavališku. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nenurodė, kokiu būdu pasireiškė atsakovo trukdymas ieškovui vykdyti Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuo šis trukdymas pasireiškė. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad teismo sprendimas neįvykdytas dėl paties ieškovo kaltės: teismo nutartimis jam kelis kartus paskirta bauda, konstatuojant, kad ieškovas pats nesiėmė jokių veiksmų tam, kad įvykdytų Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą. Be to, atsakovas pats yra suinteresuotas kuo greitesniu savavališko statinio nugriovimu, nes statinys trukdo atsakovui planuoti savo veiklą žemės sklype. Atskiras atsakovo sutikimas atlikti jo sklype statinio griovimo darbus ir sutvarkyti statybvietę nėra būtinas.

2006-12-19 preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas patvirtina, kad jau po žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo šalys tarėsi dėl jame esančio savavališkai pastatyto statinio perleidimo naujajam žemės sklypu savininkui sąlygų, ir paneigia apelianto teiginį, kad minėtas statinys buvo parduotas kartu su žemės sklypo 2006-09-25 pirkimo-pardavimo sutartimi. Šalys tarėsi, kad statinys bus perleistas atsakovui tik tuo atveju, jei jis bus įteisintas, ir atitinkamai ieškovas neperleis jo atsakovui, jeigu bus priimtas teismo sprendimas dėl statinio nugriovimo. Žemės sklypo nuosavybės teisių, jos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (įskaitant kainą) šalys niekada nesiejo su savavališkai pastatyto statinio perleidimo atsakovui ar jo nugriovimu. Preliminariosios sutarties sąlygos taip pat patvirtino, kad buvo tartasi dėl pagrindinės sutarties sudarymo, jeigu statinys bus įteisintas ir nurodoma, kad sutartis nebegalioja, jeigu teismas priima sprendimą nugriauti statinį. Taigi ikisutartinių santykių turinys ir šalių valia buvo aiški, pirmosios instancijos teismo nustatyta teisingai.Statinys į žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo įtrauktas todėl, kad remiantis imperatyvia CK 4.103 str. 1 d. nuostata, jis negalėjo būti nuosavybės teisės objektu, todėl pardavėjas jo negalėjo parduoti, o pirkėjas – pirkti. Faktas, kad žemės sklype buvo savavališkai pastatytas statinys, atsakovui buvo žinomas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu: jam buvo pateikta informacija apie statybų valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos surašytą savavališkos statybos aktą ir administracinį reikalavimą, kurio įvykdymo terminas buvo pasibaigęs. Savavališko statinio nugriovimas yra susijęs su didelėmis išlaidomis, be to, statinys pastatytas sunkiai privažiuojame žemės sklypo vietoje, todėl transportuoti jį neišardžius nėra galimybės. Atsižvelgdamas į paminėtas priežastis ieškovas sutiko, kad atsakovas įsiteisintų statinį ar persikeltų savavališką statinį į kitą žemės sklypo vietą, atsakovo prašymu nurodė jam statinio perkėlimo darbus galinčią atlikti įmonę. Kadangi atsakovas delsė atlikti minėtus darbus, ieškovo atžvilgiu buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla dėl teismo sprendimo nevykdymo. Atsakovas sumokėjo ieškovui grėsusią baudą už teismo sprendimo nevykdymą, kuri ieškovui buvo skirta, tačiau