Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-147-197/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-16
Bylos Nr.: 1A-147-197/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-16614-2015-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Laima Garnelienė, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis: A. N.
Civilinis ieškovas: R. P.
Nukentėjusysis: R. P., E. P.
Advokatai: Gintaras Petukauskas

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A- 147-197/2017Proceso Nr.1-01-1-16614-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,gynėjams advokatams Gintarui Petukauskui, Gitanai Šimkutei,nuteistajam A. N.,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 7 (septyniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. N. priteista 936,06 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui.

Iš nuteistojo A. N. priteista 3 730,90 Eur turtinei ir 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai R. P..

Iš nuteistojo A. N. priteista 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai E. P..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. jis, 2015 m. kovo 21 d., apie 21.20 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su T. P., tyčia iš Makarovo konstrukcijos pistoleto Nr. ?B1391 šovė vieną kartą pastarajam į galvą, padarydamas T. P. šautinį galvos sužalojimą, pasireiškusį šūvio įėjimo žaizda kaktos dešinėje pusėje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų bei viršutinių žandikaulių lūžiais su kraujavimu į aplinkinius minkštuosius audinius, galvos smegenų ir smegenėlių sužalojimais, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius, kulkos įstrigimu pakaušio dešinės pusės minkštuose audiniuose-sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, ūminiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko T. P., nepaisant intensyvaus gydymo, 2015 m. kovo 22 d., 19.20 val., RVUL mirė.

Šalies argumentai

Nuteistojo A. N. gynėjas advokatas G. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atskirais netiesioginiais, tarpusavyje nesusijusiais ir vienas kito nepapildančiais įrodymais, o taip pat prielaidomis, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 5 ir 6 dalių reikalavimus, todėl nesutinka su nuosprendžiu, kuris turi būti pakeistas.

Gynėjo manymu teismas negalėjo vadovautis liudytojos Z. N. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie paimti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir net nepradėjus duomenų patikslinimo (LAT nutartys Nr. 2K-350/2013, Nr. 2K-132/2004). Surašius 2015 m. gegužės 8 d. papildomą minėtos liudytojos apklausos protokolą nebuvo užduoti klausimai dėl parodymų keitimo, nebuvo šalinami iškilę prieštaravimai, o tai kelia pagrįstas abejones dėl jos pirminių parodymų paėmimo teisėtumo ir leistinumo. Kelia abejones ir dėl apklaustų pareigūnų M. K., Ž. M., D. O. duotų parodymų, nes jie su Z. N. betarpiškai nebendravo, o apie įvykio aplinkybes sužinojo iš R. P.. Pažymi, kad teisiamajame posėdyje apklausti pareigūnai patvirtino, jog tarnybiniuose pranešimuose ir apklausos protokoluose užfiksuota jų numanymai apie įvykusį įvykį. Tokiais parodymais teismas neturėjo pagrindo remtis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepasisakė ir nevertino tyrėjos O. D. padarytų BPK normų pažeidimų atliekant proceso veiksmus, t. y. tarnybinių pranešimų informaciją perrašė į liudytojų Z. N., M. K., Ž. M., D. O. apklausos protokolus. Advokato teigimu, tai matyti iš apklausos protokolų, nes jie tarpusavyje yra tapatūs. Tokius tyrėjos veiksmus vertina kaip dokumentų klastojimą turint tikslą suklaidinti teismą. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių buvo pažeistos BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 2 ir 3 dalių, 188 straipsnio 4 dalies normos. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duoti pareigūnų parodymai neatitinka įrodymų leistinumo principo reikalavimų, o šį faktą patvirtina pareigūnų apklausų trukmė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tyrėja O. D. įvykio vietoje apklausdama liudytoją Z. N. turėjo galimybę pasinaudoti objektyviomis parodymų fiksavimo priemonėmis, tačiau to nepadarė. Kelia abejones dėl Z. N. apžiūros protokolo imant šūvio pėdsakus, nes jame nėra pažymėtas specialistas ir nėra jo parašo. Kelia versiją, kad tai galėjo padaryti tyrėja O. D. ir taip pažeisti Lietuvos Respublikos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 5-V-266 imperatyvius reikalavimus. Minėta tyrėja neatliko kokybiškos įvykio vietos apžiūros, nes neužfiksuota neva Z. N. ir policijos pareigūnų nurodytos aplinkybės dėl įvykio vietoje buvusių dviejų raktų komplekto nuo seifo, kur buvo ginklas.

Gynėjas taip pat detaliai analizuoja liudytojų Z. N., R. P. ir E. P. parodymus ir atkreipia dėmesį į juose esančius prieštaravimus, bei nurodo, kad visos abejonės turėjo būti vertinamos jo ginamojo naudai (in dubio pro reo) (LAT nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-2696/2013).

Apeliaciniame skunde analizuojami 2015 m. gegužės 27 d. specialisto išvada Nr. 140-(2183)-ISI-3565, specialistų J. P. ir J. M. išvados ir paaiškinimai. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino specialistų išvadų, kurios patvirtina, jog įvykio metu nukentėjusysis T. P. laikė rankose ginklą, liudytoja Z. N. nebuvo kambaryje, kai įvyko įvykis, ir nepaneigia nuteistojo A. N. nurodytos nukentėjusiojo T. P. susižalojimo versijos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nepasisakė ir neįvertino teisiamojo posėdžio metu gautų papildomų rašytinių įrodymų, t. y. Vilniaus apskrities VPK Licencijavimo skyriaus pažymos apie T. P. prašymą įregistruoti šaunamuosius ginklus, Policijos departamento prie VRM atsakymo dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-16614-15 datos ir konkretaus laiko. Šie įrodymai yra svarbūs, nes iš jų matyti, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir pažeidžiant teisės principus buvo 2015 m. kovo 22 d. apklausta liudytoja Z. N.. Tokie parodymai vadovaujantis LAT praktika negali būti pripažinti įrodymais (LAT nutartys Nr. 2K-132/2004, Nr. 2K-350/2013). Pažymi, kad priešingai nė teigia R. P. iš Vilniaus apskrities VPK VTV Licencijavimo skyriaus sprendimų matyti, kad T. P. ne vienerius metus turėjo ginklą ir mokėjo jais naudotis, žinojo saugaus elgesio taisykles, o tai turėjo reikšmingą įtaką priimant sprendimą, tačiau dėl to teismas nepasisakė ir jų nevertino.

Gynėjas nurodo, kad buvo padaryti ir kiti imperatyvių BPK teisės normų pažeidimai. Vienas jų tai, kad prokuroras ignoravo A. N. prašymą dėl akistatos su jo motina, ir nepriėmė sprendimo, todėl buvo užkirsta jo ginamojo teisė skųsti sprendimą. Prokuroras sąmoningai nesiėmė veiksmų, jog liudytoja Z. N. būtų apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o tai suponuoja pagrįstą išvadą, jog nebuvo objektyviai ir išsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas, pažeistos BPK 21 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, 45 straipsnio, 63 straipsnio, 64 straipsnio, 178 straipsnio 2 ir 3 dalių normos.

Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo ginamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kaltės formos. Nurodo, kad teismas neįrodė jo ginamojo kaltės ir nepagrįstai rėmėsi vienintelio specialisto E. V. duotais paaiškinimais dėl dėtuvėje likusio šovinio. Atkreipia dėmesį į tai, jog specialistas E. V. neinformavo, jog tik vizualiai apžiūrint pistoletą neįmanoma identifikuoti ar pistoletas yra užtaisytas. Būtent A. N. išėmęs iš pistoleto dėtuvę ir nematydamas joje šovinio manė ir buvo įsitikinęs, kad pistoletas buvo saugus, todėl perdavė T. P., ir tai buvo jo vienintelė klaida. Gynėjui liko visiškai neaišku kokiu pagrindu ir kuo vadovaujantis teismas nusprendė, kad A. N. įvykio metu negebėjo orientuotis esamoje situacijoje, negalėjo objektyviai vertinti savo veiksmų ir išreiškė norą pademonstruoti savo kaip pareigūno pranašumą? Nesutinka ir su tuo, jog nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, nes ginklo perdavimas kitam asmeniui į rankas faktas – nėra ir negali būti kvalifikuojamas kaip asmens daroma nusikalstama veika. Inkriminuojant asmeniui netiesioginę tyčią turi būti konkrečiai nustatyta asmens daroma ar kėsinamasi daryti veika, uždrausta baudžiamuoju įstatymu, ir veikos darymo motyvas. To teismas neįrodė. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo aktualia LAT praktika dėl BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto (LAT nutartys Nr. 2K-43/2006, Nr. 2K-49/2006, Nr. 2K-554/2006, Nr. 2K-340/2013).

