Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 8–20) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies pareiškėjo reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį. Dėl skunde nurodytų argumentų, susijusių su pavojaus mygtukais, nurodė, kad teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios pavojaus mygtukų įrengimą keliamo ginčo laikotarpiu negaliojo. Pabrėžė, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau nuteistieji savavališkai niokoja, gadina elektros instaliaciją, atitinkamai mygtukai būna sugadinti ir galimai neveikiantys.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2014-09-05, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Pareiškėjas žalą kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė pavojaus mygtukų kamerose veikimo neužtikrinimu.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo daliai atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016-02-19 (skundo teismui išsiuntimo data) ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013-02-19 iki 2016-02-19 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą (1 dieną) ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė. Taigi, įvertinus tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2013-02-19 iki 2016-02-19, o pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą reiškia už laikotarpį nuo 2013-02-18 iki 2014-09-05, vadinasi pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už 2013-02-18.

Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas, ginčo laikotarpiu, pasireiškė tuo, kad pirmo ir trečio korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams-suimtiesiems nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, dėl ko kiekvieną kartą kviečiant pareigūnus tekdavo daužyti į duris. Tuo tarpu antrame korpuse tokia galimybė nors ir buvo užtikrinta, tačiau realiai pavojaus mygtukai neveikė. Dėl šių priežasčių pareiškėjas jautėsi nesaugiai, patyrė baimę, išgyvenimus.

Atsakovės atstovas paneigdamas pareiškėjo argumentus akcentavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003-07-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 35.4 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti, kartu pabrėždamas, kad minėta teisės nuostata ginčo laikotarpiu negaliojo. Pažymėtina, kad, kaip nurodė atsakovės atstovas, Taisyklių 35.4 punkto nuostata negalioja nuo 2010-01-27, tačiau pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktą (2009-07-17 redakcija), tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (tame tarpe aliarminis iškvietimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas kalinamo asmens teisę į saugią aplinką, taip pat yra nurodęs, kad laisvės atėmimo įstaiga privalo užtikrinti, jog kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais (administracinė byla Nr. A-261-1802/2013). Be to, Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis taip pat rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad siekiant užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką turėtų būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau jie dažnai pačių nuteistųjų gadinami, laužomi, todėl dažniausiai neveikiantys.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą išvadą (pavojaus mygtukai turėtų būti įrengti), argumentai dėl mygtukų sugadinimo, jų remontavimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Taigi atsakovės atstovas pareiškėjo argumentų dėl neužtikrinimo pasinaudoti pavojaus mygtukais jokiais įrodymais nepaneigė.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytos žalos faktą sieja su pavojaus mygtukų kamerose neveikimu, neturėjimu galimybės jais pasinaudoti, t. y. pareiškėjas jam padarytą žalą tiesiogiai kildina iš galimai galėjusių įvykti neigiamų pasekmių, kurioms įvykus, kai neveikia pavojaus mygtukai, pareiškėjo saugumas nebūtų užtikrintas. Pabrėžtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Minėta, kad neturtinės žalos kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, o nenustačius bent vienos iš jau pirmiau minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Kaip jau aukščiau aptarta, kamerose turėtų būti įrengta vidinio ryšio sistema (tame tarpe ir aliarminis iškvietimas), tačiau, šiuo atveju sprendžiant pareiškėjui padarytos žalos klausimą, taip pat yra būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų (Lukiškių TI-K įrodymais pareiškėjo teiginių dėl pagalbos mygtuko neveikimo nepaneigė) ir pareiškėjui padarytos žalos dėl šio mygtuko neveikimo. Iš skundo argumentų ir bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso kamerose nuteistiesiems nebuvo galimybės pasinaudoti pavojaus mygtukais, o antro korpuso kamerose mygtukai nors ir buvo įrengti, tačiau jie neveikė, be to, pareiškėjas skundo argumentus grindė tik tuo, kad tuo atveju, jei kiltų grėsmė, pareiškėjo saugumas nebūtų užtikrintas. Pabrėžtina, kad siekiant žalos atlyginimo, būtina įrodyti padarytos žalos faktą, t. y. asmeniui padaryta žala turėtų būti pagrįsta realiais įrodymais. Tuo tarpu pareiškėjas žalos padarymo aspektu tik nurodo, kad neveikiant pavojaus mygtukui, jis jautėsi nesaugiai, nes kilus pavojui jo sveikatai, jo saugumas nebūtų užtikrintas. Taigi pareiškėjas nei skunde, nei bylos medžiaga jokių realių įrodymų dėl jam jau realiai padarytos žalos nepateikė. Kaip jau minėta, pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad pavojaus mygtukais nėra galimybės pasinaudoti pirmo-trečio korpusų kamerose, tačiau, kokio korpuso kameroje (-ose) buvo apgyvendintas jis pats, skunde nenurodyta. Tokie bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina, kad pareiškėjas iš esmės buvo apgyvendintas pirmojo-trečiojo korpusų kamerose, kuriose, kaip teigiama, nėra galimybės pasinaudoti pavojaus mygtukais. Nenurodyta ir tai, ar pareiškėjo sveikatai pavojus buvo kilęs anksčiau (pvz. kameroje jau kilę konfliktai su kitais nuteistaisiais ar pan.), taip pat, kokie įrodymai tvirtina, kad toks pavojus realiai galėjo kilti. Tuo tarpu iš skundo argumento, kad pareiškėjui pareigūną tekdavo kviesti daužant į duris, negalima daryti išvados, kad pareiškėjas pareigūnus kvietė būtent jausdamas baimę dėl galimai kilsiančios grėsmės jo sveikatai. Pareigūno kvietimas galėjo būti susijęs ir su kitais pareiškėjo prašymais (pareiškėjas durų daužymo priežasties nenurodė). Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas jam padarytos žalos fakto neįrodė. Minėta, kad viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms (neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), tuo tarpu nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, valstybei viešoji atsakomybė nekyla. Pareiškėjas jam padarytos žalos neįrodė (argumentus dėl padarytos žalos grindė tik galimomis, o ne realiomis (ar jau įvykusiomis) neigiamomis pasekmėmis jo sveikatai, t. y. tuo atveju jei kiltų pavojus, nesant pavojaus mygtuko, nebūtų galimybės išsikviesti pareigūno), todėl neturi teisinio pagrindo į žalos atlyginimą.

Įvertinus byloje aptartą teisinį reglamentavimą, proceso šalių argumentus, teismų praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimą tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą