Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-346/2005 Teisėjas R. Preikšaitis Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.4.2; 1.2.3.1; 1.2.4.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2005 m. spalio 21 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Kavaliauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai, gynėjai Birutei Strimaitytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo F. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo F. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d. (dėl V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo), ir nubaustas laisvės atėmimu 6 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

F. G. pagal BK 129 str. 1 d. (dėl T. M. nužudymo) išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme.

Iš F. G. priteista 4387,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už V. M. gydymą.

I. M. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio 22 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, priklausančio T. M. ir esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, kilus konfliktui dėl asmeninio nesutarimo išgertuvių metu, tyčia peiliu smogė V. M. vieną kartą į krūtinės sritį, tuo padarydamas V. M. kiaurinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su durtine-pjautine žaizda krūtinkaulio kūno viršutinio trečdalio projekcijoje II-III šonkaulių lygyje, kiaurinį širdiplėvės sužalojimą ir kiaurinį plautinio kamieno sužalojimą perikardo ertmės srityje, sukėlusį širdies tamponadą, kas atitinka nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

F. G. buvo kaltinamas, jog 2003 m. gruodžio 22 d., apie 18²⁰ val., teismo nurodytoje vietoje ir aplinkybėmis kėsinosi nužudyti V. M., tačiau nenužudė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis pabėgo ir jam laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.

F. G. dar buvo kaltinamas, kad 2004 m. kovo 25 d., laikotarpiu nuo 10 iki 20 val., bute (duomenys neskelbtini), ir pakeliui nuo minėto buto iki buto (duomenys neskelbtini) dėl asmeninio nesutarimo metu T. M. sudavė ne mažiau kaip 8 smūgius kumščiais į galvą ir įvairias kūno vietas, dėl to padaryta: kairio dilbio išorinio paviršiaus poodinė kraujosruva ir kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kraujosruva kairio riešo-dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, kraujosruva dešinio peties paviršiuje, kraujosruva krūtinės viršutinio aukšto dešinėje, kraujosruva kairės akies vokų-paakio srityje, poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje. Dėl traumuojančių smūginių poveikių į galvos sritį visumos susidarė galvos smegenų sumušimo-kontuzinis židinys kairio smegenų pusrutulio smilkininėje skiltyje, kliniškai pasireiškęs epilepsijos priepuoliais, nepasiduodančiais medikamentiniam gydymui. Išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, progresuojant kraujavimui kraujas iš smegenų sumušimo židinio pratrūko į smegenų paviršių, dėl to išsivystė sunki smegenų koma, kuri baigėsi T. M. mirtimi 2004 m. balandžio 7 d., 9³¹ val., Klaipėdos miesto ligoninėje.

Teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, kaltininko elgesį įvykio metu ir po jo padarymo, padarė išvadą, kad nenustatyta F. G. turėjus tiesioginę tyčią V. M. nužudyti, todėl jo veiką kvalifikavo pagal atsiradusias pasekmes.

Teismas F. G. išteisino pagal BK 129 str. 1 d. nenustatęs, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta tiesioginių, objektyvių, nenuginčijamų įrodymų, įrodančių, jog F. G. sudavė T. M. 8 smūgius į įvairias kūno vietas. Kaltinimas grindžiamas V. M. parodymais, kad jam mama sakė, jog ją sumušė F. G. Šio liudytojo parodymų nepatvirtina kiti liudytojai. Priešingai, liudytoja N. L., dirbanti Klaipėdos m. ligoninės Nervų ligų skyriuje vyr. gydytoja, parodė, kad T. M. , būdama ligoninėje, nesakė, iš kur sumušimai, neigė traumą. Kaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis.

Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai F. G. veiką perkvalifikavo iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d., remdamasis tik nenuosekliais jo paties parodymais. Juo labiau, jog aiškindamasis V. M. sužalojimo mechanizmą teismas faktiškai nustatė, kad F. G. parodymai yra melagingi. Nustatyta, jog F. G. būdamas girtas pastoviai grasino, kad nužudys V. M. ir T. M., todėl jo tyčia darant minėtą nusikaltimą turėjo būti nustatoma ne iš jo melagingų parodymų, o iš jo veiksmų. Jis dideliu virtuviniu peiliu dūrė V. M. tiesiai į širdį, padarydamas jam kiauryminį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su kiauriniu širdiplėvės sužalojimu. Teisme specialistas G. P. parodė, jog V. M. suduotas stiprus smūgis į krūtinę, į širdiplėvę išsiliejo daugiau kaip 300 ml kraujo. V. M. būtų miręs, jeigu greitoji medicinos pagalba (GMP) būtų atvykusi keliomis minutėmis vėliau. Byloje nėra jokių duomenų, kad F. G. liepė V. M. kviesti GMP ir netrukdė jam išeiti iš buto. Atvirkščiai, peiliu į širdį sužalotas V. M. , žinodamas F. G. ketinimus jį nužudyti ir pastarojo teistumus už dvi žmogžudystes, iš karto per balkoną pabėgo iš buto. F. G. iš pykčio dėl V. M. pabėgimo peiliu perpjovė patalynę, pagalves, sužalojo T. M. ir pabėgo per balkoną nuo policijos darbuotojų. Taigi, nusikaltimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo F. G., todėl jo veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas nužudyti V. M..

Prokuroras taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai F. G. išteisino pagal BK 129 str. 1 d., nors byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad F. G. nužudė T. M. . GMP kvietimo kortelėje, ligos istorijoje Nr. 04/4/1400 įrašyta, jog T. M. sumušė sugyventinis. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusysis V. M., tai sužinojęs iš savo motinos. Pagal eksperto išvadą nėra tikėtina, kad nukentėjusioji sužalojimus patyrė dėl nugriuvimo, atsitrenkimo. Tačiau nuteistasis stengėsi įtikinti, jog T. M. pargriuvo keletą kartų skirtingomis dienomis, nes nežinojo teismo medicinos specialisto išvados, kad T. M. sužalojimai vienodo senumo. Liudytojai tvirtina iš pačios T. M. sužinoję, jog ją sumušė F. G. Jis bylos ikiteisminio tyrimo ir teismo metu stengėsi klaidinti, kiekvieną kartą apklausiamas pateikdavo vis kitokius parodymus dėl T. M. patirtų sužalojimų mechanizmo. Nenuoseklūs parodymai aiškiai įrodo, kad jis meluoja, stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti liudytojai D. M. , W. M. , W. M., N. K., J. B. Prokuroro nuomone, be šių asmenų apklausos teismas negalėjo priimti objektyvaus sprendimo dėl F. G. išteisinimo. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, o teismas tokių galimybių neišnaudojo. Todėl neįvertinęs surinktų ir teisme išnagrinėtų įrodymų visumos, nepaneigęs byloje surinktų kaltinančių įrodymų, teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, faktiškai remdamasis tik nekritiškai įvertintais F. G. parodymais.

Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 303 str. 6 d. numato, jog jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas, vadovaujantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Nuosprendyje ši aplinkybė nepaminėta.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau mažesne apimtimi, negu prašo prokuroras, o nuteistojo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes dėl T. M. nužudymo, o vertindamas įrodymus, susijusius su šia nusikalstama veika, pažeidė BPK 20 str. reikalavimus bei prasmę. Dėl to teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis šioje dalyje nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo

Prokuroro apeliacinio skundo dalis, vertinant nuosprendžio motyvus dėl F. G. nusikalstamos veikos, sunkiai sutrikdžius V. M. sveikatą, yra nepagrįsta.

Teismas teisingai nustatė, kad girtaujant virtuvėje kilo buitinis konfliktas. Nuteistasis peiliu dūrė V. M. į krūtinės sritį, padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą, tačiau pagal bylos aplinkybes vien to nepakanka teigti buvus tiesioginę apibrėžtą tyčią jį nužudyti. Tai nustatyta ne tik iš F. G. parodymų, kurie išdėstyti I instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami, bet ir iš kitų bylos aplinkybių.

Prokuroras teigia, jog girtas nuteistasis nuolat grasino nukentėjusįjį bei jo motiną nužudyti, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie grasinimai buvo realūs.

T. M. keletą metų gyveno su F. G. jo sesers bute, nors jo bijodama to nebūtų dariusi, kadangi turėjo savo butą, darbą, pajamas ir nuo jo nebuvo priklausoma.

V. M. I instancijos teisme parodė iš mamos girdėjęs, jog F. G. grasinosi jį nužudyti, tačiau šis jam pačiam to nesakė, ir jis jo nebijojo. Tai rodo, kad nukentėjusysis tokių netiesioginių grasinimų nelaikė rimtais. Jų trijų bendras girtavimas 2003-12-22 tą taip pat patvirtina.

