- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-03
- Bylos Nr.
- P-525-67-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00786-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kalbos inspekcijos prašymą atnaujinti procesą E. O. (E. O.) administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. O. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 3 (toliau – ir Nutarimas) dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91² straipsnio 1 dalyje ir bylą nutraukti.
Nurodė, kad Inspekcijos Nutarimu jam už ATPK 91² straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 450 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ direktorius E. O. neįvykdė Inspekcijos 2010 m. kovo 20 d. nurodymo Nr. 8 ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. nutartimi skundo netenkino, o Nutarimą paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimu E. O. apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. nutartį ir Nutarimą, o bylą E. O. atžvilgiu nutraukė.
Nurodė, jog E. O. atsakomybėn patrauktas už ATPK 91² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už tai, kad neįvykdė Inspekcijos 2010 m. kovo 20 d. nurodymo užtikrinti, kad UAB „Šalčininkų autobusų parkas“ maršrutus nurodančiose lentelėse nebūtų vartojami užrašai nevalstybine kalba. Formuluojant kaltinimą protokole nurodyta, jog E. O. pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Įvertinęs byloje pateiktas nuotraukas, teismas nustatė, kad autobusų maršrutus nurodančiose lentelėse pateikiami užrašai dviem kalbomis: viršuje – lietuvių, apačioje – lenkų kalbomis. Pavadinimas valstybine lietuvių kalba užrašytas akivaizdžiai didesniu šriftu, nei apatinis. Pažymėjo, jog šiuo aspektu yra svarbios ir Įstatymo 18 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis (1 d.). Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba (2 d.). Papildomai atsižvelgęs į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 4 punktų nuostatas, sistemiškai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir galiojantį teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog toks informacijos autobusuose pateikimas nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms. Nurodė, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata taikytina viešiesiems užrašams, tačiau ši sąvoka nei įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, jos turinys nėra išaiškintas. Įvertinęs tai, kad Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu), Įstatymo nuostatas, pabrėžė, jog vienareikšmiškai teigti, kad autobuse pakabinta informacinė maršruto lentelė laikytina viešuoju užrašu, negalima. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. N12-150/2004, Nr. N6-1313/2006, Nr. N7-1148/2004), pabrėžė, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Konstatavo, jog bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas ir institucija netinkamai taikė materialines teisės normas, todėl teismo nutartis ir Nutarimas naikintini ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, nes E. O. veikoje nėra inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).
II.
2011 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Inspekcijos prašymas, kuriuo prašoma atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimą ir priimti naują. Prašymas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, jog Inspekcija kontroliuoja, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Įstatymo, kitų norminių teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. E. O. buvo nubaustas už tai, kad neįvykdė Inspekcijos nurodymo užtikrinti, jog maršrutus nurodančiose lentelėse nebūtų vartojami užrašai nevalstybine kalba. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pateiktą administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, Įstatymo nuostatas ir pabrėžia, jog Įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, o kitomis kalbomis galima pateikti tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus ir jų informacinius užrašus.
2. Teismas nepagrįstai praplėtė Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą (nustatantį, kad jei garsinė ar rašytinė informacija susijusi su užsieniečių aptarnavimu (viešbučiuose, paštuose, bankuose, viešojo maitinimo įstaigose ir kitur), tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų, o informacinių užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba), t. y. teisinį reguliavimą, kuriame konkrečiai nurodyta, kurios kalbos gali būti vartojamos tarptautinio transporto ir turizmo reikmėms.
3. Teismas neįvertino, kad sąvoka „viešieji užrašai“ yra aprobuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo ir pateikta Lietuvos Respublikos terminų banke. Nustatyta, jog viešieji užrašai – bet kokia rašytinė informacija patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje.
4. Teismas rėmėsi taisyklių 2 punktu, kuriame nustatyta, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldybės institucijų leidimu), tačiau neįvertino aplinkybės, kad leidimai vežti keleivius vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais išduodami Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Šiuose leidimuose, be kitų duomenų, turi būti nurodomi maršruto pradžios ir pabaigos punktai (leidimuose įrašyti oficialūs Lietuvos vietovardžiai). Teigia, jog dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo abejoti viešojo užrašo teisiniu pagrįstumu.
