Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-143-1253-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-28
Bylos Nr.: A-143-1253-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00867-2011-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Trečiasis asmuo: žemės ūkio kooperatyvo „Dobilas“, uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurinė lapė“, uždarajai akcinei bendrovei „Rosideta“
Atsakovas: AAS „Gjensidige Baltic“
Pareiškėjas: Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai: Inga Pakštienė

Kategorijos

33.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-1253/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00867-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 33.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Andriui Petkevičiui,atsakovo atstovui Erikui Borusevičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens žemės ūkio kooperatyvo „Dobilas“ atstovei advokatei Ingai Pakštienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ ir trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurinė lapė“ bei žemės ūkio kooperatyvo „Dobilas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurinė lapė“, uždarajai akcinei bendrovei „Rosideta“, žemės ūkio kooperatyvui „Dobilas“ dėl paramos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ? pareiškėjas, Agentūra) prašymu (T 1, b. l. 1?4), kurį patikslino (T 2, b. l. 74–78), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir atsakovas) Lietuvos filialo Agentūros naudai 371 410,00 Lt dalį draudimo įmokų kompensacijos. Priteistas grąžintinas lėšas pervesti į Agentūros sąskaitą Nr. LT93701400000141048, esančią akcinės bendrovės „Ūkio banko“ Vilniaus filiale, banko kodas 70104, langelyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyti „Draudimo įmokų kompensavimas“.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktu, draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (buvusi ADB „Reso Europa“) Agentūrai 2008 m. liepos 23 d. pateikė pažymą Nr. 03-VI08/2166, kurioje buvo įrašyti draudimo liudijimai GD Nr. 001563 (apdrausta uždaroji akcinė bendrovė „Šiaurinė lapė“ (toliau – UAB „Šiaurinė lapė“) ir GD Nr. 001566 (apdraustas žemės ūkio kooperatyvas „Dobilas“ (toliau – ŽŪK „Dobilas“), o 2008 m. spalio 20 d. pateikė pažymą Nr. 03-VI08/3573, kurioje buvo įrašyti draudimo liudijimai GD Nr. 001563 (apdrausta UAB „Šiaurinė lapė“), GD Nr. 001566 (apdraustas ŽŪK „Dobilas“) ir GD Nr. 001570 (apdrausta uždaroji akcinė bendrovė „Rosideta“ (toliau – UAB „Rosideta“) (toliau – ir Draudimo liudijimai) (iš viso: 413 570,00 Lt kompensuojamai sumai). Nurodė, kad Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 8 punktu, iš pateiktų pažymų apie sudarytus draudimo liudijimus pasirinkusi 1 proc. draudimo liudijimų ir iš draudimo įmonės gavusi pasirinktų draudimo liudijimų ir draudimo įmokų sumokėjimo dokumentų kopijas, patikrina, ar draudimo objektas ir draudžiamasis įvykis atitinka Taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytas pagalbos gavimo sąlygas ir (ar) kompensuojama draudimo įmoka apskaičiuota teisingai. Atsižvelgdama į tai, kad Draudimo liudijimai į 1 proc. sąrašą patikrai atlikti nepateko, Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 12.2 punktu, į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą pervedė už Draudimo liudijimus 413 570,00 Lt dalį draudimo įmokų kompensacijos. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2D-1194 (4.9), kuriame rekomenduojama patikrinti visus Draudimo liudijimus, Agentūra patikrino visus paramos gavėjus, kurie buvo įrašyti atsakovo 2009 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. 03-VI09/49 apie sudarytus draudimo liudijimus. Pažymėjo, kad patikrinusi ir įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus pagal 2009 m. sausio 20 d. pažymą Nr. 03-VI09/49 (2008 m. IV ketv.) nustatė, jog pažymoje įrašytos UAB „Šiaurinė lapė“ (draudimo polisas GD Nr. 001563) nėra įrodyta nuosavybės teisė į visus draudžiamus gyvūnus, t. y. nepateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 patvirtintų Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklių (toliau – Registravimo taisyklės) 16 punkte nustatyta, kad kiekvienas laikytojas privalo registruoti laikomus gyvūnus bei tvarkyti jų apskaitą. Privaloma yra laikymo vietose esančių galvijų, tarp jų bizonų ir azijinių buivolų, avių, ožkų ir kiaulių, apskaita ir ženklinimas, o siekdamas valstybės paramos laikytojas privalo registruoti ir kitus savo laikomus gyvūnus individualiais ar bandos numeriais. Duomenis apie turimą gyvūnų skaičių laikytojas atnaujina mažiausiai 2 kartus per metus ir dažniau, prieš teikdamas paraišką bet kokiai valstybės pagalbai gauti. Ūkininkams taip pat yra nustatyta pareiga pildyti Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-1 ir Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalus. Žemės ūkio ministerija 2009 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 2D-2744-(3.11) „Dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo“ įpareigojo Agentūrą tikrinti duomenis apie ūkinių gyvūnų nuosavybės teisę, žemės ūkio valdos įregistravimo pagalbos gavėjo pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, buvusius draudimo liudijimo pasirašymo dieną, per atitinkamus viešuosius registrus. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai taip pat gali būti užpildyti gyvūnų apskaitos žurnalai GAŽ-2, GŽ-1, tačiau žurnaluose esantis gyvūnų skaičius turėtų atitikti draudimo liudijime įrašytą draudžiamų gyvūnų skaičių bei skaičių, esantį viešuosiuose registruose. 2009 m. gruodžio 15 d. prisijungus prie valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – Centras) nustatyta, jog 2008 m. gegužės 20 d., t. y. draudimo poliso GD Nr. 001563 įsigaliojimo dieną, UAB „Šiaurinė lapė“ turėjo 15 037 vnt. suaugusių audinių, o draudimo poliso GD Nr. 001563 priede nurodyta, jog bendras apdraustų audinių skaičius yra 30 439 vnt. Agentūroje vertinimo metu patikrinus ir įvertinus turimus draudimo poliso GD Nr. 001563 ir Centro duomenis, nustatytas 15 402 vnt. audinių skirtumas. Atsakovas Agentūrai nepateikė gyvūnų apskaitos žurnalų draudimo poliso GD Nr. 001563 įsigaliojimo dieną, todėl draudimo polisas GD Nr. 001563 buvo vertinamas vadovaujantis Centro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad 2008 m. gegužės 20 d. UAB „Šiaurinė lapė“ nuosavybės teise priklausė 15 037 vnt. suaugusių audinių. Agentūra papildomai patikrino UAB „Šiaurinė lapė“ turimus ir Centro registruotus gyvūnus ir 2010 m. vasario 12 d. buvo nustatyta, kad 2008 m. liepos 20 d. UAB „Šiaurinė lapė“ nuosavybės teise turėjo 87 717 vnt. audinių, tačiau GAŽ-2 žurnalų tokiam gyvūnų skaičiui nebuvo pateikta. Centrui duomenų apie audinių amžių ir lytį nepateikta. Vėliau atsakovo pateiktos Žvėrelių fermoje judėjimo ataskaitos nepatvirtina fakto, jog draudimo poliso GD Nr. 001563 įsigaliojimo dieną UAB „Šiaurinė lapė“ nuosavybės teise priklausė 30 439 vnt. audinių. Draudimo bendrovė, būdama atidi ir rūpestinga, galėtų iš pagalbos gavėjų reikalauti atnaujinti duomenis Centre ar pateikti Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-1 ir Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalus, kaip įrodymą apie draudžiamo objekto turėjimą nuosavybės teise, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 22 d. ADB „Reso Europa“ apdraudė ŽŪK „Dobilas“ Radviliškio rajone, Miškių kaime, auginamas kiaules 384 260 Lt suma nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. (Draudimo liudijimas (polisas) GD Nr. 001566). Draudimo liudijimo (poliso) GD Nr. 001563 priede Nr. 1 nurodyta, jog draudimo „A“ variantu nuo gyvūnų netekimo (žūties, nugaišimo, priverstinio paskerdimo) draudžiama: paršelių (0–1) – 209 vnt., paršelių (2–4) – 197 vnt., penimų kiaulių – 320 vnt., pagrindinių paršavedžių kiaulių – 121 vnt., kuilių – 10 vnt., iš viso: 857 vnt. Agentūra, patikrinusi ir įvertinusi atsakovo pateiktus dokumentus pagal 2009 m. sausio 20 d. pažymą Nr. 03-VI09/49 (2008 m. IV ketv.), nustatė, jog ŽŪK „Dobilas“ (draudimo polisas GD Nr. 001566) pažymoje nėra įrodyta nuosavybės teisė į draudžiamus gyvūnus, t. y. nepateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. 2009 m. gruodžio 15 d. prisijungus prie Centro nustatyta, jog 2008 m. birželio 1 d., t. y. draudimo poliso GD Nr. 001566 sudarymo dieną, ŽŪK „Dobilas“ kiaulių neturėjo. Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 15 d. ir 2010 m. gruodžio 11 d. prisijungus prie Centro nustatyta, jog 2008 m. birželio 1 d., t. y. draudimo poliso GD Nr. 001566 sudarymo dieną, ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. (po 2 mėnesių) ŽŪK „Dobilas“ kiaulių neturėjo, o draudimo poliso GD Nr. 001566 priede nurodyta, jog bendras apdraustų kiaulių skaičius yra 857 vnt. Agentūroje vertinimo metu patikrinus ir įvertinus turimus draudimo poliso GD Nr. 001566 ir Centro duomenis nustatytas kiaulių 857 vnt. skirtumas. Atsakovas Agentūrai nepateikė gyvūnų apskaitos žurnalų draudimo poliso GD Nr. 001566 įsigaliojimo dieną, todėl draudimo polisas GD Nr. 001566 buvo vertinamas vadovaujantis Centro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad 2008 m. birželio 1 d. ŽŪK „Dobilas“ nuosavybės teise kiaulės nepriklausė. Vėliau atsakovo pateikta Gyvulių ir paukščių kaitos fermoje ataskaita 2008 m. birželio 1 d.–liepos 1 d. nepatvirtina fakto, jog draudimo poliso GD Nr. 001566 įsigaliojimo dieną ŽŪK „Dobilas“ nuosavybės teise priklausė 857 vnt. kiaulių, nes Gyvulių ir paukščių kaitos fermoje ataskaita nėra dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę pagal Registravimo taisyklių 11.1 punktą. Pažymėjo, jog atsakovo pateikta 2010 m. sausio 21 d. Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties pažyma nėra dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises į apdraustus gyvūnus. Akcentavo, kad būtent draudimo įmonė yra atsakinga už pagalbos gavėjų teikiamų dokumentų patikrinimą ir įsitikinimą, kad pateikti visi Taisyklių 6 punkte nustatyti dokumentai ir kad sudarius draudimo sutartį galima teikti Agentūrai kompensuoti dalį draudimo įmokos. Draudimo bendrovė, būdama rūpestinga, galėtų iš pagalbos gavėjų reikalauti atnaujinti duomenis Centre ar pateikti Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-1 ir Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalus, kaip įrodymą apie draudžiamo objekto turėjimą nuosavybės teise. Nurodė, kad 2008 m. liepos 30 d. ADB „Reso Europa“ apdraudė UAB „Rosideta“ auginamas kiaules 906 150 Lt suma nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. Agentūra, papildomai įvertinusi UAB „Rosideta“ draudimo poliso GD Nr. 001570 tinkamumą kompensacijai gauti, nustatė, kad tinkama paramai pagal Taisyklių 1 punkte nurodytas pagalbos gavimo sąlygas gauti. Pažymėjo, kad Agentūros direktoriaus 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. BR1-742 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. BR1-568 „Dėl netinkamų pagalbos gavėjų“ pakeitimo“ UAB „Rosideta“ buvo pašalinta iš pagalbos gavėjų, kurie neatitinka Taisyklių 1 punkte nurodytų pagalbos gavimo sąlygų, sąrašo, taigi Agentūra atsisakė reikalavimo priteisti 64 860,00 Lt, nurodė, kad Agentūrai yra žinomos reikalavimo atsisakymo teisinės pasekmės. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas turi grąžinti Agentūrai neteisėtai išmokėtas pinigines lėšas – 371 410,00 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 113–123; T 2, b. l. 120–121) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, 2008 m. liepos 10 d. deklaravimo duomenimis, UAB „Šiaurinė lapė“ turėjo 87 717 vnt. audinių (2008 m. gegužės 20 d. įsigaliojusiame draudimo liudijime nurodytas kiekis – 30 439 vnt.), taigi nuosavybės teisė įrodyta į visus draudimo liudijime nurodytus gyvūnus. Pažymėjo, kad Agentūra niekuomet nėra pateikusi draudikui pasiūlymo proporcingai sumažinti išmoką pagal Centre turėtą gyvūnų skaičių, kaip tai yra numatyta paties pareiškėjo numatytoje tvarkoje, nustatytoje 2009 m. gruodžio 1 d. protokole. Pateiktoje Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties 2010 m. sausio 21 d. pažymoje Nr. S-14 nurodyta, jog ŽŪK „Dobilas“ 2008 m. liepos 1 d. laikė jam nuosavybės teise priklausančias kiaules – 1 016 vnt., iš jų 92 paršavedes. Teigė, kad paramos skyrimo administraciniai santykiai susiklosto ne tarp draudiko ir pareiškėjo, bet tarp Agentūros ir žemės ūkio veiklos subjektų (šiuo atveju – tarp Agentūros ir UAB „Šiaurinė lapė“, ŽŪK „Dobilas“ bei UAB „Rosideta“). ADB „Reso Europa“ su UAB „Šiaurinė lapė“, ŽŪK „Dobilas“ bei UAB „Rosideta“ sudariusi gyvulių draudimo sutartis, todėl tarp AAS „Gjensidige Baltic“ (ADB „Reso Europa“ teisių ir pareigų perėmėjas) ir paminėtų žemės ūkio veiklos subjektų yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai. Nurodė, kad paramos teikimą reglamentuojančios Taisyklės numato 2 galimus paramos žemės ūkio veiklos subjektui (ne draudikui) teikimo būdus – 50 proc. draudimo įmokos Agentūra išmoka tiesiogiai žemės ūkio veiklos subjektui arba perveda į draudimo bendrovės sąskaitą. Pažymėjo, kad teisės aktuose numatyta galimybė Agentūrai draudimo įmokų kompensacijas pervesti tiesiogiai į draudiko sąskaitą, „apeinant“ paramos gavėją, taip išvengiant nereikalingų finansinių operacijų, jokiu būdu negali būti traktuojama pareiškėjo nurodomu būdu, kad tikrasis paramos gavėjas tariamai yra draudikas, o ne žemės ūkio veiklos subjektas. Teigė, jog draudikas gavo ne žemės ūkio veiklos subjektui skirtą paramą, į kurią jis net negali pretenduoti, bet draudimo sutartyje numatytą draudimo įmoką, kurią gauti jis turi teisę bet kuriuo atveju. Tai, kad ne pats draudėjas sumokėjo draudimo įmoką, bet šią prievolę už jį įvykdė kitas asmuo (Agentūra), nesuteikia teisės Agentūrai žemės ūkio veiklos subjektui skirtos paramos reikalauti iš draudiko. Nurodė, kad vienintelis atvejis, kai draudimo bendrovė turi pareigą sugrąžinti gautas kompensacijas, nustatytas Taisyklių 14 punkte: jei įsigaliojęs draudimo liudijimas, pagal kurį Agentūra kompensavo dalį sumokėtos draudimo įmokos, nutraukiamas ir sumokėta draudimo įmoka (jos dalis) pagalbos gavėjui grąžinama, atitinkama kompensacijos dalis privalo būti sugrąžinta į Agentūros sąskaitą ir Agentūrai pateikta pažyma apie grąžinamas lėšas nutraukus draudimo liudijimus. Šioje teisės normoje nurodytų atvejų, kai kompensacija turi būti grąžinama, sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Kadangi administraciniams teismams nėra priskirta teisė spręsti ginčų dėl draudikui sumokėtų draudimo įmokų grąžinimo, atsakovo manymu, ginčas dėl tariamai nepagrįstai gautų sumų priteisimo priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Agentūros prašymas nenagrinėtinas administraciniame teisme taip pat ir dėl to, jog tarp pareiškėjo ir atsakovo nesusiklostę