Nustatyta, jog buitinis peilis, pasak nukentėjusiojo, skirtas bulvėms skusti (t. 1 b. l. 18), virtuvėje ant stalo buvo atsitiktinai. Nukentėjusysis parodė, kad F. G. tuo peiliu taisė anksčiau V. M. padovanotą laikrodį. Tiesa, peiliu pataikyta į gyvybiškai svarbią sritį, tačiau tam nebuvo ruošiamasi, todėl abipusio konflikto metu abiem asmenims stovint, smūgis galėjo tekti į bet kurią kūno vietą.

Priešingai, negu apeliaciniame skunde teigia prokuroras, byloje nėra duomenų, rodančių, jog V. M. buvo trukdoma išeiti iš buto ieškoti pagalbos, todėl jis sužalotas pabėgo per balkoną.

Pats nukentėjusysis paaiškino, kad būtent tokiu būdu – per balkoną – jie su F. G. pateko į butą, ,,taške” nusipirkę naminės degtinės, kadangi mama buvo ,,atsijungusi” nuo išgerto raugalo ir neatidarė durų, o V. M. raktą buvo palikęs kitų kelnių kišenėje. Taigi, dėl šios priežasties, o ne gelbėjantis nuo nuteistojo, po sužalojimo V. M. tuo pačiu keliu nubėgo pas kaimynus kviestis pagalbos. Ikiteisminio tyrimo metu šią aplinkybę jis detalizavo: per buto duris nebėgo, nes rakto neturėjo ir būtų tekę ilgai jo ieškoti (t. 1 b. l. 185-187).

Nėra pagrindo teigti, jog F. G. nebaigė nusikaltimo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Jis sudavė tik vieną smūgį, ir niekas netrukdė jo pakartoti. V. M. kraujyje rasta 3,80 promilių etilo alkoholio, o tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Tokios būklės jis nebuvo kliūtis tęsti prieš jį smurtą, kol nepasišalino, tačiau nuteistasis to nedarė.

Byloje nenustatyta, kodėl V. M. iš buto pasišalinus nuteistasis sužalojo T. M. ir sugadino patalynę. Apeliacinio skundo motyvas, kad F. G. tai padarė iš pykčio dėl V. M. pabėgimo, tėra jokiais duomenimis nepagrįsta prokuroro prielaida.

Taip pat nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinis skundas, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteistas.

Priešingai, negu nurodo apeliantas, jo kaltę įrodo ne tik V. M. parodymai, bet ir objektyvūs duomenys.

Nukentėjusysis V. M. paaiškino, kodėl jis pirmoje apklausoje teigė peiliu susižalojęs pats griūdamas, o vėliau nuosekliai parodė tai padarius F. G. : kaltininkui atleisti prašė motina, gyvenusi kartu su sugyventiniu, ir pastarojo sesuo. Tik žuvus motinai, jis pasakė tiesą apie įvykį.

Aplinkybę, kad V. M. sužalojo F. G., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino iš nukentėjusiojo tai sužinojęs liudytojas D. M., kurio parodymai sutinkamai su BPK 276 str. 1 d. 1 p. nuostatomis apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nusikaltimas padarytas tiesioginės neapibrėžtos tyčios forma, kadangi F. G. neturėjo tikslo ir motyvo nužudyti V. M. , kilusio konflikto metu jį tenkino bet kokie padariniai.

Tai, jog F. G. anksčiau teistas už nužudymą, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ir darant šį nusikaltimą jis turėjo tokį tikslą. Svarstant veikos kvalifikavimo klausimą, vertinamos konkrečios bylos aplinkybės.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. 2685 matyti (t. 1 b. l. 36-37), jog V. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 6 p. 3 d. nuostatomis jo veika teisingai kvalifikuota pagal atsiradusius padarinius, t. y. pagal BK 135 str. 1 dalį.