5. Pažymi, jog Inspekcija, taikydama galiojančius teisės aktus, taip pat remiasi teismų išaiškinimais bei teismų praktika. Todėl, nusprendus formuoti naują viešojo užrašo teisinį vertinimą, būtina suvienodinti administracinių teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Prašymas netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Pabrėžtina, jog proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis, todėl prašymui dėl proceso atnaujinimo taikomi ABTĮ nustatyti griežti reikalavimai. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Inspekcija pateiktame prašyme atnaujinti procesą aiškiai neįvardino, kokiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais remdamasi prašo atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011. Tačiau prašyme nurodyta, jog Inspekcija, prašydama atnaujinti procesą, vadovaujasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 12 punktu, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju procesą atnaujinti prašoma, nes procesinis teismo sprendimas, Inspekcijos manymu, yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), bei dėl to, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo, teigiant, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, iš esmės daroma nuoroda tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009.
Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (byla Nr. P261-40/2008). Todėl sprendžiant, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta ne tik tai, ar teisės normos nurodytoje ir nagrinėtoje bylose buvo taikomos vienodai, bet ir tai, ar pateiktas teisės normos taikymas ir aiškinimas gali būti vertinamas kaip skirtingas būtent atsižvelgiant į konkrečių bylų faktines aplinkybes, jose kilusių ginčų pobūdį.
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, teismas nagrinėjo bylą pagal Vyriausybės atstovo prašymą įpareigoti atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių pakeisti gatvių pavadinimų lenteles nurodytose gyvenvietėse į atitinkančias Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus. Taigi, nurodytoje byloje ginčas kilo dėl savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų nevykdymo, neužtikrinant, kad gatvių pavadinimų lentelės atitiktų Įstatymo reikalavimus. Byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra administracinio teisės pažeidimo byla, ir joje buvo prašoma panaikinti Inspekcijos Nutarimą, kuriuo E. O. už Inspekcijos nurodymo neįvykdymą skirta 450 Lt bauda.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šios administracinio teisės pažeidimo bylos ir prašyme atnaujinti procesą nurodytos administracinės bylos faktines aplinkybes, sprendžia, jog jos iš esmės skiriasi. Pažymėtina, jog administracinių teisės pažeidimų bylos apskritai yra specifinės kitų administracinių bylų kontekste bylos, kuriose sprendžiamas klausimas dėl asmenų atsakomybės pagal ATPK. Ši administracinių teisės pažeidimų bylų specifika būtent ir lėmė tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutarime, konstatavęs, kad teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Pažymėtina ir tai, jog nurodytos administracinio teisės pažeidimo bylos ir prašyme nurodytos administracinės bylos aplinkybės skyrėsi dar ir tuo, jog pastarojoje buvo nagrinėjamas klausimas dėl valstybinės kalbos vartojimo gatvių pavadinimuose, o administracinio teisės pažeidimo byloje ginčas buvo susijęs su pareiga atitinkamai užrašyti pavadinimus maršrutus nurodančiose lentelėse ant autobusų. Todėl nors administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybinės kalbos vartojimu, nagrinėti klausimai nebuvo tapatūs Inspekcijos nurodytoje administracinių teismų praktikoje nagrinėtiems klausimams. Darytina išvada, jog šiuo atveju byloje nėra pateikta argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
Papildomai pastebėtina, jog, priešingai nei nurodoma prašyme dėl proceso atnaujinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutarime nepadarė išvados, jog ant autobusų esančiose maršrutus žyminčiose lentelėse neturi būti vartojama valstybinė kalba. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju tik konstatavo, kad aktualus teisinis reglamentavimas nėra pakankamai aiškus tam, kad asmuo šiuo konkrečiu atveju būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už Inspekcijos nurodymo nevykdymą.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo buvo remtasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-687/2008, tačiau pastarojoje byloje pateiktas teisės aiškinimas tiesiogiai negali lemti proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tos, kurioje prašoma atnaujinti procesą.
Kaip jau minėta, prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat remiamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. prašoma atnaujinti procesą, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo remdamasis teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, bylos Nr. P8-61/2005, Nr. P438-145/2009, Nr. P63-44/2009). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, remiantis kuriais prieinama prie atitinkamos išvados, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).
Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimo, jame yra motyvuojamoji dalis, o procesinio dokumento turinys rodo, kuo remdamasis teismas padarė atitinkamas išvadas, suformuluotas teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje. Konstatuotina, jog nutarimas yra motyvuotas, jame pateikti teismo išvadas lėmę motyvai, todėl nenustatytas pagrindas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 12 punkte įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai. Inspekcijos prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso pagrindais, todėl jis netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Valstybinės kalbos inspekcijos prašymo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1735/2011.
Nutartis neskundžiama.