administraciniai teisiniai santykiai (kaip jau buvo minėta, parama skiriama ne draudikui, bet žemės ūkio veiklos subjektui, todėl ir administraciniai santykiai susiklosto tarp pareiškėjo ir paramos gavėjų, o ne tarp pareiškėjo ir atsakovo). Pažymėjo, kad Taisyklės nereglamentuoja, kokiu būdu ir pagal kokius dokumentus turi būti nustatomas nuosavybės teisės į draudimo objektą faktas, to taip pat nereglamentuoja jokie kiti teisės aktai. Dėl šios priežasties Agentūra su Lietuvos draudikų asociacijos ir draudimo bendrovių atstovais 2009 m. spalio 12 d. įvykusiame susirinkime sutarė, kad nuosavybės teisė į draudimo sutartyje nurodytą draudimo objektą gali būti nustatoma pagal gyvūnų pasus arba Ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalą GAŽ-1 (individualiais numeriais paženklintiems gyvūnams), arba Ūkinių gyvūnų bandos žurnalą GAŽ-2 ar Pranešimą apie ūkinių gyvūnų bandą GŽ-1 (bandos numeriais registruotiems gyvūnams), arba Gyvų gyvulių deklaruotų bandų sąrašą iš Centro informacinės sistemos. Atkreipė dėmesį, kad tiek UAB „Šiaurinė lapė“ pateikti Gyvūnų apskaitos žurnalai, Centro duomenys (deklaravimo data 2008 m. liepos 10 d.) patvirtina UAB „Šiaurinė lapė“ nuosavybės teisę į visą draudimo sutartimi GD Nr. 001563 apdraustų gyvūnų skaičių (30 439 vnt.). Duomenų neatitikimas draudimo sutartyje ir gyvūnų apskaitos žurnaluose bei Centre yra tik dėl apdraustų gyvūnų skaičiaus priskyrimo kuriai nors jų grupei (pagal amžių ir lytį). Pažymėjo, kad, sudarant draudimo sutartį GD Nr. 001563, dalis audinių jauniklių (19 410 vnt.) buvo priskirti kitoms gyvūnų grupėms: 9 187 vnt. – veislinių patinų grupei, 10 223 vnt. – veislinių patelių grupei, likusi dalis priskirta jauniklių grupei arba nebuvo drausta visai; taip pat 1 260 vnt. veislinių patelių buvo priskirtos vaikingų patelių grupei. Toks gyvūnų priskyrimas skirtingoms grupėms, atsižvelgus į draudimo sutarties galiojimo trukmę, buvo padarytas sąmoningai ir neabejotinai teisingai ir pagrįstai. Kadangi draudimo sutarties trukmė yra 1 metai, tos audinės, kurios sutarties sudarymo dieną faktiškai dar buvo jaunikliai, didžiąją draudimo sutarties galiojimo laiko dalį pagal visus kriterijus jau buvo laikomi suaugusiais gyvūnais. Todėl, jei draudimo sutartyje visi jos sudarymo dieną jaunikliais laikyti gyvūnai būtų įrašyti būtent į šią (jauniklių) grupę, jau po kelių draudimo sutarties galiojimo mėnesių joje įrašyti duomenys nebeatitiktų tikrovės, o pats draudimas taptų proporcinis. Dėl šios priežasties draudikui kiltų pareiga atlyginti tik dalį draudimo išmokos. Tai būtų akivaizdžiai nesąžininga ir neteisinga draudėjo atžvilgiu, nes neatitiktų jo teisėtų lūkesčių gauti draudimo išmoką, kompensuojančią visus jo dėl gyvūnų kritimo patirtus nuostolius. Teigė, jog nėra suprantama, kodėl, net ir pateikus Agentūrai perskaičiavimą dėl neginčijamos draudimo įmokų dalies kompensacijos, pareiškėjas reikalauja grąžinti visas pagal minėtą draudimo liudijimą išmokėtas sumas, o ne vadovaujasi proporcingumo principu, kurį pats pripažino, patvirtindamas tai su Lietuvos draudikų asociacijos ir draudimo bendrovių atstovais 2009 m. spalio 12 d. įvykusiame susirinkime. Teigė, kad gyvūnų deklaravimas Centre patvirtina nuosavybės į šiuos gyvūnus faktą, tačiau pabrėžė, jog jų nedeklaravimas jokiu būdu negali reikšti, kad apdraustų gyvūnų draudėjas neturėjo arba juos turėjo ne nuosavybės teise. Nesant deklaruotų duomenų, nuosavybės faktas turi būti nustatomas pagal kitus, draudėjo pateikiamus dokumentus. Agentūrai buvo pateikta Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties 2010 m. sausio 21 d. pažyma Nr. S-14, kurioje nurodyta, kad ŽŪK „Dobilas“ 2008 m. liepos 1 d. laikė 1 016 vnt. jam nuosavybės teise priklausančių kiaulių, o pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais įrodymais. Agentūra nenuginčijo ir kitais įrodymais nepaneigė Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties pažymoje nurodytos aplinkybės, kad ŽŪK „Dobilas“ nuosavybės teise turėjo 1 016 vnt. kiaulių, t. y. net daugiau, nei apdrausta draudimo sutartimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaurinė lapė“ atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 171–174) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaurinė lapė“ nurodė, kad pateikė visus draudimo bendrovės reikalautus dokumentus apie turimus gyvūnus (audines) ir vėliau apie buvusius draudiminius įvykius. Nesutiko su tuo, kad nebuvo pateikti nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, kadangi ir draudimo bendrovei, ir Agentūrai pateikė Žvėrelių fermoje judėjimo ataskaitą, be to, apdrausti gyvūnai papildomai buvo įregistruoti Centre.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rosideta“ atsiliepimu į prašymą (T 2, b. l. 1–4, 124–125) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rosideta“ nurodė, kad nesutinka su prašymu, neprieštarauja dėl prašymo dalies atsisakymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (T 2, b. l. 143–152) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 64 860,00 Lt dalį draudimo įmokų kompensacijos pagal UAB „Rosideta“ draudimo liudijimą (polisą) GD Nr. 001570; patenkino kitą pareiškėjo prašymo dalį – priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pareiškėjo naudai 371 410,00 Lt dydžio dalį draudimo įmokų kompensacijos pagal draudimo liudijimus (polisus) GD Nr. 001563 ir GD Nr. 001566, įpareigojo atsakovą AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą priteistas grąžintinas sumas pervesti į Agentūros sąskaitą Nr. LT93701400000141048, esančią akcinės bendrovės „Ūkio banko“ Vilniaus filiale, banko kodas 70104, langelyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyti „Draudimo įmokų kompensavimas“.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl dalies draudimo įmokų, kurias Agentūra pagal Taisyklių nuostatas kompensavo atsakovui, grąžinimo. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų (toliau – Agentūros nuostatai) 1, 6, 7 punktus, padarė išvadą, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 str. 4 d.). Vykdydama teisės aktų pavestas funkcijas ir naudodamasi šioms funkcijoms įgyvendinti priskirtomis teisėmis, ji veikia viešojo administravimo srityje (ABTĮ 2 str. 1 d.), tarp Agentūros ir pretenduojančiojo gauti paramą susiklosto valdžios ir pavaldumo, bet ne lygiateisiai santykiai. Analogiškai yra pasisakiusi ir Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2004 m. spalio 22 d. nutartyje. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo argumentus dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsisakė savo pašymo dalies dėl 64 860,00 Lt priteisimo, nurodė, jog atsisakymo nuo prašymo dalies pasekmės jam žinomos, todėl bylos dalį dėl reikalavimo priteisti 64 860,00 Lt dėl UAB „Rosideta“ draudimo liudijimo (poliso) GD Nr. 001570 teismas nutraukė (ABTĮ 101 str. 3 p., 102 str. 3 d.). Teismas vadovavosi Taisyklių 1, 6, 17 punktais. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes. Teismas taip pat vadovavosi Registravimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 21 d.) 3, 11.1, 16, 29 punktais. Teismas padarė išvadą, kad šiose teisės normose imperatyviai numatyta gyvūnų laikytojo, siekiančio valstybės paramos, pareiga registruoti savo laikomus gyvūnus individualiais ar bandos numeriais ir pildyti Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-1 bei Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalus, taip pat pildyti gyvūnų apskaitos dokumento formą GŽ-1. Remdamasis 2009 m. gruodžio 1 d. Pasitarimo dėl draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 (Žin., 2004, Nr. 38-1253; 2008, Nr. 47-1761), protokolu Nr. BR11-(1.8)-33 (toliau – ir Protokolas Nr. BR11-(1.8)-33), teismas nurodė, kad gyvūnų skaičius vertinamas pagal pagalbos gavėjo pateiktus duomenis, t. y. žiūrima, ar užpildyti žurnalai GAŽ-2, GŽ-1, ir jeigu žurnaluose esantis gyvūnų skaičius atitinka draudimo liudijime įrašytą draudžiamų gyvūnų skaičių, laikoma, kad nuosavybės teisė į gyvūnus įrodyta. Teismas nustatė, kad UAB „Šiaurinė lapė“ nei draudimo bendrovei, kuri pagal Taisyklių 6 punktą, norėdama gauti kompensaciją, privalo patikrinti pagalbos gavėjų joms pateikiamus dokumentus, nei Agentūrai nepateikė Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalo ar Gyvūnų apskaitos dokumento formos GŽ-1, kuriuose esančius duomenis palyginus su draudimo liudijimo (poliso) GD Nr. 001563 duomenimis būtų galima nustatyti, ar nuosavybės teisė į apdraustus gyvūnus įrodyta. Teismas įvertino Protokolo Nr. BR11-(1.8)-33 nuostatas. Sistemiškai aiškindamas Taisyklių 6 punkto nuostatą, kad, norėdamos gauti kompensaciją, draudimo įmonės patikrina pagalbos gavėjų joms pateikiamus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į apdraustą turtą, su Protokolo Nr. BR11-(1.8)-33 nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad draudimo liudijime nurodytas draudžiamų gyvūnų skaičius turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. GAŽ-2 ir GŽ-1 nurodytų bei Centre įregistruotų gyvūnų skaičius turi atitikti, ir tik tada draudimo liudijimai yra tinkami kompensacijai gauti. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad registro duomenys patvirtina nuosavybės teises į apdraustus gyvūnus, kadangi UAB „Šiaurinė lapė“ praėjus 2 mėn. po draudimo poliso įsigaliojimo deklaravo beveik 90 tūkst. audinių, kai apdrausta buvo apie 30 tūkst. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus patvirtina pateiktos Žvėrelių fermoje judėjimo ataskaitos, kadangi pagal anksčiau aptartas teisės aktų nuostatas tinkamu įrodymu gali būti Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos GAŽ-2 žurnalas ar Gyvūnų apskaitos dokumento forma GŽ-1, kurių formos atitinkamai patvirtintos Registravimo taisyklių antrame ir trečiame prieduose. Teismas konstatavo, kad, atsakovui nepateikus UAB „Šiaurinė lapė“ GAŽ-2 ar GŽ-1 žurnalų, Agentūra pagrįstai padarė išvadą, jog nuosavybės teisė į draudimo polisu GD Nr. 001563 apdraustus gyvūnus neįrodyta, taigi atsakovas pažeidė Taisyklių 1 punkte numatytą pagalbos gavimo sąlygą, t. y. kad dalis draudimo įmokų gali būti kompensuojama tuo atveju, kai žemės ūkio veiklos subjektai savanorišku draudimu apdraudžia nuosavybės teise jiems priklausančius gyvūnus. Teismas padarė išvadą, kad būtent draudimo bendrovė (atsakovas) yra atsakinga už tai, kad pagalbos gavėjai būtų tinkami kompensacijai gauti; taigi, neįrodžius nuosavybės teisės į visus draudimo polisu GD Nr. 001563 draudžiamus gyvūnus, draudimo įmokų dalinis kompensavimas atsakovui negalimas ir jam Agentūros už draudimo polisą GD Nr. 001563 išmokėta draudimo įmokų kompensacijos dalis yra grąžintina. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes. Akcentavo, kad Registravimo taisyklėse buvo numatyta laikytojo pareiga duomenis apie turimą gyvūnų skaičių atnaujinti mažiausiai 2 kartus per metus ir dažniau, prieš teikiant paraišką bet kokiai valstybės pagalbai gauti. Turi būti vedami GAŽ-2 ir GŽ-1 žurnalai, o duomenys apie laikomus gyvūnus privalomai įvesti į Centrą. Vertinant, ar draudimo liudijimai yra tinkami kompensacijai gauti, GAŽ-2 ir GŽ-1 duomenys lyginami su Centre esančiais duomenimis ir vertinama, ar jie sutampa, ar ne. Teismas nustatė, jog nors atsakovas Agentūrai vėliau ir pateikė Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnalą (GAŽ-2), kuriame nurodytas kiaulių judėjimas nuo 2008 m. sausio 5 d. iki 2009 m. liepos 12 d., tačiau ŽŪK „Dobilas“ neįvykdė teisės aktų nustatytos pareigos deklaruoti duomenis Centre. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas Agentūrai pateikė Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties 2010 m. sausio 21 d. pažymą Nr. S-14, kurioje nurodyta, kad ŽŪK „Dobilas“ 2008 m. liepos 1 d. laikė 1 016 vnt. jam nuosavybės teise priklausančių kiaulių. Teismo vertinimu, Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties pažyma pagrįstai nelaikyta tinkamu nuosavybės teises patvirtinančiu įrodymu, kadangi, sistemiškai aiškinant Registravimo taisyklių, Taisyklių bei Protokolo Nr. BR11-(1.8)-33 nuostatas, nuosavybės teisę įrodo GAŽ-2 ir GŽ-1 žurnalai kartu su Centro duomenimis. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad Centre nėra duomenų apie deklaruotas kiaules pagal draudimo polisą GD Nr. 001566, savo rašte Agentūrai pripažįsta ir pats atsakovas ir atsisako prašymo dėl paramos už 2009 m. I ketv. Teismas konstatavo, kad Agentūra padarė pagrįstą išvadą, jog nuosavybės teisė į draudimo polisu GD Nr. 001566 apdraustus gyvūnus neįrodyta, kadangi draudimo poliso GD Nr. 001566 įsigaliojimo dieną ir praėjus dviem mėnesiams po įsigaliojimo, pagal Centro duomenis, 2008 m. birželio 1 d. ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. ŽŪK „Dobilas“ kiaulės nepriklausė. Kadangi būtent draudimo bendrovė (atsakovas) yra atsakinga už tai, kad pagalbos gavėjai būtų tinkami kompensacijai gauti, taigi neįrodžius nuosavybės teisės į visus draudimo polisu GD Nr. 001566 draudžiamus gyvūnus, draudimo įmokų dalinis kompensavimas atsakovui negalimas ir jam Agentūros už draudimo polisą GD Nr. 001566 išmokėta draudimo įmokų kompensacijos dalis yra grąžintina. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Agentūros prašymas yra tenkintinas, kadangi atsakovui neįrodžius nuosavybės teisės į polisais GD Nr. 001563 ir GD Nr. 001566 apdraustus gyvūnus, jis, kaip ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjas, turi grąžinti Agentūrai jos išmokėtą dalies draudimo įmokų kompensacijos dalį – 371 410,00 Lt.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 172–179) prašo: 1) nustačius, kad byla neteisminga administraciniams teismams, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir nutraukti bylą; 2) nustačius, kad byla teisminga administraciniams teismams: a) panaikinti sprendimo dalį dėl įpareigojimo grąžinti pagal draudimo polisą GD Nr. 001563 (UAB „Šiaurinė lapė“) kompensuotas draudimo įmokas ir nutraukti šią bylos dalį; b) panaikinti sprendimo dalį dėl įpareigojimo grąžinti pagal draudimo polisą GD Nr. 001566 (ŽŪK „Dobilas“) kompensuotas draudimo įmokas ir perduoti šią bylos dalį iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui arba išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti šią pareiškėjo prašymo dalį; c) sprendimo dalį dėl UAB „Rosideta“ palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Reikalavimas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui šioje byloje nebuvo reiškiamas. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas yra tik atsakovo šioje byloje struktūrinis padalinys, kuris, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.53 straipsnio 2 dalimi, nėra juridinis asmuo, taigi neturi veiksnumo, todėl negali būti ir šalimi teismo procese. Analogiška nuostata yra nurodyta ir CPK 41 straipsnio 1 dalyje.