Dėl T. M. nužudymo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad F. G. tyčia nužudė T. M., o būtent:

2004 m. kovo 25 d., laikotarpiu nuo 10 iki 18 val., Klaipėdos m., tiksliai nenustatytoje vietoje, konflikto dėl asmeninio nesutarimo metu T. M. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 2 smūgius į galvą, padarydamas kraujosruvą kairės akies vokų ir paakio srityje bei poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje. Dėl traumuojančių smūginių poveikių į galvos sritį visumos susidarė galvos smegenų sumušimo-kontuzinis židinys kairio smegenų pusrutulio smilkininėje skiltyje, kliniškai pasireiškęs epilepsijos priepuoliais, nepasiduodančiais medikamentiniam gydymui. Išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, progresuojant kraujavimui, kraujas iš smegenų sumušimo židinio pratrūko į smegenų paviršių, dėl to išsivystė sunki smegenų koma, kuri baigėsi T. M. mirtimi 2004 m. balandžio 7 d., 9³¹ val., Klaipėdos miesto ligoninėje.

Tikslūs nusikalstamos veikos laikas ir vieta nenustatyti, nes, pagal liudytojos W. M. parodymus, smurtas prieš T. M. panaudotas girtaujant, tačiau nėra patikimų duomenų, kur ir kada konkrečiai tai vyko. Laiko intervalas, lyginant su kaltinamuoju aktu, sutrumpintas, atsižvelgus į nukentėjusiojo V. M. parodymus.

I instancijos teismas, išteisindamas F. G. dėl T. M. nužudymo, motyvavo, jog nenustatyta tiesioginių, objektyvių, nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, o kaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkto 1 dalyje iš tiesų konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau to paties punkto 2 dalyje nurodyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo motyvu, jog I instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių.

Teismas teisingai nurodė, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog T. M. sumušė F. G., dėl ko ši mirė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese.

Be to, šioje byloje tikslinga remtis įrodymų skirstymu į pirminius, kai tiriamą faktą perdavęs asmuo tiesiogiai jį suvokė savo jutimo organais arba egzistuoja tiesioginis įvykio atspindys materialiuose objektuose, ir išvestinius, gautus iš kito šaltinio, pvz. parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų. Pirminiam šaltiniui nebeegzistuojant (šiuo atveju – T. M. mirus), būtina panaudoti išvestinius įrodymus. Įstatymas nė vienai iš šių įrodymų grupių neteikia pirmenybės.

Teismas visiškai nepasisakė dėl išteisintojo nenuoseklių parodymų, nemotyvavo, kodėl netiki nukentėjusiojo V. M. parodymais, liudytojos N. L. parodymų nevertino kitų įrodymų kontekste, tinkamai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių.

I instancijos teisme F. G. parodė, kad 2004 m. kovo 25-26 d. jis matė T. M. tik dirbančią darbo vietoje, vakare su ja nebuvo ir jos nemušė. Tačiau šie parodymai dėl kontaktų su T. M. prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.

2004-04-21 jau pirmoje apklausoje po T. M. mirties (t. 2 b. l. 109-116) dalyvaujant gynėjui F. G. parodė, jog 2004-03-25 ryte, apie 8 val., atėjo padėti T. M. dirbti, kartu gatvėje prie kiosko išgėrė alaus, po to kartu nuėjo į turgų, nusipirko bulvių, burokėlių ir po 17 val. palydėjo ją iki namų, tačiau neužėjo, bet grįžo nakvoti į savo namus pas seserį. Tada jokių sužalojimų jos veide nesimatė. 2004-03-26 ryte nupirko butelį alaus ir vėl nuėjo į Tamaros darbo vietą, ten abu jį išgėrė. T. M. pasakė nuo vakar dienos namie turinti butelį vyno. Apie 11 val. abu parėjo į jos namus, ten rado V. M., dviese su ja išgėrė vyną, ir jis išėjo. Begeriant į virtuvę buvo įėjęs sūnus ir klausė motinos, kas yra jos veidui, o ši atsakė, jog ,,švartavosi”, t. y. griuvo. F. G. matė ties kaire jos akimi paraudusį skruostikaulį, bet nebuvo nei mėlynės, nei patinimo. Į namus jis išėjo apie 18 valandą. 2004-03-27 anksti ryte atėjo V. M. ir pasakė, kad mamą dėl epilepsijos išvežė į ligoninę. Ligoninėje jis ją lankė ir 2004-03-30 nugirdo seselę sakant bendradarbei, jog T. M. buvo nukritusi vonioje. Pastaroji tai jam patvirtino. Ligoninėje buvo išryškėjusi mėlynė Tamaros paakyje. Apie jos epilepsijos priepuolius žinojo daug kas: sūnus V. M. , F. G. , jo sesuo. Jis negali paaiškinti, iš kur ant T. M. kūno sumušimo žymės. 2004 m. kovo 24-26 dienomis jam matant Tamara niekur negriuvo, ir apie tai jis niekam negalėjo pasakyti.