kitas ieškovui skirtas baudas atsakovas atsisakė apmokėti, ir toliau nesudarė ieškovui galimybių įvykdyti teismo sprendimą dėl statinio nugriovimo. Atsakovas nuolat nurodydavo vis kitą statinio nugriovimo datą, tačiau realiai jokių darbų neatliko ir neleido jų atlikti ieškovui. Žemės sklypo sandoris buvo sudarytas nekilnojamojo turto rinkos pakilimo laikotarpiu, žemės sklypas yra netoli Vilniaus, prie ežero, be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pirkimo-pardavimo kaina yra šalių susitarimo reikalas.Tai, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 2006-09-25, o Trakų rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo ieškovas įpareigotas nugriauti savavališką statinį, esantį paminėtame žemės sklype, įsiteisėjo 2007-10-27, nekeičia fakto, kad ieškovas neturėjo teisės perleisti atsakovui nuosavybės teisių į ginčo objektą. Priešingai nei teigia apeliantas, ginčo objektas buvo savavališkas statinys ir jo valdymui, naudojimui ir disponavimui atitinkamai taikyta CK 4.103 str. 1 d. norma, nuo pat statinio pastatymo momento, o ne teismo sprendimo įsiteisėjimo.Iš atsakovo priešieškinio akivaizdu, kad atsakovas siekė, jog ieškovas savo lėšomis nugriautų savavališką statinį, o po nugriovimo likusias statybines medžiagas perduotų atsakovui. Tačiau tik po keleto parengiamųjų teismo posėdžių atsakovas pareiškė atitinkamą reikalavimą teismui, tuo tarpu iki tol ne kartą pareiškė, kad jis neleis ieškovui išsivežti iš jo žemės sklypo esančio statinio. Atsakovo pozicija ir nesutikimas su ieškovo reikalavimu buvo pakankamai aiškiai išsakyti civilinės bylos nagrinėjimo metu. Faktas, kad šalys nesudarė taikos sutarties ir atsakovas nesutiko su pareikštu reikalavimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovo reiškiamą reikalavimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas su atsakovu 2006-09-25 sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas ir V. R. pardavė atsakovui 0,6643 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 58 000 eurų sumą (I t., b.l. 12-14). Minėtame žemės sklype iki jo perleidimo atsakovui 2005 metais ieškovas, neturėdamas nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto statinio projekto, savavališkai pastatė statinį – pirtį. 2006-12-19 ieškovas su atsakovu sudarė preliminarią sutartį dėl pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuria šalys sutarė, kad ketina sudaryti pastato, esančio minėtame žemės sklype, pirkimo-pardavimo sutartį, be to, joje nurodyta, kad abiems šalims žinoma apie Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareikštą ieškinį ieškovui dėl minėto neteisėtai pastatyto pastato nugriovimo; ši sutartis pasibaigia, jeigu neskundžiamu teismo sprendimu ieškovas įpareigojamas nugriauti statinį (I t., b.l. 94). Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškovas buvo įpareigotas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį (pirtį) aukščiau minėtame žemės sklype, šis teismo sprendimas įsiteisėjo (I t., b.l. 8-11, 15-20).

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į minėtą statinį – pirtį ir statinio statybines medžiagas bei dėl ieškovo teisės nugriauti minėtą statinį atsakovo žemės sklype.