2. Teismas nepagrįstai priteisė draudikui draudimo sutarčių GD Nr. 001563 ir GD Nr. 001566 pagrindu sumokėtas (kompensuotas) draudimo įmokas, nes pareiškėjo prašymas yra ne dėl draudimo sutartyse nurodytų draudimo įmokų, bet dėl žemės ūkio veiklos subjektams (UAB „Šiaurinė lapė“ ir ŽŪK „Dobilas“) suteiktos valstybės paramos grąžinimo.

3. Byla išnagrinėta pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Teismas netinkamai interpretavo nurodytą Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nutartį. Nagrinėjamos bylos ratio decidendi ir teisiniai pagrindai absoliučiai skiriasi nuo toje nutartyje nurodytos bylos aplinkybių. Pareiškėjo ir atsakovo šioje byloje nesieja jokie paramos teikimo ar kitokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai, bet kokie Agentūros reikalavimai draudikui (o tuo labiau kilę iš draudimo sutarčių, sudarytų tarp draudiko ir žemės ūkio veiklos subjekto) yra bendrosios kompetencijos teismų prerogatyva.

4. Ginčas dėl bylos dalies dėl pagal draudimo liudijimą GD Nr. 001563 (UAB „Šiaurinė lapė“) išmokėtų draudimo įmokų kompensacijų grąžinimo jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 3R-133(2010/03-4R-156), todėl negalėjo būti svarstomas pakartotinai (ABTĮ 101 str. 2 p.). Pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti Komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

5. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp Agentūros, žemės ūkio veiklos subjektų (UAB „Šiaurinė lapė“ ir ŽŪK „Dobilas“) bei draudiko (AAS „Gjensidige Baltic“) susiklosčiusius teisinius santykius. Paramos gavėjas yra ne draudimo bendrovė, bet žemės ūkio veiklos subjektai (Taisyklių 1 p.). Kadangi draudikas niekada nepretendavo ir negavo valstybės paramos, nėra jokio teisinio pagrindo Agentūrai šios paramos grąžinimo reikalauti iš jo, o ne iš šios paramos gavėjo. Taisyklių 4 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai su Taisyklių 1 punktu. Draudikas gavo ne žemės ūkio veiklos subjektui skirtą paramą (į kurią jis net negali pretenduoti), bet draudimo sutartyje numatytą draudimo įmoką (kurią gauti jis turi teisę bet kuriuo atveju). Tai, kad ne pats draudėjas sumokėjo draudimo įmoką, bet šią prievolę už jį įvykdė kitas asmuo (Agentūra), nesuteikia teisės Agentūrai žemės ūkio veiklos subjektui suteiktos paramos grąžinimo reikalauti iš draudiko. Teismas nepagrįstai nurodė, kad draudikas, būdamas atsakingas už draudėjų tinkamumą paramai gauti, yra atsakingas taip pat ir už tų draudėjų finansines prievoles, jei būtų nustatyta, kad parama jiems suteikta nepagrįstai. Draudimo bendrovės atsakomybė yra numatyta Taisyklių 13.2 ir 13.3 punktuose. Teisės aktai nenumato draudikui sankcijos grąžinti kitam asmeniui (žemės ūkio veiklos subjektui) skirtos valstybės paramos, o draudimo įmokos gautos teisėtu pagrindu.

6. Nei Taisyklės, nei Registravimo taisyklės, nei jokie kiti teisės aktai nepateikia baigtinio dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į apdraustus gyvūnus, sąrašo. Nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti laikomi bet kokie objektyvūs dokumentai, kuriuose yra užfiksuotas nuosavybės teisės turėjimo faktas. Protokolas Nr. BR11-(1.8)-33 negali būti laikomas oficialiu teisės aktu, apibrėžiančiu, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teisės turėjimo faktą, o kokie – ne. Nekilo ginčas dėl to, kad gyvūnų apskaitos žurnalai buvo nevedami ar vedami netinkamai. Jei jų vedimas ar apskaita ir turėtų kokių trūkumų, teisės aktuose už tai nėra numatyta tokia sankcija, kaip atsisakymas suteikti valstybės paramą. Išrašas iš UAB „Šiaurinė lapė“ GAŽ-2 žurnalo Agentūrai buvo pateiktas dar 2010 m. kovo 15 d.; tai patvirtinantis įrodymas pateiktas ir teismui kartu su atsiliepimu į patikslintą Agentūros prašymą. Nepagrįstu laikytinas ir teismo argumentas, kad Centre esantys duomenys patvirtina nuosavybės teisės į apdraustus gyvūnus faktą. Prideda Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d.–2011 m. rugsėjo 23 d. posėdžio protokolo civilinėje byloje Nr. 2-10716-430/2011 kopiją.

7. Teismas, patenkindamas Agentūros prašymą, nurodė ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tačiau nenurodė jokio įstatymo, suteikiančio teisę iš asmens, kuris net neturi juridinio asmens statuso, priteisti valstybės paramą, kurios jis nėra gavęs, arba draudimo įmokas, kurios Agentūrai, nesančiai draudimo sutarties šalimi, nepriklauso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaurinė lapė“ apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 163–168) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byla buvo išnagrinėta neteisėtai, nežinant paties pareiškėjo nuomonės ir pozicijos apie pateiktą patikslintą prašymą. Turėjo būti vadovaujamasi ABTĮ 80 straipsniu ir teismo posėdis turėjo būti atidėtas, kadangi turėjo būti išklausytas pareiškėjas ir gauti atsakymai į kitų šalių užduodamus klausimus dėl jų pačių išmokėtų pinigų.

2. Teismas rėmėsi vien tik Registravimo taisyklėmis ir jų nuostatomis dėl apskaitos dokumentų GAŽ-1 ir Ūkinių gyvūnų apskaitos GAŽ-2 pildymo. Teismas rėmėsi šių taisyklių redakcija, kurios galiojimas baigėsi kitą dieną po draudimo poliso sudarymo.

3. Nenustatyta, kad būtų visiškai neturėjusi audinių ar jų skaičius būtų buvęs mažesnis negu draudimo polise nurodytas. Atsakovas pateikė visus pareiškėjo prašomus dokumentus, jog jam būtų kompensuota dalis draudimo įmokų už UAB „Šiaurinė lapė“. Išmokant dalinę draudimo įmokų kompensaciją buvo patikrinti visi reikiami dokumentai ir tik tada priimtas sprendimas išmokėti pinigų sumą. Teisinės valstybės principas reikalauja, jog valstybės institucijos turi elgtis atsakingai ir apdairiai, negalima išmokėti piniginių lėšų už sąžiningą veiklą ir vėliau reikalauti, teigiant, kad nebuvo kažkas pateikta, ir pan.

4. Draudimo poliso įsigaliojimo dieną duomenų bazėje buvo deklaravęs 15 037 vnt. audinių. Nepraėjus daugiau kaip dviem mėnesiams, duomenų bazėje iš viso deklaravo turintis 87 717 vnt. audinių. Draudimo polisu buvo apdrausta tik 30 439 vnt. audinių. Pareiškėjas nereikalavo pateikti papildomų dokumentų. Jo pateikta informacija atitinka tikrovę, nėra klaidinanti. Nepradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas turėjo visas galimybes prisijungti prie duomenų bazės ir pažiūrėti, kiek yra turima nuosavybės teise audinių, ar nėra reikalinga pateikti atitinkamų papildomų dokumentų. Draudimo bendrovė, turėdama duomenis apie greitai būsiantį audinių prieauglį, draudimo poliso pasirašymo dieną apdraudė didesnį skaičių audinių negu jis buvo deklaruotas. Tai neleidžia teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, kadangi, nepraėjus netgi dviem mėnesiams, buvo deklaruotas turimas audinių skaičius, beveik tris kartus viršijantis apdraustąjį skaičių.

5. Atmestini teismo motyvai, kad privalomai turėjo būti užpildytos GAŽ formos. Pareiškėjas prašė, kad būtų viena iš alternatyvių nuosavybės teises įrodančių formų, tarp jų ir informacija iš duomenų bazės, kuri paties pareiškėjo nebuvo visiškai nepagrįstai ilgą laiką tikrinama. Praėjus daugiau kaip metams nuo draudimo poliso galiojimo pabaigos, teiginiai, kad nebuvo įrodyta nuosavybės teisė į visas turimas audines, yra nepagrįsti ir atmestini. Draudimo bendrovė pateikė vieną iš galimų nuosavybės teisės į gyvūnus įrodymų. Teismas visiškai nepasisakė dėl draudimo bendrovės pateikto pareiškėjui Ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalo GAŽ-2.

6. Kyla pagrįstos abejonės dėl teismo argumentų apie Protokolą Nr. BR11-(1.8)-33. Pateikė duomenų bazei informaciją apie turimas audines laiku, todėl negalima teigti, kad nebuvo įvykdęs kokio nors alternatyvaus būdo dėl nuosavybės teisės į gyvūnus patvirtinimo. Pareiškėjo ir teismo argumentai, kad nebuvo įrodyta nuosavybės teisė į gyvūnus, atmestini kaip nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪK „Dobilas“ apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 1–6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas ir iš atsakovo pareiškėjo naudai priteista draudimo įmokų kompensacija pagal draudimo liudijimą (polisą) Nr. 001566, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai vertino Taisyklių 6 punktą, neįsigilino, ar Registravimo taisyklių nustatyta tvarka registruoti duomenys gali būti naudojami (yra tinkami) kompensuojant dalį draudimo įmokų pagal Taisyklių nuostatas. Registravimo taisyklių nustatyta tvarka užregistravus gyvūno laikytojo laikomus visus gyvūnus, duomenys apie nuosavybės teise priklausančius gyvūnus Centre nėra išskiriami, t. y. iš jų neįmanoma nustatyti, kurie gyvūnai priklauso nuosavybės teise, o kuriais gyvūno laikytojas disponuoja kitokiais pagrindais. Remiantis duomenų registru, negalima įvertinti gyvulių laikytojams nuosavybės teise priklausančių gyvūnų skaičiaus. Nuosavybės į gyvūnus turėjimo faktas vertintinas pagal bendrąsias civilinės teisės taisykles. Byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia teismo argumentą, kad Agentūra padarė pagrįstą išvadą, jog nuosavybės teisė į draudimo polisu GD Nr. 001566 apdraustus gyvūnus neįrodyta.

2. Iš byloje esančių patikrų dokumentų nėra pagrindo daryti išvados, kad nepateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Centro duomenų naudoti kaip nuosavybės teisę patvirtinančio informacijos šaltinio negalima, kadangi į šią duomenų bazę kiekvienas ūkinių gyvūnų laikytojas privalo registruoti, ženklinti laikomus ūkinius gyvūnus ir tvarkyti jų apskaitą.

3. Agentūra teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o skundžiamame sprendime teismas visiškai neanalizavo ir nevertino bei nepasisakė apie ŽŪK „Dobilas“ priklausančių kiaulių deklaravimą Centre. Atsakovo pripažinimas, kad Centre nėra duomenų apie deklaruotas kiaules pagal draudimo polisą GD Nr. 001566, negali būti laikomas pagrįstu, kadangi buvo tikrintas karvių bandos registras.

4. Protokolas Nr. BR11-(1.8)-33 negali būti laikomas teisės šaltiniu ar teisės aktu, todėl ir negali būti taikomas šioje ginčo situacijoje. Jis negali pakeisti įstatymų nustatytų nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančių nuostatų. Teismas padarė visiškai priešingas išvadas nei yra nurodytos paminėtame protokole. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad draudimo liudijime nurodytas draudžiamų gyvūnų skaičius turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. GAŽ-2 ir GŽ-1 nurodytų ir Centre įregistruotų gyvūnų skaičius turi atitikti, ir tik tada draudimo liudijimai yra tinkami kompensacijai gauti.

5. Teismas nepasisakė dėl Taisyklių 14 punkto nuostatų, nes tai yra vienintelis atvejis, kai draudimo bendrovė turi pareigą sugrąžinti gautas kompensacijas. Šioje teisės normoje nurodytų atvejų, kai kompensacija turi būti grąžinama, sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Taisyklės apskritai nereglamentuoja Agentūros ir draudimo bendrovių santykių, susiklostančių, kai Agentūra yra išmokėjusi draudimo įmokų kompensacijas ir po to nustato pažeidimus, dėl kurių išmokėjimas prarado teisinį pagrįstumą.

6. Nesurinkus visų reikšmingų įrodymų, skundžiama sprendimo dalis buvo priimta neteisėtai ir nepagrįstai (ABTĮ 86 str. 1 d.). Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006. Nesutinka su pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų pagrįstumu ir interpretacija, kurią teismas netinkamai įvertino. Teismas nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, reikšmingų ginčui.

7. Skundžiama sprendimo dalis yra nemotyvuota, nepagrįsta, teismas netinkamai taikė ir aiškino nurodytas materialinės teisės normas, reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti byloje būtina surinkti naujus įrodymus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo ar jo neteisėtus veiksmus, siekiant draudimo įmokų kompensacijos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaurinė lapė“ apeliacinius skundus (T 3, b. l. 23–30) prašo atmesti apeliacinius skundus kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Už draudimo liudijimus (polisus) GD Nr. 001563 ir GD Nr. 001566 atsakovui buvo sumokėtos ne draudimo įmokos, o kompensacija, kaip valstybės pagalba iš tikslinių valstybės biudžeto lėšų. Vien tai, kad kompensacija buvo išmokama tiesiogiai pervedant į atsakovo sąskaitą, nereiškia, kad Agentūra sumokėjo draudimo įmoką už draudėjus. Agentūra kreipėsi į teismą, prašydama priteisti neteisėtai atsakovui išmokėtas draudimo įmokų kompensacijas.

2. Išieškodama iš atsakovo neteisėtai gautą paramą, Agentūra veikia viešojo administravimo srityje (ABTĮ 2 str. 1 d.), todėl ši byla teisminga administraciniam teismui. Tai patvirtina ir Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. liepos 10 d. nutartis. Teisinius santykius tarp Agentūros, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų reglamentuoja specialus Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas bei Taisyklės, kurios nustato draudimo įmokų dalinio kompensavimo tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

3. Komisija 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 3R-133(2010/03-4R-156) įpareigojo Agentūrą išmokėti pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ 158 632,59 Lt priklausančią draudimo įmokų dalinio kompensavimo sumą, tačiau Agentūros 2010 m. gegužės 7 d. rašto Nr. BR6-(11.16)-2743 „Dėl piniginių lėšų užskaitymo“ nepanaikino. Agentūra 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. BR6-(11.16)-4882 „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo“ informavo atsakovą, jog Agentūra, vykdydama Komisijos sprendimą, pervedė atsakovui 158 632,59 Lt sumą. Ši suma buvo pervesta už 2010 m. balandžio 15 d. patikslintoje pažymoje Nr. (06)-10.2/1263 likusius neapmokėtus draudimo liudijimus, o draudimo liudijimai GD Nr. 001563 (apdrausta UAB „Šiaurinė lapė“) ir GD Nr. 001566 (apdraustas ŽŪK „Dobilas“) buvo pripažinti netinkamais kompensacijai už ankstesnius ketvirčius mokėti. Todėl išmokėta draudimo įmokų kompensacija už šiuos draudimo liudijimus turi būti grąžinta Agentūrai.

4. Tarp Agentūros ir atsakovo yra susidarę specifiniai administraciniai santykiai, kadangi pagal Taisykles draudimo bendrovės atlieka dalį paramos lėšų išmokėjimo administravimo – tais atvejais, kai kompensacija pervedama tiesiogiai draudimo įmonėms, už paramos gavėjų tinkamumo kompensacijai gauti įvertinimą bei patikrinimą ir mokėtinos sumos dydžio apskaičiavimą atsako pati draudimo įmonė. Draudimo bendrovei neteisėtai ir be pagrindo gavus tikslinės paskirties valstybės paramos lėšas, atsakovas privalo visas jas grąžinti Agentūrai. Agentūra turi teisę išmokėti lėšas tik tuomet, jeigu atsakovas įrodytų, kad UAB „Šiaurinė lapė“ ir ŽŪK „Dobilas“ atitiko visus paramai skirti keliamus reikalavimus.

5. Registravimo taisyklėse nurodyta, jog laikomi gyvūnai turi būti registruojami. Agentūra visais atvejais vertina visus jai pateiktus dokumentus ir neteigia, jog dalis dokumentų yra nevertinami, tačiau, esant neatitikimams ar neaiškumams, pagrįstai vadovaujasi viešo valstybės registro – Centro – teisingais ir nenuginčytais duomenimis, nustatydama, kiek gyvūnų nuosavybės teise turėjo žemės ūkio subjektai draudimo sutarties sudarymo metu.

6. Protokolas Nr. BR11-(1.8)-33 nėra teisės aktas, kuriuo Agentūra privalo vadovautis. Priimdama sprendimą nemokėti draudimo išmokų, pagrįstai vadovavosi ne tik protokolu, bet ir Taisyklėmis, kurios nesuteikia teisės skirti paramą, jeigu paramos gavėjai neįrodo nuosavybės teisės į draudimo objektą.

7. Teismas ištyrė bei įvertino visus dėl bylos pateiktus įrodymus. Teismas tinkamai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su Agentūros procedūromis, siekiant įvertinti pateiktus draudimo bendrovės dokumentus, bei pagrįstai nustatė, kad atsakovas netinkamai įvertino žemės ūkio veiklos subjektų pateiktus įrodymus. Dalinės draudimo įmokų kompensacijos faktas nebuvo ginčijamas, todėl teismas neprivalėjo aiškintis, kodėl ir kaip buvo išmokėta dalinė draudimo įmokų kompensacija.

8. Nesutinka, kad Agentūros atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje užkirto kelią pateikti klausimus ir gauti išsamius atsakymus, nes prašyme ir patikslintame prašyme išsamiai išdėstė savo nuomonę ir poziciją dėl išmokėtos dalinės draudimo įmokų kompensacijos.

9. Agentūra neginčijo fakto, jog UAB „Šiaurinė lapė“ visiškai neturėjo audinių, ginčijo draudimo liudijimo (poliso) GD Nr. 001563 priede Nr. 1 nurodytą bendrą draudžiamų audinių skaičių – 30 439 vnt. Atsakovas neįrodė, jog UAB „Šiaurinė lapė“ atitinka Taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytus paramos gavimo reikalavimus (neįrodė draudžiamų objektų nuosavybės), todėl Agentūra priėmė sprendimą neskirti paramos. Toliau sistemingai nebuvo pateikiami duomenys, kurie leistų pripažinti UAB „Šiaurinė lapė“ atitinkančia Taisyklių reikalavimus.

10. UAB „Šiaurinė lapė“ informavimas nebuvo būtinas. Atsakovas turėjo teisę kreiptis į UAB „Šiaurinė lapė“, prašydamas pateikti trūkstamus dokumentus.

11. Nesutinka, kad UAB „Šiaurinė lapė“ turėjo nuosavybės teisę į visus draudimo polisu GD Nr. 001563 apdraustus gyvūnus. Apeliaciniame skunde pripažįsta, jog draudimo bendrovė draudimo poliso pasirašymo dieną apdraudė didesnį skaičių audinių negu jis buvo deklaruotas.

12. Ūkinių gyvūnų bandos apskaitos žurnalo (GAŽ-2) duomenys neatitiko Centro duomenų, todėl draudimo polisas GD Nr. 001563 buvo vertinamas vadovaujantis Centro duomenimis. Draudimo liudijime nurodytas draudžiamų gyvūnų skaičius turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. GAŽ-2 ir GŽ-1 nurodytų ir Centre įregistruotų gyvūnų skaičius turi atitikti, ir tik tada draudimo liudijimai yra tinkami kompensacijai gauti.

13. Teismas bylos nagrinėjimo metu visus įrodymus išsamiai ištyrė bei pripažino, kad Agentūros sprendimai pagal byloje esančius įrodymus yra teisėti, o kitų įrodymų, kurie leistų teigti, kad Agentūros sprendimai buvo panaikinti iki šios bylos nagrinėjimo, byloje nėra.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rosideta“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo patenkinti apeliacinius skundus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rosideta“ nurodo, kad teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, turėtų išsiaiškinti, ar Agentūra išsireikalavo tinkamus duomenis iš Centro duomenų bazės, ar šiuos duomenis tinkamai ir teisingai pateikė teritorinės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, ar yra trečiųjų asmenų kaltė dėl netinkamo duomenų pateikimo, saugojimo ir apskaitos duomenų bazėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪK „Dobilas“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 3, b. l. 37–39) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪK „Dobilas“ nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais. Pažymi, kad, priimdamas sprendimą, teismas neteisingai vertino teisės normas, rėmėsi išimtinai pareiškėjo argumentais, todėl byloje nustatytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, priimant sprendimą pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos.

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaurinė lapė“ apeliacinį skundą (T 3, b. l. 32–34) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, būdamas viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas, neišnaudojo visų įstatymo jam suteiktų teisių bei nevykdė jam numatytų pareigų, todėl dėl savo paties kaltės netinkamai įvertino tiek UAB „Šiaurinė lapė“, tiek ŽŪK „Dobilas“ tinkamumą gauti draudimo įmokų kompensaciją bei pareiškė neteisėtą ir nepagrįstą prašymą. Teismas, patenkindamas šį prašymą, pažeidė teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪK „Dobilas“ atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaurinė lapė“ apeliacinį skundą (T 3, b. l. 40–42) prašo iš dalies patenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo pareiškėjui priteista 371 410,00 Lt draudimo įmokų kompensacija, o kitą sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 64 860,00 Lt dalį draudimo įmokų kompensacijos pagal UAB „Rosideta“ draudimo liudijimą (polisą) GD Nr. 001570 nutraukta, palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪK „Dobilas“ nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais.

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens ŽŪK „Dobilas“ apeliacinį skundą (T 3, b. l. 43) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamas šalių ginčas kilo dėl Specialiosios kaimo rėmimo programos dalies draudimo įmokų, kurios buvo pareiškėjo kompensuojamos, jas tiesiogiai (ne per paramos gavėjus) pervedant atsakovui (draudimo įmonei), grąžinimo. Teisiniai santykiai dėl paminėtos kompensacijos mokėjimo tvarkos ir pagrindų reglamentuojami specialaus teisės akto – Taisyklių. Todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra būtina vadovautis Taisyklių nuostatomis. Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo priskyrimo administracinių ginčų kategorijai, kolegija pažymi, kad Taisyklių reglamentuojami paminėtos kompensacijos (paramos gavėjams) suteikimo būdai ir pareiškėjo (šią paramą administruojančios institucijos), atsakovo (Taisyklių taikymo požiūriu draudimo įmonės) bei trečiųjų suinteresuotų asmenų (santykiuose su pareiškėju - nurodytos paramos gavėjų, o santykiuose su atsakovu – draudėjų) vaidmuo tokios kompensacijos mokėjimo procese leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad aptariamos paramos mokėjimas ir jo ypatumai, nustatyti Taisyklių, yra viešojo administravimo procesas. Tai reiškia, kad pagal savo esmę nagrinėjamas ginčas laikytinas administraciniu ginču, kuris teismo turi būti sprendžiamas pagal ABTĮ nustatytas taisykles. Tai taip pat reiškia, kad, spręsdamas šį ginčą, teismas pirmiausia turi vadovautis Taisyklių nuostatomis bei su jų taikymu susijusiomis (Taisyklėse aptartomis) kitų teisės aktų nuostatomis. Pasisakydama dėl Taisyklių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad Taisyklės, kaip norminis teisės aktas, galiojo iki 2009 m. sausio 30 d. Tačiau jų galiojimas buvo pratęstas subjektams, sudariusiems draudimo sutartis iki 2009 m. sausio 30 d., t. y. ir nagrinėjamos administracinės bylos subjektams (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009-01-22 įsakymas Nr. 3D-30). Taisyklių taikymas nagrinėjamoje administracinėje byloje ABTĮ 86 straipsnio prasme reiškia, kad teismas turi patikrinti (išaiškinti), ar ginčo šalys tinkamai laikėsi Taisyklių nustatytų procedūrinių reikalavimų (procedūrinis nagrinėjamos bylos aspektas), taip pat išaiškinti, ar byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo laikomasi Taisyklių nuostatų, reglamentuojančių materialiuosius teisinius santykius (materialusis nagrinėjamos bylos aspektas).

Pasisakydama dėl procedūrinio nagrinėjamos bylos aspekto, kolegija pažymi, kad pareiškėjo (Agentūros) dalyvavimas paminėtos paramos suteikimo kontrolėje yra aptartas Taisyklių 8, 9 bei 17 punktuose. Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad agentūra yra atsakinga už atrinktų draudimo liudijimų patikrą, teisingą išmokėtų lėšų apskaitą ir išmokėjimą kompensuojamų draudimo įmokų gavėjams. Turinčio tokią atsakomybę pareiškėjo draudimo liudijimų patikrinimo tvarka yra reglamentuota Taisyklių 8 ir 9 punktuose. Pagal Taisyklių 8 punktą (2008-04-21 įsakymo Nr. 3D-227 redakcija), Agentūra, iš pateiktų pažymų apie sudarytus draudimo liudijimus pasirinkusi 1 proc. draudimo liudijimų ir iš <...> draudimo įmonės gavusi pasirinktų draudimo liudijimų ir draudimo įmokų sumokėjimo dokumentų kopijas, patikrina, ar draudimo objektas ir draudžiamasis įvykis atitinka šių taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytas pagalbos gavimo sąlygas ir ar kompensuojama draudimo įmoka apskaičiuota teisingai. Taisyklių 9 punkte (2008-04-21 įsakymo Nr. 3D-227 redakcija) nurodyta, kad draudimo liudijimų atranka ir kompensacijos išmokėjimas pagal 7 punkte nurodytas pažymas vykdomi nuo kito ketvirčio antro mėnesio. Patikrintų po atrankos draudimo liudijimų ir pažymų, pateiktų Agentūrai po šių taisyklių 7 punkte nurodytos datos, apmokėjimas vykdomas su kitą ketvirtį pateiktomis pažymomis. Iš nurodytų Taisyklių normų matyti, kad pareiškėjas gali vykdyti paminėtą kontrolės funkciją tik paminėtos atrankos būdu (kitos nurodytos kontrolės formos Taisyklių nėra nustatytos). Šios atrankos vykdymo tvarka bei jos apimties aspektas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas nurodytos kontrolės funkciją, privalo paisyti atitinkamų Taisyklių reikalavimų ir negali išeiti iš šių reikalavimų ribų. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pripažino, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų turimų draudimo liudijimų patikrinimas buvo vykdomas ne pagal Taisyklių 8 punktą (pareiškėjas nurodė, kad šie draudimo liudijimai nepateko į šiame punkte numatytą atranką), o pagal Žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. raštą Nr. 2D-1194, kuriame pareiškėjui buvo rekomenduota patikrinti visus kitus (pagal paminėtą atranką nepatikrintus) draudimo liudijimus (T 1, b. l. 66). Vertindama šį raštą, kolegija pažymi, kad tai yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kuris nei pagal tokį pobūdį, nei pagal jo formą (raštas pasirašytas ministerijos valstybės sekretoriaus funkcijas atliekančio asmens) negali būti teisės aktu, įpareigojančių pareiškėją atlikti Taisyklių nenumatytus veiksmus. Šis raštas akivaizdžiai neatitinka Taisyklių, todėl jų taikymo požiūriu negali būti pripažintas tinkamu teisiniu pagrindu pareiškėjui pradėti vykdyti papildomus (Taisyklių nenumatytus) patikrinimo veiksmus. Todėl kolegija daro išvadą, kad Taisyklių taikymo požiūriu pareiškėjo pradėtas trečiųjų suinteresuotų asmenų turimų draudimo liudijimų patikrinimas negali būti pripažintas teisėtu veiksmu.

Pasisakydama dėl materialiojo nagrinėjamos bylos aspekto, kolegija pažymi, kad Agentūros vykdyto patikrinimo metu nustatytų neatitikimų Taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytoms sąlygoms (tarp šių sąlygų yra Taisyklių 1 punkte nurodyta nuostata, kad savanorišku draudimu žemės ūkio subjekto turi būti apdrausti jam nuosavybės teise priklausantys gyvūnai) teisinės pasekmės yra numatytos Taisyklių 13 punkte. Pagal šį punktą, Agentūrai nustačius, kad draudžiamasis įvykis ir (ar) draudimo objektas neatitinka šių taisyklių 1 ir 2 punktuose nurodytų sąlygų ir (ar) kompensuojama draudimo įmoka apskaičiuota neteisingai (toliau - pažeidimai):

13.1. pagalbos gavėjams, neturintiems teisės gauti kompensacijos, kompensacija neišmokama, o savivaldybė įspėjama raštu;

13.2. nustačius pažeidimus pirmą ir antrą kartą, draudimo įmonei neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dalis neišmokama ir ji įspėjama raštu;

13.3. nustačius pažeidimą trečią kartą, draudimo įmonei neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dalis neišmokama ir nuo kito ketvirčio šiai draudimo įmonei įmokų kompensavimas nutraukiamas.

Iš nurodytų Taisyklių nuostatų pirmiausia matyti, kad jose kalbama apie kompensacijos mokėjimo galimą nutraukimą, o ne apie galimybę susigrąžinti jau išmokėtą kompensacijos dalį. Antra vertus, iš šių normų matyti, kad ir toks kompensacijos mokėjimo nutraukimas yra galimas, atlikus jose nurodytą atitinkamų įspėjimų procedūrą. Todėl kolegija daro išvadą, kad aptariamas Taisyklių 13 punktas negali būti taikomas nagrinėjamos bylos situacijoje. Iš Taisyklių 14 punkto matyti, kad jame kalbama apie galimybę Agentūrai susigrąžinti sumokėtos draudimo įmokos dalį. Pagal šį punktą, jei įsigaliojęs draudimo liudijimas, pagal kurį Agentūra kompensavo dalį sumokėtos draudimo įmokos, nutraukiamas ir sumokėta draudimo įmoka (jos dalis) pagalbos gavėjui grąžinama, atitinkama kompensacijos dalis privalo būti sugrąžinta į Agentūros sąskaitą ir Agentūrai pateikta Pažyma apie grąžinamas lėšas nutraukus draudimo liudijimus. Tačiau šios teisės normos reguliuojami santykiai yra santykiai tarp Agentūros ir pagalbos gavėjo. Jie yra suponuojami aplinkybių, kad atitinkamas draudimo liudijimas yra nutraukiamas ir Agentūros sumokėta (pervesta draudimo įmokų pavidalu) kompensacijos dalis buvo (yra) grąžinama pagalbos gavėjui, t. y. nagrinėjamai bylai nebūdingomis aplinkybėmis. Todėl ir ši Taisyklių norma negali šioje byloje būti pripažinta teisiniu pagrindu patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo jo (pareiškėjo) nurodytas draudimo įmokų sumas. Taisyklių 18 punkte yra nurodyta bendra, blanketinio pobūdžio norma dėl pagalbos gavėjų ir draudimo įmonių atsakomybės. Pagal šį punktą, pagalbos gavėjai ar draudimo įmonės, kompensuojamas draudimo įmokas gavę neteisėtai, arba asmenys, prisidėję prie neteisėtų kompensuojamų draudimo įmokų gavimo (sąmoningai pateikė ar patvirtino klaidingus duomenis), atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šioje teisės normoje kalbama apie atsakomybę, kuri gali atsirasti dėl tam tikrų teisinio persekiojimo taikymo prasme kaltų asmenų veiksmų. Todėl ši teisės norma negali būti taikoma viešojo administravimo teisiniuose santykiuose.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Taisyklių taikymo požiūriu pareiškėjo skundas negali būti pripažintas pagrįstu ir turėjo būti atmestas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai pritaikė materialinės teisės (Taisyklių) normas, todėl jo priimto sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, naikintina ir atitinkama pareiškėjo skundo (prašymo) dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 143 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 64 860,00 Lt dalį draudimo įmokų kompensacijos pagal uždarosios akcinės bendrovės „Rosideta“ draudimo liudijimą (polisą) GD Nr. 001570, palikti nepakeistą. Kitą sprendimo dalį panaikinti ir pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas