- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-113/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė (pirm.), Aloyzas Kruopys, Viktoras Kažys
- Nuteistasis
- E. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. (dėl 9,259 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo), 260 str. 2 d. (dėl 36,600 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo), 260 str. 1 d. (dėl 0,104 g psichotropinės medžiagos – MDMA įgijimo, laikymo ir pardavimo), 260 str. 2 d. (dėl 32,886 g psichotropinės medžiagos – tenamfetamino (MDA) ir 20,679 g psichotropinės medžiagos (MDMA) įgijimo, laikymo ir pardavimo), ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl 9,259 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo) – laisvės atėmimu 3 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. (dėl 36,600 g psichotropinės medžiagos – amfetamino įgijimo, laikymo ir pardavimo) – laisvės atėmimu 8 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl 0,104 g psichotropinės medžiagos – MDMA įgijimo, laikymo ir pardavimo) – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. (dėl 32,886 g psichotropinės medžiagos – tenamfetamino (MDA) ir 20,679 g psichotropinės medžiagos (MDMA) įgijimo, laikymo ir pardavimo) – laisvės atėmimu 8 metams 2 mėnesams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. D. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, neteisėtai įgijo 20,460 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 9,25 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgytą psichotropinę medžiagą neteisėtai, nenustatytoje vietoje laikė iki 2005 m. kovo 23 d. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įgytą psichotropinę medžiagą 2005 m. kovo 23 d. nugabeno į kavinę „Turgelis“, esančią Mažeikiuose, Naftininkų g. 17, kur apie 11 val. 30 min. už 600 Lt neteisėtai pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, t.y. E. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.
E. D. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą – amfetaminą, neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t.y. 49,009 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 36,600 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, įgytą psichotropinę medžiagą neteisėtai, nenustatytoje vietoje laikė iki 2005 m. balandžio 1 d. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įgytą didelį kiekį psichotropinės medžiagos 2005 m. balandžio 1 d., nugabeno į kavinę „Geltonoji valtis“, esančią Mažeikiuose, Naftininkų g. 38-47, kur apie 12 val. 50 min., už 1500 litų neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, t.y. E. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d.
E. D. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą perduoti kitam asmeniui psichotropinę medžiagą, įgijo dvi rožinės spalvos tabletes, kurių masė yra 0,664 g ir kurių sudėtyje yra 0,104 g psichotropinės medžiagos – MDMA, įgytą psichotropinę medžiagą neteisėtai, nenustatytoje vietoje laikė iki 2005 m. balandžio 19 d. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įgytą psichotropinę medžiagą 2005 m. balandžio 19 d. nugabeno į kavinę „Geltonoji valtis“, esančią Mažeikiuose, Naftininkų g. 38-47, kur apie 12 val. 30 min., neteisėtai perdavė liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, t.y. E. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.
E. D. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti psichotropinę medžiagą, neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų, t.y. 888 rožinės spalvos, su įspaustu „CK“ (Calvin Klein) logotipu, tabletes, kurių bendra masė yra 229,477 g ir kurių sudėtyje yra 32,886 g psichotropinės medžiagos – tenamfetamino (MDA) ir 20,679 g psichotropinės medžiagos – MDMA, įgytas psichotropines medžiagas neteisėtai, nenustatytoje vietoje laikė iki 2005 m. gegužės 12 d. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, įgytą didelį kiekį psichotropinės medžiagos 2005 m. gegužės 12 d. nugabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Mažeikiuose, Naftininkų g. 38-47, prie prekybos centro „Putinas“, kur apie 14 val. už 7000 litų neteisėtai pardavė liudytojui Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, t.y. E. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendį: 1) nutraukiant bylą jo atžvilgiu dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo bei gabenimo visuose epizoduose; 2) išteisinant jį dėl 2005 m. kovo 23 d. įvykdyto 9,259 g psichotropinės medžiagos – amfetamino bei 2005 m. balandžio 1 d. įvykdyto 36,600 g psichotropinės medžiagos – amfetamino pardavimo; 3) nusikalstamą veiką dėl 2005 m. birželio 19 d. įvykdyto 0,104 g psichotropinės medžiagos – MDMA perdavimo iš Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. bei, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p., paskirti švelnesnę bausmę, negu yra numatyta nurodyto straipsnio sankcijoje; 4) nusikalstamą veiką dėl 2005 m. gegužės 12 d. įvykdyto 32,886 g psichotropinės medžiagos – tenamfetamino (MDA) ir 20,679 g psichotropinės medžiagos (MDMA) pardavimo iš Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 2 d. bei, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p., paskirti švelnesnę bausmę, negu yra numatyta nurodyto straipsnio sankcijoje.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra visiškai teisėtas ir pagrįstas, teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų nuostatas. Nesutinka su tuo, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo ir pažymi, jog Lietuvos Respublikos BK 260 str. dispozicija psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą (greta jų pardavimo ar kitokio platinimo) laiko alternatyviais nusikaltimo sudėties objektyviaisiais požymiais, o baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį atsirasti užtenka vieno iš šių požymių buvimo. Mano, jog asmenį pripažįstant kaltu ir nuteisiant dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo ir pardavimo būtina nustatyti konkrečius faktus, patvirtinančius tokių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą, taip pat apkaltinamajame nuosprendyje pagrįsti juos teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. išdėstytus reikalavimus, kurių, apelianto manymu, teismas nesilaikė. Teigia, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies akivaizdžiai matyti, jog neaptarta, kada, kur, kokioje vietoje jis įsigijo psichotropines medžiagas, kur jas laikė bei kaip jas gabeno, nenurodomi įrodymai, kuriais remiantis, jis pripažintas kaltu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Apelianto įsitikinimu, tokių teismo išvadų nepatvirtina įstatymo nustatytu būdu gauti bei teismo posėdyje ištirti įrodymai, todėl prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo.
Skunde nurodo, kad turi būti išteisintas ir epizoduose dėl 2005 m. kovo 23 d. įvykdyto 9,259 g amfetamino bei 2005 m. balandžio 1 d. įvykdyto 36,600 g amfetamino pardavimo, kadangi jis šias nusikalstamas veikas padarė ne savo iniciatyva, o įkalbėtas operatyvinių darbuotojų bei kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, be to, pabrėžia, jog tiek 2005 m. kovo 23 d., tiek 2005 m. balandžio 1 d. jo atžvilgiu panaudoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atlikti neteisėtai, jų nesankcionavus įstatymo nustatyta tvarka. Pabrėžia, kad 2005 m. kovo 23 d. jo atžvilgiu atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dar net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, be to, jo gynėjas ne kartą prokuroro bei bylą nagrinėjusio teismo prašė pateikti minėto veiksmo teisėtumą patvirtinantį dokumentą, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Teigia, kad tokiu būdu buvo pažeistos Operatyvinės veiklos įstatymo 12 str., taip pat Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d., 4 d., 301 str. nuostatos. Nurodo, kad jam inkriminuojant 2005 m. kovo 23 d epizodą buvo panaudota slapta operatyvinė informacija, tačiau, pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 17 str., nesurašytas joks dokumentas apie tai, kad buvo panaudoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Neteisėtais vadina ir tuos nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kurie su juo buvo atlikti 2005 m. balandžio 1 d., kadangi teismo nutartis, leidusi atlikti šį procesinį veiksmą, buvo priimta tą pačią dieną kaip ir atlikti veiksmai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BPK 100 str. 1 d. numato, kad tokie veiksmai gali būti pradėti atlikti tik kitą dieną po nutarties priėmimo. Išdėstytos aplinkybės, apelianto manymu, rodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įžvelgti neteisėtus pareigūnų veiksmus, panaudotus prieš jį, o šių veiksmų metu surinktus įrodymus įvertinti kaip neturinčius įrodomosios galios, kadangi visus veiksmus jis, t.y. apeliantas, atliko pareigūnų aktyviai raginamas. Taigi apeliantas skunde savo veiksmus įvardina kaip būtinąjį reikalingumą, kuris pašalina jo baudžiamąją atsakomybę. Pažymi, kad apygardos teismui, vis dėlto nepriėmus tokios išvados, buvo būtina už nusikalstamas veikas, įvykdytas 2005 m. kovo 23 d. ir 2005 m. balandžio 1 d., skirti švelnesnes bausmes, negu yra numatytos straipsnio sankcijoje.
Teigia, kad be skunde jau išvardintų pažeidimų beveik viso ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeidžiami procesiniai įstatymai, kadangi nors įstatymas ir nenumato, tačiau visi jam pareikšti kaltinimai buvo grindžiami daiktų pateikimo ir paėmimo protokolais, kuriuose užfiksuota kad NVIM dalyvis perdavė tariamai iš jo įsigytas psichotropines medžiagas (nors tos medžiagos po tokių perdavimų nebuvo nei pasvertos, nei atitinkamai supakuotos), specialistų išvadomis apie psichotropinių medžiagų pavadinimus bei jų kiekius (nors iš bylos medžiagos neaišku, kada objektų tyrimams pateiktos medžiagos policijos įstaigoje buvo supakuotos į vokus, užklijuotos ir užantspauduotos), taip pat liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (nors šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti apie apklausos laiką nepranešant nei jam, nei jo gynėjui). Nesutinka su teisme apklausto liudytojo D. B. parodymais bei teigia, kad jo parodymus akivaizdžiai paneigė teisme apklaustų liudytojų I. J. ir A. Č. parodymai.
Skunde nurodo jog visuose keturiuose nusikalstamų veikų epizoduose psichotropines medžiagas jis pardavė arba kitokiu būdu perdavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, t.y. liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2, o paskutiniame nusikalstamos veikos epizode toks pardavimas net nebuvo užbaigtas, kadangi, jam nespėjus paimti iš NVIM dalyvio pinigus už parduotas psichotropines medžiagas, pasirodė policijos rinktinės pareigūnai ir jį sulaikė. Apelianto manymu, tokiu būdu buvo užkirstas kelias jo nusikalstamiems veiksmams ir jis nepadarė žalos visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai. Teigia, kad dėl išdėstytų aplinkybių nebuvo iškilusi ir negalėjo iškilti reali grėsmė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str., objektui, todėl apygardos teismas jo įvykdytas nusikalstamas veikas dėl neteisėto psichotropinių medžiagų pardavimo negalėjo laikyti baigtomis ir turėjo kvalifikuoti kaip pasikėsinimą parduoti ar kitaip perduoti psichotropines medžiagas. Pabrėžia, kad panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o nustatęs net kelias atsakomybę lengvinančias aplinkybes, turėjo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas ir paskirti mažesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Mano, jog teismas, paskyręs jam tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę, pamiršo savo pagrindinę funkciją, t.y. teisingumo vykdymą, ir tiesiog pritaikė jo atžvilgiu baudžiamąsias priemones, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė atmesti nuteistojo E. D. apeliacinį skundą, o gynėjas prašė patenkinti šį nuteistojo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo E. D. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymas.
Apeliantas prašo visose veikose išteisinti jį dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Šis prašymas atmetamas kaip nepagrįstas. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimų, išdėstė visas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pagrindžiančias psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, pardavimą ir gabenimą. Ta aplinkybė, kad nebuvo nustatyta vieta ir asmuo, iš kurio jis įgijo psichotropines medžiagas, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad E. D. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už psichotropinių medžiagų įgijimą, gabenimą ir laikymą. Pats nuteistasis E. D. viso proceso metu prisipažino iš skirtingų asmenų įgijęs, laikęs ir gabenęs psichotropines medžiagas, be to, tai patvirtina liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai. Byloje neginčijamai nustatyta ir įrodyta, kad nuteistasis realizavo nuosprendyje nurodytas psichotropines medžiagas, todėl neabejotina, kad jas prieš tai įgijo, laikė ir gabeno. Ir nors nuteistasis tik siekė realizuoti, tačiau akivaizdu, kad be medžiagų įsigijimo, laikymo ir gabenimo nebūtų galėjęs pasiekti savo tikslo. Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos BK 260 str. dispozicija psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir gabenimą (greta jų pardavimo ar kitokio platinimo) laiko alternatyviais nusikaltimo sudėties požymiais, o baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka vieno iš šių požymių buvimo. Tačiau ne kiekviena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis formuoja praktiką. Skunde minima kasacinės instancijos teismo nutartis nėra aprobuota ir atspausdinta Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, todėl tai nėra pakankamas pagrindas keisti apygardos teismo nuosprendį. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarime Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo“ šiuo klausimu apskritai nėra pasisakyta.
Nepagrįstu laikytinas ir kitas apelianto prašymas dėl jo išteisinimo 2005 m. kovo 23 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. epizoduose, kadangi, jo teigimu, šias nusikalstamas veikas įvykdė ne savo iniciatyva, o įkalbėtas operatyvinių darbuotojų. Be to, nurodo, kad 2005 m. kovo 23 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. jo atžvilgiu panaudoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atlikti neteisėtai, jų nesankcionavus. Tačiau iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad 2004 m. gruodžio 24 d. Šiaulių apygardos prokuratūra sankcionavo Mažeikių raj. komisariato viršininko pavaduotojo teikimą Nr. 18S dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo E. D. atžvilgiu (t. 1, b.l. 1, 3, 6; t. 2, b.l. 147) Sankcionavus modelį Nr. 18S nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviams leista tartis su E. D. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkimo, taip pat įsigyti iš jo narkotines ar psichotropines medžiagas, t.y. imituoti nusikalstamus veiksmus, kurių požymiai numatyti Lietuvos Respublikos BK 259 str., 260 str. Taigi, realizuojant šį nusikalstamos veikos imitacijos modelį, 2005 m. kovo 23 d. iš apelianto E. D. buvo įsigyta psichotropinė medžiaga, tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 1, b.l. 3). Teisėtai veiksmai atlikti ir dėl 2005 m. balandžio 1 d. veikos. Byloje esanti Mažeikių raj. apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d nutartis patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui leidžiama, neatskleidžiant savo tapatybės, nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gegužės 1 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus su E. D. (t. 2, b.l. 17-18). Tą pačią dieną pagal minėta nutartimi sankcionuotą modelį Nr. B-3-76 b NVIM dalyvis iš apelianto įsigijo narkotinių medžiagų, dėl ko 2005 m. balandžio 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 1, b.l. 4). Taip pat pažymėtina, jog apeliantas neteisus tvirtindamas, kad nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, sankcionuoti Mažeikių raj. apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d. nutartimi, galėjo būti atlikti tik kitą dieną, kadangi tokia nuostata yra numatyta Lietuvos Respublikos BPK 100 str. 1 d. Tačiau šiuo atveju nurodytas straipsnis netaikytinas, kadangi 2005 m. balandžio 1 d. nutartis nustatė konkretų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo terminą, t.y. nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gegužės 1 d. Ši apylinkės teismo nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną (2005 m. balandžio 1 d.) ir iš karto tapo vykdytina. Taip pat niekuo nepagrįstas ir tas apelianto argumentas, jog nusikalstamas veikas jis padarė ne savo iniciatyva, o išprovokuotas operatyvinių darbuotojų. Pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veikos įstatymo 6 str. 5 d. provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Tuo tarpu nusikalstamos veikos imitacijos modelis Nr. 18S ir nusikalstamos veikos imitacijos modelis Nr. B-3-76 b sankcionuoti tik gavus iš asmens (vėliau šioje byloje tapusio liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas) informaciją, kad E. D. verčiasi narkotinių medžiagų platinimu. Taigi nei pagal NVIM Nr. 18S, nei pagal NVIM Nr. B-3-76 b jis nebuvo skatinamas daryti veiksmus, kurių pats neketino daryti. Jo atžvilgiu taikomi NVIM nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą. E. D. turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikalstamas veikas ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti joms apie, jo manymu, kurstymą (provokaciją) padaryti nusikalstamus veiksmus. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus aplinkybes, darytina išvada, kad abu NVIM nuteistajam E. D. pritaikyti pagrįstai ir teisėtai, jų taikymo metu surinkta informacija turi įrodomąją galią ir yra įrodymai byloje.
Apeliantas skunde nurodo, kad visi jam pareikšti kaltinimai buvo grindžiami ne tais duomenimis, kuriuos numato įstatymas, o kitais įstatyme nenumatytais duomenimis (tokiais kaip daiktų pateikimo ir paėmimo protokolais apie iš jo paimtas psichotropines medžiagas, nors jos nebuvo pasvertos; specialistų išvadomis ir tt.). Tačiau nuteistajam pateikti pranešimai apie įtarimą grindžiami ne kažkuriuo atskiru tyrimo veiksmu gautais duomenimis, o jų visetu. Skunde nurodyti veiksmai atlikti tinkamai, nepažeidžiant įstatymo nuostatų. Štai daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, surašyti laikantis Lietuvos Respublikos BPK 179 str. reikalavimų; taip pat nepažeisti ir objektų tyrimo bei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausų atlikimo reikalavimai. Nors apeliantas nurodo nesutinkantis su liudytojo D. B. parodymais, tačiau nekonkretizuoja tokios savo pozicijos. Tuo tarpu apygardos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė argumentus, kodėl tiki D. B. parodymais, o liudytojų I. J. ir A. Č. parodymus atmeta. Tačiau kolegija sutinka, kad byloje esančios 2005 m. kovo 23 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. suvestinės išties yra be techninių priemonių panaudojimo protokolo (t. 1, b.l. 59-64, 65-68). Tokiu būdu buvo pažeistas Operatyvinės veiklos įstatymo 17 str., reikalaujantis surašyti protokolą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Nors šis pažeidimas ir buvo padarytas, tačiau jis nėra esminis, šiuo įrodymu nuteistojo E. D. kaltumas negrindžiamas.
Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, nei jam, nei jo gynėjui nebuvo pranešta apie šių apklausų atlikimo laiką. Baudžiamosios bylos medžiagoje iš tiesų nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausdamas liudytojus Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, apie šį procesinį veiksmą būtų informavęs nuteistąjį ir jo gynėją. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja, atlikdama šių liudytojų apklausas, vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 201 str., 203 str. Būtent Lietuvos Respublikos BPK 203 str. 3 d. numato, kad jog tokio pobūdžio apklausa gali būti atliekama įtariamajam ir gynėjui nedalyvaujant. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausęs asmenį, su gautais parodymais supažindina įtariamąjį ir gynėją. Su šiais liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausų protokolais ir nuteistasis E. D. , ir jo gynėjas buvo supažindinti (t. 1, b.l.1 38-140).
Negalima patenkinti apelianto prašymo jo 2005 m. birželio 19 d. įvykdytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 1 d., o 2005 m. gegužės 12 d. įvykdytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 260 str. 2 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nėra sąlygų nuteistojo E. D. 2005 m. birželio 19 d. ir 20005 m. gegužės 12 d. atliktus veiksmus vertinti kaip pasikėsinimą padaryti nusikaltimus. Ir nors apeliantas pabrėžia, kad 2005 m. gegužės 12 d. epizode psichotropinių medžiagų pardavimas net nebuvo užbaigtas, tačiau akivaizdu, kad apygardos teismas pagrįstai veiką pripažino baigta. Nuteistasis E. D. savo nusikalstamus veiksmus įvykdė iki galo, už parduotas psichotropines medžiagas paimdamas sutartas pinigų sumas.
Šiuo konkrečiu atveju jo nusikalstamas veikas būtų galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą tik tada, jei nuteistasis nusikalstamos veikos objektyviuosius veiksmus būtų atlikęs kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis pats savo iniciatyva narkotines medžiagas įgijo iš nenustatyto asmens, jas laikė, o po to nugabeno į sutartą vietą ir pardavė nusikalstamą veiką imituojančios modelio dalyviui. Taigi apeliantas E. D. neteisėtai pardavė narkotines medžiagas asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modelį, kuris šias narkotines medžiagas iš jo įgijo už modelio realizavimui skirtas lėšas ir įgytas narkotines medžiagas perdavė operatyvinės veiklos subjektams. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias narkotinių medžiagų platinimui, nepadaryta reali žala visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai. Vadinasi, tik narkotinių medžiagų pardavimas buvo kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų, o ne jų įgijimas, laikymas ir gabenimas, todėl E. D. veikos pripažįstamos baigtomis.
Apygardos teismas, skirdamas E. D. laisvės atėmimo bausmes, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė. Nėra jokio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, kadangi nuteistasis E. D. įvykdė 4 baigtas nusikalstamas veikas. Taigi nėra galimybės E. D. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos 62 str. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, kadangi nėra visų būtinų sąlygų (išskyrus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi), kurių pagrindu taikomos šio straipsnio nuostatos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.