Nagrinėjamai bylai yra aktualus CK 6.395 str., reguliuojančio teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, ir 4.103 str., reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, aiškinimas ir taikymas, taip pat jų tarpusavio santykis. CK 6.395 str. 1 d. nustato, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra statinių, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius statinius perėjo žemės sklypo pirkėjui. Tuo tarpu CK 4.103 str. 1 d. nustato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Minėtos CK 6.395 str. ir 4.103 str. nuostatos turi aiškinimos sistemiškai. Taigi, kadangi ieškovas statinį – pirtį atsakovo žemės sklype pastatė savavališkai, be nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto, todėl ieškovas minėtu statiniu neturėjo teisės disponuoti, atitinkamai šis statinys negalėjo būti civilinės apyvartos objektu, todėl ieškovas neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisių į šį statinį atsakovui. Dėl šios preižasties CK 6.395 str. 1 d. nuostata dėl nuosavybės teisės į statinius perėjimo pirkėjui, kai žemės sklypo pardavimo sutartyje šis klausimas nėra aptartas, nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, CK 4.103 str. nuostata laikytina specialia norma CK 6.395 str. 1 d. atžvilgiu, nes CK 6.395 str. 1 d. nuostata dėl nuosavybės teisės į statinius perėjimo žemės sklypo pirkėjui negali paneigti CK 4.103 str. nuostatos dėl draudimo disponuoti savavališkai pastatytu statiniu. Laikytina, kad ši CK 6.395 str. 1 d. įtvirtinta nuostata gali būti taikoma tik teisėtai pastatytiems ir galintiems būti civilinės apyvartos objektu statiniams. Tarp šalių sudarytoje 2006-09-25 žemės sklypo, kuriame yra ieškovo savavališkai pastatyta pirtis, pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptartas nuosavybės teisės į minėtą statinį klausimas, taip pat nėra nuorodos, kad nuosavybės teisė į statinį neperleidžiama. Tačiau kadangi pirtimi ieškovas neturėjo teisės disponuoti ir neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisės į šį statinį atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į šį statinį. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirtis savavališku statiniu tapo tik 2007-10-27, kai įsigaliojo Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimas, kuriuo minėtas statinis buvo pripažintas savavališkai pastatytu ir ieškovas buvo įpareigotas jį nugriauti, nes minėtu teismo sprendimu tik buvo konstatuotas savavališko pirties pastatymo faktas ir ieškovas buvo įpareigotas ją nugriauti, tačiau minėta pirtis savavališku statiniu buvo nuo pat jos pastatymo momento, nepriklausomai kada teismas šį faktą konstatavo. Aplinkybę, kad ginčo šalys suvokė, jog minėta pirtis žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo ir negalėjo būti perleista atsakovui, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina ir šalių 2006-12-19 sudaryta preliminarioji sutartis dėl šio pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (I t., b.l.94), kurioje šalys susitarė ateityje sudaryti pagrindinę pirties pirkimo-pardavimo sutartį po to, kai šis statinys bus įregistruotas viešame registre, sutarė, kad sutartis, atitinkamai ir šis įsipareigojimas pasibaigia, jeigu neskundžiamu teismo sprendimu ieškovas su sutuoktine įpareigojamas nugriauti šį statinį, kas ir įvyko nagrinėjamoje byloje. Šios sutarties turinys leidžia daryti išvadą, kad po 2006-09-25 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo šalys suvokė, kad nuosavybės teisė į pirtį atsakovams neperėjo. Atsakovas, teigdamas, kad sudarant su ieškovu žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, šalys turėjo omenyje kartu ir šiame žemės sklype esančios pirties nuosavybės teisės perdavimą atsakovui, nepateikė tokius šalių ketinimus patvirtinančių įrodymų, o vien sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina – 58 000 EUR – nėra pakankama aplinkybė tokiam šalių ketinimui patvirtinti, kadangi byloje nėra duomenų apie realią minėto žemės sklypo rinkos vertę be savavališko statinio jos perleidimo atsakovui metu, o pati savaime kaina negali būti vertinama kaip aiškiai apimanti ir pirties kainą, nes šalys yra laisvos susitarti dėl kainos. Aplinkybė, kad preliminariojoje sutartyje šalys sutarė pirtį perleisti už 1000 Lt kainą, galėtų būti netiesioginis įrodymas apie tokį aukščiau atsakovo minėtą šalių ketinimą, tačiau nesant kitų tai patvirtinančių įrodymų, šios aplinkybės nepakanka konstatuoti atsakovo nurodomą ketinimą. Kita vertus, minėtas šalių ketinimas nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad pirtis negalėjo būti perleista atsakovui kartu su žemės sklypu ir atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į ją, o atitinkamai ir į jai pastatyti panaudotas statybines medžiagas. Atsakovas, įrodęs šalių ketinimą už žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą perleisti žemės sklypą kartu su pirtimi, šalims neįgyvendinus šio ketinimo, turi teisę reikalauti sumažinti žemės sklypo kainą, pareikšdamas ieškinį ieškovui kitoje byloje, tačiau ne prašyti pripažinti nuosavybės teisę į tai, į ką jos neįgijo. Pagal statybos įstatymo nuostas (2 str. 41 d.) būtent ieškovas laikytinas minėtos pirties statytoju, tai patvirtina ir Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2-51-764/2007 nustatytos aplinkybės. Taigi, kadangi ieškovas neperleido atsakovui nuosavybėn pirties pastato, o CK 6.395 str. 1 d. kalba apie statinių ant parduodamo žemės sklypo likimą, o ne apie kilnojamųjų daiktų likimą, kokiomis laikytinos statybinės medžiagos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai statybinių medžiagų, panaudotų šiai pirčiai statyti, savininku pripažino ieškovą, atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atmetė atsakovo priešieškinį. Aplinkybė, kad ginčo statinį atsakovas mėgino įteisinti, savo vardu rengė pastato projektą, nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti CK 6.193 str. sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kieno lėšomis turi būti griaunama pirtis – ieškovo ar atsakovo, be to, atsakovas teigė, kad neleis ieškovui išvežti po nugriovimo likusių statybinių medžiagų. Pirtis, kurią ieškovas yra įpareigotas nugriauti, yra atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra aptvertas tvora ir rakinamais vartais, todėl ieškovas, net ir esant teismo įpareigojimui jam nugriauti pirtį, negali be atsakovo pritarimo laisvai patekti į atsakovo žemės sklypą ir įvykdyti teismo įpareigojimą. Bylos aplinkybės patvirtina, kad šalys gera valia iki šiol nesusitarė dėl pirties nugriovimo tvarkos, bendradarbiavimas tarp jų nesėkmingas. Apelianto nurodomose Trakų rajono apylinkės teismo nutartyse, kuriomis ieškovui buvo skirta bauda už įpareigojimo nugriauti pirtį neįvykdymą, nors ir buvo pripažinta, kad ieškovas yra kaltas dėl teismo įpareigojimo neįvykdymo, tačiau nėra paneigta šiose bylose ieškovo nurodyta aplinkybė, kad jis negali patekti į atsakovui priklausantį žemės sklypą šiam sudarant kliūtis. Priešingai, minėtose bylose teismas netiesiogiai nurodė, jog ieškovas yra kaltas dėl to, kad nesiėmė veiksmų pašalinti kliūtis patekti jam į atsakovo žemės sklypą ir pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atsakovo įpareigojimo, iš esmės pats pripažįsta, kad tarp jo ir ieškovo yra kilęs ginčas dėl pirties nugriovimo, kurio šalys geruoju neišsprendė ir nėra galimybės gražiuoju išspręsti. Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-51-764/2007 dėl ieškovo įpareigojimo nugriauti pirtį reiškia įpareigojimą pačiam ieškovui, o ne atsakovui. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka, jog ieškovas savarankiškai, nedalyvaujant atsakovui, griautų pirtį, o kaip matyti iš bylos duomenų, į ieškovo kvietimus atvykti ieškovo nurodytu laiku į statinio griovimą neatsiliepdavo. Atsakovas nepagrįstai siekė, kad ieškovas pirtį nugriauti savo lėšomis, bet medžiagas paliktų atsakovui. Minėtų aplinkybių visuma rodo, kad yra didelė tikimybė, jog be teismo įpareigojimo atsakovas ir toliau sudarys ieškovui kliūtis nugriauti pirtį. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinybės pripažinti ieškovo teisę nugriauti savavališkai pastatytą aukščiau minėtą pirtį ir sutvarkyti statybvietę be atsakovo sutikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, todėl minėta teismo išvada yra teisėta ir paremta bylos duomenimis (CPK 185 str.).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.103 str. ir 6.395 str. nuostatas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93str.). Nors ieškovas prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo tokį jo prašymą tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.