2004-04-23 teisme skiriant F. G. suėmimą (t. 2 b. l. 124-125) jis parodė, kad 2004-03-25 padėjo T. M. iš turgaus parnešti pirkinius ir po to išėjo. Kitą dieną 16 val. nuėjo pas V. M. , šis pasiūlė vyno. Po to V. M. susipyko su motina. Ji buvo kambaryje be mėlynių. F. G. su ja pakalbėjo ir išėjo. Kitą dieną sužinojo, jog Tamara ligoninėje, ten ją aplankė, pamatė mėlynes paakyje ir ant rankos.

2004-11-09 kitoje apklausoje (t. 2 b. l. 117-121) F. G. papildė, kad lankant T. M. ligoninėje ji pasisakė ligoninės vonioje nualpusi. Vonia yra vienoje patalpoje su tualetu. Jai vienai neleido maudytis, todėl jis mano, jog ji ėjo į tualetą. Dėl nukritimo jokių žymių nesimatė. Jis nežinojo, kad ji būtų pargriuvusi namuose, ir apie tai negalėjo niekam sakyti. Pas T. M. į namus jis atėjo 2004-03-26, apie 16 val., o iki tol dvi dienas ten nebuvo. Ant jos veido, rankų jokių mėlynių, žymių nebuvo. Atėjus ji parodė pilną, bet atkimštą butelį vyno, kurį jie išgėrė, ir apie 16³⁰ val. jis išėjo namo. Kitą rytą sužinojo, jog ji ligoninėje, ten pastebėjo jos paakyje, ant rankos mėlynes. Ligoninėje ji tyliai pasakė (kovo 27 d., šeštadienį), kad ,,švartavosi”. Kai 2004-03-31 Tamara grįžo iš ligoninės, mėlynių jau beveik nebuvo.

2004-12-08 akistatos su V. M. metu (t. 2 b. l. 4-7) F. G. parodė, jog 2004-03-25 jis T. M. vedė nuo darbo link jos namų ir prie mokyklos stadiono paliko toliau eiti vieną, nes jam reikėjo važiuoti į SODRĄ. Tuo metu ji nebuvo sumušta.

Tą pačią dieną po akistatos vėl apklaustas (t. 2 b. l. 199-201) F. G. teigė žinąs, kad 2004-03-26 T. M. girtavo turguje. Be to, iš pažįstamos Birutės sužinojo, jog tos dienos rytą Tamara jos name nukrito nuo laiptų. Tą dieną po rytinio darbo jis nuėjo pas Tamarą į namus, nes ši sakė turinti vyno. Mėlynes ant jos kūno pamatė tik ligoninėje.

Beje, I instancijos teisme apklausta liudytoja B. I., kuri yra F. G. kaimynė, patvirtino aplinkybę, kad T. M. yra nukritusi nuo jos namo laiptų 2004 m. kovo ar balandžio mėnesį, tačiau pati liudytoja to nesiejo su konkrečia diena, o objektyvūs medicinos duomenys įrodo, jog trauma, sukėlusi T. M. mirtį, atsirado ne dėl kritimo, bet nuo smūgio. Taigi, liudytojos nurodytas T. M. kritimas nenustatytą dieną nepatvirtina F. G. nekaltumo.

Iš išdėstytų F. G. parodymų matyti, kad jo aiškinimai dėl jo ir T. M. bendravimo aplinkybių 2004 m. kovo 25-26 d., mėlynės atsiradimo M. M. paakyje, jos kritimų esmingai skiriasi.

Negalima neatkreipti dėmesio į 2004-11-09 F. G. parodymus, jog 2004-03-27 jis iš pačios T. M. sužinojęs, kad ji ligoninėje parkrito (kitų parodymų variantas – tai nugirdo iš seselės). Byloje esančios gydymo stacionare istorijos Nr. 04/4/1400 kopijos duomenys (t. 1 b. l. 133-145) įrodo, jog tą dieną nukentėjusioji nekalbėjo, buvo silpna, dezorientuota, jai paskirtas gulimas režimas, įvestas šlapimo kateteris, todėl ji negalėjo eiti į vonią ar tualetą, parkristi ir apie tai pasakyti atėjusiam aplankyti F. G. Aplinkybę, jog T. M. nesikėlė iš lovos ir ligoninėje negalėjo parkristi, I instancijos teisme parodė liudytojos L. G. , N. L.

Be to, F. G. teigė mėlynę T. M. paakyje pamatęs tik ligoninėje, tačiau I instancijos teisme liudytoja S. K., atvykusi į namus su GMP brigada, parodė, kad ligonė buvo stipriai sumušta, veide mėlynė, sūnus pasakė, jog motiną sumušė sugyventinis. Jau guldant į ligoninę T. M. veide buvus didelę mėlynę teisme parodė ir liudytoja L. G. .

Taigi, aptarti F. G. parodymai nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų asmenų parodymais.

Nukentėjusysis V. M. ikiteisminio tyrimo metu 2004-04-07, motinos mirties dieną, trumpai parodė (t. 1 b. l. 175-176), kad kai 2004 m. kovo 26 ar 27 d. (pagal F. G. tai buvo kovo 26 d.) mama su F. G. gėrė namuose, jai jau buvo mėlynė po akimi, kurią ji gavo prieš parą. Klausiama mama paaiškino, jog buvo nukritusi, tai patvirtino ir F. G.

2004-04-19 nukentėjusysis V. M. davė išsamius parodymus (t. 1 b. l. 177-184), iš kurių matyti, jog 2004-03-25 pavakary jis užėjo pas F. G., nes buvo susitaręs su motina ten susitikti. Jos nerado, o F. G. paaiškino ją girtą išvedęs namo, pakeliui ji dar pargriuvusi. Grįžęs namo motiną rado miegančią. Apie 20 val. jai prabudus pamatė, kad jos viena akis stipriai užtinusi. Į klausimą, kas atsitiko, paaiškino, jog ją sumušė Fedia (Gomoliakov) ir jam to neatleisianti. 2004-03-26 motina iš darbo grįžo apie 10 val. viena, po pietų vėl išėjo į darbą. Tuo metu V. M. miegojo, o apie 16-17 val. prabudęs pamatė motiną su F. G. virtuvėje geriančius vyną. Buvo panašu, kad jie bandė susitaikyti dėl sumušimo. V. F. išėjo, motina nuėjo miegoti, o nuo vidurnakčio jai prasidėjo priepuoliai, po trečio jis iškvietė GMP, ją išvežė į ligoninę. V. M. ir anksčiau matydavo motinos sumušimo žymes, suprato, kad ją mušė F. G., tačiau ši sakydavo pargriuvusi.

2004-04-23 apklausoje V. M. patvirtino, jog 2004-03-26 motina namuose nebuvo nugriuvusi (t. 1 b. l. 185-187).

Panašius į aptartus parodymus V. M. davė 2004-12-01 (t. 1 b. l. 192-200), o taip pat jau minėtos akistatos su F. G. metu.

Apklausiamas 2004-12-08 V. M. patvirtino (t. 2 b. l. 3), jog 2004-03-24 motina buvo visiškai sveika.

I instancijos teisme nukentėjusiojo V. M. parodymai nesikeitė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. M. nuosekliais parodymais, kad iš motinos sužinojo, jog mėlynė paakyje atsirado ne nukritus, o 2004-03-25 ją sumušus F. G. .

Beje, minėtos akistatos su V. M. metu pats F. G. pripažino mušdavęs savo sugyventinę.

Sugretinus F. G. ir V. M. parodymus matyti, kad kai kurios jų nurodytos aplinkybės apie įvykius 2004-03-25 nuosekliai papildo vienos kitas: F. G. ne kartą teigė tą dieną po 17 valandos T. M. palydėjęs iki namų, tačiau jokių sužalojimų jos veide nematęs; V. M. nurodė pavakary grįžęs namo motiną radęs miegančią, o apie 20 val. jai prabudus pamatė stipriai užtinusią vieną akį.

Tai leidžia teigti, jog F. G. sako netiesą, nematęs sužalojimų T. M. veide. Antra vertus, niekas kitas be jo negalėjo tų sužalojimų padaryti, kadangi, pagal jo paties parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo kartu iki pat jos palydėjimo namo, o jam matant Tamara niekur negriuvo.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 61-65) ir apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja W. M. parodė, kad 2004 m. kovo mėn. (tiesa, apeliacinės instancijos teisme ji nebeprisiminė tikslesnio laiko, jį apibūdinusi fraze ,,jau sniegas tirpo”), prieš baigiantis darbo sutarčiai (ji baigėsi balandžio 1 d.), sutiko T. M. jos darbo bare su didžiule mėlyne kairiame paakyje, kurią ji bandė paslėpti, ant akies traukdama beretę. Į klausimą, kas ją sužalojo, ši pasiguodė, jog sugyventinis Fiodoras geriant tiesiog įsiuto ir smogė. Tada liudytoja sužinojo, kad randas ant T. M. veido – irgi jo darbas, tai atsitiko tada, kai jos sūnui įdūrė peiliu. T. M. išsikalbėjo, sakė eisianti namo į Kauno gatvę, virsianti burokėlių sriubą.

Pastaroji aplinkybė dėl sriubos virimo, ją sugretinus su paties F. G. parodymais, kad jis padėjo T. M. iš turgaus parnešti bulves ir burokėlius 2004-03-25, o iki jų susitikimo tą dieną ji dar nebuvo sumušta, su darbo sutarties artėjančia pabaiga (2004-04-01) bei jau aptartų liudytojų matyta didžiule hematoma po kairiąja akimi, leidžia daryti išvadą, jog liudytoja W. M. matė T. M. 2004-03-26, nes po to naktį ją paguldė į ligoninę, o netrukus baigėsi darbo sutartis.

Liudytojos W. M. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes ji iki aptariamo pokalbio su T. M. nežinojo apie F. G. ir neturi pagrindo bei motyvų jo apkalbėti.

Be to, šiuose parodymuose nurodytos aplinkybės pagal laiką sutampa su kitų jau aptartų įrodymų šaltinių duomenimis apie T. M. veido sužalojimo aplinkybes ir kilmę: nukentėjusysis V. M. teigė tiesiogiai iš motinos sužinojęs, kad ją sumušė F. G.; kaip liudytojos apklaustos gydytojos S. K. ir N. L. tvirtino T. M. buvus smūgio, o ne kritimo hematomą; kritimo ligoninėje galimybę paneigė liudytoja L. G., o namuose – nukentėjusysis V. M. .

I instancijos teismas F. G. išteisinimą argumentavo liudytojos N. L. parodymais, jog ligoninėje T. M. jai nesakė, iš kur atsirado sumušimai, ir neigė traumą.

Šiam nuosprendžio argumentui prieštarauja jau aptarti bei kiti bylos duomenys, o tai, kad ligonė gydytojai nepasakė tikrosios traumos priežasties, neįrodo traumos nebuvus, juo labiau, jog pati gydytoja teigė supratusi hematomą galvoje buvus nuo smūgio, o ne kritimo.

Apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs teismo medicinos ekspertas V. A. medicininiais argumentais paneigė, jog T. M. galėjo galvos traumą patirti nugriuvusi ir pati susižalojusi, įrodė, kad jai nustatyta epilepsija buvo trauminės kilmės, ir patvirtino teismo medicinos tyrimo akto Nr. M 309/04 (03) išvadą (t. 1 b. l. 98-102), jog T. M. mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos, kurios metu buvo sumuštos galvos smegenys, išsiliejo kraujas smegenų pusrutulyje, po kietuoju galvos smegenų dangalu; į galvos sritį suduoti ne mažiau kaip du smūgiai, sužalojimai yra vienodo senumo.

I instancijos teisme apklausta liudytoja A. Č. parodė, kad T. M. buvo gaila F. G. , todėl ši nieko nenorėjo ant jo sakyti. Tą patį parodė nukentėjusysis V. M. . Tuo paaiškinama, kodėl ne kartą anksčiau sumušta T. M. vis tiek su juo gyveno ir net prašė sūnaus nepasakyti policijos pareigūnams, kad jį patį F. G. buvo perdūręs peiliu.

Taigi, išdėstytų įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia paneigti išteisintojo F. G. parodymus, jog 2004-03-25 jis nenaudojo smurto prieš T. M., ir tvirtinti, kad jos mirtį 2004-04-07 sukėlė jo kalti veiksmai.

Jau aptartame teismo medicinos tyrimo akte Nr. M 309/04 (03) nurodyta, jog T. M. patyrė sužalojimus ne mažiau kaip 8 traumuojančių poveikių pasekmėje.

Teisėjų kolegija įvertina įrodymų visumą ir konstatuoja, kad pagal bylos aplinkybes negalima paneigti, jog dalis sužalojimų (išskyrus padarytus galvoje) galėjo atsirasti dėl nugriuvimo ar atsitrenkimo į kietus bukus daiktus. Teismo medicinos tyrimas atliktas, nežinant visų bylos aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos nesaisto tokią tikimybę atmetantis tyrimo išvados 7 punktas.

Sutinkamai su bendruoju baudžiamosios teisės principu, kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltininko naudai. Dėl to F. G. inkriminuojami tik ne mažiau kaip du smūgiai: į kairės akies vokų ir paakio sritį bei kairio smilkinio sritį. Abiejų šių smūgių pasekmė buvo didelė hematoma prie kairės akies, kurios buvimą patvirtino nukentėjusysis, liudytojai ir teismo medicinos tyrimo aktas.

F. G. veika atitinka BK 129 str. 1 d. dispoziciją. Jis veikė netiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl smūgių į galvą T. M. gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.). Tai, jog nukentėjusioji mirė ne iš karto, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kadangi tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Dėl bausmės

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis neišnykus teistumui tarpusavio konfliktų metu tyčia padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas yra sunkus, o kitas – labai sunkus. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikęs paskutinę bausmę jis stengėsi įsidarbinti, bet darbovietėse išbūdavo neilgai. Pagal bylos duomenis, paskutinėje įmonėje dirba apie vienerius metus.

Skirdamas bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą V. M., I instancijos teismas nenustatė F. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o apsvaigimą nuo alkoholio veikos padarymo metu pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jam paskirta didesnė, negu vidutinė laisvės atėmimo bausmė yra tinkama.

Skirdama bausmę už T. M. nužudymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama F. G. prieštaringą asmenybę, atsižvelgia ne tik į jo ankstesnius teistumus už sunkius nusikaltimus, bet ir į aplinkybę, jog būdamas laisvėje jis stengėsi dirbti, o atleistas greitai susirasdavo kitą darbą. Tai rodo nuteistojo pastangas keisti savo gyvenimą, tačiau jas griovė ūmus būdas ir polinkis girtauti. Byloje nėra duomenų, kad jis baustas administracinėmis nuobaudomis. Teisėjų kolegija nenustatė nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgusi į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiria didesnę, negu vidutinę laisvės atėmimo bausmę.

Sutinkamai su BK 63 str. 1, 4 dalimis, abi bausmės iš dalies sudedamos, kadangi nusikalstamos veikos nelabai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos gretimoms nusikalstamų veikų rūšims pagal BK 11 straipsnį.

Atkreipiamas dėmesys, jog už T. M. nužudymą prokuroro apeliaciniame skunde prašoma skirti griežtesnę bausmę, negu numato įstatymas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs aukštesnysis prokuroras šios skundo dalies nepalaikė.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str. ), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Dėl civilinių ieškinių

Pripažinus F. G. kaltu dėl T. M. nužudymo, sutinkamai su BPK 115 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.263 str. nuostatomis tenkinamas prokuroro 1862 Lt civilinis ieškinys dėl jos gydymo išlaidų priteisimo Valstybinei ligonių kasai (t. 3 b. l. 2-3).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. M. 4500 Lt ieškinys (t. 1 b. l. 173a) neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo negali būti tiksliai apskaičiuotas. Byloje esančių laidojimo išlaidas įrodančių kvitų (t. 1 b. l. 171) turinys neįskaitomas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, I. M. nurodytos 2500 Lt laidojimo išlaidos (t. 1 b. l. 170) yra realios. Nežiūrint į tai, ši suma negali būti priteista, papildomai neapklausus civilinio ieškovo, kadangi neaišku, ar iš prašomų priteisti laidojimo išlaidų atimta mirusiojo laidojimui skiriama pašalpa. Be to, nėra jokių įrodymų apie išlaidas paminklo pastatymui, todėl ši suma taip pat negali būti priteista, negavus papildomų duomenų. Dėl išdėstytų motyvų I. M. pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 p.,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria F. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. dėl T. M. nužudymo išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

F. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (dėl T. M. nužudymo), ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šią bausmę subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę F. G. paskirti laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Priteisti iš F. G. 1862 Lt Valstybinei ligonių kasai už T. M. gydymą.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui I. M. pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo F. G. apeliacinį skundą atmesti.