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo sunkų sužalojimą ir mirtį nulėmė būtent nesmurtiniai ir netyčiniai A. N. veiksmai, o nerūpestingumas, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnį. Be to, yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnį ir jo ginamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis atitinka visus įstatymo reikalavimus. A. N. padarė neatsargų nusikaltimą, asmuo (S. P.) pagal pateiktus charakterizuojamus dokumentus gali būti verta teismo pasitikėjimo ir pateikė prašymą perduoti A. N. jos atsakomybėn pagal laidavimą be užstato. A. N. pirmą kartą padarė nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą, yra pagrindas manyti, kad visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, nes turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, dirba, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nebuvo baustas nei administracine, nei baudžiamąja tvarka. A. N. prašo skirti 2 (dviejų) metų laidavimo terminą, t. y. numatyto termino vidurkį.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo gynėjas iš dalies nesutinka su teismo motyvais ir sprendimu priteisti nukentėjusiosioms R. P. ir E. P. po 25 000 Eur neturtinės žalos ir nukentėjusiajai R. P., įvertinus jau atlygintą 3 000 Eur turtinę žalą, priteistos 3 730,90 Eur žalos atlyginimo, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti pakeista. Nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad galimybę nelaimingam atsitikimui įvykti padidino ir paties mirusiojo T. P. elgesys, t. y. nukentėjusysis buvo neblaivus, netinkamai elgėsi su ginklu, nors žinojo visas saugaus elgesio su ginklu taisykles, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo. Įvertinus paminėtas aplinkybes yra akivaizdu, jog prašomos nukentėjusiųjų – civilinių ieškovių ir teismo priteistos sumos dėl neturtinės žalos yra aiškiai per didelės, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Be to, atsižvelgus į nuteistojo realią galimybę atlyginti patirtą neturtinę žalą bei pagal teismų formuojamą praktiką neturtinė žala turi būti mažinama ir nukentėjusiosioms priteistina po 5 000 Eur kiekvienai (LAT nutartys Nr. 2K-470/2006, Nr. 2K-228/2007).

Iš dalies nesutinka ir ginčija teismo priteistą 8 409,11 Eur turtinę žalą nukentėjusiajai R. P.. Pirmosios instancijos teismas nors ir vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu, bet netinkamai vertino ir grindė dalį priteistų sumų. Vilniaus miesto 32 notarų biuro PVM sąskaita faktūra 48,04 Eur buvo pagrįsta tik nukentėjusiosios paaiškinimais, jog buvo tvarkomi vyro paveldėjimo klausimai. Nukentėjusioji grindė, kad gedulingiems pietums išleido 1 530 Eur, tačiau teismas konstatavo, jog iš nukentėjusiosios pateikto kvito nėra aišku kokios paslaugos buvo suteiktos ir nors nukentėjusioji prašė šį čekį atmesti, bet teismas neargumentuodamas priteisiamos sumos iš jo ginamojo priteisė 800 Eur už gedulingus pietus. Nepagrįstai priteista 4 000 Eur už paminklą, nes nukentėjusioji pateikė dokumentus patvirtinančius, jog faktiškai buvo sumokėta 3 100 Eur. Neįvertinta, jog paminklas bus statomas ir naudojamas būtent trijų asmenų kapavietėje, todėl turtinė žala už paminklo pastatymą turi būti dalinama iš trijų, t. y. 3 100 Eur/3 = 1 033,33 Eur. Nesutinka ir su nukentėjusiosios advokatui L. P. priteista 300 Eur suma, nes nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1A-85 patvirtintas rekomendacijos 8.20 punktą, kuriame nustatytas maksimalus įkainis – 0,1 MMA. 2015 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 300 Eur MMA dydis, todėl iš nuteistojo turėjo būti priteista 150 Eur, t. y. 30 Eur * 5 val. = 150 Eur. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais gynėjas prašo mažinti turtinę žalą iki 2 766,19 Eur, įvertinti, jog nukentėjusiajai jau pervesta 3 000 Eur suma atimti priteistą turtinę žalą (3 000 - 2 766,19 = 233,81 Eur), o likutį užskaityti kaip kompensuotą neturtinės žalos dydį, t. y. 5 000 Eur – 233,81 Eur = 4 766,19 Eur.

Šalies argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį – A. N. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį ir vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 2 (dvejiems) metams be užstato. Sumažinti nukentėjusiosioms E. P. ir R. P. priteistą neturtinę žalą iki 5 000 Eur, ir nukentėjusiajai R. P. priteisti 2 766,19 Eur turtinės žalos. Pripažinti, kad A. N. nukentėjusiajai R. P. yra atlyginęs 3 000 Eur, t. y. 2 766,19 Eur turtinės ir 233,81 Eur neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras bei nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. P. – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. gynėjo advokato G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes susijusias su A. N. nusikalstamais veiksmais. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo A. N. kaltė nužudžius T. P. įrodyta, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta tinkama bausmė bei teisingai išspręsti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai. Nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 301, 305 straipsnių reikalavimų.

Apeliantas skunde, be kitų argumentų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 301, 305 straipsnių reikalavimų. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o BPK 305 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai keliami apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Apelianto išdėstyti argumentai dėl minėtų normų pažeidimo yra deklaratyvūs, nes apygardos teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, jame išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės – padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai dėl jų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės skyrimo motyvai. Be to, iš apeliacinio skundo turinio seka, jog minėtų baudžiamojo procesų normų pažeidimą apeliantas sieja su teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis, aptarinėja ir savaip vertina atskirus bylos įrodymus, mano, kad byloje esantys liudytojų parodymai ir kiti įrodymai nepatvirtina jo ginamojo kaltės, išvados dėl A. N. kaltės pagrįstos prielaidomis, o tarp įrodymų yra prieštaravimų, kurių nepašalino bylą nagrinėjęs teismas. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su A. N. kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimais, nepažeidė nurodytų BPK reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad jų pakanka A. N. kaltei pagrįsti. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, nuosprendyje, kaip ir buvo minėta pirmiau, išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo ginamojo kaltę grindė liudytojos nuteistojo motinos Z. N. parodymais, nors nuosprendyje ir pasisakė, kad į šios liudytojos parodymus neatsižvelgia. Gynėjas, ginčydamas minėtos liudytojos parodymus, nurodo, jog jie gauti pažeidžiant BPK normų reikalavimus, nes baudžiamojo proceso veiksmai, ikiteisminio tyrimo duomenų rinkimas buvo atliekamas nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Be to, liudytoja dėl sūnaus veiksmų buvo apklausiama šoko būsenoje, todėl nesuprato išaiškinimo atsisakyti duoti parodymus, negalėjo perskaityti, ką užrašė tyrėja. Iš tiesų nuosprendyje pažymėta, jog teismas tiesiogiai nesiremia pačios Z. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes išlieka abejonės dėl pastarosios supratimo, jog savo parodymais ji kenkia savo sūnui A. N. (kad tinkamai nesuprato jai paaiškintos teisės atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį), tačiau turi teisę ir vertina kitų asmenų parodymus apie įvykio aplinkybes, kurias jie sužinojo būtent bendraudami su Z. N..

Liudytoja Z. N. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu įvykio vietoje parodė (t. 1, b. l. 71), kad jos sūnus nuteistasis A. N. grįžo po medžioklės į namus su sutiktu laiptinėje kaimynu T. P.. Jie abu nuėjo į sūnaus kambarį ir ten išgėrinėjo, išgėrę vieną butelį alkoholio paprašė dar. Ji, pajuokavusi, kad jiems kaip ir jau gana, atnešė dar vieną butelį alkoholio, o apie 21 val. 30 min. išgirdo, kad A. su T. barasi. Ji užėjo į kambarį ir pamatė sūnų A. rakinant (atidarinėjant) seifo duris. Sūnus iš seifo ištraukė pistoletą ir į klausimą „ką tu darai“ nieko neatsakė. T. tuo metu sėdėjo fotelyje prie lango. A. ištrukęs ginklą pridėjo prie T. galvos (kaktos) ir paspaudęs jį iššovė. Po to, kai pamatė kraują, atsisėdo ir pradėjo skambinti į policiją, greitąją pagalbą. Ji paėmė nuo žemės ginklą ir paslėpė jį atgal į seifą, kad A. jo daugiau nepaimtų. Tada atvažiavo policijos pareigūnai ir greitoji pagalba. Prieš apklausiant Z. N. liudytoja jai buvo išaiškintos visos jos teisės, tame tarpe ir numatytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje, ir pareigos (t. 1, b. l. 70). Ji pasirašė šį teisių ir pareigų išaiškinimo protokolą, sutiko duoti parodymus, vėliau apklausos protokole pati parašė, jog perskaitė, surašyta teisingai ir pasirašė. Jos teisių išaiškinimo ir apklausos aplinkybių, liudytoja neginčijo ir apklausiama Lietuvos apeliaciniame teisme, tačiau aiškino, jog ji dėl susijaudinimo nieko nesuprato, neskaitė, kas buvo surašyta protokole ir tokių parodymų nedavė. Vėlesniuose savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 72) bei apklausiama pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 162-164) ji paneigė savo pirmųjų parodymų dalį, jog girdėjo T. ir A. barnį, buvo užėjusi pas juos į kambarį ir matė, kaip sūnus šovė nukentėjusiajam į galvą. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme liudytoja paaiškino, jog jos sūnus su T. nesibarė, nebent garsiai kalbėjo. Ji nematė, kaip A. iš seifo ištraukė pistoletą, nes buvo kitame kambaryje, žiūrėjo filmą, nematė, kaip A. pridėjo ginklą ir šovė. Ji žiūrėjo turkų filmą, jie būna žiauroki, šaudo. Girdėjo kaip pokštelėjo, bet ji iškart nesuprato, galvojo televizorius. Nuėjo į kambarį, A. buvo susiėmęs už galvos, pistoletas gulėjo ant žemės. Seifas buvo atidarytas, raktai seife. Pistoletą padėjo į seifą, seifą užrakino, raktus paėmė ir išėjo. A. iškvietė greitąją, policiją. Dar du šautuvai stovėjo futliare prie sienos. A. ėjo link futliaro, ji jį nunešė į miegamąjį. Tuomet ji nuėjo pas T. žmoną R. ir jai pasakė, kad eitų pažiūrėti kas atsitiko. Ši įėjo ir dar kartą iškvietė pagalbą. Atėjo du policininkai, atvažiavo greitoji. Su policininkais apie įvykį nieko nekalbėjo, jos jie nieko neklausė. Su medicinos darbuotojais nebendravo. Po greitosios atvažiavo kriminalinė policija. Kriminalinės policijos darbuotojai jos taip pat nieko neklausė. Kai A. išvežė, viskas pasibaigė. Kai išvažiavo greitoji, visur fotografavo, darė kratą. Tuo metu jos nieko neklausė. Niekas teisių jai neišaiškino, nežino, ką reiškia išaiškinti teises. Pasirašė, kad teisės jai buvo išaiškintos, nes buvo šoko būsenos.

Apklausiama Lietuvos apeliaciniame teisme ši liudytoja neigė pirmuosius savo parodymus, o taip pat neigė, jog nukentėjusiajai R. P. sakė žodžius „va ką šitas beprotis padarė“ ir jog jai sakė, kad iš A. N. du kartus atėmė raktelius nuo seifo, bet jis ją pastūmė, atėmė ir nušovė T..

Apeliantas taip pat mano, jog pirmieji liudytojos Z. N. parodymai gauti dar ikiteisminio tyrimo pradžios, pažeidžiant parodymų teisėtumo ir leistinumo principą, todėl jais negalima grįsti nuteistojo A. N. kaltės. Iš tiesų liudytoja Z. N. įvykio vietoje 2015 m. kovo 22 d. buvo apklausta nuo 1 val. 20 min. iki 1 val. 59 min., o ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-16614-15 Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – IBPS) užregistruotas 2015 m. kovo 22 d., 2 val. 48 min. (t. 3, b. l. 94). Tačiau byloje yra ir tyrėjos O. D. 2015 m. kovo 22 d. tarnybinis pranešimas, kuriame ji nurodė, jog pradeda ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 12) bei pranešimas apie 2015 m. kovo 22 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl pasikėsinimo nužudyti pagal iš A. N. gautą pranešimą, kad sužalojo žmogų (t. 1, b. l. 1). Taigi, registracija IBPS yra tik įvykusio fakto apie pradėtą ikiteisminį tyrimą konstatavimas, o ne paties ikiteisminio tyrimo pradžia.

BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Iš bylos duomenų matyti, kad Bendrojo pagalbos centro (toliau – Centras) telefonu 2015 m. kovo 21 d. laikotarpiu nuo 18 val. iki 22 val. gauti ir užregistruoti du pranešimai dėl įvykio (duomenys neskelbtini). Minėtų skambučių skaitmeninės garso įrašų kopijos ir Centro informacinės sistemos automatiškai suformuota įvykio ataskaita išsiųstos elektroninio paštu policijai (t. 1, b. l. 126-127). Iš Centro įvykio ataskaitos seka, jog 2015 m. kovo 21 d., 21 val. 18 min., skambino A. N. ir pranešė apie įvykį. Minėtos ataskaitos skiltyje „Papildomi duomenys apie įvykį“ nurodyta: „pranešėjas savigynai panaudojo ginklą. 40 metų vyras galimai mirė. Lauko durys atidarytos“. Analogiška informacija nurodyta ir 2015 m. kovo 24 d. garso įrašų, gautų iš Bendrojo pagalbos centro, apžiūros protokole. Be to, iš jo matyti, jog 21 val. 27 min. buvo gautas ir antras pranešimas dėl to paties įvykio iš moters (t. 1, b. l. 128-129). Tyrimo eigoje nustatyta, jog skambino nukentėjusioji R. P.. Tokiu būdu tyrėja O. D. išvyko tikrinti gauto pranešimo ir atvykusi į įvykio vietą atliko BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus – įvykio vietos apžiūrą, liudytojos Z. N. apklausą. Analogiški reikalavimai išdėstyti ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. I-133 patvirtintose naujos redakcijos „Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ (toliau – Rekomendacijos). Šių Rekomendacijų 59 straipsnyje nurodyta, kad informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas privalo kuo greičiau nuvykti į nurodytą vietą ar pas informaciją suteikusį asmenį arba kitais būdais įsitikinti, ar tokia informacija yra tikra, o 60 straipsnyje nurodyta, kad neatidėliotino informacijos apie galimą nusikalstamą veiką patikrinimo metu ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams draudžiama nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir nepriėmus atitinkamų procesinių sprendimų atlikti veiksmus, kurie savo turiniu atitinka procesinių prievartos priemonių turinį (pvz., veiksmus, kurie savo turiniu atitinka kratą, poėmį ir kt.), išskyrus asmens, kuris buvo užkluptas darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, laikiną sulaikymą. Negali būti atliekamas objektų, nesančių įvykio vietoje, tyrimas, asmens būsto ar tarnybinių patalpų, kurios nėra įvykio vieta, apžiūra. Rekomendacijų 63 straipsnyje nurodyta, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir atliktų proceso veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnas, grįžęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą, atsakingam asmeniui pateikia tarnybinį pranešimą, kuris registruojamas įstaigoje nustatyta tvarka. Pradėtas ikiteisminis tyrimas užregistruojamas ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tyrėja O. D. visus pirminius tyrimo veiksmus, tame tarpe ir liudytojos Z. N. apklausą, atliko nepažeisdama minėtų teisės normų reikalavimų, o grįžusi į policijos komisariatą surašė tarnybinį pranešimą apie tai, kad pradeda ikiteisminį tyrimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1dalį, kaip ir numatyta Rekomendacijose. Mirus T. P. ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Liudytojos Z. N. parodymai užfiksuoti apklausos protokole įvykio vietoje atitinka įrodymų leistinumo ir liečiamumo principus ir jais galima grįsti A. N. kaltę nužudžius T. P.. Nenustatyta jokių kitų pažeidimų susijusių su Z. N. atliktais procesiniais veiksmais ar jos įstatymų garantuotų teisių suvaržymu. Dėl šių priežasčių apelianto teiginys, jog šios liudytojos pirmoji apklausa vyko pažeidžiant proceso nuostatas, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Aptartus pirmuosius liudytojos Z. N. parodymus patvirtina ir kiti netiesioginiai įrodymai – nukentėjusiosios R. P., liudytojų tyrėjos O. D., policijos pareigūnų M. K. (M. K.) , Ž. M., o iš dalies ir liudytojo Ž. Č. parodymai.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. P. parodė kad įvykio dieną apie 9 val. jai paskambino į duris A. N. mama Z. N. ir pasakė, kad kažkas blogai atsitiko su T.. Nuėjus pas juos į butą, A. N. motina parodė į T. (nukentėjusiosios vyrą), kuris sėdėjo fotelyje, galvoje buvo žaizda. Kitame fotelyje sėdėjo A. N.. Ji paklausė, kas įvyko. Z. N. pasakė: „va ką šitas beprotis padarė“. Be to, sakė, kad du kartus iš A. N. atiminėjo raktelius nuo seifo, bet jis ją pastūmė, atėmė ir nušovė T.. Ji paklausė A. ar T. nusišovė, jis atsakė, kad ne, jį nušovė jis, t. y. A. N., bet tai įvyko netyčia. Klausė kur ginklas, A. pasakė, kad ant stalo, bet ant stalo ginklo nebuvo. Tuomet ji išėjo į kitą kambarį, skambino 112, po to išėjo pasitikti greitosios pagalbos. Daugiau klausimų jam neuždavė. A. mama sakė, kad du kartus atiminėjo seifo raktelius. Daro prielaidą, kad T. kažką pasakė, tuomet A. N. pagąsdindamas atstatė pistoletą ir pistoletas iššovė. Kai po įvykio pamatė Z. N., ji stovėjo prie lango, kažkam skambino. Ji buvo rami.

Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, papildomai nurodė, jog ji klausė A. N. „A., ką tu nori tuo pasakyti, kad T. pats nusišovė?“, o A. N. jai atsakė: „ne, R., aš jį nušoviau“. Pasak nukentėjusiosios Z. N. buvo tikrai normalioje būsenoje, ji buvo sąmoninga ir sakė, kad du kartus atėminėjo raktelius nuo seifo, bet nieko negalėjo padaryti, kadangi sūnus ją nustūmė ir viskas. Nukentėjusiajai atėjus į kambarį, Z. N. pirmi žodžiai buvo tokie: „žiūrėk, R., ką šitas beprotis padarė“ ir, kai ji paklausė A. N., ar jis nori pasakyti, kad T. nusišovė, tai A. N. atsakė: „ne, aš jį nušoviau“ ir dar pasakė, kad netyčia. Jis buvo girtas.

Nuteistasis A. N. dėl šių nukentėjusiosios parodymų paaiškino, kad įvykus tam įvykiui jis buvau tokioje būsenoje, jog negali nei patvirtinti, nei paneigti nukentėjusiosios aiškinimų, kad pavartojo tokius žodžius: „nušoviau T.“. Taip galėjo pasakyti dėl to, kad ginklas buvo jo ir dėl to visa kaltė tenka jam.

Liudytoja tyrėja O. D. paaiškino, kad kovo 21 ar 22 d. gavo iškvietimą į įvykio vietą, nes buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Atvykus į įvykio vietą bute jau buvo policijos pareigūnai. Iš bendros informacijos sužinojo, kad buvo šauta žmogui į galvą. Ekipažas lauke nurodė, kad žmogus kuris šovė buvo išvestas. Namuose buvo A. N. mama Z. N.. Pokalbio metu mama pradėjo pasakoti, kad jos sūnus grįžo iš šventės, jis atėjo su kaimynu T. P., neužilgo užėjo Ž. Č.. Visi trys sėdėjo kambaryje, išgėrinėjo. Ž. Č. neužilgo išėjo, o kambaryje liko T. P. ir jos sūnus A. N.. Motina paaiškino, kad kambaryje išgirdo triukšmą, užėjo į kambarį. Sakė, kad T. P. sėdėjo fotelyje, A. ieškojo raktų nuo seifo, priėjęs prie seifo atrakino seifą, ištraukė ginklą, įrėmė ginklą į T. galvą, paklausė „ar tau baisu“. T. atsakė „baik, taip baisu“. Motina sakė, kad išgirdo šūvį. Ji sakė, kad buvo kambaryje, viską matė. Po to motina paėmė ginklą, padėjo į seifą, užrakino seifą. Sakė, prieš tai dar bandė atiminėti raktus iš sūnaus, slėpė, bet jis vis tiek tuos raktus pasiėmė. Kai buvo apžiūrėta įvykio vieta, buvo surinkti ginklai, ginklas gulėjo seife, ginkle buvo įdėta dėtuvė (apkaba). Visa tai apžiūrint dalyvavo specialistai. Jau po to, įvykio vietoje ji apklausė motiną, išaiškino jai teises, nes žinojo, kad A. N. bus įtariamasis byloje. Motinai išaiškino, kad ji gali atsisakyti oficialiai duoti tuos parodymus. Motina sakė, kad nėra čia ką slėpti, buvo kaip buvo. Įvykio vietoje buvo mobilios kuopos pareigūnai ar patruliai, pavardžių neatsimena. Ji išaiškino Z. N. jos teises, mano ji turėjo jas suvokti, nes ji perskaitė, po to dar paaiškino žodžiu. Liudytoja jai pateikė perskaityti teisių išaiškinimo protokolą, ant jo ji pasirašė. Ji ne tik perskaitė protokolą, ji jai išaiškino dar ir žodžiu. Pasekmes išaiškino taip pat. Tuo metu ji manė, kad surinkus pirminę informaciją, apklausus Z. N., apklausa bus išsamesnė nei kitą dieną. Ji viską užprotokolavo. Su N. motina kalbėjo praėjus maždaug valandai po įvykio. Motina pasakojo apie tai ne vieną kartą, gana dažnai tai kartojo. Nebuvo taip, kad sakytų tai viena, tai kita. Motina sakė, kad negirdėjo dėl ko kilo barnis, būdama kitame kambaryje išgirdo triukšmą ir užėjo pas A. į kambarį. Ji aiškino, kad visa tai matė būdama kambaryje. Įvykio vietoje jai teko bendrauti su N., jis nieko nesakė, ji jo neklausinėjo. Kai A. N. buvo suimtas, ji pakvietė Z. N. paimti DNR pavyzdžius, pasiūlė jai atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Tuomet motina pasakė, kad nieko nepasakos, nerodys. Ji pradėjo klausti apie tai ką ji pasakojo, ji pasakė, kad nieko tokio ji nepasakojo. Tai buvo maždaug po dviejų savaičių, po to, kai įtariamasis ir advokatė teisme susipažino su byla. Iš pradžių Z. N. pasakojo jiems apžiūrint įvykio vietą, jie nefiksavo, po to ją apklausė tame pačiame bute. Kai apžiūrinėjo įvykio vietą, buvo emocijų, bet kai Z. N. apklausinėjo, ji buvo nusiraminusi, ramiai viską pasakojo, elgėsi gana ramiai. Apklausinėjo ją kambaryje. Įvykio vietoje surinkta informacija būna daug išsamesnė. Apžiūrint įvykio vietą buvo naudojama video aparatūra, filmavo ekspertai. Nepasinaudojo galimybe užfiksuoti Z. N. parodymų video aparatūra, nes apklausos metu ekspertų jau nebuvo. Telefoną turėjo, bet jis be filmavimo funkcijos. Telefonu nesinaudojo, nes buvo seni tarnybiniai telefonai, neturėjo techninės galimybės juo užfiksuoti parodymus. Ji motinai įteikė protokolą, kurį pastaroji perskaitė, paklausė, ar viskas sutampa, ji pasakė, kad taip ir pasirašė. Pareigūnė pasakė jai, kad pasirašytų, jei viskas teisingai surašyta.

Liudytoja O. D. taip pat paaiškino ir dėl jos atliktų policijos pareigūnų apklausų. Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojų M. K., Ž. M. ir D. O. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausų metu, o jų parodymus kopijuojant ar perrašant. Šį faktą jo manymu patvirtina ir tai, jog liudytojų apklausos truko labai trumpai: atitinkamai 36 min., 10 min. ir 8 min. Liudytoja O. D. parodė, kad policijos pareigūnai buvo apklausiami rašytine forma, juos kvietė pas save į kabinetą. Pareigūnai buvo apklausiami kiekvienas atskirai. Kabinete be jos ir apklausiamo pareigūno daugiau nieko nebuvo. Neatsimena, ar pareigūnai buvo apklausiami tą pačią dieną ir kiek laiko jie buvo apklausiami. Protokolai buvo pildomi iš pareigūnų žodžių. Jų žodžiai buvo labai panašūs. Jie nurodė tą patį, ką jai pasakojo įtariamojo motina. Analogiškas apklausų aplinkybes patvirtino ir policijos pareigūnai M. K., Ž. M. ir D. O..

Liudytojas M. K. dėl atvykimo į įvykio vietą ir dėl vėlesnės jo apklausos parodė, kad gavo iškvietimą, jog yra panaudotas ginklas. Atvažiavus į įvykio vietą, laiptinėje pasitiko nukentėjusioji R. P.. Ji nurodė kur įvyko įvykis. Bute pamatė, kad suteikinėjama medicininė pagalba, ant fotelio sėdėjo A. N.. Pareigūnai jį sulaikė, perdavė kitiems patruliams, kad pristatytų į policijos komisariatą. A. N. motiną ji pasakė, kad vyko išgertuvės, A. N. priėjo prie seifo, ištraukė ginklą, pridėjo prie kaktos žuvusiajam. Motina išgirdo šūvį, pribėgo, atėmė ginklą, uždarė į seifą, paslėpė raktus. Kaip ji teigė, A. N. nuėjo į kitą kambarį, turbūt pasiimti kito ginklo, po to atsisėdo, iškvietė pagalbą. Motina Z. N. buvo strese, kalbėjo neaiškiai. Kai motina pasakojo aplinkybes, kambaryje buvo medicininę pagalbą teikiantys darbuotojai, kolegos tuo metu buvo išvedę sulaikytąjį. Jis apklausos protokolo nesurašinėjo, tiesiog klausė kas nutiko, ji papasakojo paviršutiniškai. Papasakojo, kad A. N. nuėjo, pasiėmė ginklą, pridėjo prie kaktos, paklausė ar baisu. Motina nepasakė, kur ji tiksliai buvo šūvio metu. Iš jos pasakojimo suprato, kad ji buvo tame pačiame bute, gretimame kambaryje. Tos informacijos ji nesuteikė, buvo labai stresuota, verkė. Po įvykio su ja pirmas kalbėjo turbūt jis, gal žmonės, kurie suteikinėjo medicininę pagalbą. Iš motinos pasakojimo suprato, kad ji galbūt galėjo matyti įvykį. Informaciją jis surašė tarnybiniame pranešime. Kartu su juo buvo pareigūnai Ž. M. ir D. O.. Jie išvedė sulaikytąjį į lauką. Su A. N. kalbėti neteko. Kai motina pasakojo aplinkybes, pareigūnės O. D. nebuvo, ji atvažiavo vėliau. Kai motina pasakojo aplinkybes, buvo greitosios pagalbos darbuotojai ir jis. Kai Z. N. pasakojo, A. N. jau buvo išvestas. Šio liudytojo parodymai pilnai atitinka liudytojos O. D. parodymus. Be to, jis su liudytoja Z. N. bendravo pats pirmas ir iš jos išgirdo informaciją apie įvykį bute. Gi, tyrėja O. D. atvyko vėliau ir jai motina pakartojo tą pačią įvykių seką. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie yra analogiški, sutampa tarpusavyje bei su liudytojos Z. N. parodymais duotais įvykio vietoje.

M. K. taip pat parodė, kad jie su kolega Ž. M. rašė tarnybinius pranešimus. Jis pakalbėjo su motina, kuri suteikė pradinę informaciją, tuomet grįžo į tarnybinį automobilį, išvažiavo rašyti tarnybinį pranešimą. Ž. M. tarnybinį pranešimą surašė iš jo pasakojimo. Iš jų reikalaujama rašyti du tarnybinius. Jie negali pasirašyti viename tarnybiniame pranešime abu. Tarnybinius pranešimus spausdino. Apklausos pas tyrėją nepamena. Tikriausiai buvo šioje byloje apklaustas pas tyrėją, nežino, ar buvo apklausti jo kolegos. Ž. M. nėra nuolatinis jo kolega, jie keičiasi. Negali pasakyti, kuris buvo apklaustas pirmas, tikrai nebuvo apklausti visi kartu.

Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas Ž. M.. Ir nors jis negalėjo tiksliai nurodyti, iš kurio asmens – Z. N. ar M. K. girdėjo, kad A. N. iš seifo pasiėmė pistoletą, nutaikė žuvusiajam į galvą, pasakė: „nori aš dabar tave nušausiu“, tada pasigirdo šūvis, tačiau netikėti tokiais jo parodymais nėra pagrindo, nes galutinis šių parodymų šaltinis yra liudytoja Z. N.. Jis taip pat nurodė, jog Z. N. buvo labai rami. Ji lakstė greitai, bet kalbėjo labai ramiai. Dėl jo paties apklausos jis parodė, kad pas tyrėją vyko su kolega D. O.. Kabinete buvo atskirai. Jo apklausa truko 15-20 min. Kai atvyko pas tyrėją, tyrėja protokolą pildė iš jo žodžių. Jam atrodo, kad pirmas buvo apklaustas D. O., po to jis.

Liudytojas policijos pareigūnas D. O. jokių įvykio aplinkybių nenurodė, nes jis daugiau laiko praleido lauke, su vyresnio amžiaus moterimi nebendravo, bute buvo pora minučių.

Liudytojai policijos pareigūnai M. K., Ž. M. ir D. O. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 75-77). Jų parodymai atitinka pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, o apklausų laikas yra pakankamas užfiksuoti duodamus parodymus, nes surašyti apklausų protokolai yra trumpi. Liudytojas M. K., kuris davė išsamiausius, informatyviausius parodymus, buvo apklausiamas net 36 minutes. Taigi, apklausų trukmė nerodo, jog apklausų duomenys buvo nukopijuoti nuo kokių nors kitų dokumentų.

Liudytojo Ž. Č. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme taip pat iš dalies patvirtina liudytojos Z. N. pirmuosius parodymus duotus įvykio vietoje. Nors šis liudytojas įvykio metu jau nebuvo kartu su A. N. ir T. P., tačiau po įvykio jis bendravo su nuteistojo motina Z. N.. Jis paaiškino, kad praėjus po įvykio gal porai dienų jis kalbėjosi su A. N. motina, kuri nieko konkretaus jam nepasakojo, tačiau pasakė, kad nenorėjo duoti raktų nuo seifo, kad ji pagriebė pistoletą, norėjo padėti į seifą. Šios nurodomos aplinkybės sutampa su nukentėjusiosios R. P., liudytojos O. D. parodymais.

Nuteistojo A. N. kaltę tyčia nužudžius T. P. patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai – specialistų išvados bei dėl šių išvadų pirmosios instancijos teisme apklaustų specialistų parodymai, kiti byloje esantys dokumentai. Apygardos teismas pilnai ištyrė šiuos įrodymus ir tinkamai juos įvertino.

Kaip jau buvo minėta, iš Bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaitos matyti, kad apie įvykį pranešė A. N. – skambinimo laikas 2015 m. kovo 21 d., 21 val. 18 min. (t. 1, b. l. 127). Analogiška informacija nurodyta ir 2015 m. kovo 24 d. garso įrašų, gautų iš Centro, apžiūros protokole (t. 1, b. l. 128-129). Šiame protokole užfiksuoti A. N. pasakyti žodžiai: „buvo panaudotas ginklas savigynai“, <...>, „ginklas savigynai. Savigynai buvo panaudotas“. Iš šių žodžių negalima padaryti kategoriškos išvados, jog pats A. N. panaudojo ginklą ir nušovė T. P. gindamasis, nes nuteistasis teigia, kad T. paprašius parodyti pistoletą, jis išėmė iš seifo pistoletą, iš karto išėmė apkabą, pažiūrėjo, ar šovinių nėra, bet nepatikrino pistoleto spynos, o ten buvo įvestas šovinys. Jie pradėjo žaisti, taikytis, rėkauti. T. vienu momentu prisidėjo pistoletą prie kaktos. Abu buvo įsitikinę, kad jis nėra užtaisytas. Kadangi vaizdas nemalonus, jis T. P. paėmė už rankos, pasakė patraukti pistoletą, baigti. Kai paėmė jam už rankų, truktelėjo į save, pasigirdo šūvis. Tačiau, kaip seka iš 2015 m. kovo 23 d. teismo posėdžio protokolo, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą, A. N. pats pripažino, kad buvo toks momentas, kai buvo nutaikęs ginklą į T. (t. 2, b. l. 2-4). Lyginant šiuos įrodymus tarpusavyje, darytina išvada, jog nuteistasis panaudojo ginklą, o ne žuvusysis.

Specialisto išvada Nr. M 390/15(01) nustatyta, kad T. P. mirė 2015 m. kovo 22 d., 19 val. 20 min., Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje nuo kiaurinio šautinio galvos sužalojimo, pasireiškusio šūvio įėjimo žaizda kaktos dešinėje pusėje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų bei viršutinių žandikaulių lūžiais su kraujavimu į aplinkinius minkštuosius audinius (tame tarpe ir veido minkštuose audiniuose), galvos smegenų ir smegenėlių sužalojimais, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio (250 g) ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei į galvos smegenų skilvelius, kulkos įstrigimu pakaušio dešinės pusės minkštuose audiniuose. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, ūminiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu. Sužalojimas padarytas vienu šūviu, iššovus iš artimo atstumo (šūvio kryptis iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, iš priekio į nugarą). Esant tokiems galvos smegenų sužalojimams, po sužalojimų padarymo nukentėjusysis iš karto prarado sąmonę (t. 1, b. l. 41-50). Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas J. P. patvirtino šią išvadą ir papildomai nurodė, kad jis pagal su A. N. parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotus duomenis (t. 1, b. l. 79, t. 2, b. l. 164) pripažįsta, kad šūvio žaizdos kanalo kryptis neprieštarauja toms aplinkybėms, kurias nurodė kaltinamasis. Tokios versijos jis paneigti negali, tačiau paprastai savižudžiai atlieka šūvį į smilkinį, pasmakrę. Tokiu būdu specialisto J. P. parodymai nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo iškeltos versijos. Specialisto išvada ir jo parodymai buvo įvertinti lyginant šiuos duomenis su kitais įrodymais, o ne vien tik specialisto pasakymu, kad paprastai savižudžiai atlieka šūvį į smilkinį, pasmakrę, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde. Apygardos teismas šiuo pagrindu tik atmetė galimos savižudybės versiją.

Nesutiktina ir su apelianto skundo argumento dėl 2015 m. gegužės 21 d. specialisto išvados Nr. 11-679 (15) vertinimo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant T. P. striukės, megztinio, kelnių ir marškinėlių yra šūvio pėdsakų, vienodų su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastoje tūtelėje, didžiausias kiekis šūvio pėdsakų aptiktas ant striukės. Ant A. N. spalvoto megztinio yra didelis kiekis šūvio pėdsakų vienodų su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastoje tūtelėje. Ant A. N. dviejų juodos ir pilkos spalvos megztinių bei marškinėlių yra pavienių šūvio pėdsakų dalelių, vienodų su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastoje tūtelėje. Nuo Z. N. rankų ir plaukų aptiktos pavienės dalelės, vienodos su šūvio pėdsakais įvykio vietoje rastoje tūtelėje (t. 1, b. l. 115-118). Teisiamajame posėdyje specialistas J. M. paaiškino (t. 3, b. l. 97-98), kad ant Z. N. šūvio dalelės galėjo būti atsitiktinės. Jei žmogus turi ginklą, juo naudojasi, šaudo, nuolat turi kontaktą su ginklu, jo aplinka yra užteršta šūvio pėdsakais, todėl jis nežino šūvio pėdsakų kilmės ant Z. N.. Negali pasakyti, ar tie šūvio pėdsakai atsirado tik po šūvio, ar buvo užteršta visa buto aplinka. Ant A. N. rankų, plaukų ir drabužių yra didelis kiekis, ant Z. N. yra pavienės šūvio pėdsakų dalelės. Z. N. nebūtinai buvo toje patalpoje šūvio metu. Dalelės sklaido ore. Ir po pusvalandžio, pravėrus duris, atsiranda skersvėjis, jos gali pakilti. Labiau svarbi yra koncentracija. Jam atrodo, kad keletas dalelių buvo rastos ir ant specialisto pirštinių. Tai įrodymas, kad pats specialistas neatnešė tų dalelių. Teoriškai jų neturėtų būti, tačiau viena kita dalelė atsiranda. Šūvio dalelės labiausiai sklinda kryptimi iš vamzdžio, kita kryptis – iš užrakto. Jei žmogus laiko ginklą dešinėje rankoje, daugiausia tų dalelių nusėda ant dešinės rankos. Laikant ginklą dviem rankomis, daugiausia dalelių nusės ant tos rankos į kurią pusę išmetama tūtelė. Dažniausia tūtelė išmetama į dešinę pusę, bet yra ginklai ir kitokie. Jei nėra judėjimo ore, dalelių išlikimas apie minutę, dvi. Iš pradžių nukrenta pačios sunkiausios dalelės, lengviausios išsilaiko ore ilgiau, iki keleto minučių. Realioje situacijoje tokių sąlygų niekada nebūna, vyksta žmonių judėjimas, atidaromos durys ir panašiai. Švedijos ekspertai net nesiima vertinti kas šovė, kai šūvis įvyksta patalpoje, nes šūvio pėdsakai pasklinda po visą patalpą, nusėda iš karto ant kelių žmonių. Vėliau nustatyti, kas iš jų laikė ginklą jie atsisako. Lauko sąlygomis yra kitokie atstumai, aplinkos švarumas. Nereikėtų aplinkai suteikti pernelyg didelės reikšmės, kadangi nėra griežtų instrukcijų. Vien iš pateiktos išvados negalima pasakyti, koks buvo šūvio mechanizmas, tačiau didžiausias kiekis dalelių aptiktas ant A. N.. Pagal stibio, vario, švino dalelių kiekius galima pasakyti, kad į T. P. pusę dalelės skriejo daugiau iš vamzdžio.

Tokiu būdu, vertinant specialisto J. M. parodymus dėl duotos išvados negalima padaryti kategoriškos išvados dėl liudytojos Z. N. buvimo vietos šūvio metu. Taigi, ši išvada bei minėto specialisto paaiškinimai vertinami lyginant su kitais bylos įrodymais, t. y. jau aukščiau aptartais liudytojų, tame tarpe ir Z. N. dėl jos buvimo kambaryje šūvio metu, parodymais.

2015 m. gegužės 27 d. specialisto išvada Nr.140-(2183)-ISI-3565 (t. 1, b. l. 100-103) nustatyta, kad ant pistoleto kriaunų rasta susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR; ant pistoleto gaiduko ir nuleistuko rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su T. P. genotipu; ant pistoleto apkabos dangtelio rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR; ant pistoleto užrakto rantų rasta ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybę tiriant DNR galima nustatyti tik vieno asmens – vyro. Asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su T. P. genotipu.

Teisiamajame posėdyje specialistė R. J. dėl nerastų A. N. DNR pėdsakų paaiškino, kad gal ir negalima teigti, jog jis nebuvo prisilietęs prie nuleistuko ir gaiduko. Yra žmonių, kad prisilietus prie daikto paliks didelį kiekį DNR, o kiti žmonės mažą kiekį DNR. Gali būti, kad A. N. lietė ginklą, bet paliko labai mažai DNR ir aparatūra negalėjo užfiksuoti jo pėdsakų. Moters DNR nebuvo rasta. Negali atsakyti, kodėl neliko ant pistoleto A. N. pėdsakų, jeigu jis juo ankščiau naudojosi. Turėjo išlikti ir prieš tai pistoletą laikiusio asmens pėdsakai.

Taigi, specialisto išvada Nr.140-(2183)-ISI-3565, kuria nustatyta, kad ant pistoleto gaiduko ir nuleistuko rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su T. P. genotipu (t. 1, b. l. 100-103) nepaneigia aplinkybės, kad A. N. nušovė T. P. teismo nustatytomis aplinkybėmis. Tuo labiau, kad ir liudytojos Z. N. parodymais nustatyta, jog ir ji lietė ginklą: jį paėmė po šūvio, padėjo į seifą, tačiau ant ginklo moters DNR pėdsakų nebuvo rasta.

2015 m. gegužės 15 d. specialisto išvada Nr. 11-678 (15) nustatyta, kad tirti pateiktas pistoletas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro Makarovo konstrukcijos pistoletas Nr. ?B1391, tinkamas šaudyti Tirti pateikta kulka yra šaudmuo ir iššauta iš tirti pateikto pistoleto Nr. ?B1391. Tirti pateikta tūtelė yra šauta tirti pateiktame pistolete Nr. ?B1391 (t. 1, b. l. 109-118).

2016 m. sausio 6 d. specialisto išvada Nr. 11-2591 (15) nustatyta, kad pagal A. N. parodymų patikrinimo vietoje duotus parodymus, kokiomis aplinkybėmis įvyko šūvis, kurio metu buvo sužalotas T. P., pagal tyrimui pateiktą medžiagą negalima dėl tiriamojoje išvados dalyje nurodytų priežasčių, t. y. A. N. duoti parodymai nekonkretūs ir įvykusio šūvio aplinkybių nepaaiškina. Galima tik teigti, kad šūvis iš Makarovo konstrukcijos pistoleto Nr. ?B1391 įvyko nuspaudus jo nuleistuką. Iššovus paskutinį šovinį iš šovinių dėtuvės, Makarovo konstrukcijos pistoleto užraktas po šūvio grįžta į pradinę (priekinę) padėtį nuspaudus užrakto laikiklio svirtelę, o gaidukas lieka atlenktas (užvestas). Iššovus šovinį iš Makarovo konstrukcijos pistoleto šovinio lizdo, neesant pistolete šovinių dėtuvės, užraktas po šūvio grįžta į pradinę (priekinę) padėtį automatiškai, o gaidukas lieka atlenktas (užvestas) (t. 1, b. l. 122-124).

Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas E. V. dėl jo duotų abiejų išvadų paaiškino, kad jis dalyvavo A. N. parodymų patikrinime vietoje metu. Per parodymų patikrinimą pastarasis nedavė kažkokių parodymų, pagal kuriuos galima būtų spręsti ar galėjo įvykti tas šūvis. A. N. pasakė, kad paėmęs ginklą išėmė dėtuvę iš ginklo ir nepatikrinęs lizdo perdavė ginklą T. P.. Po to, kai T. P. įrėmė sau ginklą į kaktą, A. N., bandydamas paimti ginklą iš T. P. sugriebė už ginklo abiem rankom ir įvyko šūvis. Specialisto manymu taip šūvis įvykti neturėtų. A. N. negalėjo nežinoti, kad šovinio lizde buvo šovinys. Po paskutinio šūvio, kurį jis atliko iš to pistoleto, kaip jis sako, nušaudamas bebrą, šovinio lizde liko šovinys. Jis negalėjo šito nežinoti. Dėtuvę išėmus lizde lieka šovinys. Po paskutinio šūvio, pagal jo duotus parodymus, ginklas vėl automatiškai užsitaisė, gaidukas liko užvestoje padėtyje, net jei iš dėtuvės buvo išimti šoviniai. Išėmus dėtuvę šovinio lizde vis tiek turėjo likti šovinys, o gaidukas liko užvestas. Šio pistoleto konstrukcija yra tokia, kad gaidukas yra išorinis ir kai jis yra kovinėje padėtyje, tai vizualiai matosi. Duodamas ginklą A. N. turėjo žinoti, kad duoda ginklą su šoviniu. Pagal ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, po medžioklės iš ginklo turi būti išimti visi šoviniai. Gabenant ginklą į jo laikymo vietą jis turi būti neužtaisytas. A. N. to galėjo ir nepadaryti, bet turėjo matyti, kad gaidukas atlaužtas. Jis galėjo išimti visus šovinius, galėjo šovinių neišiminėti, bet turėjo pastatyti pistoletą į saugiklinę padėtį. Sprendžiant iš jo parodymų, jis laikė ginklą paruoštoje šaudymui būklėje. Specialistas dėl šūvio krypties žino tik tiek, kad buvo pataikyta į galvą, buvo nuspaustas nuleistukas, o kas jį nuspaudė pasakyti negali. Jis išvados aprašomojoje dalyje nurodė, kad nekonkretūs ne tik kaltinamojo A. N. duoti parodymai, bet ir užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytos įvykio aplinkybės. Negali pasakyti ar šūvio metu dėtuvė buvo ginkle, ar išimta. Jei baigiasi šoviniai dėtuvėje, paskutinis neiššautas šovinys lieka vamzdyje. Važinėjanti viršutinė dalis grįžta į priekinę padėtį. Atlikus paskutinį šūvį užraktas lieka galinėje padėtyje. Įstačius kitą dėtuvę ir nuspaudus laikiklį jis vėl užsitaiso. Jis savo išvadas patvirtina. Pistoletas su neužlaužtu gaiduku, esant šoviniui viduje, vienu atveju gali iššauti, kitu atveju negali. Jei pistoletas saugiklinėje padėtyje, tada iššauti negali, jei kovinėje padėtyje – galima atlaužti gaiduką nuspaudžiant nuleistuką. Pagal A. N. parodymus negalima pasakyti ar taip galėjo būti, ar negalėjo. Nuleistuką galėjo nuleisti pats nukentėjusysis.

Nuteistojo A. N. parodymai dėl šių aplinkybių yra nekonkretūs, dviprasmiški. Jis parodė, kad niekada pistoleto nelaikydavo užtaisyto. Apkaba buvo tuščia. Ją išėmė prieš duodant T. pistoletą, padėjo ant stalo. Iki įvykio pistoletas buvo naudotas maždaug prieš savaitę ar dvi, medžioklėje, nušauti žvėrį. Negali pasakyti, kiek šūvių tuo metu panaudojo. Grįžęs, jo įsitikinimu, pistoletą padėjo patikrinęs, kitaip jo nedėdavo. Po paskutinio šūvio vienas šovinys vamzdyje lieka, tada turėtų užstrigti spyna. Mano, kad ginklą buvo patikrinęs miške arba grįžęs, prieš padėdamas. Ten šovinio likti neturėjo. Niekas daugiau negalėjo pasinaudoti seifo raktais. Gali būti, kad tą kartą grįžęs iš medžioklės pilnai nepatikrino ginklo. Teismas, esant tokiems nuteistojo parodymams pagrįstai atmetė jo aiškinimą neva jis išėmęs iš seifo pistoletą išėmė apkabą, pažiūrėjo, kad šovinių nėra (t. 2, b. l. 160-161). Tuo labiau, kad pistoletas įvykio vietoje buvo rastas su apkaba (dėtuve) (t. 1, b. l. 17-31). Duomenų, kad kas nors kitas įdėjo apkabą į ginklą po įvykio teismas neturi. Z. N., kuri po įvykio paėmė pistoletą ir įdėjo į seifą paaiškino, kad nieko nedarė su ginklu įdėjo tiesiai į seifą. Be to, nuteistasis teigia nužudęs T. P. dėl neatsargumo, tačiau įvykio aplinkybes paaiškina taip lyg norėjo sulaikyti T. P., kad pastarasis nenusišautų ginklu: „T. vienu momentu pistoletą prisidėjo sau prie kaktos. Buvome įsitikinę, kad jis nėra užtaisytas. Kadangi vaizdas nemalonus aš jam paėmiau už rankų, truktelėjau į save, pasigirdo šūvis“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju toks A. N. veiksmas – griebimas T. P. už rankų, nėra logiškai paaiškinamas, nes pats ginklas be šovinių nėra pavojingas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų visuma patvirtina, kad A. N. sužalojo T. P. pistoleto šūviu į galvą bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) ir nuo to sužalojimo pastarasis mirė. Surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – liudytojų Z. N., O. D., M. K., Z. M., Ž. Č., nukentėjusiosios R. P. parodymai, o taip pat ir specialistų išvados bei jų parodymai leido apygardos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent A. N. šovė nukentėjusiajam į galvą ir tai padarė ne dėl neatsargumo, o veikdamas netiesiogine tyčia.

Nuteistasis, būdamas neblaivus, pagal savo amžių, išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį – pareigūnas, medžiotojas įremdamas užtaisytą – parengtą šaudymui pistoletą T. P. į galvą galėjo ir turėjo numatyti galimus padarinius ir nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Jis negalėjo nesuvokti, jog naudodamas tokį pavojingą daiktą – ginklą, kai net išėmus apkabą vienas šovinys lieka lizde, keliantį pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, galimai įvykusio menkaverčio konflikto metu, siekdamas pagąsdinti, ar pajuokauti, įremdamas nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą organą – galvą ir iššaudamas, gali nukentėjusiajam padaryti sveikatos sužalojimus, tame tarpe ir tokius, dėl kurių pastarasis gali mirti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kt. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. N. savo veiksmu kėsinosi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido padariniams (mirčiai) atsirasti. Jis buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl ir privalo atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarinius. Tarp A. N. veikos ir atsiradusių padarinių – T. P. mirties yra priežastinis ryšys. Jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos manymu remiantis aukščiau paminėtų įrodymų visuma, jų analize, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir A. N. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

Nuteistajam A. N. paskirta tinkama bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.

Skiriant A. N. bausmę buvo atsižvelgta, kad jis iki šiol nebuvo teistas, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 71-72, 75). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors jis labai nuoširdžiai gailisi dėl atsitikusios nelaimės, pats savanoriškai atlygino didelę dalį turtinės žalos, pripažįsta patį nužudymo faktą, tačiau pasakoja aplinkybes sau naudinga linkme, dalį kaltės perkelia žuvusiajam, kaip neva pats įsirėmė ginklą sau į galvą, net nežino kas paspaudė nuleistuką, jis ar žuvusysis. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 175) ir tai turėjo įtakos nuteistojo elgsenai, o tuo pačiu ir nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas taip padarė pagrįstą išvadą, kad nėra jokių aplinkybių, kurios įgalintų teismą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. Nėra pagrindų, numatytų BK 62 straipsnyje, o taip pat nenustatyta ir jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę įvertino ir kitas bylos aplinkybes. Nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, spontaniškai. Byloje nustatyta, kad nuteistasis su nužudytuoju T. P. buvo draugai nuo vaikystės, santykiai nebuvo priešiški, niekada nebūdavo jokių konfliktų. A. N. buvo ilgametis pareigūnas, kelis kartus skatintas (t. 2, b. l. 15-16), šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisininku (t. 3, b. l. 30), santykiuose su įmonės klientais apibūdinamas kaip sąžiningas, ramaus būdo, netoleruojantis teisės aktų pažeidimų, jis aktyviai dalyvauja medžiotojų klubo „Briedis“ veikloje, užsirekomendavo kaip brandus, išprusęs, objektyvus ir kompetentingas, mokantis tinkamai organizuoti savo ir kitų klubo medžiotojų veiklą, žino visus teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę, jais griežtai vadovaujasi (t. 3, b. l. 31). Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba taip pat labai gerai charakterizuoja A. N., kaip atsakingą, pareigūną, kuris nuolat tobulina savo įgūdžius, domisi naujovėmis, turintis gerą informacinių sistemų, policijos registrų ir posistemių žinias, už nepriekaištingą tarnybą ir gerus darbo rezultatus pareigūnas skatintas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 6). A. N. savanoriškai atlygino 3 000 Eur turtinės žalos (t. 2, b. l. 191), taip pat jis savo noru padengė visą Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (t. 1, b. l. 139). Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, teismas A. N. parinko sankcijoje numatytą minimalią bausmę.

Apygardos teismas priteisė nukentėjusiosioms dukrai E. P. ir žmonai R. P. po 25 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į visus kriterijus numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bylai reikšmingų aplinkybių visumą bei susiformavusią teismų praktiką ir tai išsamiai aptarė nuosprendyje. Nėra jokio pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. P. klausimą, įvertinęs visus pateiktus dokumentus dėl turėtų ryšium su vyro mirtimi išlaidų, pagrįstai konstatavo, kad jai padaryta turtinė žala sudaro 6 730, 90 Eur, o atėmęs A. N. sumokėtus 3 000 Eur priteisė 3 730, 90 Eur. Nustatant žalos dydį buvo įvertinta ir tai, kad kapavietė sutvarkyta trims asmenims, tam išleista pinigų suma – 510 Eur (t. 2, b. l. 176) sumažinta 2/3 ir priteista 170 Eur suma. Paminklas, kaip matyti iš sutarties (t. 2, b. l. 183), pastatytas tik mirusiajam T. P., užsakytas iškalti tik jam skirtas tekstas, todėl nebuvo pagrindo mažinti paminklo pastatymui išleistus 4 000 Eur. Nuosprendyje labai išsamiai ir smulkiai aptartas kiekvienas ieškinio, tame tarpe ir nukentėjusiosios turėtos 300 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, reikalavimas, o taip pat, kodėl jis tenkinamas, mažinamas ar atmetamas. Nesutikti su nuosprendyje teismo išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti patvirtina teisinių paslaugų sutartis Nr. 8-2014, sąskaita už teisines paslaugas Nr. 20-2015 ir 2015 m. balandžio 3 d. pinigų priėmimo kvitas (t. 2, b. l. 185, 187, 188). Teisinių paslaugų suteikimas truko 5,5 val., todėl 300 Eur suma laikoma protinga, pagrįsta.

Taigi, naikinti ar keisti nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. N. gynėjo advokato G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasLaima GarnelienėViktoras Kažys